Vienos deklaracija, priimta 1993 m., įpareigojo valstybių lyderius užtikrinti žmogaus teises. Tačiau kyla klausimas, kodėl ne viskas vyksta taip, kaip turėtų. Viena iš priežasčių - politikų tendencija vengti atsakomybės.
Žinome, kad turime teisę į tai, jog visos mūsų žmogaus teisės būtų gerbiamos. VŽTD, EŽTC ir kiti susitarimai apima platų įvairių teisių spektrą, tad paeiliui jas visas apžvelgsime ta tvarka, kokia jos buvo išplėtotos ir pripažintos regione ar tarptautinės bendruomenės.
Teisių Klasifikacija: Kartų Metodas
Dažniausias būdas klasifikuoti šias teises - tai suskirstyti jas į „pirmos, antros ir trečios kartos“ teises, tad šį būdą mes kurį laiką ir naudosime, tačiau, kaip paaiškės, tokia klasifikacija yra ribota ir kartais net gali klaidinti. Juk šios kategorijos nėra labai aiškios, tai tiesiog vienas iš būdų - iš daugybės būdų - klasifikuoti skirtingas teises. Dauguma teisių gali būti įtrauktos į daugiau nei vieną kategoriją. Pavyzdžiui, teisė reikšti savo nuomonę yra ir pilietinė, ir politinė teisė.
Pilietinės ir Politinės Teisės
Šios teisės ėmė rastis XVII ir XVIII a. kaip teorija ir daugiausia buvo grindžiamos politiniais interesais. Buvo pradedama suvokti, kad yra tam tikri dalykai, kurių visagaliai valdovai negali daryti, ir kad žmonės turėtų kažkaip paveikti jų politiką. Šiandien pilietinės ir politinės teisės yra detaliai išdėstytos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (TPPTP) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (EŽTK), tarp jų - tokios teisės kaip teisė dalyvauti valdžioje ir kankinimų uždraudimas. Šias teises tradiciškai daug kas bent jau Vakaruose laiko svarbiausiomis žmogaus teisėmis.
Šaltojo karo metu sovietinis blokas buvo labai kritikuojamas už tai, kad nekreipia dėmesio į pilietines ir politines teises. Bloko šalys į tai atsakė savo ruožtu kritikuodamos Vakarų demokratijas už tai, kad šios ignoruoja svarbias socialines ir ekonomines teises, kurias jau netrukus apžvelgsime. Abiejų pusių kritikoje būta bent krislelio tiesos.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinės, Ekonominės ir Kultūrinės Teisės
Šios teisės apima tai, kaip žmonės kartu gyvena ir dirba, bei pagrindinius gyvenimo poreikius. Jos grindžiamos lygybės ir garantuoto prieinamumo prie pagrindinių socialinių ir ekonominių prekių, paslaugų ir galimybių idėjomis. Tarptautiniu mastu jos tapo vis labiau pripažįstamos dar ankstyvosios industrializacijos laikais, kai iškilo darbininkų klasė. Atsirado naujų reikalavimų ir suvokimas, ką reiškia gyventi oriai.
Žmonės suprato, kad asmens orumui reikia daugiau nei tik valdžios nesikišimo į jų reikalus - keliamas minimalus pilietinių ir politinių teisių reikalavimas. Socialinės teisės - tai teisės, kurios reikalingos visaverčiam dalyvavimui visuomenės gyvenime. Ekonominės teisės - paprastai manoma, kad į jas įeina teisė į darbą, tinkamą gyvenimo lygį, būstą, taip pat teisė į pensiją, jei esate senas arba turite negalią. Kultūrinės teisės reiškia bendruomenės kultūrinį „gyvenimo būdą“ ir dažnai jos sulaukia mažiau dėmesio nei kitos teisės. Tarp šių teisių yra teisė laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime ir, tikėtina, taip pat teisė į švietimą.
