Šį kartą straipsnis apie tokius smulkius dalykus, už kurių slepiasi didžiulės visuomenės problemos. Mažuose miesteliuose, mažose šalyse tiek daug paslapčių ir nematomų problemų.
Lapkričio mėnesį užsienio kino ekranuose pasirodė Claire Keegan 2021 m. istorinio romano ekranizacija su airių aktoriumi Cillianu Murphy. Rašydama apie Claire Keegan mažo romano „Tokie smulkūs dalykai“ 2024 m. ekranizaciją (angl. „Small Things Like These“, rež. Tim Mielants), kuri Lietuvos ekranus turėtų pasiekti 2025 m. Lietuvos kino ekranus šis filmas pasieks 2025 m. sausį. Galbūt, kai skaitysite šį tekstą, už lango jau bus pasirodęs pirmasis sniegas; jis apklos sušalusią žemę, uždengs tai, kas turėtų būti nematoma, o gal tai, ką reikėtų išgelbėti?
Knyga vos 112 puslapių, tačiau joje sutelpa ilgus metus trukęs žiaurus elgesys su moterimis, žemesniosios darbininkų klasės skurdas. „Tokie smulkūs dalykai“ - istorinis romanas, pasakojantis apie Bilą Ferlongą, anglių pardavėją mažame Airijos miestelyje 1985 m. Prieš Kalėdas, pristatydamas anglis į vietinį vienuolyną, jis atranda paslaptį, susijusią su Magdalenos skalbyklomis - institucijomis, kuriose buvo išnaudojamos ir prievartaujamos moterys. Šis atradimas priverčia Bilą susidurti su savo praeitimi ir moralinėmis dilemomis. Knyga sulaukė plataus pripažinimo, laimėjo Orwello premiją už politinę grožinę literatūrą ir buvo nominuota Bookerio premijai.
„Tokie smulkūs dalykai“ savo atmosfera primena ekranizuotą Franko McCourto romaną „Andželos pelenai“. Pelenais ir bulvių lupenomis kvepianti airių rašytojo Franko McCourto autobiografinė knyga pasakoja apie vaikystę ir paauglystę, praleistą skurstant Limerike, Airijoje, bei Niujorke. Keegan romano herojus Bilas (galbūt vardas pasiskolintas iš kito anglosaksiško personažo - Anglijos angliakasio sūnaus Bilio Elioto) taip pat grįžta į savo skurdžią vaikystę.
Claire Keegan romano „Tokie smulkūs dalykai“ ekranizacijos reikšmė išskirtinė dėl kelių svarbių priežasčių. Visų pirma, ji nukreipia kameros žvilgsnį į istorinius įvykius, siejamus su Magdalenos skalbyklomis Airijoje, kur moterys patyrė išnaudojimą ir prievartą. Kinas yra galingas įrankis, tačiau tik iš stiprių literatūros kūrinių adaptacijų susidarome visą vaizdą. Kameros žvilgsnis - ir subtili meno priemonė, padedanti atverti vidinius personažų pasaulius, išgryninti aplinkos niuansus ir įkūnyti istorijos esmę. Kameros žvilgsnis tampa žiūrovo akimis, kurios mato tai, kas kartais slypi už žodžių ar veiksmo - būsenas, nuotaikas, prasmes, esančias tarp eilučių. Tarytum tylus dalyvis leidžia ne tik stebėti, bet ir įsijausti, kurti intymumą tarp žiūrovo ir vaizdo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos skaitymo skatinimo iniciatyvos
Cillianas Murphy, žinoma, dėl savo melancholiškos išraiškos puikiai įkūnija Bilo Ferlongo personažą, atskleidžia subtiliausius jo vidinio pasaulio atspalvius ir moralinius ieškojimus. Murphy jautriai ir giliai perteikia tylųjį Bilo heroizmą - žmogaus, kuris, nors ir apsuptas neabejotinai tamsių socialinių ir moralinių dilemų, išlieka ištikimas savo vertybėms. Kiekvienas jo žvilgsnis, subtilus mimikos pokytis ir kūno kalba žiūrovui mena vidinę kovą, kuri vyksta tyliai, be žodžių, tačiau su neįtikėtina jėga.
