Socialinis darbuotojas yra savotiškas tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų bei organizacijų, bendruomenės veiklos įvairiose socialinėse srityse organizatorius. Jam būtina gerai žinoti žmogaus elgesį, valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, išmanyti teisę ir ekonomiką. Todėl jų studijų programos numato dalykus iš psichologijos, pedagogikos, ekonomikos, teisės, medicinos ir kitų studijų krypčių. Socialinis darbas palyginti su kitomis specialybėmis turi daugiausia tarpdalykinių kursų.
Su socializacijos ir resocializacijos problemomis ir uždaviniais praktiškai susiję visi socialinio darbo absolventai, nes jie dirba savivaldybių socialiniuose skyriuose, pensionuose, internatuose, reabilitacijos centruose ir pan. Siekiant ištirti resocializacijos srityje dirbančių specialistų poreikius, kaip dalis bendro tyrimo buvo atlikti trys giluminiai interviu su šiais specialistais. Resocializacija pirmiausia susijusi su vaikais ir pagalba jiems, todėl pasirinkti žmonės, dirbantys su nepilnamečiais. Tai pedagogė, socialinė darbuotoja ir NVO atstovas.
Kalbantis su šiais specialistais, išryškėjo, jog viena iš svarbiausių sričių, kur resocializacijos ir individo pakeitimo idėja turėtų būti įgyvendinama - tai darbas su vaikais, kad jie nesijaustų izoliuoti ir sulauktų reikiamo dėmesio.
Resocializacijos Aspektai ir Iššūkiai
Visi trys giluminiai interviu atlikti su gana skirtingą darbą dirbančiais žmonėmis. Jų darbus galima laikyti skirtingais resocializacijos aspektais. Kadangi resocializacija susijusi su pagalba žmogui integruojantis į visuomenę ir izoliacijos panaikinimu, mokykla yra būtent ta vieta, kur ši idėja galėtų būti įgyvendinta.
Viena iš šios idėjos įgyvendinimo priemonių galima būtų laikyti prailgintos dienos grupes sunkiau auklėjamiems vaikams, o taip pat tiems, kuriems tėvai skiria mažai dėmesio. Prailgintos dienos grupės - viena iš priemonių atitraukti vaikus nuo gatvės, sudominant kokia nors veikla ar paprasčiausiai atkreipiant į juos dėmesį. Dirbant su vaikais prailgintos dienos grupėse, esminė problema - kvalifikuotų specialistų, t.y., pedagogų ir psichologų, trūkumas. Kaip teigė pašnekovė, vaikai nemoka bendrauti tarpusavyje, todėl reikia dirbti mažesnėmis grupėmis arba su kiekvienu vaiku individualiai.
Taip pat skaitykite: Priežiūros raida Lietuvoje
Kita svarbi problema - negatyvi visuomenės nuostata sunkiau auklėjamų vaikų atžvilgiu. Mokytojai turėtų būti žmonės, kurių tikslas - siekti pakeisti šią nuostatą. Į tai taip pat svarbu atsižvelgti, kuriant mokymo programas resocializacijos srityje. Dabartinėse studijų programose per mažai dėmesio skiriama ryšiams su visuomene. Tuo tarpu resocializacijos idėjos tol nebus veiksmingos, kol jos nesulauks atsako ir pritarimo visuomenėje.
Trečia problema - atotrūkis tarp politikų retorikos ir realaus gyvenimo. Dar viena problema - patys pedagogai nemoka dirbti su sunkiau auklėjamais vaikais, palieka juos nuošalyje, kol galiausia tokie vaikai atsiduria gatvėje. Pastarosios problemos priežastimi galima laikyti tam tikrų praktinių žinių trūkumą. Mokymo įstaigose pateikiama tikrai labai daug teorinių žinių, tačiau jų nepakanka darbe su vaikais, nes būtinas individualus požiūris į kiekvieną vaiką.
Būtinos vaiko psichologijos, bendravimo psichologijos, iš dalies teisinės žinios, kurių mokymosi metu būsimieji pedagogai kol kas gauna nepakankamai. Be to, svarbu tas teorines žinias nuolat derinti su praktika - studijuojant užsiimti praktine veikla. Galima teigti, jog į mokymo programą svarbu įtraukti ne tik konkrečias dalykines žinias, bet taip pat išmokyti dirbti su vaikais ne pamokų metu. Kita vertus, pedagogams reikalingi ir bendravimo su tėvais įgūdžiai, ypač su sunkiau auklėjamų vaikų bei vaikų iš asocialių šeimų. Tačiau pedagogui neužtenka žinių, įgytų mokymo įstaigoje. Pedagogui būtina pastoviai kelti savo kvalifikaciją, neapsiribojant tuo, kas dėstyta 10 metų, kadangi vaiko požiūris į pasaulį nuolatos keičiasi.
