Socialinis darbas Lietuvoje yra neatsiejama visuomenės gerovės dalis, o socialiniai darbuotojai atlieka itin svarbų vaidmenį padedant pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Šiame straipsnyje panagrinėsime socialinio darbo aspektus Lietuvoje, remiantis socialinės darbuotojos Žydrūnės patirtimi ir kitų socialinių darbuotojų atsiliepimais.
Lietuvos socialinių darbuotojų dienos išvakarėse, rugsėjo 26 d., Rokiškio psichiatrijos ligoninės, VšĮ „Jautri širdis“ specialistai, Obelių socialinių paslaugų namų (SPN) Šeimos ir vaiko gerovės skyriaus socialiniai darbuotojai sulaukė svečių. Juos aplankė būrelis kolegių - tai Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos (LSDA) Rokiškio vietinės grupės pirmininkė Dalia Meiluvienė bei narės - Obelių SPN atvejo vadybininkė Aušra Kulienė, Skemų socialinės globos namų (SGN) direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Greta Žilėnienė bei Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyr.
Lietuvos Socialinių Darbuotojų Asociacijos Veikla
Pasak D. Meiluvienės, šios įstaigos pasirinktos todėl, kad jose yra daugiausiai LSDA Rokiškio vietinei grupei priklausančių žmonių. Šiuo metu LSDA veikia 18 skyrių. Visoje Lietuvoje jie vienija apie 1100 narių. Rokiškio vietinė grupė susikūrė 1999 m. Jai yra vadovavę Jolanta Navickienė, Vitalis Giedrikas, Renata Rudnickienė, o nuo šių metų kovo vidurio vairą perėmė D. Meiluvienė. Šiuo metu grupėje 81 narys. Asociacijoje laukiami visi, dirbantys socialinėje srityje. Ji telkia socialinius darbuotojus ir pagrindiniu savo tikslu kelia jiems atstovavimą ir dalyvavimą socialinės politikos formavimo procesuose.
LSDA nariai dalyvauja Socialinio darbo tarybos veikloje, prisideda priimant svarbius profesijai sprendimus, kelia problemas, teikia siūlymus formuojant šalies socialinę politiką, skatina pasikeitimą žiniomis, metodinės pagalbos ir naujienų sklaidą tarp įstaigų. Kaip ir visur kitur, narystė kainuoja.
Kalbėdama apie Rokiškio rajoną, D. Meiluvienė akcentavo, jog šią vasarą, gavę daugiau informacijos iš socialinių darbuotojų apie galimybę tobulėti ir dalyvauti mokymuose, į asociaciją pradėjo stoti individualios priežiūros darbuotojai. Net 17 jų tapo LSDA Rokiškio vietinės grupės nariais. Šis faktas ją itin džiugina, nes, kaip pastebėjo, visuomenėje įsigalėjęs negatyvus požiūris į šiuos darbuotojus, atliekančius kasdienius darbus. Vienas iš uždavinių ir esąs keisti požiūrį į individualios priežiūros specialistų darbo specifiką.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
„Paslaugų gavėjai turi suvokti, jog šie darbuotojai privalo tik padėti, o ne viską atlikti už juos“, - pastebėjo pašnekovė ir pridūrė, kad socialinį darbą dirbantys žmonės labia dažnai susiduria su negatyviomis nuotaikomis. Kaip tvarkytis su negatyvu, ką daryti, kad „neperdegtum“ darbe?
