Sudėtingos XX a. represinių režimų patirtys ir jų prisiminimų perdavimas aktualus tiek didelio masto bendruomenės - valstybės, tiek mažesnės - šeimos - kontekste. Tai, kas lieka liudininkams pasitraukus, kokia praeities versija pasiekia jaunąsias visuomenės kartas ir padeda joms formuotis savo sampratą apie netolimą, neišgyventą, tačiau sudėtingą praeitį aktualizuoja atminties perdavimo tarp skirtingų šeimos kartų klausimą. Žvelgiant į tarpdisciplininį atminties studijų lauką ir mąstant apie atminties šeimoje procesus, sudėtingos, skausmingos vyresniųjų šeimos kartų patirties perdavimo klausimai plačiausiai nagrinėti Holokausto atminties kontekste.
Remiamasi prielaida, kad perduodami ne tik prisiminimai (ar užmarštys), bet ir tam tikras artimųjų patirčių krūvis. Mąstant apie kitus, ne tokius ribinius režimus ir prisiminimų apie juos, suasmenintos buvusio režimo praeities perdavimą šeimoje, aktualu tampa ne tik neigiamų, skaudžių, bet ir kitokio pobūdžio šeimos narių patirčių skleidimas šeimos lygmeniu. Dėl giluminių XX a. pabaigos transformacijų ir naujos kartos užaugimo, kurianti santykį su praeitimi, kyla poreikis tyrinėti, kaip praeitis perduodama šeimoje ir kaip ji įtakoja identitetą.
Pirmiausia formuojasi lūkestis dėl to, kad tam tikri pasakojimai apie praeitį vyresniųjų kartų bus perduoti ateities kartoms, taip užtikrinant tam tikrą šeimos atminties tęstinumą. Tai susiję su besipriešinusiųjų represiniam režimui bei nukentėjusiųjų patirtimis ir įtraukia reprezentacijas, kurios tampa įkaitu didesnės atminties politikoje.
Antra, jaunesniosios kartos, neturinčios buvusio režimo patirties, kurs kitokį santykį su sudėtinga praeitimi. Jaunosios kartos „atminties“ formavimasis siejamas su naujojo politinio ir kultūrinio klimato kūrimu, o kartais - su abejonėmis dėl galimo visiško atsinaujinimo įmanomumo dėl giluminio ryšio su ankstesnėmis kartomis.
Atminties kultūra šeimoje įtraukiama į platesnį valstybės lygmens kontekstą: pasakojimai apie praeitį veikia kaip tiltas tarp kartų, o tuo pačiu ir kaip tam tikro pobūdžio kolektyvinės atminties tarpininkas. Teorinės įžvalgos papildomos empirinio Lietuvos atvejo duomenimis: 16 šeimų pokalbių apie praeitį, surinktų 2018-2020 m.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie kolektyvines sutartis socialinių paslaugų srityje
Holokausto atminties kontekste įprasta nagrinėti ribinių patirčių perdavimą šeimose; tačiau tyrimai taip pat svarsto patirtis, kurios neatsižvelgia į nukentėjimo kategoriją, leidžiant atskleisti sudėtingus ryšius tarp vyresnių ir jaunų kartų. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad pasakojimo turinys ir jo sugestijos artimųjų gyvenimams gali būti kreipiamas į skirtingas praeities interpretacijas, įtraukiant ir nuosaikesnes ar kitas patirtis.
Atminties procesai šeimoje apima ryšius, tapatinimą / socializaciją su šeimos patirtimis, atminties tarpininkus šeimoje, santykį su valstybės lygmeniu per įvairaus pobūdžio kolektyvinės atminties tarpininkus diegiamomis reikšmėmis ir kt. Straipsnyje aiškinama, kaip „sudėtinga praeitis“ (difficult past) įtraukiama į šeimos pokalbius kaip kategorija, kuri atspindi ir tarptautinę, ir nacionalinę atminties politiką.
Į nukentėjusių nuo buvusio režimo kategoriją nepatenkančių šeimos narių patirtys gali tapti nepatogios: palikuonių patirtis kartais įtraukiama į „kolaboravimo“ šešėlį, o šios pamąstymai gali vesti į savęs pateisinimą ar užribio statusą. Šeimos atminties dinamikoje svarbu atskirti, kada pasakojimai apie praeitį įsitvirtina kaip įtakingas praeities supratimo liudijimas, o kada jie suvokiami kaip asmeninės patirties ar jos atsisakymas.
Teorinės koncepcijos ir empiriniai įrodymai
Postatminties samprata Holokausto patirčių perdavimo kontekste taikoma siekiant suprasti, kaip antrai ir trečiajai kartoms patirtis susiduria su tėvų ar senelių trauma ir kaip tai įtakoja jų pačių sampratą. Empiriniu lygiu tyrimai rodo, kad pasakojimai apie praeitį gali ištįsti jų pačių identitetą, o kai kuriais atvejais sukurti naujas naratyvų formas.
