Socialinis darbas - sena veikla, nes jo prielaidų jau yra priešistorinėje raidoje. Istorinės raidos laikotarpiu tos prielaidos „sukultūrėjo“, išsigrynino kaip humanistinės vertybės ir tapo socialinio darbuotojo profesionalios veiklos komponentais.
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje.
Socialinio darbo ištakos
Čia pirmiausiai pabrėžiamas žmogaus prigimties sociališkumas. Nors visoms gyvybės formoms būdingas egoizmas, individualizmas - visuomeniniai gyvūnai (tarp jų ir mūsų priešistoriniai protėviai) negalėjo neįgyti ir priešingų, t.y. teigiamų, altruistinių elgsenos požymių, kurie nulemia savipagalbą, kooperaciją, bendrą vaikų priežiūrą ir gynybą ir kt., o vėliau - jau istoriniu laikotarpiu - užuojautą, empatiškumą, artimo meilę, socialinę paramą ir kt.
Tokios prosocialios elgsenos (nuo paprasčiausios gyvūnų iki žmogaus altruistinės ir organizuotos socialinės paramos) - galime stebėti ir analizuoti kaip besišakojančio medžio formą. Čia einama nuo gyvūnų pseudoaltruistinės elgsenos, kur atsišakoja huminidų altruistinė elgsena, be kurios neįmanomas joks draugiškumas (solidarumas).
Vėliau, atsiradus krikščionybei, formuojasi žmonių labdaringoji (karitatyvinė) ir filantropinė veikla, o kartu ir atsiranda globos samprata ir globos įstaigos 20 a. Pradžioje (20 a.) ši pagalbos veikla pasuka profesionalizacijos kryptimi ir tampa socialiniu darbu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Todėl be visų kitų skirtybių ir požymių dvidešimtas (20) amžius dar vadinamas socialinio darbo plėtros amžiumi. Praeito amžiaus viduryje sustiprėjo socialinio darbo internacionalizacija. Kitaip tariant buvo priimti įvairūs tarptautiniai susitarimai ir Jungtinių Tautų susitarimai (įvairių žmonių grupių teisių deklaracijos, lygių galimybių taisyklės, gausėjantys tarptautiniai socialiniai projektai ir kita, kas pakankamai įrodo socialinio darbo internacionalizaciją ir globalizaciją.
Pagalbos darbas buvo visada, bet kaip jis savo raidoje pavirto į profesionalų, padės atskleisti dalyko kursas. Socialinio darbo profesijos žinovai skiria 3 profesinio socialinio darbo ištakas:
- Darbo ir drausmės namai. Jie pirmieji pasiūlė socialinės pagalbos gavėjus diferencijuoti. Pasiūlė išskirti tris vargšų grupes.
- Pilietinės visuomenės formavimasis ir socialinis darbas (18. - šviečiamasis amžius. Draugijų reikšmė socialinio darbo prasme. Kas ypač svarbu socialinio darbo supratimo ir atsiradimo prasme. Pirmas bandymas sukurti centralizuotą pašalpų sistemą. Ši parama - pašalpų paramos skyrimo ištakos.
- Gailestingųjų seserų draugijos -. Minėti kursai mokyklos - tai pirmos profesionalių socialinių darbuotojų paruošimo seserų, brolių užuomazgos. Šarlis Furje -. Labdaringų organizacijų atsiradimas ir veikla. Pagalbos teikimo planavimas. Pagalbos teikimas ir griežta pagalbos gavėjo kontrolė. Socialinio darbo profesijos atsiradimo poreikis.
Socialinio darbo raida
Ankstyvoji filantropija - privati filantropinė veikla fiksuojama rašytiniuose šaltiniuose nuo seniausių laikų. Ankstyvosiose visuomenėse jau buvo kalbama apie pagalbos vieni kitiems būtinumą.
Apie 3500 metų prieš Kristų Egipto Mirusiųjų knygoje kaip būdas užsitikrinti pomirtinį gyvenimą minimas skatinimas šelpti neturtinguosius. Romėnai ir graikai pripažino, kad reikalinga konkreti pagalba vargšams ir kenčiantiems.
Taigi, labdaringa veikla, kitaip tariant pagalbos veikla, nuo seno buvo Vakarų ir Rytų pasaulyje, veikiama filantropinių ir religinių idėjų. Dabar turime suprasti, kad socialinio darbo profesijos ištakos - ne filosofija (kaip daugelio profesijų) ar kiti mokslai, o žmonių praktinė veikla (konkreti pagalba).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
1890 metai laikomi šios profesijos atsiradimo pradžia. Beveik tuo pat metu mokymai pradėti Vokietijoje, o Niujorke 1898m. atidaryta taikomosios filantropijos mokykla ir kt. 20a. sandūroje socialinis darbas pripažintas profesine disciplina, kuriai reikalingas specialus pasirengimas.