Kitas klausimas, kuris neramino skaitytojus, o gal skaitytojas, atkeliauja iš feministinės pusės. Kaip galime vertinti istoriją apie smurtą prieš moteris, kai žiūrima vyro akimis? Keletas knygos apžvalgininkių būtent čia įžvelgia trūkumą: knygoje mažiau dėmesio pačioms Magdalenos moterims. Smurtas, kurį patiria moterys, ypač jaunos merginos, Magdalenos skalbyklose yra ir institucinis. Šiose Airijos įstaigose, veikusiose iki XX a. pabaigos, moterys buvo priverstinai laikomos ir išnaudojamos fiziniam darbui, o vienuolės bei globos institucijų vadovės dažnai toleravo ir netgi prisidėjo prie šio žiauraus režimo. Vienuolės knygoje atlieka griežtus prižiūrėtojų vaidmenis, jos neparodomos empatiškai ir veiksmais prisideda prie sistemos, kuri naikina merginų bei moterų laisvę ir orumą.
Ar tokia istorija jums nieko neprimena? Tarp Claire Keegan „Tokių smulkių dalykų“ ir Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ yra ryški paralelė - abu kūriniai vaizduoja, kaip moterys tampa sistemos, represuojančios ir smurtaujančios prieš kitas moteris, bendrininkėmis. Atwood distopinėje visuomenėje didžiausią kontrolę ir žiaurumą patiria tarnaitės, o jų priežiūra ir „moralinis auklėjimas“ patikimas Tetoms, kurios atstovauja sistemos nustatytoms vertybėms. Panašiai ir Keegan vaizduojamose Magdalenos skalbyklose vienuolės, o kartais ir pačios motinos, tampa žiaurios sistemos dalimi, susijungia su socialine tvarka, kuri smerkia ir izoliuoja. Abu kūriniai skaudžiai atskleidžia, kaip represyvios sistemos išnaudoja moteris, paverčia jas kitų moterų kontroliuojamais įrankiais.
Adaptacija - tai procesas, kurio metu literatūros kūrinys (pvz., knyga) yra pritaikomas kitai meno formai (pvz., filmui, televizijos serialui ar teatrui). Adaptacija - evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos.
Books vs Movies: 10 Film Adaptations That Beat the Original Books
Karo žurnalistė, rašytoja Christina Lamb savo knygoje „Mūsų kūnai - jų karo laukas“ išdrįsta imtis iššūkio į šią temą pažiūrėti netikėtu kampu. Ji atiduoda balsą konfliktų zonose gyvenančioms moterims, parodydama, kaip šiandienos kare armija ir teroristai naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Ch. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš Islamo valstybei paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.
Taip pat skaitykite: Knyga apie vidaus ligas ir slaugą
„Daug apie šią knygą pasakoti negalima - ją reikia skaityti. Bet ką svarbu paminėti, kad tai yra turbūt pirmas toks drąsus žingsnis, kada moteris, karo žurnalistė žengia iš karo zonų į būtent moterų, esančių tose karo zonose, patirtis ir parodo neįtikėtiną dalyką. Jei anksčiau prievarta, kurią karo zonoje patiria moterys ir vaikai, buvo laikoma tarsi šalutiniu padariniu viso to, kas vyksta kare, ji, atlikusi didžiulę analizę, turėjusi daugybę pokalbių tiek su pačiomis moterimis, kurios išgyveno tose karo zonose, tiek su įvairiais politikais, strategais, parodo, kad prievarta prieš moteris yra naudojama kaip sąmoningas, tikslingas karo ginklas, kad tai yra karo strategijos dalis. Čia ir kalbant apie tai, kas dabar vyksta, karo zonas, ISIS, kai kariai yra apmokomi, kad moteris reikia prievartauti, jas reikia naikinti, jas reikia naudoti kaip indą jų sėklai nešioti ir naujiems kariams gimdyti“, - pasakojo V. Maksvytė.
Ši knyga apjungia daugybę autentiškų liudijimų, skaitytojai joje taip pat ras daug nuotraukų. „Visiems, kas mėgsta stiprias istorijas, kam rūpi biografinė, dokumentinė literatura, kam įdomios feminizmo temos turėtų tikti ir patikti. Taip pat sakyčiau ir tiems, kas mėgsta romanus apie moteris, nes visgi čia yra labai daug biografijų, nors labai sunkia tema, bet lengvai skaitoma knyga“, - sakė literatūros ekspertė.
