Penktadienis, kovo 19-oji, - liturginė Šv. Juozapo, Marijos sužadėtinio ir visuotinės Bažnyčios globėjo, iškilmė. Šiemet šią dieną Bažnyčioje prasideda popiežiaus paskelbti Šeimos - „Amoris laetitia“ metai, kartu sukanka apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“ paskelbimo penktosios metinės. Tą patį penktadienį taip pat sukanka Pranciškaus popiežiškosios tarnystės pradžios aštuntosios metinės.
Šv. Juozapas kaip Bažnyčios globėjas ir popiežiaus Pranciškaus atsidavimas
2013 m. kovo 19 d. Pranciškus buvo apjuostas Visuotinės Bažnyčios ganytojo palijumi ir jam įteiktas popiežiškasis Žvejo žiedas. Iškilmės homilijoje popiežius Pranciškus savo tarnystę Romoje ir pasaulyje pavedė šv. Tiksliau tariant, Pranciškus gerokai anksčiau pasiaukojo šv. Juozapui: 1992 metais tapdamas vyskupu savo vyskupystę jis pavedė šv. Juozapo globai - į savo ganytojiško herbo skydą, be kitų simbolių, šalia Dievo Motiną Mariją simbolizuojančios žvaigždės, įkėlė jos sužadėtinio šv. Juozapo simbolį - žydinčio nardo šakelę. Ji ir dabar yra popiežiaus Pranciškaus herbe.
Pranciškus pirmajame šv. Petro aikštėje pasakytame pamoksle išsamiau aptarė šv. Juozepo kaip globėjo misiją. „Kaip šv. Juozapas su meile globojo Mariją ir su džiaugsmu augino Jėzų Kristų, taip jis globoja ir saugo mistinį kūną, Bažnyčią, kurios pirmavaizdis yra Švenčiausioji Mergelė“, - pasakė popiežius Pranciškus, cituodamas popiežiaus šv. Jono Pauliaus II apaštališkąjį paraginimą „Redemptoris custos“.
Kaip Juozapas globoja: santūrumas, nuolankumas, ištikimybė
Pranciškus klausė, kaip Juozapas globoja? Santūriai, nuolankiai, tyliai, tačiau nuolat ir ištikimai, taip pat ir tuomet, kai jo globa nesuprantama. Nuo sutuoktuvių su Marija iki dvylikmečio Jėzaus atradimo šventykloje Juozapas su meile juos palydi kiekvieną akimirką. Jis yra su Marija ramybės akimirkomis ir sunkiais gyvenimo momentais, kelionėje į Betliejų, gimdymo metu, bėgant į Egiptą, ieškant sūnaus šventykloje, o taip pat Nazareto namų kasdienybėje, dirbtuvėje, kurioje jis Jėzų išmokė amato.
Kaip Juozapas išgyveno savo pašaukimą būti Marijos, Jėzaus, Bažnyčios globėju? Būdamas nuolat dėmesingas Dievui, jo ženklams, pasirengęs daryti ne tai, ko pats norėtų, bet ko nori Dievas. Dievas neprašo, kad žmogus jam pastatytų namus, bet kad būtų ištikimas jo Žodžiui, jo planams; Dievas pats sau stato namus iš gyvų, Šventosios Dvasios paliestų akmenų.
Taip pat skaitykite: Kaip kunigas Pranciškus sekė Jono Marijos Vianėjaus pavyzdžiu
Juozapo dorybės ir praktinė globa
Juozapas yra globėjas, nes sugeba klausyti Dievo, paklūsta jam savo valia ir dėl to jis dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems žmonėms, jis realistiškai supranta įvykių prasmę, yra dėmesingas aplinkiniams, moka priimti išmintingus sprendimus. Jis moko, kaip atsiliepti į dieviškąjį pašaukimą: noriai, nuolat pasirengus, bet taip pat nepamiršti, kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras: Kristus!
Pašaukimas saugoti kūriniją skirtas ne tik krikščionims - tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas pašaukimas, skirtas visiems. Tai pareiga saugoti visą kūriniją, jos grožį, taip mums kalba Pradžios knyga ir to moko šv. Pranciškus.
