Kuo skiriasi socialiniai mokslai nuo gamtos mokslų?

Mokslas įvairiose kultūrose reiškia nevienodą veiklą ir sukauptas žinias. Šiuolaikine prasme žodis mokslas pradėtas vartoti tik 19 amžiuje. Iki tol gamtos mokslų žinių sistema buvo vadinama gamtos filosofija. Vakarų kultūrai būdinga mokslą tapatinti su fizinio pasaulio moksliniais tyrimais, o matematika, humanitariniai mokslai ir socialiniai mokslai laikomi kitokia veikla.

Nuo kitų panašų tikslą turinčių intelektinės veiklos sričių (meno, religijos) mokslas skiriasi savo metodais. Siekiant objektyvių žinių apie tikrovės reiškinius moksliniai tyrimai grindžiami racionaliais samprotavimais, stebėjimais ir eksperimentais. Mokslo metodologijos svarbiausias bruožas - nuolatinis jau įgytų žinių kritinis vertinimas.

Ekonomika yra susijusi su daugeliu kitų mokslų, naudojasi jų metodais, o jie naudojasi jos. Taigi kuo ekonomika skiriasi nuo kitų mokslų ir kodėl ekonomikos mokslui gali būti naudinga remtis kitų mokslų žiniomis?

Socialinių ir gamtos mokslų skirtumai

Ekonomika yra vienas iš socialinių mokslų. Socialiniai mokslai tiria žmonių tarpusavio santykius visuomenėje. Socialiniams mokslams priskiriama teisė, politologija, psichologija, sociologija, istorija. Gamtos mokslai (fizika, chemija, biologija) tiria materialų gamtinį pasaulį.

Socialinėje tikrovėje veikia žmonės, gamtinėje - gamtos elementai (cheminiai, biologiniai, fizikiniai, pavyzdžiui, chloras, vandenilis, ląstelės, genai, atomai). Taigi gamtos mokslai nuo socialinių ir skiriasi taip, kaip žmonės skiriasi nuo gamtos. Kaip tavo gyvenimas skiriasi nuo neutrono egzistavimo.

Taip pat skaitykite: Socialinių ir humanitarinių mokslų palyginimas

Tiek ekonomistas, tiek fizikas, chemikas siekia suvokti, kaip ir kodėl elgiasi pasaulis. Tik ekonomisto tiriamas pasaulis susideda iš daugybės žmonių, jų veiklos ir tarpusavio santykių. Fiziko pasaulis - tai jėga, energija, masė ir krūvis, chemiko - tai rūgštys, šarmai, druskos, jų reakcijos. Ekonomikos dėsniai yra dėsniai apie žmonių elgesį, o fizikos, chemijos dėsniai - apie gamtinio pasaulio elementų veikimą.

Socialiniai mokslai tiria žmonių tarpusavio santykius visuomenėje.

Pastaruoju metu humanitariniai ir socialiniai mokslai išgyvena sunkius laikus - nepaliaujamai mažėja santykinis finansavimas valstybiniams mokslo tyrimo institutams, kaitaliojami mokslo darbų vertinimo kriterijai, stokojama aiškaus valstybinio požiūrio į šių mokslų svarbą visuomenės savimonei bei sanglaudos stiprinimui, taip pat kultūros saviraidai.

Tarp mokslo vadovų bei politikų įsitvirtino ydinga nuostata teigti mokslą esant vieningą, šitaip sulyginant gamtos ir humanitarinius socialinius mokslus. Todėl ir pastariesiems imami taikyti gamtamokslinių mokslų organizavimo bei darbų vertinimo kriterijai. O juk gamtos mokslai ganėtinai skiriasi nuo humanitarinių ir socialinių mokslų.

Pastarųjų tyrimo objektų - visuomenės reiškinių, istorinių įvykių, įvairialypės politinės galios raiškos - neįmanoma išskirti, suobjektinti, tad neįmanoma ir eksperimentiškai patikrinti teorinių įžvalgų bei teiginių.

