Socialinė atmintis atlieka svarbų vaidmenį formuojant šiuolaikinę lietuvių tautinę tapatybę. Straipsnyje tyrinėjama, kokį vaidmenį šiuolaikinėje lietuvių tautinėje tapatybėje vaidina socialinė atmintis.
Remiantis atliktais empiriniais tyrimais darbe nagrinėjama, kaip kuriant lietuvių tautinę tapatybę naudojama socialinė atmintis - kolektyvinės tautos istorijos interpretacijos, išreikštos tiek simbolinėmis kultūrinės atminties reprezentacijomis, tiek neformaliais kolektyvinės atminties naratyvais.
Tyrimo duomenys rodo, kad tiek mitologizuoto tautos istorijos pasakojimo, tiek kolektyvinės atminties vaidmuo šiai tapatybei tebėra svarbus, bet kinta jos naudojimo konstruojant lietuvių tapatybę individualiu lygmeniu pobūdis. Didelę reikšmę, ypač emociniams Lietuvos gyventojų tautinės tapatybės komponentams, turi dabarties nepriklausomybės atkūrimo įvykių kolektyvinė atmintis, kuri gali tapti naujų, vienijančių Lietuvos tautą ir paremiančių pilietinius lietuvių tapatybės sandus istorijos mitų šaltiniu. Pastebimos tradicinių mitų irimo ir kaitos tendencijos. Išryškėja siekis desakralizuoti ir kritiškai vertinti tautinius mitus.
Nykstant etninėms-paprotinėms tradicijoms, socialinė atmintis atlieka svarbų vaidmenį per mažuosius pasakojimus - šeimų istorijas, šeimų kolektyvinę atmintį. Šie pasakojimai ypač svarbūs emociniams tautinės tapatybės aspektams. Kultūrinės atminties formomis išreikšto oficialiojo naratyvo reprezentacijų svarba tautinei tapatybei priklauso nuo tų reprezentacijų pobūdžio. Rezultatai rodo didelę simbolinių istorinio kraštovaizdžio vietų svarbą tiek lietuvių, tiek kitų tautinių grupių žmonių tautinei ir kitoms socialinėms tapatybėms.
Šią ir šiandien aktualią mintį prieš pusę amžiaus išsakė Stasys Šilingas - vienas iš ištikimiausių lietuvių tautinės savimonės puoselėtojų ir savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų pirmaisiais XX a.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Atgimstančiai Lietuvai kilo poreikis iš naujo suvokti save kaip tautą, atgaivinti jos dvasinę jėgą valstybingumo ženklais - išsaugotais ir atstatytais monumentais. Daugybė tarpukariu statytų paminklų Laisvei ir Nepriklausomybei, nugriautų ir suniokotų sovietinės okupacijos metais, buvo atstatomi visoje Lietuvoje. Istorinį memorialinį palikimą kone kasdien gali išvysti dažnas iš mūsų. Rengiant parodą panaudoti gausūs šaltiniai: enciklopediniai žinynai, atlasai, istorijos ir dailės mokslų straipsniai, regioniniai leidiniai, memuarai, ikonografija, taip pat skaitmeniniai bibliotekų, muziejų duomenų bazių, informacinių portalų duomenys.
Rengiantis pirmajam Nepriklausomybės jubiliejui, minint Nepriklausomybės dešimtmetį, penkioliktuosius metus, dvidešimtmetį, Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines šalyje prasidėjo paminklų statymo pakilimas: miestuose, miesteliuose ir kaimuose masiškai buvo statomi iliustratyvūs monumentai, kuklūs tipiniai paminklai, stogastulpiai ir kryžiai, pagerbiant Lietuvos Laisvę, Nepriklausomybės kovose žuvusias aukas.
Tarp didžiai nusipelniusių Lietuvos laivei žmonių mūsų žemėje amžinai ilsisi ir Lietuvos kariuomenės kariai, kurie per 1918 - 1920 metų Nepriklausomybės kovas padėjo pagrindus moderniam mūsų valstybingumui. Gindami laisvę žuvo arba vėliau nuo žaizdų, ligų mirė daugiau kaip 4 tūkst. Daugumą karių kapų žymi dailininkų Antano Aleksandravičiaus ir Adomo Varno sukurti betoniniai kario kryželiai.