Globoti reiškia saugoti: žmonės, šeima, kūrinija
Tai pareiga gerbti kiekvieną Dievo kūrinį ir aplinką, kurioje gyvename. Tai pareiga globoti žmones, su meile rūpintis visais, ypač vaikais, senais žmonėmis, tais, kurie yra silpniausi ir dažnai lieka mūsų širdies periferijoje. Tai pareiga globoti vieni kitus šeimoje: sutuoktiniai tegloboja vienas kitą, tėvai tegloboja vaikus, o laikui bėgant vaikai tetampa tėvų globėjais. Tai ir nuoširdžiai išgyvenama bičiulystė, pasitikėjimas, pagarba ir gerumas.
„Būkime kūrinijos globėjai, sergėkime gamtoje įrašytą Dievo planą, globokime vieni kitus, aplinką; savo kelyje per šį pasaulį nepalikime griovimo ir mirties ženklų. Jei norime vykdyti šitą misiją, pirmiausia turime rūpintis pačiais savimi. Atsiminkime, kad neapykanta, pavydas, išdidumas teršia gyvenimą. Globoti reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina geri ir blogi ketinimai, tokie, kurie stato ir kurie griauna. Nebijokime gerumo ir švelnumo! Norint globoti, saugoti - būtinas gerumas, švelnumas. Evangelijos kalba apie Juozapą kaip apie stiprų, drąsų vyrą, darbininką, bet jo dvasia nepaprastai švelni. Švelnumas - tai ne silpnojo dorybė. Jis byloja apie dvasios tvirtumą, apie dėmesingumą, užuojautą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę. Nereikia bijoti gerumo ir švelnumo!“ - sakė popiežius Pranciškus.
Šv. Juozapas ir kunigystė: pavyzdys laukimo, darbščumo ir nuolankumo
Nors Juozapas nebuvo kunigas, tačiau jo gyvenimo bruožai savaip nušviečia kunigystę. Vartydami evangelijų puslapius Juozapą visų pirma sutinkame kaip tą, kuris pasimeta užkluptas žinios apie sužadėtinės nėštumą. Pagal žydų paprotį, santuoka buvo vykdoma dviem etapais: pirmiau sudaroma juridinė santuoka, ir tik po tam tikro laiko vyras parsivesdavo žmoną į savo namus. Taigi nepradėjęs gyventi su Marija Juozapas sužino, kad jo sužadėtinė yra nėščia.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Evangelijos smulkiai nepasakoja apie tai, kas tuomet dėjosi Juozapo viduje, bet tai turėjo būti svarstymų ir pasimetimo laikotarpis. Kaip jam elgtis tokioje situacijoje? Juozapas apsisprendžia Mariją tylomis atleisti. Šiuo apsisprendimu Juozapas parodo norintis pasitraukti, susidūręs su Marijos motinystės slėpiniu. Todėl labai taiklūs yra sapne angelo Juozapui ištarti žodžiai: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Angelas taria Juozapui „nebijok“, nes reikėjo daug drąsos patikėti ir priimti Marijos nėštumą kaip Dievo veikimo vaisių. Evangelistas Matas rašo: „atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“.
Tylus veikimas ir gyvenimo pėdsakai
Šventasis Raštas neperduoda Juozapo žodžių, bet kalba apie jo poelgius. Juozapas tiesiog paklūsta Dievui tikėdamas jo žodžiu. Juozapo gyvenimas yra paraginimas kiekvienam krikščioniui nebijoti atsiliepti į Dievo veikimą, kad ir koks neįtikėtinas jis būtų.
Šv. Juozapas yra nuolankumo pavyzdys. Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Jis kasdien bendravo su Jėzumi. Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jėzus turėjo išmokti melstis. Tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, šventoji Teresė Avilietė daug kartų rašė apie šventąjį Juozapą kaip vidinės maldos mokytoją.
Tremtis, globa ir tėvystės atsakomybė
„Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimynos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeimyna gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė. Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą.