Taip pat skaitykite: Prieinamumas ir nauda

Praeitais metais imta rimtai svarstyti, kaip iš esmės pertvarkyti ir pagerinti aukštąjį mokslą, kokia linkme turėtų rutuliotis humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie savaip palaiko visą nacionalinės kultūros sistemą. Nors jau pasiūlyta mokslo pertvarkos programų, vis dėlto nėra sutarta nei dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, nei dėl ypatingos jų reikšmės globalizacijos sąlygomis.

Atsižvelgiant į socialinės atskirties kildinamų negatyvių socialinių reiškinių gausą, imama svarstyti, kaip derėtų skatinti visuomenės sanglaudą, kaip priešintis socialinių ryšių irimui, įsivyraujančiai tautos sunykimo tendencijai.

Paradoksalu, jog kriziniais vadinami socialiniai reiškiniai rutuliojasi ekonomikos augimo ir eurointegracijos sąlygomis. Vadinasi, ekonomikos plėtra yra „atsiskyrusi“ nuo socialinės plėtros, o gal net ekonomikos plėtra savaip skatina ir negatyvius socialinius reiškinius?

Kultūrinius ir socialinius reiškinius tiria humanitariniai ir socialiniai mokslai. Atrodytų, jog mūsų visuomenės išgyvenami virsmai tiesiog akivaizdžiai rodo, kokia svarbi Lietuvai tų mokslų plėtra. Deja, kol kas stokojama vieningos nuomonės apie jų reikšmę, juolab pagrįstos mokslo politikos. Tad kokia ateitis laukia humanitarinių ir socialinių mokslų?

Mūsų mokslo valdininkai skatina tirti „europines“ ar „pasaulines“ problemas, darbus skelbti užsienio spaudoje, pageidautina anglų kalba. Jiems atrodo, jog vien taip galima laiduoti „moksliškumą“.

Taip pat skaitykite: Vaiko adaptacija visuomenėje

Dalį humanitarinių socialinių mokslų problemų lemia aiškios mokslo politikos gairių stoka ir neapsisprendimas dėl institucinio mokslinių tyrimų modelio. Šiuo metu humanitariniai ir socialiniai tyrinėjimai vykdomi valstybiniuose mokslo tyrimo institutuose ir universitetuose.

Mokslas be aiškios ir pagrįstos strategijos buvo reformuojamas verčiant ‚byrėti‘ valstybinius mokslo tyrimo institutus ir šitaip skatinant mokslininkų perėjimą į universitetus. Tiesa, daugelis valstybinių institutų mokslininkų dėstė ir dėsto įvairiuose universitetuose.

Humanitariniai socialiniai mokslai būtini Lietuvos visuomenės savimonei ugdyti, nacionalinei kultūrai bei švietimui plėtoti, taip pat jie skatina tokią lietuvių kalbos saviraidą, kuri laiduoja galimybę tinkamai suvokti nepaprastai sparčiai besikeičiantį pasaulį ir savo vietą jame. Be humanitariniuose ir socialiniuose moksluose plėtojamų savivokos, pasaulėvokos ir pasaulėvaizdžio vaizdinių lietuvių kalbai grėstų sunykimas, jos vartojimas apsiribotų tik kasdienio bendravimo sritimi.

Ir mokslininkai, ir mokslo politikai turėtų visokeriopai palaikyti lietuvių kalbą, nes kalba laiduoja ja kalbančios visuomenės ir tautos išlikimą, taip pat kultūrinę kūrybą. Skurdi kalba, vadinasi, skurdus pasaulėvaizdis, skurdi pasaulėvoka, skurdi kultūrinė raiška.