Trečios Kartos Teisės
Tarptautiniu mastu pripažįstamų žmogaus teisių sąrašas nėra pastovus. Šie papildymai - tai keleto faktorių rezultatas: iš dalies jie atsirado kaip atsakas į besikeičiantį žmogaus orumo supratimą, iš dalies - kaip naujai kylančių grėsmių ir galimybių pasekmė. Trečios kartos teisių pagrindas yra solidarumas; teisės apima kolektyvines visuomenės ar tautų teises, tokias kaip teisė į darnų vystymąsi, taiką ar sveiką aplinką. Didelėje pasaulio dalyje tokie dalykai kaip masinis skurdas, karas, ekologinės ir gaivalinės nelaimės prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių srityje pasiektas progresas yra labai ribotas.
Tačiau dėl šios teisių kategorijos kyla ginčų ir nesutarimų. Kai kurie ekspertai nepritaria šių teisių idėjai, nes tai - „kolektyvinės teisės“, t. y. jas turi bendruomenės ar net visos valstybės. Šie ekspertai tikina, kad žmogaus teises gali turėti tik individai. Pasigirsta ir kitų susirūpinusių balsų: kadangi trečios kartos teises turėtų ginti ir saugoti ne valstybė, o tarptautinė bendruomenė, atskaitomybės garantuoti yra neįmanoma. Ir visgi, kad ir kaip nuspręstume tai vadinti, yra bendrai sutariama, kad šias sritis reikėtų dar patyrinėti ir kad tarptautinė bendruomenė joms turėtų skirti daugiau dėmesio.
Kai kurios kolektyvinės teisės jau yra pripažintos, konkrečiai - Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje ir JT deklaracijoje dėl vietinių tautų teisių. Pačioje VŽTD įrašyta teisė į savarankišką apsisprendimą, o žmogaus teisė į vystymąsi buvo kodifikuota 1986 m. Teisė į vystymąsi yra neatimama žmogaus teisė, kuri suteikia visiems žmonėms ir visoms tautoms teisę dalyvauti, prisidėti ir džiaugtis ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu vystymusi, kuriame visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės gali būti visiškai įgyvendintos.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinių ir Ekonominių Teisių Statusas
Socialinės ir ekonominės teisės buvo sunkiai priimamos kaip lygiavertės pilietinėms ir politinėms teisėms tiek dėl ideologinių, tiek dėl politinių priežasčių. Nors eiliniam piliečiui atrodo savaime suprantama, kad tokie dalykai, kaip minimalus pragyvenimo lygis, būstas ir priimtinos darbo sąlygos, yra svarbūs žmogaus orumui, politikai ne visada yra pasirengę tai pripažinti. Be abejo, iš dalies todėl, kad pagrindinių socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimas visiems visame pasaulyje pareikalautų masiško išteklių perskirstymo.
Todėl tokie politikai sako, kad antros kartos teisės skiriasi nuo pirmos kartos pilietinių ir politinių teisių. Dažniausiai aiškinama, kad socialinės ir ekonominės teisės nėra nei realistiškos, nei įgyvendinamos, bent jau ne iš karto, ir kad link jų turėtume judėti palaipsniui. Tokio požiūrio laikomasi TESKTP: valdžiai užtenka parodyti, jog ji imasi kažkokių veiksmų, kad šių tikslų pasiektų kada nors ateityje. Tačiau tokį teiginį, žinoma, galima ginčyti, nes jis paremtas politiniais išskaičiavimais, o ne kuo kitu.
Antrasis teiginys aiškina, kad tarp pirmos ir antros kartos teisių egzistuoja fundamentalus teorinis skirtumas: pirmojo teisių tipo atveju reikalaujama, kad valdžia nevykdytų tam tikros veiklos (tai vadinamosios „neigiamos“ teisės), o antrajam tipui reikalinga pozityvi valdžios intervencija (tai vadinamosios „teigiamos“ teisės). Argumentuojama, kad nerealu tikėtis, jog valdžia imsis teigiamų žingsnių, pvz., visiems išdalins maisto, todėl ji ir neįpareigota tai daryti.
