Sakoma, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Daugiau kaip du dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti žinomo Panevėžyje epidemiologo, visuomenininko, kardelių selekcininko ir praeityje aistringo keliautojo Alfonso Žobako sūnaus Tado Žobako šeima dažni svečiai Panevėžyje.
Gydytojo marti Diana Žobakienė kaskart sugrįžusi stebisi, kad lietuviai dažniau mato, kas juoda, nors Lietuva, emigrantės akimis, auga, gražėja, o kai kuriose srityse net lenkia senąsias Europos žemyno šalis.
Žiemos šventėms į Lietuvą parvykusi Žobakų šeima Vokietijoje gyvena daugiau nei du dešimtmečius. Diana ir Tadas - informacinių technologijų specialistai. Jų įkandin seka ir vyresnysis sūnus - jaunuolis taip pat Vokietijos universitete kremta IT magistrantūros studijas.
„Atviras pokalbis“: Ką darysime, jei pensijų visiems neužteks?
Šie specialistai tiek prieš dvidešimt metų, tiek ir dabar graibstomi darbdavių visoje Europoje. Programuotojų šeimai ir Lietuvoje puikiai sekėsi, tačiau, anot Dianos, labai norėjosi pakeliauti ir pamatyti pasaulio.
Ne pro turistinio autobuso langą, o artimiau prisiliesti prie tos šalies kultūros, tradicijų, papročių. D. Žobakienės teigimu, kilus pabėgėlių krizei, Vokietijoje gyventojai buvo kviečiami pabėgėlius priimti netgi savo namuose. Už tai buvo mokami labai nemaži pinigai.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: refleksijos
P. „Mudu su vyru abu esame informatikai, tad darbo nesunku buvo rasti visur. Svajojome apie Ameriką arba Kanadą. Vyras jau buvo gavęs darbo vizą Amerikoje. Tačiau netikėtai sulaukė pasiūlymo dirbti Vokietijoje, kur labai trūko informatikų.
Žinoma, dvejonių buvo, ar neteks likti prie suskilusios geldos. Bet pagalvojome, o ką gi prarasime - visuomet galėsime grįžti į Lietuvą“, - pasakoja D.
Kai šeima persikėlė į Vokietiją, sūnui tebuvo treji, o jaunėlė dukra jau gimė Vokietijoje. Nors vaikai šioje šalyje turi daugiau draugų, vis tiek save jie laiko lietuviais. Šeimoje taip pat kalbama tik lietuviškai.
„Norėjome pažinti Europą iš vidaus be jokių išankstinių planų. Galbūt kada nors grįšime į Lietuvą arba gyvensime keliose šalyse. Nuo Lietuvos niekada neatitolome. Kiekvieną vasarą važiuojame į čia vykstančią šeimų stovyklą. Visas šešias savaites vasarą ir po dvi savaites rudenį, žiemą ir pavasarį moksleivių atostogas praleidžiame Lietuvoje“, - teigė D.
Lietuviai, anot jos, dažnai mato, kas yra negerai. Ir turtingesnės Vakarų šalys turi savų problemų ir iššūkių. Pasak D. „Vokietijoje pensijos nėra didelės, pavyzdžiui, net medicinos slaugytojos, jeigu dirbo ne visu etatu ar kurį laiką nedirbo, nes augino vaikus, pensijoje gyvena itin kukliai.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Teko matyti ir močiutę, kuri renka butelius ir priduoda į taromatą, kad vėliau galėtų su anūku suvalgyti ledų. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vokietijoje yra ir benamių, nors Vokietijoje socialinė sistema labiau išvystyta.
Ten veikia nemažai nakvynės namų, vietų, kur varguoliai gauna šilto maisto, ar kavinukių, kuriose gali turėti pašto dėžutę laiškams. „Gatvėse daugiau narkomanų negu benamių. Nerimą kelia tendencija, kad socialinės pagalbos poreikis Vokietijoje dar auga“, - pastebi D.
