Socialinė psichologija, kaip taikomosios psichologijos šaka, sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi. Socialinės Psichologijos Esmė ir Objektas Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis. Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais.
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai. Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka.
LIETUVOJE socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai Socialinės Psichologijos Principai
Tapatybė ir Kilnumas
Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus.
Socialinis Gyvenimas ir Rutina
Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prasmės klausimą.
Taip pat skaitykite: Klasinė visuomenė Lietuvoje: apžvalga
Filosofinė Antropologija
Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, ir šis pavadinimas apėmė daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff buvo pirmasis, atskyręs šiame moksle eksperimentinę dalį nuo metafizinės ir jas atitinkamai pavadinęs Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Pirmoji remiasi patirties reiškinių stebėjimu. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį. Filosofinės antropologijos bandantčios suprasti žmogų, kurių išeities taškas yra biologinis gyvenimas. Žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė.
Aritotelio ir Tomo Akviniečio Dorybių Teorijos
Aristotelio Etika yra socialinė, o jo politika etinė. Individas Aristoteliui - visų pirma bendruomenės narys. Aristotelis teigė, kad negali būti absoliučios gėrio idėjos, nes gėris visada pasireiškia per atskirybę. Dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Išmonė, drąsa, teisingumas - dorybės įvairiai apibrėžiamos. Anot Aristotelio, žmogus, neturintis draugų, negali būti laimingas. Laimė yra aukščiausias gėris, todėl jo etiką vadiname eudemonistine.
Tomo Akviniečio Etika praplečia Aristotelio etiką, sujungia jo ir Platono dorybių idėjas su krikščioniška tradicija. Yra teologinės dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Kardinalinės dorybės apibrėžiamos kaip galimai geriausias prigimtinių galių sutvarkymas: išmintis, protingumas, teisingumas, narsumas, saikingumas. Akvinietis taip pat įveda teologines dorybes kaip dievo malonės dovanas, kurios užbaigia moralines dorybes.
Holistinis Požiūris į Žmogų
Holizmas teigia, kad žmogus yra visuma, kurios komponentai veikia kaip vienas koordinuotas organizmas. Holizmo ištakos siekia senovės laikus: teigta, kad „visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Jan Smuts 1926 m. pasiūlė holizmo terminą. Holistinis požiūris skiria dėmesį subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai, nevengiant peržiūrėti vidinių konfliktų. Individualioji psichologija remiasi biopsichosocialine perspektyva, kurioje žmogus suvokiamas kaip veikiantis visuma, o ne tik pasyvus aplinkos efektas.
Gyvenimo stilius
Gyvenimo stilius - dinamiškas, tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris išlieka per visą gyvenimą. Kiekvienas gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas - visa tai yra susieta su žmogaus gyvenimo stiliumi ir asmenybės tikslais. Remiantis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, o žmogus visada yra nuoseklus.
Taip pat skaitykite: socialinių klasių sąveika visuomenėje
Socialiniai Vaidmenys ir Bendravimas
Tik laikui ir aplinkai žmogus atlieka socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas gali būti ne tik veiksmas, bet ir socialiniai santykiai - draugas, mentorius, viršininkas. Vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjas. Žmogus turi skirtingus vaidmenis, kurie prisitaiko prie įvairių grupių ir situacijų, todėl gali kilti konfliktų dėl skirtingų reikalavimų ar prioritetų.
G. Allport išskiria keturias socialinio vaidmens vystymosi stadijas: su vaidmeniu susiję lūkesčiai, vaidmens supratimas, emocinis priėmimas arba nepriėmimas, vykdymas. Daugelyje situacijų žmonės turi daugybę vaidmenų, į kuriuos įsitraukia skirtingos grupės, todėl lūkesčiai ir normos gali prieštarauti vieni kitiems. Vaidmens apibrėžtumas gali sukelti stresą, nes kyla klausimai: ką turi daryti, ką laukti, ką reikalauti ar prašyti. Kriterijai - pareigos, moralės, saugumo jausmas - lemia, kaip žmogus supranta ir vykdo vaidmenį. Nuokrypio vaidmuo gali kilti kai vienoje situacijoje leistiną elgesį suderinti su kitose situacijose draudžiamu elgesiu.
Tarpžmogiškasis bendravimas atspindi, kad žmonės dažnai bendrauja kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau realybėje egzistuoja ir papildomi, užslėpti vaidmenys, pvz., patarėjo ar tėvo vaidmenys. Dar daugiau - daugumavaidmeniai gali būti daugiapusčiai: nuo globėjo iki teisėjo ar kontrolieriaus. Vaidmenų įvairovė kyla iš skirtingų socialinių grupių, kurių reikalavimai ir normos gali priklausyti skirtingoms kultūroms ar situacijoms.
Socialinės Normos ir Technologijų Įtaka - vienas iš pagrindinių aspektų šioje srityje: socialinės normos - tai taisyklės ir lūkesčiai, kuriais vadovaujamasi kasdienėse situacijose. Socialinės normos įtakoja elgesį, o technologijų raidą - informacijos mainus, komunikaciją ir socialinį poveikį.
Diversifikacijos pavyzdžiai ir papildomi duomenys
A. Jacikevičiaus Daugiakalbystės Psichologija - svarbus darbas apie daugiakalbystę ir jos įtakas visuomenėje. 1928 metų duomenimis Lietuvoje buvo nuo 10 iki 20 procentų dvikalbių ir daugiakalbių gyventojų, o vėlesnės tendencijos rodo poreikį valstybei gabių vaikų mokytis kelių kalbų. Ši tema iliustruoja, kaip kultūrinės ir kalbinės asmenybės bruožai įtakoja socialinius vaidmenis ir bendravimą tarp skirtingų grupių, ypatingai tarp jų integracijoje.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Tarpkultūriniai aspektai
Tarpkultūriniai skirtumai - tai institucijų, nuostatų ir elgesio normų skirtumai tarp skirtingų kultūrų. Straipsniai apie žemaičių savybes iliustruoja, kaip kultūriniai veiksniai formuoja tarpgrupinę komunikaciją ir identiteto suvokimą. Holistinė perspektyva skatina suprasti žmogų kaip visumą, o socialiniai vaidmenys - kaip dinamišką asmens įsitraukimą į skirtingas grupes ir situacijas.
| Konceptas | Apibrėžimas | Esminiai punktai |
|---|---|---|
| Holizmas | Visumos principas, kai viskas suprantama kaip vieninga sistema | Visumos virš darinių; subjektyvus patyrimas; adaptacija į aplinką |
| Vaidmenys | Socialiniai vaidmenys atlieka elgesio modelos | Lūkestis, supratimas, priėmimas, vykdymas |