Socialinis Darbas Globos Namuose
Taip sutapo, jog asociacijai priklauso nemažai Skemų SGN ir Rokiškio psichiatrijos ligoninės socialinių darbuotojų. Tai specifinės, todėl gana uždaros įstaigos. „Socialinis darbas globos namuose orientuotas į socialinių įgūdžių ugdymą, atstatymą ar turimų palaikymą. Paslaugų gavėjai gyvena pilnavertį gyvenimą ir skatinami aktyviai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Yra didelių pokyčių - dalis gyventojų mokosi profesinio mokymo centre, yra įsidarbinusių. Tai tik didesnį savarankiškumo lygį turinčių gyventojų situacija. Kita dalis paslaugų gavėjų skatinami tvarkytis gyvenamąją aplinką, savo kambarį, virtuvėlėse noriai mokosi pasigaminti nesudėtingus patiekalus. Didelis dėmesys skiriamas asmens higienai ir įpročiams keisti. Šiose srityse labai svarbus individualios priežiūros darbuotojų atliekamas darbas. Kartais per didelė globa, noras už gyventoją padaryti jiems patiems įveikiamus kasdienius ruošos darbus neskatina palaikyti turimų įgūdžių, nugalina asmenį. Tačiau nuolatiniu socialiniu darbu siekiame žymiai daugiau - didinti asmens savarankiškumą, pasitikėjimą savimi tam, kad būtų užtikrintas asmens oresnis gyvenimas, juk mažesnė priklausomybė nuo kitų kelia savivertę, - akcentavo pašnekovė.
„Darbuotojai ne visuomet gauna grįžtamąjį ryšį iš paslaugų gavėjo. Bet mes, dirbantys tokio pobūdžio įstaigose, turime žinoti ir suprasti, kad ir nereikia jo tikėtis, - atskleidė D. Meiluvienė. - Dėl sunkios intelekto ir psichosocialinės negalios asmenys tiesiog nesuvokia ir negeba parodyti pagarbos ar dėkingumo taip, kaip sveikieji norėtume. Tačiau, būdami profesionalai, dėkingumą galime įžvelgti jų akyse, šypsenoje, elgesyje. Daug socialinės srities darbuotojų sugeria negatyvo iš paslaugų gavėjų, nes visuomenė, artimieji, buvusi aplinka juos išstumia. Džiaugiamės kiekvienu išlikusiu ryšiu su artimaisiais, skatiname ir siekiame kad jie būtų palaikomi.
Įstaiga veiklą pradėjo 1974 m. rugsėjo 13 dieną, taigi kitąmet švęs penkiasdešimtmetį. Iš pradžių ji vadinosi Respublikinė Rokiškio psichoneurologinė ligoninė. Pacientams socialinės paslaugos pradėtos teikti 1978 m. Tuo rūpinosi medicinos sesuo socialinei pagalbai Violeta Redeckienė (dirbo nuo 1978 iki 2022), o 1992 m. pradeda dirbti medicinos felčerė socialinei pagalbai V. Chadyšienė. Ji ligoninėje tebedirba iki šiol. Nuo 1995 m. pavasarį įsidarbina pirmasis socialinio darbo studijas baigęs specialistas - tai J.
Šiuo metu ligoninėje gydosi 401 pacientas: 374 asmenys iš visos Lietuvos pagal teismo nutartį gydomi griežto, sustiprinto ir bendro stebėjimo sąlygomis ir 27 - bendrosios psichiatrijos skyriuje. Pastarajame skyriuje gydosi vyrai ir moterys iš Biržų, Rokiškio, Anykščių, Kupiškio ir Zarasų rajonų. Ligoninėje dirba 460 asmenų, iš kurių 19 yra socialiniai darbuotojai. Jie teikia bendrąsias socialines paslaugas (konsultuoja ir informuoja pacientus, tarpininkauja tarp jų ir įvairių institucijų, atstovauja jų teisėms ir interesams, palaiko kontaktus su artimaisiais, padeda tvarkyti dokumentus, aprūpina būtinais daiktais ir asmeninės higienos priemonėmis, ugdo socialinius įgūdžius, apgyvendina globos įstaigose, organizuoja teisinę pagalbą ir t. t.). Kasmet iš ligoninės išvyksta apie 100 asmenų, kuriems būna paskirtas priverstinis ambulatorinis gydymas. Iš jų vienam trečdaliui asmenų padedama apsigyventi socialinės globos įstaigose, o du trečdaliai išvyksta pas artimuosius.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Žiūrint iš šalies, regis, kad šios ligoninės socialiniai darbuotojai turi išmanyti kone visas gyvenimo sritis - nuo galiojančių įstatymų iki psichologijos bei ligų. Tą patvirtino ir J. Navickienė: „Tenka dirbti vadovaujantį, auklėjamąjį ir aiškinamąjį darbą. Tačiau socialinis darbuotojas nėra vienišas. To reikalauja įstaigos specifika. Jis dirba komandoje su gydytoju-psichiatru, medicinos psichologu ir slaugytoja koordinatore. Pacientai atvyksta iš visos Lietuvos, todėl bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis, socialiniai darbuotojai tampa tarpininkais tarp pacientų ir tų įstaigų. Socialinio darbuotojo ir kliento bendravimas bei bendradarbiavimas gali tęstis labai ilgai - nuo 6 mėnesių iki daugiau nei 20 metų. „Stengiamės padėti žmogui, kad jis galėtų padėti sau pačiam“, - sakė J. Nors darbas sunkus, bet jis nenumarina humoro jausmo. Net ir sunkiausias darbas turi šviesiąją pusę.
