Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, ašeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, ašeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Gebėjimas atpažinti ir naudoti profesines žinias yra efektyvios socialinio darbuotojo veiklos pagrindas. Socialiniams darbuotojams labai svarbu turėti tvirtą žinių ir įgūdžių pagrindą, kuris leistų jiems suprasti asmenis ir jų situacijas, formuoti veiksmų planą ir derintis dėl jų, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios gali padėti arba trukdyti numatomiems, suplanuotiems veiksmams.
Taigi, tradiciniai egzaminai sukelia įtampą, stresą, konkurenciją dėl būsimo rezultato, bet neskatina grupinio bendradarbiavimo, praktinių įgūdžio ugdymo, kūrybiško teorijos taikymo - o juk tai ir yra svarbiausia socialiniame darbe. Norėdami būti profesionaliais socialiniais darbuotojais, mes turime išmanyti verbalinės ir neverbalinės kalbos elementus, žinoti įvairius problemų sprendimo metodus ir svarbiausia, visa tai taikyti praktinėje veikloje.
Bendradarbiavimas yra integrali žmogaus egzistencijos dalis. Jis neatsiejamas nuo žmogaus aktyvumo, jo gebėjimo mokytis pritaikant savo patirtį. Be to, bendradarbiavimo sąveika yra pripažįstama idealia sąveikos forma, kai susilieja bendravimas ir veikla. Bendradarbiavimas gali būti laikinas ir nuolatinis, privatus ir viešas, formalus ir neformalus.
Socialiniuose moksluose bendradarbiavimas apibrėžiamas kaip socialinės sąveikos forma, naudojama siekiant: organizuoti bendrą partnerių veiklą ir derinti bendrus veiksmus, vienyti individualias pastangas. Bendradarbiavimo sritys - atitinkamos veiksmų sistemos kūrimas ir partnerių geresnių santykių sukūrimas - yra reikšmingos ir svarbios socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi.
Taip pat skaitykite: Socialinė reklama ir verslas
Pastebima, kad bendradarbiavimu manoma esant ir paviršutinius, formalius, biurokratinio pobūdžio (pavadumo) ryšius. Tokia samprata rodo nepakankamai suvokiant bendradarbiavimo socialinės pagalbos srityje. Dalykiniam institucijų bendradarbiavimui reikia sąmoningo apsisprendimo ir tam tikro įdirbio: pirmiausia suvokti bendradarbiavimo reikšmę ir naudą organizacijoje; taip pat darbuotojų gebėjimo dirbti komanda - bendrai planuoti ir atlikti užduotis; organizacijų bendradarbiavimas turi remtis ne kontroliavimu ar pavaldumu, o lygiavertiškumo principu, abipusiu pasitikėjimu ir bendrų tikslų siekimu.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausia nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, prieštaringybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
Trys teorinės grupės, kurios leidžia paaiškinti socialinio darbo profesiniame lauke egzistuojančius reiškinius:
- Psichologinės teorijos, kurioms remiantis galima paaiškinti save ir kitus (psichodinaminė, bihevioristinė, kognityvinė ir kt.).
- Teorijos, kuriomis remiantis analizuojamas žmogaus ir socialinės aplinkos santykis ir sąveika ( ekologinė, sisteminė, socializacijos ir kt.).
- Teorijos, kuriomis pagrindžiamas socialinio darbo procesas ir socialinio darbo modeliai (stipriųjų pusių perspektyva, darbas su atveju, problemų sprendimo, grupinio darbo ir kt.).
Socialinio darbo principus galima apibūdinti šiomis kategorijomis:
- Žmogaus vertės ir unikalumo pripažinimas.
- Kliento apsisprendimo teisės pripažinimas.
- Konfidencialumo užtikrinimas.
- Tolerancija ir nediskriminavimas.
- Profesinė kompetencija ir atsakomybė.
Sistemų teorija pirmiausia atsirado tiksliuosiuose moksluose (kibernetikoje, biologijoje, neuromoksle) ir vėliau atėjo į socialinius mokslus ir galiausiai į socialinį darbą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbas susiduria su nuolatiniu „pagarbiu nežinojimu“, kuris turėtų tapti socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos ašimi.
Taip pat skaitykite: Socialinės identifikacijos svarba
tags: #naudinga #teorija #socialiniame #darbe