Pasak Dianos, socialinį gyvenimą pakoregavo ir nelegalių migrantų antplūdis. Anot jos, dauguma vokiečių yra tolerantiški emigrantams. Nepaisant to, ne europiečiams Vokietijoje yra sunkiau.
Auga nacių judėjimas, prie sinagogų gana dažnai budi policija. Žobakų šeima gyvena nedideliame kaimelyje netoli Bonos. Priešais jų namą driekiasi pieva, o už jos buvo įkurdinta pabėgėlių stovykla.
„Iš pradžių buvo nerimo dėl savo saugumo, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Tiesa, spaudoje buvo skelbiama, kad netoli mūsų gyvenamųjų apylinkių, įtariama, pabėgėlis užpuolė palapinėje stovyklavusią porą, o merginą išprievartavo.
Taip pat skaitykite: Pagalba vienišoms mamoms
Bet toks įvykis buvo vienintelis, apie kurį teko girdėti“, - pasakojo D. Pastačius pabėgėlių stovyklą, savanoriai ir vietos gyventojai buvo kviečiami į talką apsodinti pylimą, kuris savotiškai skyrė stovyklą nuo gyvenvietės.
Diana į savanorišką talką pasikvietė ir dukrą. Moters teigimu, labiausiai ją nustebino, kai vienas afganistanietis paprašė suvadovauti, ką ir kur sodinti. Šioje pabėgėlių stovykloje daugiausia glaudėsi jauni vyrai, mat moterims su vaikais buvo ieškoma patogesnės gyvenamosios vietos.
Pasak emigrantės, kilus pabėgėlių krizei, gyventojai buvo kviečiami pabėgėlius priimti netgi savo namuose. Visgi retas išdrįso imtis tokio „pabėgėlių prieglaudos“ verslo.
Kaip pasakojo D. Žobakienė, Vokietijoje yra didelė finansiškai prieinamo nekilnojamojo turto problema, ypač miestuose. Lietuviai savo gyvenimo dažnai neįsivaizduoja be nuosavo nekilnojamojo turto. O Vokietijoje maždaug pusė žmonių visą gyvenimą nuomojasi būstą.
Su mažomis ar vidutinėmis pajamomis išties sunku susirasti normalesnį būstą. „Užmiestyje pasirinkimo daugiau, bet jaunos šeimos nenori ten keltis, nes tektų važinėti į darbą, o kur dar darželiai, mokyklos.
Diana atvirauja, kad gebėjimas iš šono pažvelgti į įvykius Lietuvoje leidžia ne taip kritiškai viską vertinti. p. Žobakų šeima Vokietijoje turi savo namus, tačiau, kaip sako Diana, jokios plytos jų negali pririšti.
Kol sūnus dar mokosi universitete, o dukra gimnazijoje, šeima keisti gyvenamosios vietos neplanuoja, tačiau visuomet atvira gyvenimo pasiūlymams. Galbūt kada nors į Lietuvą grįš ne tik pasisvečiuoti.
D. Žobakienės akimis, Lietuvoje daug geresnė situacija dėl informacinių technologijų, kurios atneša didesnę pažangą. Vokiečiai itin jautriai žiūri į duomenų apsaugą.
Negana to, naujųjų technologijų atėjimą Vokietijoje lėtina ir didžiulė biurokratija. Ten didelis minusas ir tas, kad kiekviena žemė turi savo autonomiją ir daug dalykų sprendžia pati, tai labai aiškiai pasireiškė valdant koronoviruso situaciją.
„Kai kas nors iš draugų ar artimųjų ima skųstis, kaip Lietuvoje blogai, visuomet siūlau prisiminti tarybinius laikus, kai trūko visko. Ir Vokietijoje yra savų bėdų.