Pilietinių ir Socialinių Teisių Sąsajos
Pirma, pilietinės ir politinės teisės jokiais būdais nėra tik neigiamos. Pavyzdžiui, tam, kad valdžia garantuotų apsaugą nuo kankinimų, neužtenka, kad valstybės pareigūnai veiktų nekankindami žmonių! Tikrajai laisvei šioje srityje reikia kontrolės ir patikrinimų sistemos: policijos stebėjimo sistemos, teisinių mechanizmų, informacijos laisvės ir prieigos prie įkalinimo įstaigų - ir dar daug ko. Tas pats pasakytina ir dėl balsavimo teisės užtikrinimo bei visų kitų pilietinių ir politinių teisių.
Antra, socialinėms ir ekonominėms teisėms, lygiai kaip ir pilietinėms bei politinėms teisėms, taip pat reikia, kad valdžia susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų: pvz., neatleistų nuo mokesčių didelių kompanijų, neskatintų vystymosi tuose regionuose, kurie ir taip reliatyviai gyvena geriau nei kiti, nenustatytų besivystančias šalis smukdančių prekybos tarifų ir t. Tiesą sakant, skirtingi teisių tipai yra žymiai labiau tarpusavyje susiję, nei gali atrodyti į juos pasižiūrėjus. Ekonominės teisės susilieja su politinėmis; pilietines teises dažnai sunku atskirti nuo socialinių. Pavadinimai gali būti naudingi piešiant bendrą vaizdą, tačiau taip pat jie gali ir klaidinti. Todėl čia tiktų prisiminti suvokimą, užrašytą 1993 m. - visos žmogaus teisės yra universalios, nedalomos, nepriklausomos ir tarpusavyje susijusios.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Kitos Teisių Klasifikacijos
„Kartų metodas“ nėra vienintelis bandymas atskirti teises. Kai kurias teises nepaprastosios padėties metu galima apriboti, kitų - ne. Kai kurios teisės pripažįstamos kaip „jus cogens“, arba normomis, kurias tarptautinė šalių bendruomenė pripažino normomis, kurių apriboti negalima; tarp pavyzdžių - draudimas vykdyti genocidą, vergovė ir sisteminė rasinė diskriminacija. Kai kurios teisės yra „absoliučios“, t. y. jų pačių ar jų įgyvendinimo niekaip negalima riboti, pvz., draudimas kankinti. Sąsajoje su tam tikromis ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis buvo nustatyti „minimalūs įsipareigojimai“, pvz., būtinosios sveikatos priežiūros paslaugos, būstas ir švietimas.
Kiti sako, kad kolektyvinės teisės yra pagrindinės, nes jos sukuria apsaugos mechanizmą, kuriam veikiant ir galima įgyvendinti individo teises. Dar viena sritis, kurioje pripažįstamos naujos teisės, yra sveikata ir medicinos mokslai. Nauji moksliniai atradimai kelia įvairių klausimų, susijusių su etika ir žmogaus teisėmis, ypač genų inžinerijos srityje, taip pat dėl organų ir audinių transplantacijos. Į kai kuriuos iš šių iššūkių Europos Taryba atsakė nauja sutartimi - 1997 m. Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje („Ovjedo konvencija“). Šią konvenciją pasirašė 35 Europos Tarybos narės, ratifikavo 29 (2019 m. gegužės mėn. duomenys).
Genų inžinerija - tai metodas, kuriuo galima keisti paveldėtas organizmo charakteristikas iš anksto numatytu būdu, pakeičiant jo genetinę sudėtį. Biomedicinos technologijų progresas taip pat atvėrė galimybes transplantuoti suaugusiojo arba vaisiaus (embriono) organus arba audinius iš vieno kūno į kitą. Jeigu galima išgelbėti gyvybę arba pagerinti gyvenimą naudojant iš lavono paimtą organą, ar tai visada reikėtų daryti? Ar genetiškai modifikuotam maistui ir pašarui taikomas teisių metodas?