Požiūris į užsienio programų taikymą Lietuvai dvejopas. Viena vertus, naudinga susipažinti su kitų šalių praktika. Kita vertus, būtina atsižvelgti į Lietuvos specifiką bei tradicijas. Kvalifikacijos kėlimas turėtų būti susijęs ir su pedagogų bendradarbiavimu su kitomis socialinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Pedagogai turėtų įgyti žinių, kaip padėti jau atsidūrusiam gatvėje vaikui, jam patekus į nepilnamečių koloniją ir išėjus iš jos. Šiuo atveju svarbus bendras pedagogų ir socialinių darbuotojų darbas, nes pagalba turi būti kryptinga ir nenutrūkti nei vienoje fazėje. Galbūt būtų naudingi bendri seminarai ir praktiniai užsiėmimai visiems, dirbantiems su sunkiais vaikais.
Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija - dalis nepilnamečių kriminalinės justicijos teisinės reformos. Resocializacija pirmiausia susijusi su šeima ir mokykla. Viena iš nusikalstamumo prevencijos priemonių - atitraukti vaiką nuo gatvės ir suteikti jam galimybes integruotis į visuomenę, grįžus iš nepilnamečių kolonijos. Tokiu būdu darbe su nepilnamečiais neturėtų figūruoti represinės bei teisinės struktūros. Darbe su nepilnamečiais iškyla kelios esminės problemos. Pirma, visuomenė nėra pasirengusi nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos idėjoms, priešiškai nusiteikusi nusikaltusiųjų atžvilgiu. Todėl labai svarbu bent jau suteikti tikslią ir patikimą informaciją apie prevencijos priemones. Antra, kai kuriose prevencijos įgyvendinimo stadijose iškyla finansinių problemų, tačiau jos nėra esminės. Trečia, tarp įvairių su nepilnamečiais dirbančių institucijų atsiranda nesusikalbėjimas, nes kiekviena turi savo darbo stilių ir konkuruoja tarpusavyje. Ketvirta, Lietuvoje nepilnamečių nusikalstamumo prevencija yra aukščiausiame, valstybiniame lygyje, tuo tarpu realiai prevencijos programos vykdomos neefektyviai. Egzistuoja atotrūkis tarp deklaruojamų idėjų ir konkretaus jų įgyvendinimo.
Taip pat skaitykite: Istorinė sveikatos apsaugos apžvalga
Visos šios problemos rodo, jog nusikalstamumo prevencijos srityje dirbantiems specialistams reikalingos žinios. Mokymo įstaigose paprastai įgyjama pakankamai teorinių žinių, tačiau jos ne visuomet siejasi su praktine veikla. Kiekvienam teoretikui reikalingos bent minimalios praktinės žinios, kaip kiekvienas praktikas turėtų laikytis tam tikrų teorinių koncepcijų. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos srityje dirba teisininkai, todėl teisinių, kriminologinių ar valstybės valdymo žinių jiems pakanka. Tačiau dirbant su nepilnamečiais to nepakanka. Kaip jau buvo minėta, nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turėtų būti kuo mažiau susijusi su represinių struktūrų veikla. Dėl šios priežasties šiems specialistams reikalingos pedagoginės ir psichologinės žinios.
Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija susijusi su pagalba tobulinant kvalifikaciją įvairių sričių specialistams - savivaldybių darbuotojams, NVO, policijai, švietimo sferos darbuotojams. Vienas iš svarbių resocializacijos aspektų - pagalba moterims, nutarusioms pakeisti gyvenimo būdą, ištrūkti iš izoliacijos ir nebesitaikyti su nuolat patiriamu smurtu, tiek fiziniu, tiek psichologiniu. Be to, labai svarbu iš tos aplinkos, kuriame vyrauja smurtas, ištraukti vaikus, nes polinkis smurtauti gana dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Socialiniai darbuotojai, teikiantys paramą smurtą patyrusioms moterims bei vaikams, susiduria su įvairiomis problemomis. Pirma, visuomenėje nusistovėjusi nuostata, jog visuomet kalta pati moteris, todėl labai sunku tokioms moterims padėti adaptuotis visuomenėje. Antra, nesutvarkytas baudžiamasis kodeksas, todėl vyrai lieka nenubausti ir dažnai keršija. Trečia, gana įtempti santykiai su teisėsaugos įstaigomis. Jeigu tarpžinybiniame lygmenyje problemų nėra, tai sutarti su eiliniais policininkais ar teisėjais gana sunku.
