Vaikų globos namų tema yra itin aktuali Lietuvoje. Vaikams, ypač netekusiems tėvų globos, labiausiai reikia išskirtinės apsaugos, jų teisės turi būti ginamos ypač kruopščiai ir atidžiai. Kasmet kuriamos programos, strategijos, priimami įstatymai bei jų pakeitimai, numatantys vaiko globos politikos tobulėjimą bei plėtrą.
Vaikų globos politikos raida Lietuvoje
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vyksta nuolatinės vaikų globos sistemos reformos, kuriomis siekiama užtikrinti geresnę vaikų gerovę ir socialinę integraciją. Didžioji dalis patvirtintų programų bei strategijų numatė vaikų, augančių stacionariose institucijose, skaičiaus mažinimą ir vaiko globos šeimoje bei šeimynose skatinimą. Šios reformos yra dalis platesnio deinstitucionalizacijos proceso, kuris apima perėjimą nuo institucinės globos prie šeimos ir bendruomenės pagrindu teikiamų paslaugų.
Deinstitucionalizacijos tikslai ir iššūkiai
Numatyta, kad iki 2020 m. globos įstaigose vaikų neliks, jie gyvens šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Tačiau, kaip rodo patirtis, šis procesas susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas pagrindinių iššūkių yra užtikrinti, kad vaikai, paliekantys globos namus, būtų tinkamai pasiruošę savarankiškam gyvenimui ir socialinei integracijai.
Iš vaikų globos namų bėgančių vaikų nesugeba grąžinti į saugią aplinką
Bendruomeniniai globos namai: ar tai veiksminga alternatyva?
Vis daugiau dėmesio skiriama bendruomeniniams globos namams, kaip alternatyvai didelėms institucijoms. Kyla klausimas, ar gyvendami bendruomeniniuose globos namuose jaunuoliai mokosi gyventi mažoje bendruomenėje, pritapti visuomenėje, rūpintis buitimi, planuoti savo išlaidas, prisiimti asmeninę atsakomybę ir savarankiškai priimti sprendimus? Ar taip jaunuoliai jaučiasi labiau pasiruošę savarankiškam gyvenimui ir išmoksta pagrindinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų suaugusiojo gyvenime.
Socialinių įgūdžių ugdymas
Globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose yra svarbus aspektas, siekiant užtikrinti jų sėkmingą integraciją į visuomenę. Tačiau dažnai susiduriama su iššūkiais, susijusiais su vaikų socialinių įgūdžių stoka ir mokyklų pasirengimu priimti vaikus iš globos namų.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas ir nauda
Pasiruošimas savarankiškam gyvenimui
Globos įstaigose augančių jaunuolių pasiruošimas savarankiškam gyvenimui yra esminis veiksnys, lemiantis jų sėkmę po išėjimo iš globos namų. Svarbu ugdyti jaunuolių savarankiškumo įgūdžius, tokius kaip finansų valdymas, buities tvarkymas ir darbo paieška.
Jaunuolių patirtys gyvenant savarankiškai atskleidžia tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus. Svarbu atsižvelgti į šias patirtis, siekiant tobulinti vaikų globos sistemą ir užtikrinti geresnę paramą jaunuoliams.
Lyginant Lietuvos vaikų globos sistemą su kitų šalių, pavyzdžiui, Vengrijos, galima įžvelgti tiek panašumų, tiek skirtumų.
Adaptacija susideda iš sudėtingų mechanizmų, kurių dėka atsiranda pusiausvyra tarp asmenybės ir socialinės aplinkos. Todėl norint suprasti adaptacijos sistemą, svarbu gerai žinoti, koks atitinkamų veiksnių vaidmuo, suvokti biologinę, psichologinę ir socialinę adaptacijos esmę.
Adaptacijos terminas gana plačiai vartojamas tačiau, vieningo, visiems priimtino jo apibrėžimo nėra. Vieni autoriai, šį procesą supranta kaip prisitaikymą, kiti kaip pripratimą , dar kiti - kaip barjerą, kuris atsiranda, individui patekus į naujas gyvenimo sąlygas. Adaptacija ( lot. Adaptacio - pritaikymas, priderinimas): žmogaus ar gyvūno prisitaikymas prie kintančių ar naujų socialinių, ekonominių, gamtinių gyvenimo sąlygų.