Labdaringų organizacijų ir bendruomenės centrų (namų) judėjimai yra laikomi tiesioginiais profesionalaus socialinio darbo prototipais. Jų veikla yra laikoma ikiteoriniu socialiniu darbu.
Bendruomenės namų centrų kūrimasis - bendruomeninio socialinio darbo pradžia. Bendruomenės centrų veikla - tai bendruomeninio socialinio darbo.
Socialinio darbo metodų istorinė raida: individualus socialinis darbas, individualaus darbo metodas. Socialinis darbuotojas turėjo susidaryti tikslų individualios situacijos vaizdą. Socialinio darbuotojo pagrindinę funkciją, metodinį tarpininkavimą sprendžiant asmens problemas.
Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas. Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Vėliau įvairios valstybės pradėjo kurti viešosios globos sistemas, kur pagalba tapo valstybės atsakomybe. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX amžiuje pradėjo formuotis vadinamieji pagalbos komitetai, skirtie skurdui mažinti ir gyvenimo sąlygoms gerinti.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai.
Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje). 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos).
Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Socialinis darbas Lietuvoje pradėjo formuotis XX a. Socialinis darbas Lietuvoje pradėjo formuotis XX a. Socialinis darbas Lietuvoje pradėjo formuotis XX a.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Socialinėje visuomenėje socialinio darbo profesijos t. p.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alteranatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažangesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį. Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu.
Tačiau naujasis modelis Lietuvoje iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais. „Dainuojančios revoliucijos“ įtaka Lietuvoje buvo akivaizdi. 1990-1991 metais šalis tikėjo savo politiniais autoritetais ir politine valdžia. Tačiau jau 1991 metų pabaigoje - 1992 metų pradžioje šalyje pasijuto pirmieji politinio susipriešinimo daigai, kurie ypač išryškėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kai ryškią daugumą Seime laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovai.
Lietuvoje susikūrė paradoksali politinė situacija - buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai turėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius - įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją. Pažymėtina, kad tik atskirų politikų viešuose pasisakymuose buvo užsimenama apie Švedijos gerovės valstybės pavyzdį (pvz.
Nors Lietuvos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos buvo kuriamos kaip valstybinės sistemos, bet jos pasižymėjo „valstybės inkorporavimu“ į rinkos sistemą, kuri pirmiausia buvo priklausoma nuo privataus ūkio ekonominių pasiekimų ir darbo rinkos dalyvių įmokų į Sodros ir nacionalinį biudžetus.
Kadangi Lietuvoje buvo tikima, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje būti negali, tai buvo įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek gamybos prasme, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo prasme. Tačiau jau apie 1993-1994 metus šalyje aiškiai pasimatė monopolizacijos ir atskirų visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai.
Nors bismarkinis - korporatyvinis modelis savo esme yra „mažiau kapitalistiškas“ negu liberalus - marginalinis modelis, tačiau rinkos reformų įkarštyje ir jų pasėkoje jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir stipriai supriešino gyventojus.
Lietuvoje pradėjo įsigalėti desperacijos ir neveiklumo nuotaikos, kai buvo vis mažiau pasitikima oficialiais autoritetais ir valdžios institucijomis. Po 1991-1994 metų sekusi ekonominė stabilizacija padėties nebeblogino, bet ekonominio augimo tempai buvo menki. Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės - 2001-2008 metais. Būtent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009-2010 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. nuo ES BVP lygio (1995 metais siekė 36 proc.).
Tačiau taip pat akivaizdu, kad net greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė. „Bismarkinis“ - korporatyvinis modelis Lietuvoje nesukūrė socialiai teisingesnės visuomenės, tačiau dar paradoksalesnis tas faktas, kad po didžiulių prieštaravimų ir netolygumų atsiskleidimo, Lietuvos visuomenė nepanoro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, o, atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją.
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:
- valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais,
- „tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais,
- privačių pensijų fondų, kaip papildomų „Sodros“ sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.
Socialinės paramos sistema, kurią sudarė nedraudiminių išmokų ir stacionarių bei nestacionarių paslaugų sistema, pasižymėjo mažesniais svyravimais, tačiau iš stacionarinio tipo paslaugų, metams bėgant, ji pasipildė kur kas didesniu nestacionarių socialinių paslaugų kiekiu bei kokybe.
Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai.
Tradicinis, hierarchinis socialinio administravimo modelis buvo papildomas Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) elementais, kurių daugiausia buvo pastebima labiausiai decentralizuotoje valdymo grandyje - savivaldybių socialinės paramos skyrių veikloje. Teikiant paslaugas buvo taikomi kontraktavimo ir „paslaugų užpirkimo iš šalies“ metodai, o taip pat „sugretinimo“ („benchmarking“), „tyrimo dalyvaujant“ („participatory research“) ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai.