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su smurtą patyrusiomis moterimis ir vaikais, nepakanka mokymosi įstaigoje gautų žinių, nes kiekvienos moters istorija skirtinga, su kiekviena reikia bendrauti individualiai, o tam nėra jokių nusistovėjusių dėsningumų. Svarbiausios - psichologinės žinios. Kadangi siekiama padėti adaptuotis tiek moterims, tiek vaikams, reikalingi skirtingi psichologiniai įgūdžiai. Be to, bendraujama su visa moters socialine aplinka, todėl svarbu iš anksto žinoti, su kokiomis situacijomis susidursi, kaip gali reaguoti žmonės ir kokios kliūtys gali iškilti. Socialiniai darbuotojai turėtų atsiminti, jog moters interesai yra pirmoje vietoje, todėl jų psichologinės žinios turėtų apimti ir mokėjimą įsijausti į tos moters padėtį ir nuolatinį savų problemų nustūmimą į antrą planą. Pagalba moterims apima daug aspektų: paramą teisme, surandant darbą ar gyvenamąją vietą. Tam reikalingos teisinės žinios, įstatymų žinojimas.
Dirbant su smurtą patyrusiomis moterimis, svarbus nuolatinis savo kvalifikacijos tobulinimas. Kvalifikacijos tobulinimo kursuose turėtų dėstyti praktikai, nes jie geriau suvokia situaciją bei problemas. Tuo tarpu teoretikai jas mato daugiau per atstumą, iš šalies. Gana palankiai vertinami Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, nes jie pateikia daugiau medžiagos nei užsieniečiai, jų paskaitos ne tokios paviršutiniškos. Nors iš dalies užsienio programos naudingos - moko išjudinti moteris, kad jos pačios kovotų už savo gyvenimą, tačiau užsienio patirtis Lietuvai tinka tik iš dalies. Tam galima būtų nurodyti kelias priežastis. Pirma, skiriasi ekonominės sąlygos. Antra, visuomenė skirtingai vertina smurtą patyrusias moteris.
Resocializacijos Mokymo Programos Prioritetai
Apibendrinant galima pateikti kelis pasiūlymus, ką turėtų apimti resocializacijos mokymo programa specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais ir smurtą patyrusiomis moterimis:
Taip pat skaitykite: „Sodros“ prisijungimo instrukcija
- Atsižvelgti į didelį kvalifikuotų specialistų poreikį ir stengtis jį patenkinti.
- Mokyti dirbti su visuomene, įtraukiant ją į resocializacijos idėjų įgyvendinimą.
- Orientuotis į žemesnį - praktinį - lygį.
- Siekti efektyvaus bendradarbiavimo tarp įvairių socialinių institucijų.
- Formuoti resocializacijos regioninę politiką.
Giluminiai interviu atlikti siekiant išsiaiškinti specialistų, dirbančių resocializacijos ir socialinės rūpybos srityse studijų ir kvalifikacijos poreikius.
Psichologinės Tarnybos Įkalinimo Įstaigose
Psichologų darbas apima labai platų spektrą. Vienas tikslų yra resocializacija ir pagalba buvusiems kaliniams išėjus į laisvę. Pageidautina darbą pradėti nuteistajam dar neišėjus į laisvę.
Problemos:
- Nedidelis darbuotojų skaičius.
- Didelis nuteistųjų skaičius vienam psichologui - vienam tenka apie 1000 nuteistųjų (pagal instrukcijas - priklauso 500, tačiau psichologas turėtų būti kiekviename būryje).
- Įkalinimo įstaigų sistemoje psichologinės tarnybos neišvystytos ir psichologų balsas dar ne visada yra sprendžiamasis.
Problemos sprendimo būdas:
- Keisti visuomenės nuostatas ir įstaigų darbuotojų santykį į nuteistąjį (sukurti santykius gydytojas - pacientas arba pareigūnas - klientas).
- Humanizuoti santykius: mažinti prievartą ir psichologinį spaudimą.
- Nuostata pirmiausia turi būti keičiama aukščiausiose įstaigose.
