Socialinis darbas - tai profesinė veikla, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą žmonėms, patekusiems į sunkias gyvenimo situacijas ar turintiems specialiųjų poreikių. Pagrindinis socialinio darbo tikslas - gerinti klientų gyvenimo kokybę ir užtikrinti jų socialinę integraciją (Payne, 2020). Socialinis darbas apima platų spektrą veiklų, įskaitant konsultavimą, psichologinę pagalbą, įvairių socialinių programų įgyvendinimą ir paslaugų organizavimą, pagalbą gaunant socialinę paramą ir užtikrinant klientų teises. Tai lemia ir platų spektrą socialinio darbuotojo atliekamų vaidmenų.
Socialinis darbuotojas atlieka konsultanto, advokato, partnerio, vertintojo, vadybininko ir eilę kitų vaidmenų.(R.Gardziulevičienė,2021m) Socialiniai darbuotojai nebūtinai atlieka tik vieną iš šių vaidmenų. Šiuos vaidmenis jie atlieka įvairiose situacijose socialiniame darbe su šeima.
Darbo tikslas: Atskleisti socialinio darbuotojo profesinius vaidmenis teikiant kompleksines paslaugas šeimai bendruomeniniuose šeimos namuose.
Uždaviniai:
- Apibūdinti socialinio darbuotojo profesinius vaidmenis socialiniame darbe su šeima.
- Aprašyti kompleksinių paslaugų teikimą šeimai bendruomeniniuose šeimos namuose.
- Nustatyti socialinio darbuotojo profesinius vaidmenis teikiant kompleksines paslaugas šeimai bendruomeniniuose šeimos namuose.
Socialinio Darbo Samprata
Socialinis darbas, anot McPherson ir Abell (2022), yra profesija, pirmiausia susijusi su psichosocialinių problemų ir trūkumų, egzistuojančių asmens ir jo socialinės aplinkos santykiuose, ištaisymu. Šis reiškinys visuomenėje vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistavo visada, tačiau mokslinį pagrindą įgijo paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais. Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: apžvalga
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti socialines problemas, atsižvelgiant į jų galimybes ir dalyvavimą, gerbiant orumą ir didinant atsakomybę, remiantis asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Pagrindiniai darbuotojai, dirbantys socialinį darbą, yra socialiniai darbuotojai - tarpininkai tarp visuomenės ir žmogaus. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp žmogaus ir aplinkos.
Šiuo metu Lietuvoje rengiamasi įgyvendinti vaiko globos normas, todėl svarbu išsiaiškinti socialinio darbuotojo vaidmenis ugdant globojamiems vaikams socialinius įgūdžius. Globojamiems vaikams socialinis įgūdis ugdymo procese socialiniai darbuotojai ne visada supranta savo vaidmenį globojamo vaiko gyvenime. Be to, įgyvendinant vaiko globą, socialiniai darbuotojai turi darbinius įsipareigojimus ir negali kurti atvirų ir betarpiškų ryšių su globojamais vaikais. Kita vertus, socialiniai darbuotojai nėra tiesiogiai atsakingi už darbo rezultatus, nes vaiko globa trunka iki globojamo vaiko pilnametystės.
Socialinio darbuotojo veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir atkurti jo ir visuomenės santykius. Kai gyvenimo situacijos yra sudėtingos, būtina suprasti ne tik konkretaus žmogaus poelgius, bet ir aplinkos veiksnius, kurie gali įtakoti žmogaus elgseną. Kiekvienas žmogus siekia patenkinti savo poreikius ir išvengti blogos jausenos dėl nepatenkintų poreikių, susidariusių nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Ch.Towle savo veikale "Bendrieji žmogaus poreikiai" daugiau dėmesio skiria žmogaus poreikiams, kurie įtakoja žmogaus vystymąsi: dvasinis poreikis tenkinimas. Ji taip pat akcentuoja, kad poreikis priklauso nuo asmens amžiaus ir gyvenimo situacijos. Pagal Maslow, žemiausi žmogaus poreikiai yra fiziologiniai, vėliau seka saugumo poreikis, priklausomybės, pagarbos poreikis. Kai šie poreikiai yra patenkinami žmogui iškyla saviraiškos ir pažintinio supratimo poreikiai.