Pasak psichiatrijos ligoninės socialinių darbuotojų, pasiekimu jos laiko tuos atvejus, kada jų pacientas pakartotinai nesugrįžta į ligoninę, kada išvykęs paskambina ir padėkoja, klausia patarimo.
Obelių SPN direktorė Elona Adomavičienė buvo nusiteikusi optimistiškai: profesinę šventę sutinka puikiomis nuotaikomis, džiaugiasi dideliu, profesionaliu kolektyvu, didžiuojasi savo profesija ir visada nori eiti į darbą, tad to paties linkėjo ir darbuotojams. Jai antrino VšĮ „Jautri širdis“ vadovė Irma Rutkauskienė (apie šias dvi įstaigas „Gimtasis…“ rašė rugpjūčio 22 d. ir rugsėjo 9 d.
Norėdamos paskatinti jungtis prie veiklos, asociacijos narės užsuko ir į Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos senelių namus. Jų direktorė Lina Jasinevičienė prasitarė apie sunkiausią laiką - pandemijos metus. Buvo laikotarpių, kuomet dėl ligos tiesiog stigo darbuotojų, kai kurie net dvi savaites čia ir dirbo, ir gyveno. Sunku išlydėti senolius į anapilį. Gaila jaunuolių, kurie tik po studijų supranta, kad šis darbas - ne jiems.
Žydrūnės Istorija: Motinystė ir Iššūkiai Auginant Neįgalų Vaiką
Cerebrinį paralyžių turinčio vaikino mama Žydrūnė Savickaitė-Sukauskienė papasakojo, kad šiuo metu stebuklus sūnui daro į namus atvykstantis masažuotojas. Prieš daugiau nei dvidešimt metų į Klaipėdą gyventi atvykusi Žydrūnė kartu su vyru tikėjo, kad jų gyvenimas pajūryje bus laimingas ir be jokių kliūčių. Taip viskas ir vyko, iki kol jų pirmagimiui Liutaurui būnant 6-7 metų pasireiškė keisti judesio sutrikimo simptomai.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
„Pastebėję tam tikrus dalykus pradėjome ieškoti atsakymų, ligų. Į mus ranka mojo ortopedai, o neurologai nusprendė, kad Liutaurui yra cerebrinis paralyžius. Dauguma gydytojų atsiradusias problemas nurašė gimdymo traumai, neva gimdymo metu Liutauras patyrė tam tikrus sužalojimus. Tačiau, kadangi iš pradžių jam viskas buvo gerai, mes pernelyg nesigilinome, nenagrinėjome, o kai viskas išaiškėjo - kaltų nebeieškojome“, - pasakoja moteris.