Nėra psichologų darbo programos ar metodinių rekomendacijų pvz. nusikaltėlių psichologijos klausimais. Paruoštos bendros programos turi būti adaptuotos šiai sistemai. Programos kūrime turi dalyvauti tų įstaigų psichologai, turintys darbo patirtį ir žinantys pataisos darbų sistemos specifiką.
Visuomeninė organizacija negali spręsti daugelio resocializacijos klausimų, nes nėra valstybinės politikos buvusių kalinių atžvilgiu ir programos, kurioje atsispindėtų įvertinti tų žmonių poreikiai. Nėra sukurtos resocializacijos sistemos: nebendradarbiaujama su įkalinimo įstaiga. Tiek kolonijos psichologo, tiek visuomeninės organizacijos darbas su nuteistuoju yra fragmentiškas ("lauko ravėjimas iš vidurio"). Nesprendžiama nedarbo ir žemo išsilavinimo lygio problema.
Nepalanki valstybės politika resocializacija užsiimančių organizacijų atžvilgiu - nėra tinkamo, adekvataus jų vertinimo; joms sunku išsilaikyti; dirba savanoriai. Nepalankus visuomenės požiūris į visuomenines organizacijas - jų veikla nepopuliari ("visuomenė kaip nemėgsta nuteistųjų, nemėgsta ir mūsų, prie tų pačių esam priskirti"). Antra, sutvarkyti paslaugų sistemą - specialistams bendradarbiaujant su kolonija ir surinkus informaciją apie nuteistąjį, efektyviau galima panaudoti biudžeto lėšas.
Socialinės rūpybos skyriai mažai bendradarbiauja su aukštosiomis mokyklomis - jų ryšiai daugiau atsitiktiniai. Reikalingi bendravimo įgūdžiai, slaugos, medicinos žinios, daugiau dėmesio šeimai ir vaikams. Psichologai darbui su nuteistaisiais ir resocializacijos sistemai nėra ruošiami. Daugumoje yra savišvieta: įvairiuose psichologams skirtuose renginiuose dalyvauja savo iniciatyva. Trūksta psichologinių žinių - bendravimo psichologijos, pokalbių vedimo ir valdymo rekomendacijų. Taip pat reikalingos: šeimos psichologijos, amžiaus tarpsnių psichologijos žinios, konfliktų sprendimo metodikos ir derybų meno žinios. Psichologui, atėjusiam dirbti iš kitos įstaigos ir nedirbusiam kolonijoje būtina turėti juridinių žinių.
Reikalinga adaptuota programa ir galimybė pasitobulinti. Turi būti keičiamas visuomenės požiūris - visuomenė turi būti kryptingai auklėjama. Taigi pokyčiai turi vykti iš apačios ir iš viršaus. Reikalinga kolonijų darbuotojų atranka ir specializacija. Jie turi turėti humanitarinį (psichologinį, juridinį, pedagoginį) išsilavinimą. Socialinių darbuotojų, prižiūrėtojų ruošimas neturėtų būti visiškai akademinis - akademinis mokymas turėtų būti persipynęs su praktiniu: įgijus teorinių žinių turėtų būti atliekama pvz.
Yra kvalifikacijos tobulinimo poreikis. Pageidaujama kursų, kuriuose būtų jungiama teorija ir praktika arba daugiau praktikos. Kvalifikacijos kėlimo kursai būtų reikalingi kas du metai. Kursus ir seminarus turėtų vesti kuo daugiau praktikų, tarp kurių gali būti užsieniečiai. Kriminologinių, sociologinių, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso žinių poreikis nėra didelis, kadangi jas suteikia tam tikros tarnybos, teikiančios nemokamas konsultacijas.
Galimybės pasitobulinti kol kas nėra. Dalyvauja psichologų konferencijose, seminaruose, projektuose. Seminarų, konferencijų organizavimo iniciatyva kyla iš pačių specialistų: departamento auklėjamojo skyriaus inspektoriaus, psichologų. Tikslas - pasidalinti savo problemomis, įtvirtinti psichologo statusą kolonijose. Konferencijų temos tiesiogiai susijusios su darbu - nuteistųjų adaptacija kolonijoje ir jos sunkumai, atsižvelgiant į kiekvienos kolonijos specifiką (adaptacijos sunkumai patekus į koloniją pirmą kartą ir pakartotinai); savižudybių prevencija, depresijos, jų diagnostikos, profilaktikos tema, darbo su anoniminiais alkoholikais darbo metodikos seminarai (organizuoti lenkų).