Šiuolaikiniame, sparčios technologijos raidos keičiamame ir globalizaciniais ryšiais susisaistančiame pasaulyje žmogui tenka vis didesnė atsakomybė už savo ir pasaulio ateitį, už technologinių laimėjimų panaudojimo pasekmes. Toji atsakomybė aktualizuoja įvairialypę etinę įvairių mokslų problematiką, taip pat gėrio ir blogio svarstymus.

Ne gamtos, o humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai tiria esminius globalizacinius vyksmus bei jų keliamus iššūkius nacionalinėms bendruomenėms, taip pat įvairiausių atskirties pavidalų, skurdo, kultūrų bendravimo, istorinio pažinimo, tarptautinių santykių, pasaulinio terorizmo grėsmės problemas.

Tarp esminių yra ir tos problemas, kurias žmonijai bei įvairioms bendruomenėms kelia pati gamtos mokslų bei technologijų raida, jų naujausių laimėjimų taikymas.

Socialinių mokslų infografikas.

Studijų finansavimas

Nuo 2010 iki 2016 m. bendras valstybės finansuojamų vietų skaičius universitetuose buvo sumažintas beveik ketvirtadaliu. Pagal mokslo sritis socialiniai mokslai nukentėjo labiausiai - nors Lietuvos ekonomika yra pagrįsta paslaugomis ir prekyba, o darbo rinkoje socialinių mokslų absolventams yra daugiausiai darbo vietų, buvo prarasta beveik 51 proc. valstybės skiriamų vietų. Antra sritis pagal nuostolius yra menai. Jų studijų krepšelių mažėjo trečdaliu. Vieninteliuose fiziniuose moksluose krepšelių skaičius padidėjo beveik 18 procentų.

Argumentai apie tai, kodėl taip įvyko, bent viešai beveik negirdimi. Tačiau taip, kaip Lietuvoje, kitose šalyse nėra. Tai, jog socialinių mokslų absolventai turi geresnes karjeros perspektyvas, prieš kelerius metus savo specialiame pranešime „Ką socialinių mokslų absolventai veikia?“ teigė ir Jungtinės Karalystės profesoriai Cary Cooper bei James Wilsdon.

Tyrime buvo konstatuota, kad po universitetų baigimo įsidarbina 84,2 proc. socialinių mokslų absolventų ir kiek mažiau, t.y. 77,8 proc., gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos studijas baigusiųjų. Vadovaujančius postus praėjus 3,5 metų po studijų baigimo atitinkamai užima 7,6 ir 3,6 proc. Nors viešoje erdvėje dažnai teigiama priešingai, panašios tendencijos yra ir Lietuvoje.

Kitas svarbus studijų rodiklis yra jų valstybinis finansavimas pagal sritis. Čia vėl paveikslas yra daugiau nei ne koks: 2010-2016 m. bendrai universitetinėms studijoms asignavimai sumažėjo beveik 16 proc. Nesunku spėti, kad labiausiai mažėjo socialiniams mokslams, kurie prarado beveik 47 proc. lėšų. Tuo tarpu fiziniams mokslams buvo papildomai skirta beveik 23 proc.

Dar įdomiau, kai palyginama skirtingų studijų sričių finansavimo proporcijų kaita. Jei 2010 m. socialiniai mokslai gavo 25,1 proc. visų asignavimų studijoms, tai 2016 m. jiems beliko 15,8 proc. Technologijos mokslų dalis išliko didžiausia, bet padidėjo nežymiai, t. y. atitinkamai pakilo nuo 28,9 iki 29,8 proc. Beje, kaip ir biomedicinos srities, kuriai lėšų dalis ūgtelėjo nuo 13,8 iki 15,1 proc. Fizinių mokslų dalis vėl augo ženkliausiai: nuo 14,8 iki 21,5 proc. Koks šio augimo motyvas? Vargu, ar kas logiškai paaiškintų be nuorodų į užkulisinius žaidimus ir gebėjimus prieiti prie sprendimus priimančiųjų.

