Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Moslow, - „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą. Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius.
Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą.
Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju.
Kaip nustatomi specialieji poreikiai Lietuvoje: teisės pagrindai ir procesas
Specialiųjų poreikių nustatymo tvarką reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai, tarp jų Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, socialinių paslaugų įstatymas, švietimo įstatymas ir kt. Šioje srityje akcentuojamas specialiųjų poreikių lygio nustatymas remiantis informacija iš kitų tarnybų ir pokalbiu su asmeniu. Vaikams ir besimokantiems asmenims iki 21 m. vertinimas prasideda gavus tėvų sutikimą dėl vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas, o specialistai seka jo pažangą. Nuo 6 metų vaikas dažniausiai eina į kabinetus vienas, o vertinimus atlieka psichologas, logopedas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas ir gydytojas neurologas.
Parengti dokumentai perduodami PPT / ŠPT specialistams, o vaiko SUP vertinimo rezultatų aptarimas vyksta su tėvais. Ugdymo įstaiga organizuoja Vaiko gerovės komisijos posėdį, kuriame dalyvauja ugdymo įstaigos specialistai, vaikas, jo tėvai bei PPT / ŠPT specialistai. Posėdyje derinamas individualaus pagalbos vaikui plano turinys, įtraukiami specialiųjų poreikių vertinimo rezultatai ir rekomendacijos dėl pagalbos. Plane nurodomi apčiuopiami žingsniai: kaip bus teikiama švietimo pagalba, kokie bus ugdomi socialiniai įgūdžiai, kokie elgesio prevencijos bei intervencijos būdai taikomi.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas ir nauda
Pažymos dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir įgyvendinimo skiriamos PPT / ŠPT pažymėtomis gairėmis, o tėvai pasirašo, kad su pažyma susipažino. Pažymaose pateikiama informacija apie SUP grupę (negalia, sutrikimas, mokymosi sunkumai) ir rekomendacijos dėl pagalbos priemonių bei įgyvendinimo būdų. Kartu su pažymomis įvedama lentelė, kurioje įvertinamas mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, priskyrimas grupei, kokią pagalbą gaus ir kokiu intensyvumu. Tėvams paliekama galimybė teikti pažymas į ugdymo įstaigą arba ne; ugdymo įstaiga vykdo VGK posėdį ir priima sprendimą dėl individualaus pagalbos vaiko plane sudarymo.
Specialiosios pagalbos priemonės ir jų lygiai
Remiantis Specialiosios pagalbos priemonių ir jų nustatymo lygio aprašu, nustatomas specifinių poreikių lygis. Lietuvoje nuo liepos 1 d. didelių ir vidutinių specialiųjų poreikių lygių skaičiai tampa pagrindiniais, o nedidelių lygių neliko. Didelių poreikių lygis bus taikomas tiems, kuriems reikia pirmojo ar antrojo lygio specialiojo nuolatinės slaugos, arba tiems, kuriems iki pensijos amžiaus buvo nustatytas 0-30 proc. darbingumo. Vidutinių poreikių lygis taikomas pirmojo ar antrojo lygio nuolatinės priežiūros ar pagalbos poreikiui arba 35-55 proc. darbingumui. Senjorams, kuriems jau buvo nustatytas nedidelių poreikių lygis, galima kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kad jų lygis būtų prilygintas vidutinių poreikių lygiui.
Nuo nustatytų poreikių priklauso transportas, būstas, bendravimas, ir kitos sritys. Pavyzdinėje lentelėje aprašomi poreikių lygiai ir atitinkamos pagalbos priemonės transporto, būsto, bendravimo, vaikų ir suaugusiųjų poreikiams. Taip pat nurodoma, kaip įprastai organizuojamas ugdymas, kokios pagalbos formos gali būti teikiamos (mokslo pagalba, techninės pagalbos priemonės, elgesio prevencija ir pan.).
Specialiųjų poreikių nustatymo teisiniai ir praktiniai aspektai palyginimui tarptautiniu kontekste
Tiek Lietuva, tiek tarptautiniu mastu svarbu užtikrinti, kad vaikas ar suaugęs asmuo su specialiaisiais poreikiais galėtų mokytis, dirbti ir gyventi nepriklausomai, su reikiama parama. Pagrindiniai tikslai - sudaryti optimalias ugdymo bei ugdymosi sąlygas, suteikti reikiamas paslaugas, techninę pagalbą, medicininę pagalbą ir finansinę paramą. Gali būti taikomos individualios ugdymo programos, laikinos ar nuolatinės formos, priklausomai nuo poreikių. Gali būti ugdomi dienos centruose, užimtumo dienos centruose ar specialiojoje mokykloje.
Plėtojant apskaitą ir pagalbos teikimą, svarbu informuoti tėvus apie galimybes ir laikytis teisės aktų reikalavimų. Nedidelių poreikių atvejais galima kreiptis į atitinkamas tarnybas, kad jų lygis būtų prilygintas vidutiniams. Taip pat būtina pažymėti, kad teisiniai reglamentai ir institucijų vaidmenys gali keistis; todėl reikalavimai ir procesai turi būti tikrinti pagal aktualias nuostatas.
Taip pat skaitykite: Vaiko adaptacija visuomenėje
Vietoj duonos! PROTEINŲ pusryčiai per 10 minučių! TIK 3 ingredientai!
Specialiųjų poreikių ir slaugos skirtumų praktiniai elementai
Specialiojo ugdymo ir švietimo pagalbos proceso esmė - sudaryti individualias sąlygas, užtikrinti reikiamą pagalbą ir, esant poreikiui, adaptuoti mokymą. Psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai, gydytojai neurologai ir kiti specialistai atlieka vertinimus, derina planus su tėvais ir teikia rekomendacijas dėl tolesnių veiksmų. Tėvams rekomenduojama būti aktyviais dalyviais, pasirengusiais pateikti informaciją ir dalyvauti sprendimų priėmime.
Be ugdymo, identifikuojant poreikius, svarbu ir techninės pagalbos priemonės, kurios gali užtikrinti savarankiškumą, mobilumą ir komunikaciją. Skirti įvertinimai ir planai gali apimti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų poreikių sprendimą, įskaitant transportą, būstą, bendravimą ir darbo galimybes. Tokia integracija padeda užtikrinti, kad asmenys su specialiaisiais poreikiais galėtų gyventi kokybiškai ir nepriklausomai.
Specialiųjų poreikių identifikavimo procesas turi būti skaidrus, įtraukiantis šeimą, ir pagrįstas pažymomis, kuriose aiškiai nurodomos rekomendacijos dėl pagalbos priemonių ir jų intensyvumo. Taip pat svarbu, kad ugdymo įstaigos užtikrintų tinkamą aplinką, įskaitant logopedinę, pedagoginę ir socialinę pagalbą, siekiant kuo geresnių ugdymosi rezultatų.
Taip pat skaitykite: Socialiniai mokslai vs. gamtos mokslai: esminiai skirtumai