Knygnešiai – XIX a. Lietuvos visuomenės fenomenas

Šiandienės Europos gerovės valstybes vis dažniau purto sukrėtimai, reikalaujantys ieškoti naujų išeities taškų. Neseniai Seime vykusioje konferencijoje „Gerovės valstybės krizė Europoje: socialios rinkos ekonomikos siūlomi sprendimai“ įvairių sričių atstovai diskutavo socialinės gerovės tema.

Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema. Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui. Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a. viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje buvo knygnešiai.

Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena, prisimenamas lietuvių tautos pasipriešinimo nutautinimui laikotarpis, kai uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis iš Mažosios Lietuvos į Lietuvą buvo pergabenta 3,5 milijono leidinių lietuvių kalba. Šį svarbų darbą rizikuodami gyvybe atliko spaudinių platintojai - knygnešiai. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Šiame straipsnyje siekiama supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje pusės - XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis.

Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo žingsnis.

Taip pat skaitykite: 30 metų stažas ir pensijos dydis

Lietuviškos spaudos draudimas

Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 -1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją.

Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos - Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos.

Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė.

Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.

Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.

Taip pat skaitykite: Sanatorijos po ligų ar traumų

Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras - jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai.

1865 -1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje - XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874 -1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma.

Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai - profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų - tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga.

Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos.

Knygnešiai. Kas jie?

Knygnešystė - XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle.

Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi.

Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie pensijas

Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai - knygnešiai.

Iš pratarmės prof. Kauno “Žiburio” vid. Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema. Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui. Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a. viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti didelę visuomenės grupę tai programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje buvo knygnešiai.

Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje pusės - XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai susiję su šios konferencijos priežastimi ir jos objektu.

Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos, pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”, “Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”, “Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.

1864 - 1901 metai - tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Knygnešių organizacijos

Pirmąją knygų platinimo organizaciją sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų, amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos šiaurinę dalį.

Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad Rusijos valdžios susidorojimas su lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.

Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui „Aušrai“, buvo organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams. Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos. Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.

Garšvių knygnešių draugija

Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Udra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams.

Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, ją transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką politiką, formavo savo pažiūras.

"Sietyno" draugija

Kitame Lietuvos regione - Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto “Sietyno” draugija. Jos centras buvo Marijampolėje - apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp “Sietyno” uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.

"Atgajos" draugija

Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta “Atgajos” draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių - gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai.

Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Artojų”, “Žvaigždės” ir kt.

Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji - persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.

Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoje suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.

Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13 išleistų knygų pavadinimų.

Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija, žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 -1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip sunaikino 5 - 6 % lietuviškų leidinių tiražo.

Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai Lietuvoje XIX a. an.

Jurgis Bielinis - knygnešys profesionalas

Jurgis Bielinis buvo ne tik Lietuvos knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Jis laikomas Vidurio ir Vakarų Lietuvoje veikusio draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo tinko įkūrėju. Ne sykį buvo įkliuvęs caro žandarams, bet vis ištrūkdavo.

Trumpa biografija:

• Kilęs iš valstiečių.
• Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar - Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą.
• Gyveno tėviškėje.
• Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti ir platinti pradėjo 1873.
• Buvo vysk. M.Valančiaus talkininkas.
• Nuo 1890 pradėtas stipriai persekioti, jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje.
• Tampa knygnešiu profesionalu.
• Per 31-erius savo aktyvios veiklos metus jis vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje.
• Daugiausia platindavo tuometinėse Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės apskrityse.
• Buvo organizavęs prenumeratą ir reguliariai pristatydavo užsakytus laikraščius.
• Katalikiškos draudžiamosios spaudos latvių kalba nugabendavo ir į Latviją, kur tuo metu ji buvo uždrausta.
• Tarpininkaudavo dėl jos spausdinimo Mažojoje Lietuvoje.
• Subūrė didžiausią Lietuvoje spaudos platintojų tinklą.
• Daugelis vėliau žymių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės meno: kaip saugiai pereiti saugomą sieną, kaip gabenti ir platinti spaudą.
• 1885-1895 - Garšvių knygnešių draugijos vienas iš įkūrėjų ir dalininkas.
• 1889-1895 palaikė ryšius su “Atgajos” draugija.
• Pats bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą knygelių, leido laikraštėlį “Baltasis erelis” (išleido tris numerius).
• Jam spausdinti iš M.Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną.
• Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti.
• Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją.
• Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: “Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis”.
• Sulaukė to laiko.
• Jurgio Dilkio daržinėje buvo C.

1936 m. Tvirtai supakuotus ryšulius - kiekvieną po du pūdus (32kg) - atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams - platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausiai buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių.

Regionas	Įkliuvusiųjų skaičius
Pasienio apskritys	Daugiausia
Rytinės ir pietinės apskritys	Mažiau

Anot Ramunės Bleizgienės, XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje sykiu su modernia lietuviška visuomene kūrėsi nacionalinė skaitytojų auditorija. Valstietijai pagal siūlomas jaunosios inteligentijos lietuviškos kultūros ir literatūros gaivinimo, kūrimosi strategijas turėjo tekti ypatingas vaidmuo. Jau nuo XIX a. vidurio valstiečiai atsidūrė lietuviškosios raštijos akiratyje - jiems skirti didaktinės prozos kūriniai, amžiaus viduryje pradėtų leisti lietuviškų kalendorių tikslinė auditorija taip pat buvo kaimo žmonės. Tačiau tik XIX a. pabaigoje valstiečių įsitraukimas į rašto pasaulį įgauna tikrai reikšmingą mastą.

tags: #kokia #socialine #grupe #sudaro #knygnesiai