1870 m. popiežius Pijus IX globoti Bažnyčią pavedė šventajam Juozapui. Kadaise Šventasis Juozapas rūpinosi visais Šventosios Šeimynos reikalais. Ir šiandien Bažnyčiai tenka saugoti šeimą nuo nuolat kylančių pavojų, bet ir ypač padėti evangelizuojant šalis, kuriose kadaise klestėjo tikėjimas, religija ir krikščioniškas gyvenimas, o šiandien patiriami dideli išbandymai. Jėzaus įtėvis rūpinasi tais, kurie kreipiasi į jį.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuolatinius globėjus
Juozapas kaip pavyzdys apsisprendimų, darbo ir tėvystės
Juozapas turėjo nurimti ir netgi nudžiugti, kai sapne į jį kreipėsi Dievas ir paragino atsisakyti to, ką buvo sumanęs. Bet tai vėl sukėlė klausimų ir abejonių. Kas šis neįprastas vaikas? Kaip gyventi su moterimi, kuri tokiu neįprastu būdu priklauso Dievui? Juozapas tikriausiai ėmė suvokti, kad jo šeimos gyvenimas visiškai skirsis nuo tokio, kokio jis tikėjosi. Nors galvoje kirbėjo gausybė klausimų, Juozapas paėmė Mariją savo globon, pasak Jono Pauliaus II, „su visu jos motinystės slėpiniu“.
Sugrįžus į Nazaretą Juozapas, atrodo, turėjo džiaugtis Dievo laiminamu taikiu ir ramiu mažutės šeimos gyvenimu. Pagal tai, kokia santuoka ir šeima Biblijoje vadinama palaiminta, Juozapo šeima buvo būtent tokia. Nors Juozapas nebuvo biologinis tėvas, bet tėvystė dėl to nesumenko. Jėzus vadindavo jį Abba, paklusdavo jam ir tikėdavosi, kad Juozapas Jį tėviškai pamokys.
Juozapo darbas ir kasdienybė
Jis tikriausiai buvo tvirto kūno sudėjimo, stiprus, mat dirbo dailide. Dailidės tais laikais triūsdavo statybose ir mokėdavo apdoroti ne tik medį, bet ir akmenis, jie netgi mūrydavo. Juozapas Jėzui patikėjo ir savo amato paslaptis. Mokė jį gaminti ir taisyti įvairius rakandus. Kai tekdavo plušti statybose, Juozapas su Jėzumi darbuodavosi išvien: risdavo akmenis, stogo sijas…
Šv. Juozapo kultas Bažnyčios istorijoje ir seminarijose
Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII-XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d. Popiežius Jonas Paulius II yra parašęs apaštalinį paraginimą Redemptoris custos apie šv. Juozapo asmenį ir misiją.
Belieka priminti, jog seminarija, pavadinta šv. Juozapo vardu, dažnai simbolizuoja kunigų ruošimą ir globą - tokias tradicijas sutinkame ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kur kasmet vyksta šventės, garbinama savo globėją. Nors Juozapas nebuvo kunigas, jo gyvenimo savybės: nuolankumas, darbštumas, šeimos įsipareigojimas, tylus klusnumas - yra svarbus pavyzdys būsimiems kunigams.
Kunigų formacija: malda, bendruomenė, praktika
Šiandien seminarijose, pavadintose šv. Juozapo vardu, diegiamos dvasinės formacijos gairės atspindi Juozapo pavyzdį: diena prasideda anksčiau ryte - bendra malda, jai per dieną skiriamos kelios valandos. Bendras Valandų liturgijos skaitymas, šv. Mišios, adoracija, pamąstymai ir meditacija, rekolekcijos. Dvasinė formacija yra svarbiausia, todėl visas dienos planas yra tarši įrašytas į maldos rėmus. Evangelijos skelbimo galios būsimi kunigai turėtų semtis iš asmeninio artimo ryšio su Kristumi - tai jų gyvenimo pagrindas.