Taip pat skaitykite: Socialiniai mokslai vs. gamtos mokslai: esminiai skirtumai
Psichologijoje adaptacija apibrėžiama atsižvelgiant į asmenybės ypatumus. Sociologai mano, kad adaptacijos metu pasikeičia žmogaus elgsena. Adaptacijosmetu atsiradusios neigiamos emocijos veikia vegetacinę sistemą, dėl to gali sutrikti normali jos veikla, išsivystyti liga.
Grinienė E., Lindišienė D., Maračinskienė E., Vaitkevičius J. ( 1990 ) teigia, kad adaptacija susiformavo evoliucijos eigoje, vystantis pagrindinėms jos funkcijoms, siekiant tobulėti. Analizuojant adaptacijos procesus, pirmiausia konstatuojami tam tikri gyvybinės veiklos pasikeitimai, kurie atsiranda aplinkai veikiant ir organizmo galimybės visada išsaugoti jam būdingas savybes.
Žmogaus galimybės yra ribotos, ir vis intensyvinant veiklą aktyvumas ir adaptacija vyksta iki tam tikros ribos, kol optimaliai veikia visos organizmo fiziologinės sistemos. Todėl žmogaus organizmo biologinė adaptacija dažniausiai vadinama fiziologine adaptacija. Tai organizmo veikla nuolat besikeičiančiomis ar neįprastomis aplinkos sąlygomis, optimaliai veikiant visoms fiziologinėms sistemoms, išlaikantsugebėjimą dirbti, įgyti naujų įgūdžių.
Fiziologinė adaptacija gali būt ilgalaikė ir trumpalaikė. Tai priklauso nuo dirgiklio stiprumo ir jo veikimo trukmės. Trumpalaikė adaptacija išsivysto tada, kai stiprus dirgiklis veikia trumpai ir organizmas į jį tuojau reaguoja; ilgalaikė - kai organizmas, ilgai veikiamas, pamažu formuoja vieningą veiklos sistemą, leidžiančią egzistuoti jau naujomis sąlygomis.
Adaptacijos procese dalyvauja visos organizmo sistemos, o ne kuri nors atskira dalis. Pats svarbiausias vaidmuo procese priklauso centrinei nervų sistemai, ypač antrajai. Aplinkos veiksniai pirmiausiai veikia centrinę nervų sistemą ir sukelia keletą procesų, kurie gali pereiti vienas į kitą: jaudinimasis į adaptaciją, persitempimą, nuovargį ar išsekimą.
Taip pat skaitykite: Ergoterapija vs. Kineziterapija
Kaip vyksta organizmo adaptacija, rodo atskirų organizmų veikla. Kai sistemos grįžta į įprastines savo veiklos ribas arba kai susiformuoja naujas pastovus jų veiklos ritmas, tempas ar lygis, arba kai išnyksta organizmui adaptuojantis atsiradusios kai kurios pašalinės reakcijos.
Organizme atsiradę pakitimai biologiniu požiūriu turi būti tikslingi. Augantį vaiką nuolat veikia nauji, dar nežinomi ir sudėtingi veiksniai prie kurių reikia priprasti,prisitaikyti. Vaiko adaptacija skiriasi nuo suaugusio žmogaus adaptacijos.
Tik gimusiam vaikui būdinga biologinė adaptacija, kuri priklauso nuo genotipinių ir fenotipinių organizmo savybių. Tik gimdamas vaikas per gana trumpa laiką iš motinos organizmo patenka į visiškai naujas gyvenimo sąlygas.
Kad naujagimis išgyventų gan greitai turi persitvarkyti jo kvėpavimo, širdies- kraujagyslių ir virškinimo sistemų veikla. Taigi dar motinos organizme vaisius turi įgyti stiprius mechanizmus, garantuojančius greitą jo organizmo funkcijų persitvarkymą po gimimo. Tai adaptacijos mechanizmai, kuriuos vaikas paveldi. Jie yra biologiniai, nes susiformuoja žmogaus evoliucijos eigoje, yra įgimti, priklauso nuo vaisiaus vystymosi motinos organizme sąlygų.