Centralizuotoje valstybinio socialinio draudimo sistemoje Naujosios viešosios vadybos elementų buvo taikoma mažiau, tačiau „Sodroje“ buvo įgyvendinamas „vieno langelio“ metodas, daromi „klientų srautų“ ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai ateina ir į socialinį administravimą, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekimą ir efektyvumą.
Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administravime („economy“ ekonomiškumas, „efficiency“ - efektyvumas ir „effectiveness“ - veiksmingumas) nebuvo papildyta kitais 3 E („equity“ - socialinis teisingumas, „equality“ - lygybė ir „ethics“ - etika). Pripažįstant atskirų spcialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą.
Šie, rytietiško „azijinio“ tipo administravimo bruožai išryškėdavo ne tik kasdieninėje administravimo praktikoje ir elgesyje su socialinių paslaugų klientais, bet, ir kas ne mažiau svarbu, struktūriškai. Tai sudaro visą trečiąją Lietuvos socialinės apsaugos struktūros dalį - specialių, papildomų išmokų sistemą, kuri buvo ištisai paremta klientelistiniu principu, kai buvo proteguojamos atskiros, su valdžia susijusios socialinės grupės. Specialių, papildomų išmokų sistema žlugdė socialinio teisingumo ir socialinio solidarumo principus šalyje.
Ji buvo kritikuojama tiek užsienio, tiek ir Lietuvos ekspertų, tačiau tai nesutrukdė jai metai iš metų plėstis, kai atsirado naujos teisėjų, signatarų ir kitų privilegijuotų grupių išmokos. Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas - kodėl, tolstant nuo sovietinio valdymo metų, ši sistema Lietuvoje stiprėja, o ne silpnėja?
Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kuriose irgi pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pietų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su toli esančiu sovietiniu laikotarpiu?
Taip pat kyla natūralus klausimas apie Rytų Europos valstybių vystymosi dėsningumus - kodėl kitose Rytų Europos šalyse, kurios pasižymėjo labai panašia 20-o amžiaus istorija, tokiose kaip Estija ir Slovėnija, klientelizmo apraiškų beveik nėra, o korupcijos nebuvimo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje?
Kaip tada yra su bendrais, visoms post-komunistinėms šalims būdingais bruožais? Ir ar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima Lietuvoje pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio? Taip pat kyla klausimas apie dabartinį laikotarpį - ar jau nieko nebegalima pakeisti ir Lietuva nebeturi kitos alternatyvos kaip tik dar didesnį liberalaus modelio įsigalėjimą?
Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau argumentuotai nepabandžius atsakyti į pastaruosius, kiti klausimai netenka prasmės.
Socialinio darbuotojo profesija
Socialiniai darbuotojai gali dirbti įvairiose srityse ir organizacijose, tačiau kai kurie pasirenka dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai. Laisvai samdomas socialinis darbuotojas teikia paslaugas pagal sutartį, dirbdamas su įvairiomis organizacijomis, vyriausybinėmis institucijomis ar asmeniniais klientais. Dažniausiai tai apima konsultacijas, projektų valdymą ar psichosocialinę pagalbą.
Kiekviena socialinio darbo sritis turi savo tikslus ir iššūkius. Socialinio darbuotojo iššūkiai apima didelę emocinę naštą ir ribotus išteklius regionuose.
Kaip tapti socialiniu darbuotoju?
- Išsilavinimas: Reikia baigti socialinio darbo arba artimos srities bakalauro studijas.
- Praktika: Studijų metu svarbu atlikti praktiką įvairiose socialinėse įstaigose, tokiuose kaip vaikų namai, senelių globos namai ar priklausomybės turinčių asmenų reabilitacijos centrai.
- Specializacija ir tobulinimasis: Po bakalauro studijų galima gilinti žinias ir įgūdžius, pasirinkus specializaciją. Pavyzdžiui, tai gali būti darbas su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia ar priklausomybėmis sergančiais asmenimis.
- Licencija ir sertifikatai: Kai kuriose šalyse socialiniams darbuotojams reikalingos licencijos arba sertifikatai, kad galėtų praktikuoti savo darbą.
- Darbo patirtis: Baigus studijas ir įgijus reikiamą kvalifikaciją, socialinis darbuotojas pradeda dirbti pasirinktoje srityje.
Tvarus socialinis darbas: Socialinis darbuotojas privalo nuolat atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir problemų sprendimas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas, t. p.
Lietuvoje socialinių darbuotojų diena minima rugsėjo 27-ąją. Kasmet šią dieną rengiami konferencijos, seminarai, apdovanojimai už nuopelnus, kurie ne tik stiprina bendruomenės identitetą, bet ir skatina profesinį solidarumą.
Aktyviai veikia Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija ir įvairios profesinės sąjungos.
tags: #socialinio #darbo #saknys