Liutauras Sukauskis
Nustačius ligą, šeima nedelsiant kreipėsi į Vilniaus specialistus ir visai netrukus Liutaurui buvo atlikta operacija, kurios metu buvo tvarkytos kojų čiurnos, kadangi didžiausia problema yra jose. Tačiau operacija padėjo tik kuriam laikui, nes augant Liutaurui kojos ir toliau deformavosi, todėl būnant 24 metų jam vėl viską reikia mokytis iš naujo.
„Po operacijos kokius metus jam buvo geriau, tačiau toliau augti trukdė susiaurėjusios Achilo sausgyslės, dėl kurių dabar Liutauro kojos ir yra deformuotos. Šalia viso to, jo rankos taip pat nejudrios... Aš daug metų Klaipėdoje ieškojau ortopedų, specialistų, masažuotojų, kurie galėtų ateiti į namus, tačiau tokių nebuvo iki šiol. Dabar pas mus į namus atvyksta masažuotojas, kuris be galo padeda stiprėti mūsų sūnui“, - džiaugiasi atradusi tinkamą specialistą moteris.
Žydrūnė pasakoja, kad pagalbos ieškojo ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje, kur buvo radusi ortopedus, kurie būtų galėję atlikti reikiamą operaciją: „Prieš metus labai daug domėjausi specialistais užsienyje. Jau buvau radusi Vokietijoje gydytojus, kurie būtų sutikę daryti Liutaurui operaciją, tačiau už vienos kojos gydymą būtų reikėję mokėti 12 tūkstančių eurų, kas bendrai būtų kainavę 24 tūkstančius. Kadangi tokių finansų neturėjau, kreipiausi į mūsų valstybę dėl finansavimo, tačiau jie liepė kreiptis pas ortopedą, kuris atlieka panašias operacijas, jog jis parašytų, kad Lietuvoje jos padaryti neįmanoma ir padėti gali tik užsienis. Bet į tai aš numojau ranka, nes supratau, kad tokią operaciją gali padaryti Lietuvoje ir mūsų specialistai, todėl daugiau į užsienį nesižvalgėme.“
Šiuo metu, po metų laukimo eilėje pas ortopedą, Liutauras pagaliau sulaukė abiejų kojų operacijos. Iš pradžių buvo atlikta vienos kojos operacija, kurios metu buvo atstatyti kaulai ir sausgyslė, o kiek vėliau operuota buvo ir antroji koja. Pasak Žydrūnės, tikimasi, kad dabar pėdos turėtų būti tiesios.
„Liutauras visiškai negali vaikščioti be pagalbos, todėl tikiuosi, kad tiek operacijos, tiek masažai padės jam atsistoti ant kojų ir jos daugiau nebesustings. Nors operacija buvo finansuojama valstybės, tačiau ramybės tuomet nedavė tai, kad pirmiausiai buvo operuojama viena Liutauro koja. Visgi, tą kartą gydytojas nuramino, kad taip darė todėl, jog paskui galėtų stebėti kaip ji gyja ir tik tuomet priimtų sprendimą operuoti kitą. Po pirmosios operacijos Liutauras gipse turėjo būti 3-4 savaites, vėliau porą savaičių su langete. Pirmosios kojos operacija buvo atlikta vasarį, o antroji koja buvo operuota Liutaurui gegužės pabaigoje“, - aiškina Ž. Savickaitė-Sukauskienė.
Laimei, situaciją gelbėja moters atrastas masažuotojas, kuris iki operacijų ir po jų kiekvieną dieną užsiėmė su Liutauru ir jo pasiekimais aktyviai dalinosi socialiniuose tinkluose: „Matau kaip masažuotojas į savo puslapį deda mūsų sūnaus pasiekimus, kaip jis dirba, kaip juda, kaip eina į priekį. Jau dabar pastebiu, kokia yra pažanga ir kaip masažuotojas sugeba jį išjudinti, kaip Liutauras fiziškai stiprėja, nes ir namuose susiduriame su sunkumais, kuomet reikia užlipti į ketvirtą aukštą, o lifto nėra.“
Psichologiniai Iššūkiai ir Parama
Ne visuomet visuomenėje kalbama ir apie tai, ką išgyvena sunkiai sergančius vaikus auginantys tėvai. Ne išimtis ir Žydrūnė, kuri kalbėdama paatviravo, jog ir pati nerimaudama dėl suaugusio sūnaus, kuris visiškai yra priklausomas nuo tėvų priežiūros, susirgo depresija.