Vaikui augant, jo biologinių adaptacinių mechanizmų sistema taip pat vystosi. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų, vystantis pagrindinėm morfologinėms ir funkcinėms nervųsistemos savybėms, aukštajai nervinei veiklai, nuolat veikiant socialinei aplinkai, vaikas pradeda adaptuotis ir socialiai. Vystantis vis sudėtingesnėms smegenų žievės funkcijoms, klostantis tam tikroms socialinės veiklos ir elgesio formoms, daugėja ir socialinės adaptacijos galimybių.
Taigi vaikas gimsta su biologinės adaptacijos mechanizmais, kurie tobulėja jam augant, o dėl socialinių sąlygų poveikio susiformuoja socialinės adaptacijos mechanizmai. Vaikui būdinga biologinė ir socialinė adaptacija. Augantį vaiką nuolatos veikia socialinė aplinka, o atskirais socializacijos etapais, ypač kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, šis poveikis tampa itin stiprus ir vaiko organizmo veikla ryškiai pasikeičia.
Šie pasikeitimai gali trukti ilgai arba trumpai. Stabilios nervų sistemos vaikas su aukštu pažintiniu aktyvumu prie naujų sąlygų ir žmonių prisitaiko kur kas greičiau ir neskausmingiau, negu nerimastingas, nestabilių reakcijų, praradęs aktyvų santykį su aplinka vaikas. Šios savybės ir vaiko santykis su pasauliu formuojasi iki vaiko pradėjimo lankyti lopšelį, darželį, tai yra šeimoje.
Ikimokykliniam amžiui būdingas naujos vaiko vystymosi socialinės situacijos susidarymas. Ikimokyklinio vaiko tarp aplinkinių žmonių užimama vietą iš esmes skiriasi nuo tos, kuri buvo būdinga vaikui ankstyvojoje vaikystėje. Vaikas jau turi nemaža elementarių pareigų. Naujų formų įgyja vaiko ryšys su suaugusiaisiais: bendrą jų veiklą pakeičia suaugusiojo nurodymų savarankiškas vykdymas. Jau galima palyginus sistemingai mokyti vaiką pagal tam tikrą programą.
Vaikas pradeda lankyti lopšelį arba darželį, jis patenkaį naują įstaigą, kurioje jis sutiks naują auklėtoją, naujus bendraamžius, taip pat bus nauja tvarka, kitokios mokymo metodikos, kitoks bendravimas su grupės vaikais, kitokia aplinka, nei vaikas buvo įpratęs matyti iki šiol tik savo namų aplinką, savo artimiausius žmones.
Tačiau svarbiausias įvykis vaikui yra - susipažinimas bei susidraugavimas su bendraamžiais ir, žinoma, auklėtoja. Naujoje grupėje besiugdantys vaikai yra tokie pat kaip ir jis, jie atėjo į darželį tuo pačiu tikslu - pažinti save, pažinti aplinkinį pasaulį, pasiruošti mokyklai ir tobulintis ateičiai, bendrauti ir bendradarbiauti, įgyti higienos pagrindų, savitvarkos pagrindų, jaustis saugiu ir laimingu.
Atėjusiam vaikui į naują aplinką, reikia bandyti susidraugauti su savo naujaisiais bendraamžiais, kurie yra įvairiai nusiteikę kiekvieno atėjusio vaiko atžvilgiu. Vieni žiūri į aplinką skeptiškai, kiti galbūt nori susidraugauti.
etapais vaiko organizmo veikla smarkiai kinta. Per savo pirmuosius trejus gyvenimo metus vaiko elgesys formuojasi dinaminio stereotipo principu ir priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir nuo tipologinių savybių. Tokio amžiaus vaikui susiformuoja tam tikri įgūdžiai ir įpročiai, kurie jam užtikrina galimybę įsitvirtinti konkrečioje mikrosocialinėje aplinkoje.
Tokiu laikotarpiu vaikas gali iš šeimos ateiti į lopšelį ar darželį. Vienu ar kitu atveju vaikui pasikeičia pagrindiniai namie jį supusios aplinkos parametrai, tai kitoks kambario interjeras, kiti suaugusieji bendrauja su juo, kitoks jjų elgesys, vaikui skiriama mažiau dėmesio. Šioje pirmoje socializacijos pakopoje vaiko adaptaciniai mechanizmai dar nėra subrendę, jo nervų sistema dar vystosi, todėl aplinkos kitimas veikia vaiko psichiką; jis ima elgtis pagal suaugusiųjų reikalavimus.