Kita labai svari, labai laukta ir reikalinga knyga - Lucy Delap „Feminizmo istorija“. Didžiosios Britanijos istorikė, Kembridžo universiteto dėstytoja Lucy Delap meta iššūkį pernelyg supaprastintai „feminizmo bangų“ sampratai ir atskleidžia, kad feminizmo raidą skatino konkrečiu istoriniu laikotarpiu kildavę probleminiai klausimai. Remdamasi daugybės pasaulio šalių pavyzdžiais, pradedant Japonija ir Egiptu, baigiant Rusija bei Vokietija, ji aptaria įvairius feministų projektus ir parodo, kad šio judėjimo dalyviai ne visada sutarė dėl vienos visiems bendros programos. L. Delap nuomone, ši įvairialypė feminizmo istorija gali padėti geriau suprasti šiandien vykstančias diskusijas ir iš jų kylančius prieštaravimus. Feminizmo istorija atskleidžia, kaip glaudus santykis su praeitimi gali paskatinti aktyviau veikti šiandien, suvokiant tos veiklos įkvėpimo šaltinį ir jos atveriamas galimybes.
„Mano tikslas - atkreipti dėmesį į skirtingose feministų kartose ir skirtingose epochose pasikartojančias netikėtas sąsajas bei atgarsius ir taip suteikti feminizmui įkvėpimo,“ - sako L. Delap. „Mes dažnai kalbame, vartojame feminizmo sąvoką, ar su pliusu ar minuso ženklu, bet ar tikrai žinome, kas po ja slepiasi? Ar tikrai tie žmonės, kurie deklaruoja save kaip feministus ir labai garsiai apie tai kalba, ar jiems yra vienintelis būdas kalbėti apie feminizmą? Galbūt yra daugybė feminizmo rūšių, srovių, galbūt jis slepiasi po dar kažkokiais kitais vardais“, - atkreipė dėmesį V. Maksvytė, pridurdama, kad jei pirmoji pristatyta knyga buvo labai skaudi, ši patiks tiems, kurie mėgsta ne tik liūdnas ir sunkias įžvalgas, bet ir linksmesnes istorijas. „Feminizmas tikrai yra toks margaspalvis, įvairialypis reiškinys, yra daug smagių, įdomių faktų apie juos judėjimus, tad jei norite sužinoti apie įvairias akcijas, kurias vykdė moterys, apie ryškiausias asmenybes kelių šimtų metų istorijoje, puikiai tiks“, - rekomendavo ji.
Airių aktyvistas, specialistas, dirbantis smurto prieš moteris prevencijos srityje Donas Hennessy kartu su kolegomis prieš daugelį metų įkūrė organizaciją, kuri dirba su smurtu prieš žmones. „Tik pradėję dirbti jie suprato, kad visgi daugiausiai smurto patiria moterys ir patiria jo iš vyrų, ir tada pradėjo aiškintis, kodėl taip yra. Šis autorius sako, kad tai nėra atsitiktinumas, kad visgi moterys, kurios pakliuvo į smurtautojų rankas, yra sąmoningai pasirinktos. Tai yra vadinamos geros moterys, tos, kurios linkusios savo poreikius nuvertinti ir iškelti kitų žmonių gerovę aukščiau savęs, ir kad smurtautojai ieško tokių moterų, turi tam tikras technikas, taktikas, kaip jas įtraukti į santykį, kaip jas paversti savo žmonomis ir kaip vėliau išnaudoti“, - pasakojo V. Maksvytė.
Taip pat skaitykite: Knygos apžvalga apie regos negalią
Pasak jos, D. Hennesy knyga „Užvaldytos moterys“ yra lyg praktinis vadovas, kaip elgtis tokiose situacijose. „Išeiti iš to smurtaujančio santykio yra be galo sudėtinga - kartais mūsų geri patarimai „mesk jį“ ar „skirkis“ gali netgi pakenkti aukai. Taip pat yra nemažai apie vaikus, kurie gyvena būtent tokiose šeimose, tokiuose santykiuose. Tai yra kaip praktinis vadovas, su klausimynais, kaip atpažinti, ar tu patiri smurtą, ar tau plaunamos smegenys, su pasakojimais, kodėl vyrai taip elgiasi, kodėl moterys leidžiasi, kad jomis manipuliuotų. Ji skirta tiek specialistams, tiek pačioms moterims, tiek tiems, kurie galbūt jaučia, kad šalia yra moterų, patiriančių smurtą ir nori joms padėti“, - kalbėjo ji.
