Socialinis darbas Lietuvoje išgyvena sudėtingą laikotarpį. Visuomenės veikėjai ir mokslininkai pastebi, kad socialinis darbas merdi arba net nyksta. Tai ypač aktualu kovo 15 d. minint Pasaulinę socialinio darbo dieną.
Šiandieninėje Lietuvoje, kur susiduriama su migracija, savižudybėmis, nepakantumo apraiškomis, agresija, priklausomybėmis ir kitomis socialinėmis problemomis, ypač reikalingi aukštos kvalifikacijos socialinio darbo specialistai. Reikia profesionalų, gebančių atpažinti socialinių problemų užuomazgas, vykdyti realią socialiai silpnų visuomenės grupių atstovų integraciją, dalyvauti formuojant veiksmingą socialinę politiką, siekti ir pasiekti konkrečių pokyčių probleminėse situacijose, o juo labiau vykdyti prevencinį darbą.
Profesinis socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis XIX a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Taip pat skaitykite: Sveikatos priežiūros paslaugos
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). XXI a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė XIX-XX a. politiniai pokyčiai, taip pat kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika.
Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. XXI a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Socialinių darbuotojų diena (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas).
Taip pat skaitykite: Jūsų sveikata
Tačiau, nepaisant to, Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, teigia: „Visos profesinės grupės ir atskirų socialinio darbo specialistų pasiekimai sudarė sąlygas formuotis profesijos autoritetui ir savižinai, tačiau pastaraisiais metais pastebimas radikalus sąlygų blogėjimas tiek socialinio darbo praktikai, tiek studijoms“.
Skaitant kai kuriuos socialinei politikai atstovaujančių institucijų informacinius pranešimus ar girdint viešus pasisakymus susidaro įspūdis, kad nežinoma ar pamirštama socialinio darbo kaip profesijos esmė bei “dvigubas mandatas” - ne tik padėti asmeniui ar šeimai atgauti savigalbos jėgas, bet ir daryti įtaką socialinei politikai, viešajai aplinkai, kad ji būtų palankesnė žmogaus gyvenimui. Primityvus socialinio darbo profesijos supratimas Lietuvos viešojoje erdvėje riboja šios profesijos atstovų galimybes praktiškai realizuoti universitetinių studijų metu įgytas žinias.
Paradoksalu, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakinga už šalies socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą, veiksmingą socialinių problemų sprendimą, kuris neįsivaizduojamas be kompetentingų socialinio darbo profesionalų, išplatino pranešimą spaudai, kuriame socialiniai darbuotojai prilyginami namų tvarkytojams.
„Socialiniai darbuotojai išties empatiški ir atsidavę savo profesijai bei klientams, o jų atlyginimai dažnai balansuoja ties valstybės remiamų pajamų riba, tačiau tokiomis formuluotėmis yra kompromituojama mūsų profesija ir žeidžiama savigarba. Šiomis priemonėmis ieškoma laikinų sprendimų, o reikėtų kalbėti apie darbo užmokesčio didinimą ilgoje perspektyvoje, t. y. Profesijos nuvertinimas nacionaliniu lygmeniu, mažas atlyginimas, yra veiksniai, lemiantys, kad Socialinio darbo programos universitetuose praranda galimybę pritraukti studentus į šias studijas. Lietuvos aukštojo mokslo studijų reforma (studijų krepšelių reglamentavimo principai) taip pat nepalanki kvalifikuotų socialinio darbo specialistų rengimui aukštosiose mokyklose, sudaranti kliūtis šios srities profesionalų nykimui universitetuose.
Pasak VU Socialinio darbo katedros vedėjos doc. Kas apsaugojo žmones šioje senoje žemėje nuo gamtos ir žmogaus sukeltų katastrofų, jei ne tikėjimas naujomis galimybėmis, - 1917 m. teigė Jane Addams - socialinio darbo pradininkė, praktikė ir teoretikė, 1931 metų Nobelio taikos premijos laureatė. Visgi, kad asmens teisė gyventi oriai tikrai virstų galimybe, kad visuomenė būtų demokratiška visų savo narių atžvilgiu, kartais reikalingas kitų žmonių tarpininkavimas. Profesiniu požiūriu šios užduoties imasi socialiniai darbuotojai, tačiau tam, kad jų pastangos duotų vaisių, būtina visuomenės parama ir įgalinantys politiniai sprendimai.
Taip pat skaitykite: Neįgalumo pensijos gavėjų sveikatos draudimo įmokos
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. XXI a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Socialinio darbo infografikas
Socialinio darbo raidos etapai Lietuvoje:
- Iki 1990 m.: Socialinės pagalbos fragmentiškumas, labdaringos organizacijos.
- 1990-2000 m.: Spartus socialinio darbo plėtra, socialinių paslaugų sistemos kūrimas, socialinių darbuotojų etatų įvedimas.
- Nuo 2000 m.: Socialinis darbas identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina.
Apibendrinant, socialinis darbas Lietuvoje yra svarbi sritis, kuri susiduria su įvairiais iššūkiais. Svarbu stiprinti šią profesiją, užtikrinti tinkamą finansavimą ir pripažinimą, kad socialiniai darbuotojai galėtų veiksmingai padėti visuomenės nariams, atsidūrusiems socialinėje atskirtyje.