Vaiko fiziologinė adaptacija lopšelyje arba darželyje gali pasireikšti miego, apetito, įvairių organizmo funkcijų sutrikimu. Gali sutrikti jo psichinė - emocinė būsena, vegetacinės nervų sistemos reguliacinė veikla, pakisti imunologinės organizmo savybės.
Mokslininko vertimu, adaptacija apima tarpusavyje susijusius akomodacijosir asimiliacijos procesus (Gage N. L., Berliner D. C., 1994 ). ŠŠi sąveika yra logiška ir iliustratyvi atskleidžiant sudėtingus vaikų raidos procesus, tačiau vienas iš psichoanalizės egopsichologijos autoritetų. Asimiliacija - tai naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie jau susiformavusių pažinimo struktūrų. Akomodacija - tai pažinimo struktūrų keitimas priderinantjas prie suvokimo objekto (Vengulienė J., Brazdžiuvienė NN., 2001 ).
susigūžia ir slepiasi kamputyje. Adaptacija darželyje gali trukti nuo savaitės - dviejų iki 2 - 6 mėnesių ir būna lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Tai priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikai pradeda lankyti lopšelį, nuo jų sveikatos ir fizinio bei psichinio išsivystymo, auklėjimo šeimoje, nėštumo ir gimdymo eigos, nuo to, kokios vaiko socialinės adaptacijos galimybės.
Lengvai adaptuojasi vaikai, kurie šeimoje tinkamai auklėjami; gerai prižiūrimi ir lopšelį pradeda lankyti nuo 1,5 metų. Lengva adaptacija lopšelyje trunka nuo 10 iki 20 dienų. Tada praeinamiego, apetito sutrikimai, neigiamos emocijos, nenoras pasilikti lopšelyje, ašaros atsisveikinant su tėvais, vaikai pradeda bendrauti ssu grupės vaikais, auklėtoja, būna aktyvesni, daugiau kalba. Per šį laikotarpį vaikas gali kartą susirgti arba būti sveikas, priaugti svorio arba likti to paties (bet nenukristi ). 4) buvo sunkus nėštumas ar gimdymas.
Vidutinio sunkumo adaptacija tęsiasi nuo 20 iki 40 dienų. Jos metu vaiko elgsenos pakitimai, emocinės reakcijos būna stipresnės, gali ssulėtėti vaiko neuropsichinis vystymasis, 1 - 2 mėnesiais atsilikti kalba. Vaikai serga vieną, o kartais net du - tris kartus, liga trunka iki 10 dienų, per pirmąsias 30 - 40 dienų lopšelyje vaikas gali suliesėti.
Sunki adaptacija būdinga vaikams, kurie lopšelį pradeda lankyti nesulaukę 1,5 metų ir jeigu juos veikia dar vienas nepalankus biologinis ar socialinis veiksnys arba keletas nepalankių veiksnių. Pavyzdžiui, vaikas gimė sunkiai, jo vystymasis sulėtėjęs, šeimoje buvo blogai prižiūrimas ir lopšelį pradėjo lankyti 1 metų. Sunkios adaptacijos metu neigiamos elgsenos, organizmo funkcijų reakcijos labai stiprios, įvairios ir gali trukti nuo 2 iki 6 mėnesių.
Tuo laikotarpiu sulėtėja vaiko ūgis ir svoris, atsilieka psichinis vystymasis. Vaikai dažnai ir ilgai (daugiau nei 10 dienų ) serga, galimos įvairios ligų komplikacijos, neurotinės reakcijos, centrinės nervų sistemos astenizacija. Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie sunkiai adaptuojasi lopšelyje, sulaukę vyresniojo amžiaus, turi įvairių neurologinių sutrikimų ir yra neurologo dispanserizuojami. Tokie vaikai sunkiai adaptuojasi darželyje, o vėliau ir mokykloje. Tada dažniau būna neadekvatus elgesys, stipresnės organizmo funkcijų reakcijos. Be to, sunki adaptacija neigiamai veikia vaiko augimą, sveikatą, atsiliepia jo mokymuisi.