„Prieš dvejus metus man buvo labai blogai, jutau, kad stipriai grimztu į dugną, todėl nusprendžiau nueiti pas psichiatrą. Jis man išrašė vaistus, kuriuos geriu iki šiol, taip pat gavau ir neįgalumą, dėl kurio susitrumpinau savo darbo laiką. Mūsų visa šeima reaguoja į tai labai jautriai, vyrui lygiai taip pat sunku, kaip ir man. Kiekvienas Liutauro kritimas ir išgąstis pavirsta pykčiu, kurio mes nesugebame sukontroliuoti, todėl esame jautresni ir kartais į viską reaguojame ne taip, kaip turėtume“, - jautriai pasakoja apie šeimos psichologinę sveikatą Žydrūnė.
Užsiminusi apie Liutauro kritimus, moteris patikslina, jog anksčiau namuose Liutauras galėdavo judėti vienas, tačiau netrukus vaikinui tapo sunku save išlaikyti, jis krisdavo ant žemės. Dėl to Liutaurui buvo tris kartus siūta galva, vaikinas patyrė sužalojimus. „Po tokių nutikimų nusprendžiau, kad dėl atsargos geriausiai jam yra būti vežimėlyje, tačiau ir iš jo keldamasis sugeba iškristi taip pat, kaip ir lipdamas iš lovos. Vis nesibaigia tos nelaimės“, - priduria Liutauro mama.
Sunku ne tik tėvams, tačiau ir jaunesnei dukrai. Pasak Žydrūnės, tėvai mato, kad jautriai šį laikotarpį išgyvena ir ji. „Matau, kad ir ji yra sutraumuota, nes dukra taip pat norėtų matyti laimingą brolį, todėl giliai širdyje tikrai pergyvena. Žinau, kad pergyvena“, - pakartoja moteris.
Kitaip nei artimieji, pats Liutauras į piktesnius šeimos žodžius nereaguoja, kitaip sakant - neima jų giliai į širdį, kadangi, kaip mano Žydrūnė, jaunuolis yra susitaikęs su tokiu savo likimu: „Mums dėl to jis nieko nesako, nes, matyt, jau yra tiesiog susitaikęs su situacija. Man atrodo, kad jis nedepresuoja, tačiau, žinoma, nežinau, apie ką jis atvirauja psichologei, kuri pas jį ateina kartą į mėnesį. Gal jam viduje irgi yra kažkas blogai, bet jis to neparodo visiškai.“
Savarankiškumo Iššūkiai ir Ateities Perspektyvos
Žydrūnė juokauja, kad savo paslapčių, ką kalba su socialine darbuotoja bei psichologe, Liutauras neišduoda. Apskritai, didžiąją dalį laiko jam vienam patinka leisti prie kompiuterio žaidžiant žaidimus, žiūrint televizorių.
„Kartais kartu su socialine darbuotoja jie nueina į kiną, tačiau tai tampa tikru iššūkiu, nes reikia lipti laiptais. Vis dėlto, pramogos vis šiokios tokios atsiranda“, - šypsosi Žydrūnė.
