Šiandieninė žiniasklaida susiduria su daugybe iššūkių, konkuruodama dėl auditorijos dėmesio su įvairiomis platformomis, socialiniais tinklais ir turinio kūrėjais, kurie kuria į žurnalistinį panašų turinį. Dirbtinis intelektas (DI) tampa vis svarbesniu įrankiu tiek kasdieniniame, tiek profesiniame gyvenime. Žurnalistams dirbtinio intelekto vystymasis yra ypač aktualus, nes mašina jau sugeba ne tik taisyti klaidas ar kurti antraštes, bet ir kūrybiškai pasakoti istorijas.
Dirbtinis intelektas žurnalistikoje: pagalba ar iššūkis?
DI tampa vis svarbesniu įrankiu šiuolaikinėje žurnalistikoje, tačiau kyla klausimas, kur tai nuves. Portalo vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė - Vnarauskienė teigia, kad redakcija jaučia pareigą viešai apibrėžti, kaip tokie įrankiai kaip dirbtinis intelektas gali būti naudojami žurnalistų darbe. Pasak jos, DI naudojamas kaip techninis pagalbininkas, pavyzdžiui, ruošiant rutininius įmonių balansų pranešimus.
Profesorius T. Krilavičius teigia, kad dirbtinio intelekto modeliai veikia žmonių sugeneruotos informacijos ribose. Anot R. Lukaitytės - Vnarauskienės, darbui su dirbtiniu intelektu Lietuvoje egzistuoja dvi esminės kliūtys - kalba ir kaina. Tačiau ji prognozuoja, kad ateityje atsiras naujų profesijų žiniasklaidoje, susijusių su dirbtinio intelekto naudojimu ir priežiūra.
Skaitymo įpročių pokyčiai: nuo knygų prie antraščių
Šiais informacijos ir mokslo žinių gausos laikais išvysti ar sužinoti ką nors neįprasto jau prilygsta didesniam ar mažesniam įvykiui. Dabar žmonės, ypač jaunimas, net skaitydami knygą neretai negeba jai skirti viso dėmesio ilgesnį laikotarpį, nepatikrindami naujienų telefone. Jaunoji karta jau nuo vaikystės pripranta prie trumpų tekstų, nuorodų ir antraščių.
Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius Saulius Keturakis mano, kad didžiausius skaitymo įpročių pokyčius dabar lemia dirbtinio intelekto įtaka. Anot jo, dirbtinis intelektas tampa tarpininku tarp žmogaus ir knygos, o skaitymas tampa vis labiau atsietas.
Taip pat skaitykite: Apie Knygnešius
S. Keturakis teigia, kad yra daug pavyzdžių, kaip grožinė literatūra bando prisitaikyti prie tokio skaitytojo. Vienas tokių projektų yra "Hooked", kuris pradėjo vadinamąjį chat fiction žanrą. Kitas jaunesniosios skaitytojų kartos poreikis - kad su literatūra turėtų nutikti kažkas panašaus, ką su televizija ir kino teatru padarė „Netflix“, o su muzika „Spotify“.
Jis atkreipia dėmesį, kad šiandien skaitome kaip niekada daug. Amerikietis vidutiniškai per dieną perskaito apie 100 tūkst. žodžių. Tačiau iš jų 58 proc. sudaro mažyčiai tekstų fragmentai: antraštės, socialinių tinklų žinutės. Neseniai atliktas Miunsterio universiteto tyrimas rodo, kad trumpų tekstų skaitymas ypač gerai lavina emocinį jautrumą.
Antraštės socialiniuose tinkluose: naujas teksto žanras
Apskritai internetinių naujienų portalų antraštes galima laikyti nauju savarankišku teksto žanru. Humanitarinių mokslų daktarė Danguolė Kalinauskaitė teigia, kad straipsnių pavadinimai atlieka įvairias teksto funkcijas: jais pranešama, pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti, vertinama ir net apeliuojama į ką nors.
Šiuolaikinė žiniasklaida ypač konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio, pasitelkdama įvairias priemones, tačiau itin didelį vaidmenį sėkmingo straipsnio pavadinimo kūrime atlieka vaizdingumas. Vis dėlto neretai žurnalistai taip pasistengia rašydami kuo įtaigesnę antraštę, kad straipsniai dėmesio sulaukia ne tiek dėl pačios naujienos, o dėl komiškai skambančio pavadinimo.
Kai kada antraštėmis siekiama kone išgąsdinti, pavyzdžiui, "Mokykloje to nemokė: mes esame virusas - ir ne perkeltine prasme" (15min.lt). Intriguojanti ir paskutiniu metu ypač gajų stereotipą, jog viską, kas geresnio, pasiglemžia didmiesčiai, laužanti antraštė „Išrinkta gražiausia Lietuvos eglė: pirmoje vietoje - ne Vilnius ir ne Kaunas“ (delfi.lt) taip pat iškart kelia susidomėjimą.