1927 m. 1940 m. okupacinė valdžia ėmėsi likviduoti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo formas ir įvaizdžius - prasidėjo iš viršaus inspiruotas ir vietos kolaborantų vykdomas Pirmosios Respublikos atminimo ženklų naikinimo vajus. Istorikų atlikti tyrimai skelbia, jog ypatingai daug miesteliuose ir kaimuose esančių kryžių, koplytėlių ir paminklų su Nepriklausomybės simbolika buvo sunaikinta 1961-1967 m. Kai kurioms vietos bendruomenėms visgi pavyko apginti „savo“ paminklus nuo naujosios ideologijos aktyvistų daugkartinių pasikėsinimų.
Paminklų likimas posovietinėje Lietuvoje
Šiuolaikinėje Lietuvoje paminklų likimas yra nevienareikšmis ir priklauso nuo istorinio konteksto bei politinių aplinkybių. Po 1990 m. atkūrus valstybę ir laisvą demokratinę sistemą joje, visuomenei iškilo klausimas, ką daryti su sovietinio laikotarpio palikimu.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
2022 m. bangą nusprendė nedaugelis. leninams ir černiachovskiams nepriklausomoje Lietuvoje vietos nėra. svarbiausius sovietų valdžią šlovinusius paminklus. 2022-12-13, Nr. TAR, 26371. savivaldybėms imtis tiesioginių veiksmų. 2022 m. balandžio 19 d.
Klepočių tragedija kruvinosios Kalėdos Dzūkijoje
Vis dėlto, paminklų griovimą šiandien jau ima nustelbti diskusijos apie naujų statymą. nekinta, apkalbų objektai - taip pat. kūrėjams pagerbti“11. gelbėtojus, Kazį Grinių bei Aleksandrą Stulginskį13. - miesto statymo veiksmas. nebėra aštuonerius metus. paminklų kontekste, išlieka panaši.
Ši tendencija, kaip ir XX a. nepriklausomybės laikotarpių simbolių svarbos didėjimas populiariosiose tautos istorijos mitų interpretacijose, rodo didelę šiuolaikiškai interpretuotų tautinės valstybės vertybių svarbą lietuvių tapatybei. Didėjant individualaus tapatybės subjekto aktyvumui, tautiniai mitai, konstruojant tapatybę, naudojami individualiai ir selektyviai, jie desakralizuojami ir vertinami kritiškai.
Žaliojo tilto skulptūrų istorija
Vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingą požiūrį į sovietinį palikimą, yra Žaliojo tilto skulptūrų istorija. Šios skulptūros, simbolizavusios sovietinę ideologiją, ilgą laiką stovėjo Vilniuje, tačiau sulaukusios daug kritikos, buvo nukeltos.
puslapiuose Žaliojo tilto skulptūrų tema atsidūrė 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą. Nuo 2015 m. - statyti ar nestatyti ką nauja? 2015 m. liepos 20-21 d. baigsis ir kalbos. kalba apie be skulptūrų likusį tiltą kaip apie atminties vietą. tapo šios tuščios vietos įprasminimas. neprisiminti, nebepriminti ir nebeprisiminti. t. y. prisiminimo, o pačios juo tapo. nebeprisiminti objektus. pašalinti iš viešosios erdvės.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
2014 m. konstrukcijoje pačias sovietines skulptūras palikti. bet, augant jų skaičiui, sovietinių skulptūrų atmintis nyksta. Pavyzdžiui, 2014 m. 2022 m. sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų atmintį. atmintis užleidžia vietą užmarščiai, dabartis - istorijai.
Nors 2021 m. naujienų portalų paskelbus, kad 2021 m. bus nukelta, tai ir buvo padaryta 2023 m. rugpjūčio 4 d. ir bus svarstoma ką16. po skulptūrų nukėlimo, jai neprilygsta. posovietmečiu. veiksmas17. dialogą, o ne jį tęsti. Žaliojo tilto skulptūrų pri(si)minimo. išties bus baigtinės ir prie kažko prives, manding, vyksta iš inercijos, t. kaip didelės svarbos visuomenei temą. sumanymais ar neblogų idėjų blogomis realizacijomis, kaip dažniausiai įvyksta.