Žmogaus Teisės Psichikos Sveikatos Priežiūros Įstaigose Lietuvoje
Lietuvoje atliktas pirmasis mokslinis nacionalinio masto tyrimas, nagrinėjantis, kaip psichikos sveikatos priežiūros specialistai supranta ir taiko žmogaus teisių principus savo darbe. Mokslo studiją parengė nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ekspertės kartu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkėmis.
Tyrimo metu buvo siekiama ne tik išmatuoti psichikos sveikatos priežiūros specialistų žinių lygį apie Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijoje (toliau - Konvencija) įtvirtintus žmogaus teisių principus, nuostatas ir standartus, bet ir suprasti, kaip šios žinios atsispindi praktikoje - teikiant paslaugas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat buvo nagrinėjama, kokios yra specialistų nuostatos žmogaus teisių atžvilgiu, ar jie pasisako už Konvencijos įpareigojančius pokyčius psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikime. Tyrėjos siekė įvertinti šių žinių bei nuostatų ryšius su specialistų sociodemografinėmis savybėmis bei institucijų, kuriose jie dirba, organizaciniais ypatumais.
Tyrime pasitelkta metodologija, grįsta Konvencijos principais, nuostatomis ir standartais bei Pasaulio sveikatos organizacijos „QualityRights“ priemonių rinkiniu. Apklausoje dalyvavo beveik 400 psichikos sveikatos srities specialistų - psichiatrai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai ir jų padėjėjai.
Tyrimo Rezultatai ir Iššūkiai
Rezultatai atskleidė atotrūkį Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje tarp tarptautinių įsipareigojimų ir realių praktikų. Nors net 74 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad pacientų teisės gerbiamos teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, net 82 proc. Tyrimas atskleidė ir žinių apie žmogaus teises spragas - dauguma specialistų nėra susipažinę su Konvencijos nuostatomis bei standartais, o jų požiūris paprastai suformuotas per ilgus dešimtmečius institucijose nusistovėjusių praktikų. Beveik pusė tyrimo dalyvių teigė, kad Konvencija apskritai neturi jokios reikšmės ar realaus poveikio jų kasdieniam darbui teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas.
Kokybiniai tyrimo duomenys išryškino profesines dilemas: psichiatrai atsiduria sudėtingose situacijose, kai jiems tenka derinti asmens teises ir saugumo užtikrinimo klausimus. Greta pastebėtų probleminių aspektų, tyrimas atskleidė ir vykstančius teigiamus pokyčius: net 70 proc. specialistų palaiko pacientų teisę dalyvauti sveikatos priežiūros ir gydymo sprendimuose, 67 proc. pripažįsta, kad žmonės su psichosocialine negalia gali priimti sprendimus su tinkama pagalba, o 80 proc. pritaria jų teisei savarankiškai rinktis gyvenimo sąlygas. Tarp jaunesnių specialistų ir socialinių profesijų atstovų vis labiau įsitvirtina pagarba žmogaus orumui, individualiems poreikiams bei savarankiškumui.
Dauguma tyrimo dalyvių (63 proc.) įvardijo pagarbų ir orų elgesį kaip esminę atsigavimo sąlygą, o 71 proc. pabrėžė, kad informuotas sutikimas turi būti ne formalus parašas, bet sprendimas, priimtas supratus visas aplinkybes. Visgi, analizė parodė, kad aukštosiose mokyklose žmogaus teisės vis dar retai integruojamos į psichikos sveikatos ir negalios studijų programas.
| Nuostata | Specialistų dalis, palaikanti nuostatą (%) |
|---|---|
| Pacientų teisė dalyvauti sveikatos priežiūros ir gydymo sprendimuose | 70 |
| Žmonės su psichosocialine negalia gali priimti sprendimus su tinkama pagalba | 67 |
| Teisė savarankiškai rinktis gyvenimo sąlygas | 80 |
| Pagarbus ir orus elgesys kaip esminė atsigavimo sąlyga | 63 |
| Informuotas sutikimas turi būti ne formalus parašas, bet sprendimas, priimtas supratus visas aplinkybes | 71 |
tags: #socialiniu #paslaugu #istaiga #konvencija