Dar dvi knygos - ne naujai išleistos, bet nusipelniusios prie jų sugrįžti ar būti atrastos tų, kurie dar to nepadarė. Eva Ensler, visame pasaulyje žinomos pjesės „Vaginos monologai“ autorė, sako, kad jai reikėjo 65 metų parašyti knygai „Atsiprašymas“ - į ją ji sudėjo visą savo gyvenimą. „Autorė prisipažįsta, kad ją nuo penkerių metų seksualiai išnaudojo jos pačios tėtis, ir kad ji visą gyvenimą laukė, kol jis atsiprašys. Ir priėjo išvados, kad jis, deja, niekada neatsiprašys. Ne dėl to, kad miręs, kad negali, bet dėl to, kad smurtautojai neatsiprašo. Ir Don Hennesy pritartų tai minčiai - jis sako, kad atvejų, kai smurtautojai keičia savo elgesį, yra labai mažai“, - pastebėjo V. Maksvytė.
„O ką daro Eve? Būdama išmintinga moteris ir suprasdama, kad visgi atsiprašymas yra labai reikalingas, kad tai yra dalis išgijimo proceso, ji atsiprašo savęs tėvo vardu - šią knygą ji parašo kaip atsiprašymą sau ir visoms moterims, kurios yra patyrusios seksualinę prievartą. Tikrai yra labai gili ir svarbi knyga, sulaukusi daug dėmesio visame pasaulyje“, - pasakojo literatūros ekspertė.
„Ji skirta tiek specialistams, tiek pačioms moterims, kurios galbūt turi tokių patirčių, tiek tiems, kas domisi terapine literatūra, feminizmu. Ją galima skaityti ir tiesiog kaip grožinį kūrinį, nes autorė yra tokia brandi ir tiek metų nugyvenusi, kad apie tokį sunkų dalyką kaip seksualinė prievarta rašo labai paprastais ir lengvais žodžiais. Bet kuriai moteriai, kuri yra patyrusi seksualinę prievartą, nebūtinai iš tėčio, tai gali būti kaip terapinė knyga, padedanti suvokti, kaip aš jaučiuosi, kas pasikeitė mano gyvenime dėl to, kad aš išgyvenau šiuos tragiškus, traumuojančius dalykus, kaip aš norėčiau, kad būtų buvę. Laiko negali grąžinti atgal, bet gali šiek tiek pagydyti, padėti sau tokiai, kokia esi dabar“, - kalbėjo V. Maksvytė.
Na ir galiausiai, Melindos Gates „Pakilimas. Moterų galia keisti pasaulį“. Melinda Gates yra filantropė, Billo ir Melindos Gatesų fondo bendrapirmininkė, verslininkė, moterų ir mergaičių teisių gynėja visame pasaulyje. Pastaruosius du dešimtmečius ji keliavo po pasaulį ir ieškojo, ką galime padaryti mes visi kartu, kad pasaulis pasikeistų į gera. Pristatydama problemas, kurios verkiant šaukiasi mūsų dėmesio, - nuo vaikų santuokų, kontraceptinių priemonių neprieinamumo iki lyčių nelygybės darbovietėse, - savo pasakojimą Melinda paremia pribloškiančiais faktais. Kad vyktų pažanga, pirmiausia reikia suprasti, kodėl reikia pokyčių ir kaip juos pasiekti.
M. Gates kviečia vienytis visas pasaulio moteris ir kilti aukštyn visoms kartu: „Dėl moterų, kurios vargsta įkalintos skurdo pančiuose, ir dėl bet kuriam visuomenės sluoksniui priklausančių moterų, kurios yra atskirtos ir įbaugintos galingų vyrų, mes, moterys, turime susieiti, kalbėtis, organizuotis ir imtis lyderystės - tam, kad nugriautume sienas ir atvertume duris visoms.“ Knygoje „Pakilimas“ Melinda dalijasi istorijomis žmonių, kurie suteikė jos gyvenimui aiškią kryptį, bet kartu nuoširdžiai pasakoja savo šeimos istoriją. Rašydama jausmingai, atvirai ir su dėkingumu, ji atskleidžia, kokią galią turi tarpusavio ryšiai.