Sunkiu iššūkiu Liutaurui tampa ir paprasčiausias pasivažinėjimas mieste, kuomet dėl parduotuvių užvažiavimų nepavyksta visko pasiekti taip lengvai, kadangi atsidariusios durys trukdo įvažiuoti arba būna sunku jas laikyti: „Visi įvažiavimai, šaligatviai yra pasityčiojimas iš tokių žmonių. Liutauro pašalpa taip pat neatitinka lūkesčių, nes jam yra pripažintas 25 procentų darbingumas, kas, pagal mane, yra beveik neįmanoma ir nerealu. Už papildomas išmokas jis gauna dar 100 eurų, tai galima sakyti, kad jo pajamos per mėnesį būna apie 400 eurų. Jeigu jam reiktų išgyventi vienam, būtų be galo sunku.“
Šiuo metu vaikinas gyvena pas tėvus, nuo kurių yra visiškai priklausomas, kadangi nei dirbti, nei pasidaryti valgyti savarankiškai negali. „Gyvena jis su mumis kartu ir visa priežiūra yra mūsų. Kažką samdyti būtų labai sunku. Liutauras negali nieko pats padaryti, net sau pasigaminti valgyti. O ir iš savęs jis yra lėtesnio būdo, jo mąstymas kitoks, daug vaikiškesnis. Jis yra kitoks nei visi. Pats jis nieko nesugebėtų... Dar kažkada galvojau, kad galėtų ar tai prie kompiuterio dirbti, ar kažką, tačiau jam ir rankos, ir sulėtėjęs mąstymas to atlikti gerai neleistų. Važiuoti vienas taip pat niekur negali, nes yra priklausomas nuo mūsų“, - pasakoja apie sunkumus Liutauro mama.
O be to, pasak Žydrūnės, ir pats Liutauras neretai patingi atlikti pratimus, jeigu nėra verčiamas kitų. Moteris mano, kad taip jis elgiasi todėl, kad jau yra susitaikęs su savo dalia ir jam yra gerai taip, kaip yra: „Kaip sakoma, jis jau susigyvenęs su tuo ir ta rutina jam yra gera tokia, kokia yra. Žinoma, situaciją tikrai gelbėja masažuotojas, kuris į namus atvyksta kiekvieną dieną be jokių išeiginių, net ir savaitgaliais. Jis Liutaurą ir pamasažuoja, ir liepia jam daryti pratimus, o ir pabendrauja.“
Visgi, tokios paslaugos, kurios daro stebuklus Liutauro sveikatai, kainuoja šeimai nemažus pinigus, todėl nebeišgalėdama sumokėti už Liutauro masažus ir treniruotes, Žydrūnė nusprendė kreiptis pagalbos į žmones.
„Toks masažuotojo užsiėmimas kainuoja 50 eurų ir jis su Liutauru užsiima apie 1,5 valandos. Kadangi jis ateina pas mus į namus kiekvieną dieną, tai per mėnesį tai mums kainuoja apie 1500 eurų, kas mūsų šeimai yra be galo daug. Supratusi, kad tokie masažai ir mankštos Liutaurui bus reikalingi ne tik dabar, tačiau ir po operacijų, nusprendžiau nulenkti galvą ir prašyti žmonių pagalbos įkurdama Sukauskio fondą, kur žmonės gali prisidėti prie jo sveikatos finansiškai. Žinau, kad mūsų laukia dar gana ilgas etapas, todėl noriu, kad jam tokios procedūros padėtų kuo daugiau, nes rezultatą matome jau dabar“, - atvirauja neįgalų 24 metų sūnų auginanti klaipėdietė Žydrūnė Savickaitė-Sukauskienė.
Socialinio darbo iššūkiai
Prisidėti prie Liutauro Sukauskio gerovės galite šiais rekvizitais: Gavėjas: Sukauskio labdaros ir paramos fondas; Banko sąsk. nr.: LT177044090102661438; Bankas: AB SEB BANKAS; Paskirtis: parama Liutaurui.
Kiti Socialinio Darbo Aspektai Lietuvoje
Prieš kurį laiką Molėtų rajono socialinių darbuotojų gretos pasipildė pirma socialinio darbo eksperte.