Socialinio Darbuotojo Vaidmenys ir Funkcijos
Nagrinėjant socialinio darbo ypatumus, pravartu paliesti socialinio darbuotojo vaidmenis ir funkcijas. L.Johnson išskiria trylika socialinio darbuotojo vaidmenų. Kai kurie iš jų apibrėžia santykį su klientais, o kai kurie yra daugiau administracinio pobūdžio: advokatas. Advokatu socialinis darbuotojas tampa, kad vien makleriavimo neužtenka. To paties L.Johnson netiesiogiai minimi dar du socialinio darbuotojo vaidmenys: įgaliotinio ir tarpininko. Ši funkcija skirta tam, kad socialinis darbuotojas paveiktų savo klientą dalyvauti savo problemų sprendime. Profesionalaus socialinio darbuotojo sėkmę užtikrina jo mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Bendrosios praktikos socialinis darbuotojas yra pagalbininkas, savo jėgas ir sugebėjimus skiriantis kitiems žmonėms ir padedantis jiems tenkinti savo poreikius bei spręsti problemas tinkamu ir priimtinu būdu. Pagalba sutelkiama į poreikius ir socialinio funkcionavimo problemas.
Taip pat skaitykite: Skausmo valdymas: slaugytojo perspektyva
Socialinis darbuotojas privalo ugdyti bendravimo įgūdžius, kurių reikia produktyviai sąveikai su individais ar jų grupėmis. Visų pirma socialinis darbuotojas - pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Šio asmens esminis bruožas yra tęstinis sąmoningas panaudojimas. Atlikdamas pagelbėtojo vaidmenį, socialinis darbuotojas klientus konsultuoja, pataria, fiziškai padeda savo klientui. Socialinis darbuotojas visada susiduria su situacija, kai reikalinga jo pagalba.
Socialinis darbuotojas savo funkcijas gali atlikti būdamas tam tikrose pareigose. Asmuo, turintis socialinio darbuotojo išsilavinimą, gali eiti tokias pareigybes: stacionarių ir nestacionarių socialinių paslaugų direktoriaus pareigas; socialinis darbuotojas gali eiti socialinio darbo organizatoriaus ir koordinatoriaus, vykdytojo pareigas; taip pat socialinis darbuotojas gali vykdyti direktoriaus asistento pareigas. Šiose pareigose socialinis darbuotojas yra pagrindinis asmuo, teikiantis socialines paslaugas.
Įstaigos, kuriose dirba socialinis darbuotojas, priklauso socialinių reikalų sistemai ir yra įvairaus profilio bei pavaldumo: seniūnijos, savivaldybės, apskrities, globos ir sveikatos priežiūros įstaigos ir pan. Taip pat socialinis darbuotojas gali būti konsultantas, padedantis įveikti krizes, paslaugų teikėjas, gali būti pagalbininkas, spendžiant kokius nors buitinius, procedūrinius ar kitokius procesus. Taip pat nesvarbu kokioje įstaigoje dirba socialinis darbuotojas, visada išlieka pagrindinis jo vaidmuo - pagalba klientui, sprendžiant jo socialinės kilmės problemas.
Labai dažnai socialinė pagalba paslaugomis traktuojama kaip atsakas į problemas, kaip rūpestis, kad žmogus socialiniai sėkmingai funkcionuotų. Todėl socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai veikiantys asmenys, organizuojantys paramą žmonėms, nesvarbu kokios formos ji būtų: pinigai, daiktai ar paslaugos. Nuo socialinio darbuotojo asmeninių savybių, profesionalumo bei gebėjimų ir aktyvumo priklauso socialinės paramos kokybė. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas akcentuoja, kad socialinio darbo ištakos glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Socialiniai darbuotojai vadovaudamiesi Etikos kodeksu siekia įtvirtinti tokias vertybes: darbą visuomenės gerovei, pagalbą individui bei jo šeimai, sprendžiant jų problemas, socialinio teisingumo siekį. Todėl šiame kodekse atsispindi pagrindinė socialinio darbo idėja - ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją.
Kompetencija Socialiniame Darbe
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Galima teigti, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų svarba prevencijoje
Socialinis darbuotojas, spręsdamas problemas, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (žinios); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etiniams sunkumams (vertybės); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (įgūdžiai). Tik praktinė veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijos visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.
B. R.Comptonas ir B. Žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija; Žinios apie situaciją - bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursus; Kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandorius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.
Vertybės - tai įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas.
Socialinio darbo praktika, besiremianti vertybių sistema, dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes. Jam bus sunku gerai atlikti savo darbą, jei jis nesilaikys savo asmeninių principų. Toks nesilaikymas gali būti susijęs su prasta emocine ir psichologine socialinio darbuotojo būsena, o tai gali pakenkti atliekant tiesiogines pareigas.
Nepaneigdami savo asmeninių vertybių profesionalas turėtų atsižvelgti į vertybių skirtumus ir būti tolerantiškas kitokias asmenines vertybes turintiems žmonėms.