Kvalifikacijos tobulinimo kursai gali būti organizuoti mišrioms grupėms (viršininkams, darbuotojams) - tada reikalingos universalios programos, pvz. bendravimo psichologijos. Tačiau psichologams reikėtų atskirų, papildomų kursų, seminarų ir pan. Kursus turi organizuoti Teisės akademija, taip pat kartu su ja Universitetas. Pageidaujama, kad juos vestų pataisos darbų įstaigų psichologai, kurie žino šių įstaigų specifiką.
Socialinio Darbuotojo Stereotipai ir Realybė
Nuo pasiaukojančio geraširdžio - iki socialinės rizikos šeimos prižiūrėtojo. Tokie stereotipai lydi vieną reikalingiausių ir paklausiausių - socialinio darbuotojo specialybę. Nepaisant to, darbą, kuriam reikia ne tik profesionalumo, bet ir žmogiškosios atjautos, šiandien Lietuvoje dirba per 6,1 tūkst. Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, per devynis šių metų mėnesius užregistruota per 1,1 tūkst. laisvų darbo vietų, kurias galėtų užpildyti socialiniai darbuotojai. Šiandien socialinių darbuotojų stinga ligoninėms, slaugos ir globos namams, dienos centrams.
Socialinis darbas - tai profesinė veikla, kuri padeda žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir aplinkiniams spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatina socialinę kaitą, gerina gyvenimo kokybę ir stiprina solidarumą bei socialinį teisingumą. Įtikinamiausi žmonėms yra gerieji pavyzdžiai iš jų kasdienio gyvenimo, kai susilaukia profesionalios socialinių darbuotojų pagalbos. Stereotipus griauna žinojimas.
Socialinė darbuotoja Sandra Šatkauskienė, dirbanti Kauno klinikose, pripažįsta, jog rinkdamasi socialinio darbo medicinoje studijas ir pati mažai težinojo apie būsimą specialybę. Abejonių būta ir iš aplinkinių - esą įsidarbinti pagal specialybę gali būti sudėtinga, o pats socialinio darbuotojo darbas būsiąs sunkus, menkai atlyginamas, nedėkingas. Tačiau, pasak S. Šatkauskienės, studijuojant, atliekant socialinio darbo praktiką įvairiose įstaigose, organizacijose, pamažu formavosi supratimas apie šią specialybę, jos darbo pobūdį. Būdama studentė, turėjau galimybę pamatyti įvairialypį šios profesijos veidą, kartu gimė ir noras dirbti šį darbą. Pasak jaunos specialistės, nieko stebėtina, kad visuomenė dar tik pradeda geriau pažinti socialinio darbuotojo veiklą: ši profesija Lietuvoje apskritai palyginti jauna, o sveikatos priežiūros įstaigose socialinė veikla pradėta tik prieš 17 metų.
Nors vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje dirbti nelengva, man ši veikla patinka: galima kalbėtis, išklausyti, diskutuoti, ieškoti išeičių - ir padėti žmogui kažką savo gyvenime pakeisti į gera. Jaunai specialistei kasdien tenka susidurti su įvairiomis klientų grupėmis: ji konsultuoja šeimas, atsižvelgdama į pacientų poreikius, taiko individualius ar grupinius socialinio darbo metodus. Labiausiai ją džiugina pokyčiai, kai kliento, jo šeimos situacija gerėja. Tačiau neretai pacientui išvykus iš ligoninės, pagalba jam nutrūksta.
Tačiau socialinio darbo specialybė tuo ir įdomi: joje dar galima ir reikia daug ką išplėtoti, tobulinti - nuo teisės aktų iki praktinės veiklos. Tęsti studijas, tobulintis gali ir pats specialistas. Socialinio darbo bakalauro bei magistro laipsnį įgijusi S. Šatkauskienė šiuo metu tęsia studijas doktorantūroje.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Socialinių ir sveikatos mokslų katedros doc. dr. Ramunė Jurkuvienė pabrėžia, kiek daug išteklių, žinių, laiko ir pastangų skiriama būsimiesiems socialiniams darbuotojams parengti. Studentai mokomi ne tik tiesioginių profesinių žinių, bet ir savarankiško darbo, bendravimo įgūdžių, pabrėžiant profesines vertybes ir etiką.