| Formacijos aspektas | Veiklos pavyzdys |
|---|---|
| Dvasinė | Maldos rėmai, šv. Mišios, adoracija, meditacija, rekolekcijos |
| Akademinė | Studijos: filosofija 2 m., teologija 4 m., diplomas Lietuvoje ir Romoje |
| Ganytojiška | Praktikos parapijose, Caritas, ligoninėse, jaunimo centruose |
| Bendražmogiška | Bendruomeninis gyvenimas, sportas, kultūra, savanorystė |
Be to, klierikams privaloma saviugda. Seminaristų gyvenimas yra taip sudėliotas, kad jie turi laiko ir užsiimti kultūrine veikla, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, sportuoti, dirbti savanoriais, padėti parapijose, maldos grupėse, jaunimo stovyklose, piligriminėse kelionėse. Dieną baigia malda ir sąžinės tyrimu. Po 21 valandos yra privaloma vadinamoji šventoji tyla (lot. silentium sacrum).
Kunigystės pašaukimo iššūkiai ir Juozapo parama
Kunigų pavyzdys, šeimos ir visuomenės palaikymas daro įtaką pašaukimų skaičiui. Skundai dėl Bažnyčios skandalų kartais atbaido, tačiau seminarijų auklėtojai ir bendruomenė stengiasi padėti kandidatams suvokti pašaukimą. Jaunimas ieško dvasinių pokalbių ir dažnai kreipiasi į seminaristus dėl gyvenimo ir pašaukimų klausimų.
Kunigystės kelias reikalauja nuolatinės religinės praktikos, bet ir gebėjimo gyventi kartu su pasauliu: „Turime seminarijoje televiziją, galime naudotis internetu, laisvu nuo užsiėmimų ir maldos metu turime laiko giminiams ir bičiuliams, su kuriais susitinkame arba čia, arba mieste. Juk negalime pabėgti nuo pasaulio, kuriam turime nešti Dievą“, - sako vienas studentas.
Eikite pas Juozapą – vyskupo Barrono sekmadienio pamokslas
Asmeniniai liudijimai: Juozapo užtarimo patirtys
Tiberiados kūrimosi pradžioje vienas vyriškis pasidalijo, kaip skubant susimokėti sąskaitą jis ėmė lipdyti Juozapo skulptūrą ir meldėsi. Lipdant kaklą gavau 500 eurų… Skubėjau lipdyti skulptūrą. Pirmadienį, lipdydamas galvą, gavau visą sumą! Ši skulptūrėlė stovi pirmoje Tiberiados koplyčioje. Juozapą nulipdžiau plačiai besišypsantį, kaip laimingą šventąjį. Dar sykį įspėtas sapne, Juozapas nusprendžia sugrįžti į Galilėjos Nazaretą. Būdamas visiškai paklusnus kaip Dievo siųstasis jis turi aiškų autoritetą.
Tokie liudijimai pabrėžia Juozapo vietą tikinčiųjų kasdieniame gyvenime - globėju, užtarėju ir pavyzdžiu, ypač šeimoms ir kunigams, kurie savo darbe ir pašaukime tęsia jo tylų, nuolankų ir ištikimą tarnystės būdą.
Šv. Juozapo vieta šeimos dvasinio gyvenimo atnaujinime
Jeigu Senojo Testamento pradžioje vaizduojama Adomo ir Ievos pora buvo nuodėmės šaltinis, pasklidęs žmonijoje, tai Naujojo Testamento pradžioje veikiantys Juozapas ir Marija yra po visą žemę pasklidusio šventumo viršūnė. Taip pasireiškia Dievo valia išgryninti ir pašventinti šeimą. Taip atnaujinama santuoka.
1989 m. šventajam Juozapui skirtoje egzaltacijoje Jonas Paulius II rašė: „Šventojoje Šeimynoje - tobuliausioje „mažoje bažnyčioje“ - visos krikščioniškos šeimos turi atrasti savo atspindį. Joje Dievo Sūnus ilgus metus gyveno pasislėpęs. Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę. Savo tėvyste Juozapas tarnavo Marijai ir Jėzui, jiems visiškai atsidavė, skyrė savo darbus ir gyvenimą.“