Taip pat svarbu įvertinti, kaip įvairios kolektyvinės atminties tarpininkų formos - muziejai, memorialai, vieši pasakojimai - įtakoja šeimos prisiminimų perdavimą. Autoriai klausia, kaip vyresnės kartos patirtys įsitvirtina savo vaikų ir anūkų sąmonėje, ir kaip salonuose bei kasdienybėje formuojamas santykis su praeitimi.
Taip pat skaitykite: Kaip kinta slaugytojų kompetencijos ir jų vertinimas
Psichologijos instituto tyrimai Lietuvoje pabrėžia, kad atmintis yra selektyvi, orientuota į ateitį ir prisitaikymo mechanizmus. Atmintis yra susijusi su mokymu, užmiršimu ir trumpalaikės bei ilgalaikės atminties funkcijomis; jos vaidmuo augančiai kartai - kaip įgauti atsparumą ir tapatybę demokratinėje visuomenėje.
Taip pat svarbu suvokti, kad atmintis turi tiek deklaratyvinės, tiek procedūrinės formos komponentes, o trumpalaikė atmintis ir veiklioji atmintis atlieka esminį vaidmenį įtraukioje informacijos apdorojimo ir sąryšių kūrimo proceso. Nors mechanizmai yra plačiai tiriami, Lietuvos kontekste fundamentalių tyrimų plotas vis dar nėra platus, todėl dialogas apie tai išlieka gyvas.
Socialinių tinklų kontekste kolektyvinė atmintis formuojasi per naratyvų kartojimą, įtvirtinimą platformose ir emocinį ryšį su vietomis bei įvykiais. Tyrimai rodo, kad net rezonansiniai įvykiai socialiniuose tinkluose dažnai praranda didžiąją auditorijos dalį per kelias dienas, todėl svarbu kurti nuoseklų naratyvą, kuris gali būti įtvirtintas ir ilgesniu laikotarpiu.
Remiantis AIDA modeliu, vietos rinkodara turi skatinti perėjimą nuo dėmesio iki veiksmų, o naratyvas turi būti įtikinamai susietas su vietos tapatybe ir emociniu ryšiu. Pavyzdžiai iš tyrimų rodo, kad trumpalaikio dėmesio rezultatų nepakanka užtikrinti ilgalaikę reputaciją - būtina kurti kontekstualų, naratyvinį karkasą, kuris suveda auditoriją ir skatina sąveiką.
Įvairūs tyrimai nurodo, kad vienkartiniai triukai be strateginės integracijos neformuoja ilgalaikės vietos reputacijos; reikia iš anksto suplanuotų atminties sustiprinimo mechanizmų, kurie skatintų platformų algoritmų veikimą ir naratyvų plėtrą. Vis tik, įgyvendinant nuoseklų požiūrį, galima kurti nuoseklų socialinės atminties resursą, kuris ilgainiui tampa žymenimi platformose.
Taip pat skaitykite: Socialinė atmintis: lietuviškasis kontekstas
Pritaikymas Lietuvos kontekste
Lietuvos atvejai rodo, kad atminties perdavimas šeimoje yra ne tik asmeninės prisiminimų išraiškos, bet ir ilgalaikė kultūrinė ir politikos diskusijų sritis. Tyrimai skatina įtraukti mnemoninę vaizduotę ir dalyvaujančiojo (implicated subject) kategorijas į atminties analizę, kad būtų galima geriau interpretuoti vyresniųjų kartų išgyvenimus ir jų poveikį jaunesnėms kartoms.
Kultūrinės atminties tyrimai rodo, kad pasakojimai apie praeitį gvildena patriotizmą, istorijos ugdymą mokyklose, paveldosaugą ir atminties politikos priemones. Nors viešos diskusijos kartais susijusios su konkrečiais asmenimis ar įvykiais, svarbu išlaikyti platesnį supratimą apie tai, kaip šeimos niveau prisiminimai prisideda prie visuomenės naratyvų formavimo.
Išvados ir praktiniai įžvelgimai
Atminties procesai šeimoje reikalauja atidaus kursorinio supratimo, kaip vyresniųjų kartų pasakojimai įtakoja jaunesniųjų kartų identitetą ir požiūrį į praeitį. Postatminties konceptai padeda įvertinti, kaip antrų ir trečių kartų asmeninis santykis su trauminėmis patirtimis gali būti įtrauktas į kūrybinį ir kulturnį dialogą, o kartu - kaip institucijos ir visuomenė gali remti sveiką, atsakingą prisiminimų perdavimą.
tags: #kolektyvines #atmintis #socialiniuose #tinkluose