Galiausiai humanitariniams mokslams status quo liko apie 9 procentus, o menams - 8 proc. Ypač disproporcijos išryškėja, kai palyginamas valstybės vietų skaičius skirtingose studijų srityse, jų finansavimas ir konkursai į valstybės vietas.

Socialiniai mokslai išlieka populiariausi tarp stojančiųjų, bet finansuojamų vietų ir į jas stojančių proporcijos skiriasi beveik dvigubai. Aišku, kad ne didesnio vietų skaičiaus naudai. Konkursai į valstybės vietas socialiniuose ir biomedicinos moksluose yra aukščiausi ir siekia 4,5-5 kandidatus į vieną vietą, kai technologijos ir fiziniuose moksluose tėra vos apie vieną norintįjį.

Nepasaisant to, technologijos ir fizinių mokslų studijoms tenka beveik 50 proc. valstybės vietų, nors jas renkasi apie 26 proc. stojančiųjų. Socialiniams ir biomedicinos mokslams atitinkamai lieka 34 proc. vietų, bet tenka net 60 proc. stojančiųjų pirmu pasirinkimu.

Vis dėl viešoje erdvėje vėl yra piešiamas paveikslas, kad socialiniai mokslai yra blogas ar bent nevykęs pasirinkimas, o juos finansuoti ar skirti jiems daugiau valstybės vietų nėra ko. Kad aptartos studijų sričių valstybės vietų ir finansavimo proporcijos yra tendencingai ir nesąžiningai nustatytos, jas paverčiant valstybės politika, tikrai akivaizdu.

Pagaliau dar vienas studijų programų aspektas - tai vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos. Vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos nustato maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti skiriama valstybės finansuojamo studento vienerių metų studijoms padengti.

Jas sudaro trys dalys: dėstytojų ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų atlyginimai, išlaidos su studijomis susijusioms prekėms ir paslaugoms, taip pat išlaidos studentams skatinti. Didžiausia norminės studijų kainos dalis, t.y. Kad skirtingų studijų programoms yra būtina skirtinga ir nevienodai kainuojanti infrastruktūra, yra akivaizdu.

Kaip tik pirmiausia dėl sąnaudų infrastruktūrai studijų kainos skiriasi skirtingose universitetinių studijų srityse. Vis dėlto, dėstytojų darbas turėtų būti apmokamas panašiai, nes, dėstant matematiką ar sociologiją, skiriasi tik dėstymo dalykas.

Brangiausios universitetinės bakalauro studijos yra pilotų rengimas ir jos siekia beveik 11,6 tūkst. eurų nuolatinėje studijų formoje, muzikos studijos yra antroje vietoje su beveik 5,3 tūkst. eurų kaina. Minėtos programos ir kitose šalyse vertinamos kaip išskirtys ir iš studijų kainų palyginimų dažnai yra išimamos.

Viršutiniu tašku bakalauro studijų kainų palyginimuose dažnai yra odontologijos studijos. Jose nuolatinei studijų formai kartu su dailės, dizaino, visuomenės saugumo programomis nustatyta kaina. Žemiausia kaina yra nustatyta daugumai socialinių ir humanitarinių mokslų studijų programų, tokių kaip istorija, archeologija, filosofija, teologija, kultūros studijos, menotyra, ekonomika, politikos mokslai, sociologija, socialinis darbas, antropologija.

Jei palygintume išvardintas programų grupes pagal tai, kiek jose liktų lėšų dėstytojų atlyginimams nuo valstybinės vietos studento su sąlyga, kad skaičiuotume vidutiniškai 75 proc. krepšelio dalį šioms išlaidoms, tai vėl matytume akivaizdžią socialinių mokslų diskriminaciją.

Daugumoje socialinių ir humanitarinių mokslų būtų vos 951 euras, matematikos, slaugos studijose - 1161, lingvistikos grupėje - 1409, fizinių ir technologijos mokslų - 1681, medicinos studijose - 2007, ir galiausiai odontologijoje ir dailėje - 2435 eurai. Santykiniais dydžiais visko galime ir neskaičiuoti. Tik vienas faktas: socialinių ir humanitarinių mokslų dėstytojams lieka tik 39 proc.