Vakarų Vokietijoje ištikus bėdai dažnai žmogus savęs klausia, ką galėčiau padaryti, kad būtų geriau, Rytų Vokietijoje dažnas ima piktintis, kad valstybė per mažai padeda. Daug kas priklauso tik nuo mūsų požiūrio“, - teigė D.
Vokietija nuo 2026 m. leis pensinio amžiaus žmonėms, uždirbantiems iki 2 tūkst. eurų, nemokėti jokių mokesčių. Tai reiškia, kad jų alga „popieriuje“ bus lygi algai „į rankas“.
Tikimasi, kad taip jie ilgiau liks darbo rinkoje, mažės našta socialinei sistemai, bus užpildomos trūkstamos darbo vietos ir tuo pačiu didės valstybės biudžetas.
O Lietuvoje nuo 2026 m. liepos 1 d. bedarbiai gyventojai, kuriems iki pensijos liko ne daugiau kaip 5 metai, nedarbo išmokas gaus jau nebe 11, o 15 mėnesių.
Specialistai pakomentavo, ar Lietuva galėtų pasekti Vokietijos pavyzdžiu ir vyresniems žmonėms suteikti galimybę dirbti nemokant jokių mokesčių. Ar Lietuvos pensininkai galėtų dirbti be mokesčių?
Naujienų portalas tv3.lt pasiteiravo, ar nebūtų geriau, jei pensininkai Lietuvoje patys dirbtų su mokesčių lengvata, nei gyventų išmokomis iš biudžeto. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas Justinas Argustas atkreipia dėmesį, kad ateityje, senstant visuomenei, reikės daugiau biudžeto pajamų, o ne mažiau.
„Vyresnio amžiaus žmonės yra pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai, pilna apimtimi naudojasi visa socialine ir kitokia infrastruktūra, sveikatos priežiūra ir pan. Ir, atitinkamai, prisideda prie visuomenės gerovės mokėdami mokesčius“, - pabrėžė J. Argustas.
Taip pat jis paminėjo, kad senatvės pensijų (kaip ir visų kitų rūšių socialinio draudimo pensijų, išskyrus išankstines senatvės pensijas) gavėjai gali dirbti ir gauti niekaip neribojamas pensijas.
O, kadangi dirbdami samdomą darbą jie toliau moka socialinio draudimo įmokas, senatvės pensija jiems kasmet būna perskaičiuojama ir padidinama, atsižvelgiant į papildomai įgytą stažą bei įgytus apskaitos vienetus.
„Todėl dirbantys senatvės pensijos gavėjai gali ne tik užsidirbti papildomų pajamų, bet ir ilgainiui pasididinti savo senatvės pensiją. Senatvės pensijos amžių sulaukusiems nėra taikomos socialinio draudimo įmokų grindys“, - komentavo J. Argustas.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje, sulaukus senatvės amžiaus, nedarbo išmokos nėra mokamos, nes bedarbiais yra laikomi tik darbingo amžiaus asmenys (nuo 16 metų iki nustatyto senatvės pensijos amžiaus).
Anot pašnekovo, skirtingose šalyse yra visai kitaip sukonstruotos draudimo ir mokestinės sistemos. Pvz., Lietuvoje savivaldybės dažnai numato mokestinių lengvatų tiems, kurie vykdo individualią veiklą pagal pažymą, taip pat galioja ir bendros mokestinės lengvatos.
J. Argusto teigimu, plačiau apie turėtų komentuoti Finansų ministerija, kadangi lengvatos ir mokestinė sistema yra tiesioginė jos kompetencija. Vis tik Finansų ministerija komentaro nepateikė.
Kas kitąmet keisis dėl nedarbo išmokų? Įprastai bedarbiams Lietuvoje nedarbo išmoka yra mokama 9 mėnesius, tačiau bedarbiams, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus yra likę ne daugiau kaip 5 metai ir jie yra įgiję ne mažesnį kaip 20 metų pensijų socialinio draudimo stažą, nedarbo išmokos mokamos 11 mėnesių.