Studijuodami socialinį darbą medicinoje, studentai atlieka skirtingas praktikas, susipažįsta su būsimąja profesija, institucijų veikla, mokosi dirbti su asmeniu, šeima, bendruomene, atliekama mokslinė tiriamoji praktika. Štai tarkime, studentui tenka bendrauti su skyrybas išgyvenančia šeima. Tokiu atveju specialistui neužtenka vaiko paklausti, ar jis pavalgęs, ar paruošė namų darbus - svarbiau domėtis, kaip jaučiasi tos šeimos atžalos, ieškoti bendros kalbos. Žinoma, jei iškart pradėsi kvosti apie problemas, šeimos nariai tylės. Reikia išmokti užmegzti ryšį, įgauti pasitikėjimą - tik tada galima tikėtis, kad pacientas ims girdėti darbuotojo žodžius, dalysis sunkumais, ieškos išeities, ir palaipsniui žmogaus gyvenimas ims keistis į gera“, - kalba doc. dr. R. Jurkuvienė.
LSMU Socialinių ir sveikatos mokslų katedros docentė dr. R. Jurkuvienė pastebi, kad renkantis studijuoti socialinį darbą, verta žinoti, jog šioje specialybėje ypatingas dėmesys skiriamas savęs - žmogaus, asmenybės, būsimo specialisto - pažinimui. Dr. R. Jurkuvienė retoriškai klausia: „Jei man ne tas pats, kas vyksta su pacientu, jei noriu jam padėti - galbūt tai ir yra pašaukimas?
Socialiniai darbuotojai savo žiniomis ir gebėjimais pirmiausia kuria ryšius tarp asmenų bei visuomenės ir institucijų aplink sunkumų turintį asmenį - kad jis neliktų paribyje, kad tie sunkumai būtų įveikti.
LSMU docentė dr. R. Jurkuvienė pabrėžia, kad ir pati medicina neretai sunkiai įsileidžia šią specialybę - socialiniame darbe svarbiausias dalykas yra santykiai ir žmogaus kaip visumos samprata: „Socialinis darbuotojas domisi ne žmogaus organais, o jo asmeniniu gyvenimu. Tai nėra gydytojų sritis, bet ji būtina žmogui įveikiant ligą.
Anot jos, nevertiname šiltų žmogiškų santykių, tebesame smurtinė visuomenė. Socialinių darbuotojų stygių Lietuvoje lemia ir daugiau priežasčių. Specialistė G. Vaičekauskaitė įžvelgia skirtumų, kaip socialinis darbuotojas vertinamas pas mus ir kitose šalyse. Pašnekovės vertinimu, Lietuvoje socialinis darbuotojas - pagalbinis darbininkas. Kita priežastis - menki socialinių darbuotojų atlygiai. „Sodros“ duomenimis, šiemet rugpjūtį Lietuvoje dirbo 6 tūkst. 162 socialiniai darbuotojai ir konsultantai. Dėl atsainaus valdžios institucijų požiūrio socialiniai darbuotojai kartais nė minimalaus atlygio neišsiprašo - nors dirba neskaičiuodami valandų. Todėl dalis jų ieško geriau apmokamo darbo arba išvyksta į kitas šalis.
Socialinis darbas - labai svarbi konstruktyvaus buvimo visuomenėje dalis, nes padeda asmenims spręsti problemas, būti arba vėl tapti lygiaverčiais visuomenės nariais. Socialiniai darbuotojai turi didelį potencialą, tik ne visada gali jį išnaudoti. Renkantis šią specialybę, labai svarbi vidinė asmens parengtis. Socialinis darbas reikalauja būti stipriam ne tik profesine prasme, bet ir kaip žmogui. Todėl socialinis darbuotojas visada bus neparankus sistemoms, nes bandys parodyti sistemoms ir visai visuomenei tuos asmenis, kurie iškritę iš jų. O juk labai dažnai tiesiog patogiau tokių asmenų nematyti.
| Problema | Sprendimo būdai |
|---|---|
| Kvalifikuotų specialistų trūkumas | Didinti studijų vietų skaičių, gerinti studijų kokybę, kelti kvalifikaciją |
| Negatyvus visuomenės požiūris į sunkiau auklėjamus vaikus | Šviesti visuomenę, keisti nuostatas, vykdyti informacines kampanijas |
| Menkas socialinių darbuotojų atlygis | Didinti finansavimą, užtikrinti minimalų atlygį, gerinti darbo sąlygas |
| Atotrūkis tarp deklaruojamų idėjų ir realaus įgyvendinimo | Efektyviau įgyvendinti programas, stiprinti bendradarbiavimą tarp institucijų |