Ši istorija rodo, kaip sudėtinga yra balansuoti tarp praeities išsaugojimo ir naujos tapatybės kūrimo. Vietos istorinį kontekstą? svarbi. daugeliui nepatiko18. 2019 m. išrinkti savivaldybės paskelbto konkurso metu). istoriniai, su praeitimi susiję objektai20. (plg. jis nėra toks susenęs, kultūriškai tolimas kaip Žaliasis tiltas. tiltas veda prie Mindaugo paminklo.
Žaliasis tiltas be skulptūrų
Naujų paminklų statyba
Šiuo metu vyksta diskusijos ne tik dėl sovietinių paminklų likimo, bet ir dėl naujų paminklų statybos. nacionaliniam pasakojimui. didysis pasakojimas, dar nereiškia naujos jo konstravimo logikos. bus užmiršti arba jau tokiais tapo. praeitimi.
iš sovietmečio dažniausiai perkeliami į 2001 m. tiltą pastatytų, ir upę iškastų23. 2010 m. konkrečių veiksmų. žiūrinčiojo. įtaigus. klausomasi sovietinio grojaraščio. nebeprisiminimo erdvė nėra lokalizuota. Pagrindinė to priežastis sutampa ir su vienu iš nukėlimo pretekstų, t. poreikis jas restauruoti. restauravimo projekto finansavimą) įmuziejintas stovylas?
Desovietizacijos procesai ir atminties politika
Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. būta ne tik Lietuvoje. 1994 m. memorialų ir kapų priežiūrą, tačiau 2022 m. gegužės 12 d. padarytą žalą ir bus atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas. paminklus. Rugpjūčio 25 d. 1979-1985 m. išvaduotojams nuo vokiečių fašistų okupantų. paminklai. posovietinėse šalyse.
strategijos, infrastruktūrinių sprendinių ir kt. mieste“. skleidžiančių miesto šiukšlių surinkimas ir išvežimas. 1975 m. politika, nužymint savą teritoriją; žr. universiteto leidykla, 2020, p. 43. sovietinio palikimo ir perkeliant jį į periferijoje 2001 m. kur ne, kur sovietinis kvapas gali sklisti, o kur negali. daiktai iš regimybės zonos šalinami tikslingai ir nuosekliai.
kulto XV-XVI a. galią (tarsi toliau būti kontroliuojamam valdovo). užima poziciją matyti, o ne būti apžiūrėtiems; žr. 2005, p. 47-52. Taigi XX a. atmetimo ir nostalgijos“, in: Lituanistica, 2007, t. 53, Nr. 36-50. desovietizacijos įstatymas, kuris priimtas tik šįmet. (2023-04-26). (2015-07-21). Vilniuje atsiras paminklas A. Smetonai bei A. kalva“? Atsako A. Zuokas ir V. Lietuvos istorijos institutas, 2013, p. 383-486. 2008, Nr. 8 (17), p. 16 „18 tūkst. Žaliojo tilto, bet ir Smetonos bei Marcinkevičiaus įpaminklinimą; žr. Gutauskaitė, „V. Benkunskas įvertino diskusijas dėl J. pasamones-proverzio-taskai-51988, (2019-04-11). (2019-09-11). 22 „Katės ant Žaliojo tilto?
| Laikotarpis | Veiksmai su paminklais | Poveikis tautinei tapatybei |
|---|---|---|
| Tarpukaris | Paminklų statymo pakilimas | Tautinės savimonės stiprinimas |
| Sovietinė okupacija | Paminklų naikinimas | Valstybingumo formų likvidavimas |
| Atgimimas | Paminklų atstatymas | Dvasinės jėgos atgaivinimas |
| Posovietinis laikotarpis | Diskusijos dėl sovietinio palikimo ir naujų paminklų statybos | Tapatybės permąstymas ir naujų naratyvų kūrimas |