Taip pat skaitykite: 30 metų stažas ir pensijos dydis
Negatyvumas antraštėse: ar tai atspindi lietuvių mentalitetą?
Antraščių bruožas, į save atkreipiantis dėmesį - skleidžiama pakankamai niūri nuotaika. Ar tai reiškia, jog lietuviai apskritai linkę skaityti savo šalį kritikuojančius straipsnius? Bet kokiu atveju pagrindiniai naujienų portalai yra kiekvienos šalies veidas, kuriame netiesiogiai atsispindi jos mentalitetas, praeitis bei dabartis.
Perskaičius antraštę „Didžiųjų miestų eglėms skirta per 200 tūkst. eurų, tačiau gyventojai jomis nesidžiaugs: kam reikėjo leisti pinigus“ (lrytas.lt), kyla mintis, jog dalis lietuvių į pasaulį vis dar žvelgia iš pragmatinės pusės. Pinigų tema mūsų šalyje išties ganėtinai jautri - žurnalistai, rašydami, kad „Nuo kitų metų - naujas mokestis ir statytojams, ir gyventojams: kiek ir už ką mokėsime papildomai“ (lrytas.lt), mėgina tarsi susitapatinti su skaitytojais ir pereina į „mes mokėsime“, o visi valdininkai, įvedę mokestį, lieka „jie“ vaidmenyje.
Kol vienas portalas rašė: „Vartotojų pasitikėjimo rodiklis gruodį padidėjo 1 punktu“ (15min.lt), kitas tą pačią naujieną pranešė suteikdamas jai pesimistinį atspalvį: „Vartotojų pasitikėjimo rodiklis išlieka neigiamas“ (delfi.lt).
Atrodo, jog neigiamus dalykus žmonės turėtų norėti kuo greičiau pamiršti, tačiau iš tokių antraščių, kaip ši - „Daugiausiai kritikos sulaukusios pasaulio eglės: žmonės jas prisimins ilgai“ (delfi.lt), -panašu, kad bent jau žurnalistai perteikia atvirkščią mąstymo modelį.
Antraščių tyrinėjimo dieną pastebėta, kad tautiečiai kone kiekviename žingsnyje linkę lygintis su kitais, save vienaip ar kitaip nužemindami: „Prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo strategijos prisidėjęs ekspertas: kad ir kiek pinigų būtų išleista, įvaizdis nepaneigs to, kokia šalis iš tiesų yra“ (delfi.lt), „Daugiau nei kas antras lietuvis turi antsvorio: palygino, kaip atrodo kitų ES šalių gyventojai“ (delfi.lt), „Tyrimas: estai labiau pasitiki valdžia nei latviai ir lietuviai“ (delfi.lt).
Taip pat skaitykite: Sanatorijos po ligų ar traumų
Jeigu į naujienų portalą užsukęs žmogus iškart pamato antraštes, akcentuojančias neigiamą savo valstybės ir tautos, o galbūt ir jo paties, įvaizdį, natūralu, jog tai visai atima norą didžiuotis savo kraštu ir skatina dar labiau jį kritikuoti.
Vaizdingumas ir hiperbolizacija: ar žurnalistai neperlenkia lazdos?
Šiuolaikinė žiniasklaida ypač konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau itin didelį vaidmenį sėkmingo straipsnio pavadinimo kūrime atlieka vaizdingumas.
Vis dėlto neretai žurnalistai taip pasistengia rašydami kuo įtaigesnę antraštę, kad straipsniai dėmesio sulaukia ne tiek dėl pačios naujienos, o dėl komiškai skambančio pavadinimo. Jis, beje, savo informatyvumu vis dažniau atstoja ir patį straipsnį.
Norint sukelti kuo didesnį ažiotažą, kuo labiau įtikinti ir nustebinti, sukuriamos ir itin hiperbolizuojančios antraštės - tik vargu ar darbo paieškos staiga primins neregėtai įnirtingas kovas („Pandeminiai metai negrįžtamai pakeitė darbo rinką: laukia nauji mūšiai dirbant iš namų“ (delfi.lt)), o visos naujienos taps istoriniais įvykiais („Istorinė akimirka: nebelieka dantų protezavimo eilių, yra ir daugiau gerų pokyčių“ (delfi.lt)).
Sakoma, kad paprastumas žavi - straipsnio apie keliautojo nuotykius pavadinimas savo aiškumu ir tiesmukumu priminė, kad ne į visus dalykus reikia žvelgti pernelyg rimtai: „Visas pasaulio šalis aplankęs rekordininkas papasakojo, kur geriau nekeliauti, o kurioje šalyje gyvena gražiausios pasaulio merginos“ (delfi.lt).