Bet tai, kad norminės universitetinių bakalauro studijų kainos turi ydingas proporcijas ir jas reikia peržiūrėti, yra faktas. Gal kiek netikėtai, bet magistrantūros nuolatinių studijų kainos yra subalansuotos daug geriau ir jų gana logiška pusiausvyra disonuoja su bakalauro studijomis.

Jei jas vertintume tik procentais, tai socialinių ir humanitarinių mokslų dalis sudaro 53,3 proc., matematikos ir kitų - 59,9 proc., lingvistikos - 67,7 proc., fizinių ir technologijos mokslų - 76,3 proc., medicinos - 86,6 proc., kai odontologijoje ir dailėje yra 100 proc. kainos.

Tad magistrantūros studijų kainos ir galėtų būti atskaitos taškas norminių studijų kainų peržiūrai ir logiškesnės bei sąžiningesnės studijų finansavimo sistemos sukūrimui.

Jei kas nors po to, kas pasakyta, mano, kad tik studijų finansavime galima rasti nepamatuotų taisyklių ir praktikų, tai, deja, klysta. Yra dar toks valstybinių mokslo ir studijų institucijų bazinis finansavimas moksliniams tyrimams, eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai ir meno veiklai plėtoti.

Ir čia turime, ką turime. Humanitariniams ir socialiniams mokslams paliekama kartu sudėjus 25 proc. bazinio finansavimo, nors jie sudaro 41,1 proc. nuo visų Lietuvos mokslininkų, o fiziniams ir technologijos mokslams skirta 46 proc. asignavimų, kai jų dalis tarp mokslininkų yra 32,9 proc.

Tam tikros proporcijos turi būti, nes mokslo sritys skiriasi ir jas vertinti pagal vieną kurpalių negalima, bet proporcijoms nustatyti turi būti aiškūs kriterijai. Aukštojo mokslo lauke tikrai yra ne viena ir ne dvi sritys, kur reikia permainų.

Studijų ir mokslo finansavimas yra viena svarbiausių, kur reikia aukštojo mokslo reformatorių, bet ne vien ministerijos ar politikų, o ir akademinės bendruomenės, įvairių šios srities institucijų dėmesio, dalyvavimo ir sprendimų, kad šių laikų studijų ir mokslo šešėlių politika praskaidrėtų.

Socialiniai mokslai ir visuomenė

Socialinių mokslų žinios suteikia suvokimą apie visuomenę ir apie individus, kaip visuomenės ir įvairių bendruomenių narius. Socialinių mokslų tyrimai padeda suprasti, kaip neoliberalus kaštų ir naudos analize pagrįstas valdymas pakeitė darbovietes, universitetus ir visuomenes.

Jie paaiškina, kodėl žmonės tiki, jog istoriškai nėra buvę alternatyvų branduolinei heteroseksualiai šeimai, kodėl žmonės migruoja, kuria bendruomenes ar puoselėja tam tikras pasaulėjautas. Jie tiria, kaip mokslą paveikia socialiniai bei kultūriniai reiškiniai ir kodėl žmonės abejoja skiepais ar Žemės apvalumu.

Studijų sritis	2010 m. asignavimai	2016 m. asignavimai	Pokytis (%)
Socialiniai mokslai	25.1%	15.8%	-9.3%
Technologijos mokslai	28.9%	29.8%	+0.9%
Biomedicinos sritis	13.8%	15.1%	+1.3%
Fiziniai mokslai	14.8%	21.5%	+6.7%
Humanitariniai mokslai	9%	9%	0%
Menai	8%	8%	0%

Finansavimo paskirstymo kaita pagal studijų sritis 2010-2016 m.

tags: #kuo #skiriasi #socialiniai #mokslai #nuo