Siekiant paskatinti priešpensinio amžiaus žmones ilgiau išlaikyti darbo rinkoje, padėti nuo jos nenutolti ir nesirinkti išankstinės senatvės pensijos, nutarta išmokos mokėjimą papildomai pratęsti dar 4 mėnesiais.
Svarbu tai, kad išėjus į išankstinę pensiją sumažėja senatvės pensija, todėl geriau, kad žmonės jos per anksti nepasirinktų ir verčiau gautų nedarbo išmokas, o galbūt per tą laiką dar ir susirastų darbą.
Anot J. Argusto, toks sprendimas priimtas kitų Europos Sąjungos šalių gerąja praktika Kartu su šiais pakeitimais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) parengė ir kitų naujovių.
Nuo 2026 m. liepos 1 d. nuo 23,27 iki 15 proc. bus sumažinta pastovioji nedarbo išmokos dalis, bet padidinta kintamoji: 1-3 mėn. ji sudarys 45 proc. vidutinių asmens pajamų (vietoje dabar esančių 38,79 proc); 4-6 mėn. ji sudarys 35 proc. vidutinių asmens pajamų (vietoje dabar esančių 31,03 proc); 7-9 mėn. ji sudarys 25 proc. vidutinių asmens pajamų (vietoje dabar esančių 23,27 proc).
Be to, šiuo metu mažiausias nedarbo išmokos dydis yra lygus 23,27 proc. minimaliosios mėnesinės algos (2025 m. t. y. 241,54 euro). Nuo 2026-ųjų vidurio mažiausia nedarbo išmoka bus lygi 5 bazinėms socialinėms išmokoms (BSI), taigi sieks 370 eurus.
Taip pat augtų ir didžiausia galima nedarbo išmoka. Šiuo metu ji yra lygi 58,18 proc. kas ketvirtį atnaujinamo ir Valstybės duomenų agentūros skelbiamo vidutinio darbo užmokesčio, o kitąmet ji negalės viršyti 70 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio.
Vokietijos pensininkams - jokių mokesčių
Nuo 2026 m. sausio 1 d. Vokietijoje bus įvesta „aktyvioji pensija“ (Aktivrente), suteiksianti galimybę žmonėms, nusprendusiems dirbti pasiekus įstatyminį pensinį amžių, uždirbti iki 2 tūkst. eurų per mėnesį be mokesčių ir, priklausomai nuo situacijos, dar gauti pensiją, skelbia portalas „Euronews“.
Darbo ministrė Bärbel Bas šią iniciatyvą pristatė kaip aiškią paskatą, skirtą patyrusiems darbuotojams išlikti darbo rinkoje: „Kiekvienam, kuris savanoriškai nori dirbti ilgiau, reikia sudaryti patrauklias sąlygas.“
Taigi sektoriams, kovojantiems su darbuotojų trūkumu - inžinerijos, transporto, sveikatos apsaugos ir viešojo administravimo srityse - Aktivrente suteiks galimybę išlaikyti patyrusius specialistus.
O kaip yra kitose šalyse? Pvz., Švedijoje vyresni nei 66 metų darbuotojai naudojasi padidintu darbo pajamų lengvatiniu atskaitymu, o Danijoje taikoma papildoma pensijos premija (seniorpræmie) už atidėtą išėjimą į pensiją.
Vis tik daugumoje Europos šalių dažnesnė praktika yra pensijos atidėjimo premijos, o dirbantys pensininkai paprastai toliau gauna atlyginimą pagal ankstesnes sąlygas ir moka įprastus mokesčius.
Tačiau lieka neatsakytų klausimų dėl šio Vokietijos sprendimo įgyvendinimo. Pvz., ar šis neapmokestinamas 2 tūkst. eurų pajamų dydis bus taikomas kiekvienam darbui atskirai, ar bendrai asmeniui, turinčiam kelias darbo sutartis.