Sporto skilties antraštės iš tikrųjų vertos ilgo tiriamojo darbo - jos lyg atskiri tekstai, kurie gąsdina, kelia susirūpinimą, stebina.
Intriga antraštėse: ar visada verta ją kurti?
Šiais informacijos ir mokslo žinių gausos laikais išvysti ar sužinoti ką nors neįprasto jau prilygsta didesniam ar mažesniam įvykiui. Dėl šios priežasties kai kuriomis antraštėmis norima sukelti susidomėjimą suintriguojant, jog apie tai, kas slepiasi po pavadinimu, dar nesame girdėję.
Kai kada antraštėmis siekiama kone išgąsdinti: „Mokykloje to nemokė: mes esame virusas - ir ne perkeltine prasme“ (15min.lt). Eglė miestelyje. vaizdingai tariant, pribloškianti frazė. Svarbiausia - paliekama šiek tiek neaiškumo, kad reikėtų atsiversti patį straipsnį - deja, neužtenka perskaityti net ir paryškintų citatų.
Turbūt ne kartą kiekvienas esame nuogąstavę - galbūt ką nors padarėme ar darome ne taip, kaip reikėtų? Aplankius panašioms mintims, į pagalbą gali ateiti straipsniai, kurių antraštės skelbia (o galbūt net dar labiau suglumina): „ESO ekspertai paaiškina, kas bus, jei laiku nepasirinkote elektros tiekėjo“ (delfi.lt) ar „Pasitikrinkite, ar darote šias 7 esmines bendravimo klaidas“ (delfi.lt).
Įdomu tai, jog kartais du portalai tą pačią naujieną praneša skirtingai - vienas palikdamas intrigą, o kitas kone pusę straipsnio sudėdamas į jo pavadinimą.
Pasitaiko, jog galima perspausti ne tik su vaizdingumu, bet ir su intriga: „2020-ųjų rekordus diktavo koronavirusas: augo viskas, kas iš namų“(lrytas.lt). Iš antraštės išties sunku suprasti, kuria prasme čia kas augo - gal gėlės ant palangės ėmė...
Visų pirma, perskaitęs tik antraštę ir neįsigilinęs į kontekstą, su kuriuo ji siejama, nematęs viso teksto skaitytojas gali apsigauti, todėl būtina vertinti ne tik antraštės, bet ir teksto turinį.
Taigi, perskaičius abu tekstus, kurių antraštėmis manipuliuojant buvo siekiama suklaidinti skaitytojus, tampa akivaizdu, kad viena kitai šios žinutės neprieštarauja.
Žiniasklaidos objektyvumas ir atsakomybė
Žiniasklaida šiandien susiduria su aibe iššūkių, o dėl auditorijos dėmesio su ja konkuruoja ne tik platformos, socialiniai tinklai, bet ir į žurnalistinį panašų turinį kuriantys turinio kūrėjai.
"Delfi" etikos kodekse rašoma, kad dirbtinis intelektas gali būti panaudotas žurnalisto darbe tik kaip pagalbinė priemonė. Žurnalistas yra atsakingas už faktų patikrinimą ir galutinę teksto parengimą.
Esminiai principai liberalioms demokratijoms būdinga, kad ginamos ir saugomos kiekvieno žmogaus teisės, nepaisant odos spalvos, įsitikinimų, priklausymo kažkuriai socialinei grupei ir t.t. Kitas principas - žmogaus teisės saugomos kaip visuma ir jos visos yra vienodos teisinės vertės. Toliau nuo mūsų į Rytus nutolusioms „demokratijoms“ būdinga, kad vienos žmogaus teisės saugomos, o kitos ne, atsirenkant paprastai politinės valdžios valia, kokias tiesės ir kokių asmenų bus saugomos. Trečias principas - turi būti darna tarp daugumos ir mažumų interesų apsaugos. Konstitucija saugo kiekvieną žmogų ir žmogaus teisių apsaugos prasme suteikia galimybę kiekvienam iš mūsų ginti savo teises nuo bet kokio kėsinimosi į jas, įskaitant ir nuo daugumos valia vykdomų ar tik ja pridengiamų kėsinimųsi ar pažeidimų. Tai reiškia, kad nei teisingumas, nei moralė negali remtis vien tik daugumos valia ar požiūriu - kiekvienas žmogus ar grupė turi teisę į savo požiūrį, į savo moralę, kuri negali būti laikoma neteisinga vien dėl to, kad neatitinka daugumos nuomonės ar standartinio daugumo gyvenimo būdo.