Knygoje pateiktos istorijos nepagražintos ir nenušlifuotos. Jos tikros, skaudžios ir priverčiančios pabusti iš malonaus nežinomybės sapno. O jei visgi pirmenybę teikiate grožinei literatūrai, V. Maksvytė priminė tris nuostabias knygas, kuriose taip pat kalbama šia svarbia problematika. Cathleen Miller, Waris Dirie knygoje „Dykumų gėlė“ pasakojama tikrais įvykiais paremta istorija, kaip mergina būdama vos dvylikos pabėgo iš suplanuotų savo vestuvių ir gimtųjų namų Somalyje. Po ilgų klajonių vargšei merginai nusišypsojo likimas ir ji tapo pasaulinio garso manekene. Pasiekusi savo karjeros viršūnę, per vieną interviu garsus supermodelis išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą, vykstantį daugelyje Afrikos genčių.
Bernadine Evaristo knyga „Mergaitė, moteris, kita“ - geros literatūros mylėtojams, kaip V. Maksvytė sakė, norintiems kaifuoti nuo kiekvieno sakinio. Luca Di Fulvio „Laisvės dukros“ patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį. Jame taip pat sužinoma, kaip XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Rytų Europoje merginos būdavo apgaule surenkamos iš tėvų ir išvežamos dirbti sekso vergėmis į Argentiną.
Donas Hennessy, ilgus metus dirbdamas tiek su smurtautojais, tiek su jų aukomis, perprato ypatingas vyrų smurto prieš partneres taktikas. Jo nuomone, smurto ir žiaurumo varomoji jėga - vyrų privilegijuotumas, skatinantis juos teikti pirmenybę seksualiniams savo poreikiams ir lemiantis taktiką kontroliuoti partnerę ir prieš ją smurtauti. Ši paskata ir skiria vyrų smurtą prieš partneres nuo kitų smurto artimoje aplinkoje, tokių kaip moterų smurtas prieš vyrus ar šiurkštus elgesys su vyresniais žmonėmis, formų. Autorius išsamiai aprašo pedofilų ir prieš partneres smurtaujančių vyrų taktikų ir tokio elgesio paskatų panašumus. D. Hennessy pastebėjo, kad aiškindamas šias taktikas smurtautojų aukoms padėjo daugeliui jų išsivaduoti nuo psichologinės smurtaujančių partnerių kontrolės.
„Užvaldytos moterys“ - tai knyga, puslapis po puslapio atskleidžianti slaptą vyrų taktiką kontroliuoti savo partnerę. Sužinosite: kaip pastebėti požymius, išduodančius galimą smurtą artimoje aplinkoje, kokiais būdais galime užkirsti kelią smurtui ar perdėtai kontrolei, kodėl bauginimas ir žeminimas neturi tapti kasdienybe gyvenant poroje, kaip jaučiasi vaikai, namie patiriantys ar matantys fizinį ar psichologinį smurtą, kaip padrąsinti artimą žmogų ir paskatinti kreiptis pagalbos.
Pavojingiausia vieta moteriai dažnai nėra gatvė, o jos pačios namai. Faktai kalba patys už save: 1 iš 3 moterų nuo 15 metų Europos Sąjungoje yra patyrusi fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. Nors daugelyje šalių veikia specializuotos pagalbos paslaugos, jos dažnai nepakankamai koordinuojamos, todėl pagalba tampa fragmentiška, o atsigavimo galimybės - ribotos. COVID-19 pandemija tik dar labiau išryškino šias problemas. Taigi smurtą patyrusioms aukoms gali atrodyti, kad galimybė ištrūkti iš skausmo rato pasitaiko itin retai.
„Ar traukinys pravažiuoja tik kartą?“ - taip pavadinta nauja dvylikos dalių tinklalaidė, kurios klausytojai kviečiami leistis į kelionę su Ana, smurtą artimoje aplinkoje patyrusia moterimi. Kartu su Ana menamas traukinys sustoja Belgijoje, Kroatijoje, Nyderlanduose, Kipre, Prancūzijoje, Portugalijoje ir Lietuvoje. Tinklalaidė „Ar traukinys pravažiuoja tik kartą?“ (angl. Does the Train Only Pass Once?) gimė įgyvendinant trejus metus trunkantį tarptautinį projektą „2Gether4Victims“, kurį koordinuoja organizacija Victim Support Europe (VSE). Tai - didžiausias Europoje tinklas, vienijantis daugiau nei 60 organizacijų, padedančių smurtą patyrusioms aukoms. Prie projekto „2Gether4Victims“, kuris finansuotas pagal Europos Komisijos CERV programą, prisijungė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) tyrėjai. Projekto vadovė Lietuvoje - Moterų ir vyrų lygių galimybių komisijos prie Socialinės aplinkos ir darbo ministerijos (SADM) narė ir MRU docentė dr.