Socialinio darbuotojo kompetencijos komponentai:
| Kompetencija | Aprašymas |
|---|---|
| Žinios | Informacija, moksliniai duomenys, vertybės ir įgūdžiai. |
| Vertybės | Įsitikinimai, idealai, elgesio standartai ir principai. |
| Įgūdžiai | Gebėjimas atlikti darbą, spręsti problemas. |
Įgalinimas Socialiniame Darbe
Reiškia įgalioti, suteikti teisę, suteikti galią. Įgalinimo ( anglų k. empower) sąvoka socialiniame darbe pradėta naudoti apie 1980 metus. Vienas iš pirmųjų autorių, apibūdinęs įgalinimo strategiją, buvo psichologė amerikietė Rappaport (1987). Asmenys, atsidūrę bejėgiškoje situacijoje, dažnai netiki, kad galima situaciją pakeisti, jie nepasitiki savimi, jų žema savivertė, todėl socialinis darbuotojas turi ne tik skatinti kliento gebėjimus, bet ir motyvuoti jį, didinti savivertę, kad klientas patikėtų, jog yra kompetentingas ir turi įgūdžių keisti situaciją, kad jis turi teisę ir gali naudotis visuomenės ištekliais.
Asmeninis įgalinimas kalba apie tai, kad mes tikime, jog esame kompetentingi, stiprūs ir gebantys siekti pokyčių. Tarpasmeninis įgalinimas kalba apie tai, kad mes gebame paveikti kitus asmenis. Struktūrinis įgalinimas apima mūsų ryšius su socialinėmis struktūromis.
Įgalinimo metodas socialinio darbo praktikoje
Vienas iš socialinio darbuotojų vaidmenų - įgalintojo vaidmuo. Atlikdamas šį vaidmenį socialinis darbuotojas klientą priima tokį koks jis yra, su jo silpnybėmis ir stiprybėmis. Savo darbe akcentuoja kliento stiprybes, nesmerkia jo, stengiasi sustiprinti kliento motyvaciją keistis ir keisti situaciją, turi padėti klientui susitvarkyti su jausmais. Socialinis darbuotojas turi padėti klientui atrasti savo vidinius ir išorinius išteklius, kurie padėtų jam siekti suplanuoto pokyčio. Socialinio darbuotojo tikslas yra ne tik paties kliento pokytis, bet kartu ir visos jo aplinkos pokytis. Socialinis darbuotojas atlieka savo užduotį tuomet, kai klientas tampa savarankiškas ir pats drąsiai priima sprendimus savo gyvenime.
Kiekvienas įstatymo pakeitimas, susijęs su socialiniu darbu, atneša pokyčių socialiniame darbe, o socialinis darbuotojas yra socialinio darbo pagrindinis atstovas. Šiame tyrime svarbu, kaip socialiniai darbuotojai ir socialiniai darbuotojai, tapę atvejo vadybininkais, bendradarbiaudami realizuoja, atlieka ir kuria savo vaidmenis, ar kyla tarp jų konfliktų ir koks kuriamas socialinio darbo vaidmuo.
Magistro darbe aiškinamasi socialinio darbo vaidmenų konfliktai atvejo vadybos procese, kai susitinka du socialiniai darbuotojai su skirtingomis įstatymais reglamentuotomis pareigybėmis ir funkcijomis, tačiau vienu bendru tikslu. Darbe siekiama atskleisti socialinio darbo vaidmenų konfliktus atvejo vadybos procese. Tyrimo tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis tyrimas, taikytas iš dalies struktūrizuoto individualaus interviu metodas. Tyrime išryškėjo, kad socialinis darbuotojas, teikdamas pagalbą šeimai, atvejo vadybos procese atlieka tarpininko, konsultanto, advokato, žmogaus teisių gynėjo, moralizuotojo ir identifikuotojo vaidmenis. Bendradarbiaudamas su atvejo vadybininku, socialinis darbuotojas atlieka profesionalaus darbuotojo, derybininko, tarpininko, informatoriaus ir identifikuotojo vaidmenis. Konsultanto, viską galinčio, atsakomybės prisiėmėjo vaidmenys - tai vaidmenys, kurių tikimasi iš socialinio darbuotojo atvejo vadybos procese. Atvejo vadybininkas, teikdamas paslaugas šeimai, atlieka tarpininko, mediatoriaus, vaiko teisių gynėjo ir vaikų atėmėjo, psichologo ir socialinio darbuotojo vaidmenis. Bendradarbiaudamas su socialiniu darbuotoju, atvejo vadybos procese jis atlieka koordinatoriaus, įgalintojo, komandinio darbo kūrėjo vaidmenis. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad socialinio darbo vaidmenų konfliktai atvejo vadybos procese atsiranda dėl galios, atsakomybės sumažėjimo, nebendradarbiavimo, skirtingų vertybių, vaidmens pasisavinimo / perėmimo ir vaidmens neaiškumo.
tags: #konsutanto #vaidmuo #socialiniame #darbe