Savo profesinę šventę mininčio Molėtų rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvės ir šiandien nesirengia užleisti per daugelį metų savame krašte iškovotų pozicijų, nors ir kaip jas bando varžyti įsikuriantys vis nauji prekybos centrai, galintys konkuruoti kainomis ir erdvėmis klientams. Kooperatyvas savo vidinių pastangų dėka vis dar išlaiko parduotuves rajono seniūnijose bei strateginėse miesto vietose. Tiesa, miesto centre stūksantis kadaise vienintelis ir populiarus pastatas, kadaise po savo stogu vos sutalpindavęs įvairių prekių skyrius, administraciją bei turėjęs didžiulius prekių sandėlius rūsyje, pamažu savo erdves užleidžia nuomininkams.
Kurį laiką mūsų visuomenėje sklandžiusi idėja įteisinti gimdymą namuose panašu, kad buvo išgirsta. Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, rodos, dega žalią šviesą įvairiai vertinamam reiškiniui. Jo sudaryta darbo grupė dėl gimdymų ne gydymo įstaigose reglamentavimo baigė pirmąjį darbo etapą ir pateikė siūlomą modelio įgyvendinimą Lietuvoje. Nutarta, jog gimdymo namuose paslaugas teikti turės akušeris, dirbantis ligoninėje ar kitoje šias paslaugas teikiančioje gydymo įstaigoje bei turintis atitinkamą kvalifikaciją. Taip pat siūloma skatinti natūralaus gimdymo erdvių plėtrą gydymo įstaigose, teikiančiose stacionarias akušerijos paslaugas. Toks sprendimas leistų mamoms jaustis tarsi jos būtų namų aplinkoje, tačiau užtikrinti kvalifikuotą pagalbą būtų lengviau.
Šią savaitę Kaišiadorių socialinių paslaugų centrą pasiekė reikšmingas pirkinys - asmenims su negalia pritaikytas mikroautobusas. Mikroautobusas pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia. Jame įrengtas automatizuotas keltuvas, leidžiantis lengvai ir saugiai keleiviams su neįgaliųjų vežimėliais patekti į transporto priemonę. Pervežimo metu jų saugumą užtikrina specialūs saugos diržai.
Įvyko svarbus susitikimas, kuriame aptartos bendradarbiavimo galimybės tarp Kaišiadorių socialinių paslaugų centro ir Kaišiadorių rajono policijos komisariato. Susitikimo tikslas- užtikrinti saugumą Kaišiadorių socialinių paslaugų centro nakvynės namų padalinyje. Diskutuota apie prevencinius apsilankymus bei drausminimo priemones, skirtas klientams su orderiais. Šios priemonės leistų apsaugoti kitų klientų ir dirbančių darbuotojų saugumą.
Balandžio 7-oji, Pasaulinė sveikatos diena- ypatinga diena, skirta atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatos svarbą. Šią dieną Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ragina pasaulį jungtis prie iniciatyvų, kurių tikslas - skatinti prevenciją, sveikos gyvensenos įgūdžius ir bendrą gerovę. Lietuvoje ši diena taip pat kasmet minima su dideliu entuziazmu, o šių metų akcentas skirtas bendruomeniniam sveikatos stiprinimui.
Paramos šeimai centre įvyko svarbus renginys, skirtas smurto prevencijai artimoje aplinkoje. Renginio metu dalyviai žiūrėjo prasmingą filmą, rodantį realias gyvenimo situacijas ir smurto padarinius, o po peržiūros Paramos šeimai centro socialinė darbuotoja Diana Kiškionienė skaitė įdomų bei informatyvų pranešimą šia tema.
Balandžio 1-ąją Kaišiadoryse, Gedimino g. 65, buvo atidarytas globos centras. Šventės metu simbolinę atidarymo juostą perkirpo Kaišiadorių socialinių paslaugų centro direktorė Žydrūnė Marčiulionienė bei Kaišiadorių rajono savivaldybės vicemeras Ignas Simonaitis. Renginyje dalyvavo ir Kaišiadorių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Eglė Mockevičienė bei jos pavaduotoja Neringa Kupčiūnienė.
tags: #socialine #darbuotoja #zydrune