Taigi priežastys, lemiančios vaiko socialinės adaptacijos galimybes ankstyvojoje vaikystėje, gali turėti įtakos jo fiziologinei - socialinei adaptacijai vyresniame amžiuje. Nepakankamas ir per stiprus emocinis susijaudinimas išgyvenamas kaip stresas. Stresas reiškia intelektualinių, emocinių, vegetacinių, motorinių funkcijų įtampa. Stresas gali būti emocinis, dėl pervargimo, monotonijos, socialinių ir asmeninių problemų. Stresas - nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną išorinį ar vidinį nepalankų poveikį. Tai adaptacinių- apsauginių mechanizmų visuma, padedanti išlaikyti organizmo gyvybingumą.
1, Atsiskyrimas nuo mamos. Tai labai skausminga emocinėpatirtis. Labai svarbu priimti šį jausmą kaip normalų, neišvengiamą ir jį išgyventi. Vaikui namų aplinka, buvimas su mama ir tėčiu iki darželio yra pirminis poreikis. Pradėjęs lankyti darželį vaikas labai greitai suvokia, kad jo gyvenimas pasikeitė ir nebus toks, koks buvo.
Tai suvokęs vaikas visomis išgalėmis kovoja už šį pirminį poreikį: verkia, protestuoja, tada supranta, kad kitaip nebus, gedi, kol po truputį apsipranta, pradeda jaustis saugiai naujuoju savo gyvenimo etapu. Tada galiausiai atranda teigiamus aspektus (draugus, žaidimus, veiklas), po truputį atsiranda motyvacija eiti į darželį. Visą šią jausmų seką, kylančią vaikui, reikia suprasti, gerbti ir nesitikėti greitų rezultatų.
Net jei vaikas į darželį ateina jau turėdamas atsiskyrimo nuo mamos patirties (pvz., jį iki darželio kelis mėnesius ar net metus namuose prižiūrėjo auklė ar jis dažnai būdavo paliekamas seneliams), išėjimas iš namų aplinkos ir patekimas į visiškai svetimą bei skirtingą aplinką jam yra didžiulis stresas. NNet jei vaikas iš tiesų yra labai subrendęs socialiai ir turi didžiulę motyvaciją bendrauti su kitais vaikais, pirmomis dienomis jis jaučiasi labai sutrikęs ir nepuola iškart draugauti ar žaisti.
Dažniausiai jis tyliai stebi aplinką, kol pradeda susigaudyti, kas čia vyksta ir po ko, kokie yra tarpusavio santykiai ir grupės taisyklės. Naujasikimokyklinis rėžimas. Neturėdamas reikiamų įpročių, vaikas labiau nuvargsta, nebesilaiko rėžimo, jam nesiseka.
Praktika rodo, kad pusę vaiko adaptacijos sėkmės lemia, ar tinkamai patys tėvai buvo pasiruošę naujam jų gyvenimo etapui. Kuo labiau jie apsvarstę šį žingsnį, įsitikinę, kad jis būtinas jų vaiko raidai, kuo sąmoningiau renkasi darželį ir auklėtojas, tuo ramiau jie jaučiasi ir reaguoja į sunkias pirmąsias savaites darželyje. Kuo ramiau jaučiasi tėvai - tuo lengviau vaikui, tuo saugesnis jis jaučiasi sunkiu jam laikotarpiu.
Jei jau apsisprendėte leisti vaiką į darželį, sprendimas turi būti tvirtas ir neatšaukiamas. Nusiteikimas „bandau-darau“paprastai baigiasi tėvų fiasko po pirmų savaičių, susidūrus su vaiko pasipriešinimu. Todėl kol jausite abejones, darželio klausimą atidėkite bent pusmečiui. Vaiko adaptacija yra skausminga patirtis, ir jūsų vaiko labui tebūna ji vienkartinė ir kuo lengvesnė. Po pirmos nepavykusios adaptacijos įvedinėti vaiką į darželį antrą kartą yra daug sunkiau, vaikas jau turi blogų prisiminimų bei žino, kad kovą su jumis gali laimėti.
motyvacija vesti į darželį yra tuomet, kai tėvai jam pasiryžta ne dėl to, jog nėra kitų išeičių (reikia į darbus, neranda tinkamos auklės), bet kai stebėdami vaiką mato pasikeitimus: jam iš tiesų pradeda reikėti kitų vaikų, jo žaidimai ir bendravimas darosi sąmoningesni, vaikas pradeda vystyti dialogą ir išlaukia grįžtamojo ryšio iš kito vaiko. Tai įvyksta apie 2,5-3 metus, kiek ankščiau, jei vaikas turi vyresnį brolį ar sesę.