„Dažnai manoma, kad smurtas visada yra fizinis, kad jis susijęs su alkoholiu, ar kad, jei situacija būtų labai bloga, auka pati būtų išėjusi. Tokie įsitikinimai - klaidingi ir pavojingi,“ - sako mokslininkė. „Matau galimybę pasiekti platesnę auditoriją ir plėsti kontaktus su stipriomis organizacijomis, kurios siekia tobulinti paslaugas nukentėjusiems. Pokyčiai vyksta mažais žingsniais, bet jie matomi net ir Lietuvos regionuose. Tinklalaidė tampa edukaciniu įrankiu ir kartu pagalbos tiltu lytinio smurto aukoms visoje Europoje“, - dalinasi doc. dr. R. Pirmieji šeši tinklalaidės epizodai pasirodys 2025 m. rudenį, likusieji - 2026 m. pradžioje. Tinklalaidės klausykite „Spotify“, „YouTube Podcast“ ir projekto svetainėje. Foto: asmeninis doc. dr. R.
„Pati kalta?“ Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje
Monografijoje „Pati kalta?“ Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje“ analizuojama smurto prieš moteris formų ir socialinių praktikų visuma XX a. Lietuvoje, siekiama paaiškinti šio fenomeno priežastis, veiksnius ir kilmę.
Ikimodernioje visuomenėje moteris buvo ekonomiškai, teisiškai ir tradiciškai priklausoma nuo vyro, o smurtas prieš moterį - dažnas patriarchalinės visuomenės reiškinys. Tarpukario Lietuvoje smurto prieš moteris samprata mažai tepasikeitė. Nedarnioje šeimoje smurtas laikytas privačiu šeimos reikalu. Moterys retai kreipdavosi į teisėsaugą dėl patirtų sužalojimų, o išdrįsusios skųstis policijai smurto aukos teismo dažnai nesulaukdavo ir dar iki jo atleisdavo smurtautojui. Seksualinio smurto atveju, įstatymuose neakcentuotas moters sutikimas lytiniams santykiams sudarė sąlygas teisines normas interpretuoti gana plačiai ir išžaginimo bylose reikalauti įrodymų, kad aukų garsiai ir aiškiai priešinosi užpuolikui. Atsakomybės už nusikaltimą perkėlimas aukai ją (ne)tiesiogiai kaltino dėl patirto smurto.
Smurtas prieš moteris gausiai pasireiškė ir sovietinės bei nacistinės okupacijos metais, o Holokausto metu masiniai nusikaltimai prieš žydes moteris, merginas ir mergaites turėjo aiškų genocidinį pobūdį. Sovietinė smurto prieš moteris realybė atspindėjo gilią prarają tarp ideologijos konstruojamos teorinės lyčių lygybės ir tikro moters gyvenimo. Kaip ir tarpukariu, nenyko suvokimas, jog patirti smurtą artimoje aplinkoje yra moters, šeimos gėda ir negarbė. Be to, nebuvo ir įstatymų ar praktikų, galėjusių atriboti smurtautoją nuo aukos. Baudžiamojo persekiojimo sistema sovietmečiu buvo linkusi neregistruoti smurto prieš moteris nusikaltimų ir nekelti su juo susijusių bylų, nebent atvejis būdavo lengvai ištiriamas ar pasibaigdavo itin rimtomis pasekmėmis, pavyzdžiui, aukos mirtimi.
Apibendrinant galima teigti, kad knygos apie smurtą prieš moteris atlieka svarbų vaidmenį šviečiant visuomenę, atskleidžiant istorines ir šiuolaikines smurto formas, teikiant pagalbą aukoms ir skatinant lyčių lygybę. Šios knygos yra būtinos norint suprasti ir spręsti šią opią problemą.
