Pajamų pasiskirstymas ir nelygybė šiandien yra dažnai aptariama tema. Jos aktualumą padidino ekonominių krizių poveikis žmonių gyvenimo kokybei. Todėl itin aktualu įvertinti socialinių klasių struktūrą Baltijos šalyse. Toks vertinimas galėtų pateisinti pokyčių poreikį. Nustatyti egzistuojančią socialinių klasių struktūrą svarbu, nes kuo anksčiau pastebimas nukrypimas nuo „teisingos“ socialinių klasių struktūros, tuo paprasčiau sumažinti socialinę atskirtį.
Šio straipsnio tikslas yra nustatyti socialinių klasių struktūrą Baltijos šalyse ir įvertinti, ar šiose valstybėse egzistuoja teisingas pajamų pasiskirstymas. Tačiau bendrų kriterijų, kaip visuomenė turėtų būti padalinta į socialines klases, nėra. Neaišku, kaip visuomenė turėtų būti suskirstyta į turtingųjų, viduriniąją ir neturtingųjų klases ir koks visuomenės pasiskirstymas tose klasėse būtų teisingas.
Tyrimą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje apžvelgiama visuomenės klasių struktūros klasifikacijos ir tyrimai. Kitose dalyse identifikuojama „teisinga“ visuomenės socialinių klasių struktūra ir pateikiama visuomenės klasių struktūros Baltijos šalyse analizė. Taigi, šiame straipsnyje autorius siūlo sprendimą, kaip įvertinti visuomenės pajamų struktūrą, ir pateikia pajamų pasiskirstymo Baltijos šalyse analizės rezultatus.
Atrodo, kad kalbėti apie socialines klases yra senas reikalas, tačiau tai aktualu ir dabar - žmonės skiriasi pagal įvairius rodiklius. Visgi valstybė neskiria pinigų tyrimams, tad neaišku, kiek žmonių galima priskirti vienai ar kitai klasei, LRT RADIJUI sako profesorius sociologas Arvydas Matulionis. Norint suprasti, kas yra socialinė klasė, būtina pradėti nuo sąvokų, LRT RADIJUI sako A. Matulionis. Kaip teigia jis, kartais kalbėjimas apie klases atrodo lyg senas reikalas, tačiau žmonės vis tiek skiriasi pagal įvairius požymius: „Kalbant apie klasinę visuomenę, išskirčiau galios rodiklį. Pagal tai pabandžiau sukurti teoriją. Šiuo atveju pirmoji klasė - galios klasė.
Antroji klasė, anot A. Matulionio, yra specialistų klasė. „Tai žmonės, turintys tam tikrą kvalifikaciją, profesiją, kuri duoda jiems galios. Tačiau jie priklausomi. Trečioji klasė - paribio. Ši didelė dalis žmonių kažkaip verčiasi ir išgyvena. Galiausiai, ketvirtoji yra užribio klasė. Kaip sako A. Matulionis, galima remtis ir kitokiu klasių skirstymu: „Vienaip ar kitaip, galima išskirti penkias klases - aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją ir žemiausiąją. Įdomu, kuriai klasei save priskiria patys žmonės.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Paklaustas, kokį procentą visuomenėje sudaro tam tikri žmonių sluoksniai, A. Matulionis teigia, kad tai neaišku. „Šiais reikalais valstybė nesidomi. Mokslininkų padėtis dabar tragiška, tyrimams neskiriama pinigų. Pats dariau tyrimą prieš kokius septynerius metus, bet dabar viskas pasikeitę. Dalis žmonių Lietuvoje tabaluoja - mėnesį kur nors padirba, sugrįžta ir pan. Tačiau pagal tai, kam žmonės save priskiria, Lietuva tikrai nėra ubagų šalis.
K. Jonutis sako, kad klasė - prancūzų mokslininko Pierre`o Bourdieu išskirtų trijų kapitalų sudedamoji dalis: „Yra trys kapitalai - ekonominis, kultūrinis ir socialinis. Kalbant apie vidurinę klasę, Lietuvoje yra problema. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mokslininkai, advokatai, gydytojai, mokytojai ir pan. gauna gana dideles pajamas.
Pasak K. Jonučio, jei klasės būtų identifikuojamos pagal ekonominę galią, vaizdas taptų iškreiptas. „Klasė turėtų pati save kažkiek identifikuoti. Žvelgiant pagal ekonominius standartus, profesionalus krano vairuotojas gali gauti daugiau už vidutinį mokslininką. Nežinia, ką tuomet daryti. Taigi nori ar nenori, klasės turėtų būti skirstomos pagal profesijas.
Paklaustas, kas yra atsirandanti kūrybininkų klasė, K. Jonutis teigia, kad šiuo metu tai - vyraujanti srovė: „Klausimas, ar patys kūrybininkai suvokia save kaip klasę. Drįsčiau tuo abejoti. Kūrybininkų klasė išsivadavo iš biurų, juolab - iš fabrikų. Jie turi nenormuotas darbo valandas ir pan. Tačiau ši klasė yra ir pati nesaugiausia. Jos atstovai dirba pagal projektus, laikinus kontraktus, negali būti garantuoti dėl ateities.
Pasak A. Matulionio, kalbant apie klases svarbus ir teritorinis aspektas. „Krypstama link to, kad Lietuvoje teliks trys miestai - Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Svarbu, kad Lietuvoje išliktų tolygus teritorinis pasiskirstymas, juk šalis nėra didelė. Turi būti galvojama, kaip išlaikyti teritorinę struktūrą ir kaip padėti žmonėms.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Charakterio analizė iš Veido
Socialinis mobilumas Lietuvoje
Socialinis mobilumas apibrėžiamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje (Werner, 2013). Kitaip tariant, tai yra asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių jis kilęs, todėl socialinis mobilumas gali būti nagrinėjamas tiek vienos kartos, tiek kelių kartų. Kol kas Lietuvoje nei pagrindiniuose politiniuose dokumentuose, nei mokslininkų tyrimuose nebuvo skirta pakankamai dėmesio socialinio mobilumo tyrimams, o jo užtikrinimo siekis niekada nebuvo vyraujantis politinės darbotvarkės klausimas. Nepaisant to, socialinis mobilumas turėtų būti svarbus politinis ir akademinis klausimas, nes esame tarp tų valstybių, kurios įsipareigojo diegti visų piliečių vienodų galimybių idėją.
Pasaulio ekonomikos forumas sukūrė naują indeksą socialiniam mobilumui vertinti, pateikė dabartinės socialinio mobilumo būklės vertinimą visame pasaulyje. Šio indekso paskelbimas nebuvo plačiai aptariamas Lietuvoje, tačiau pagal jį mūsų šaliai priskiriama aukšta - 26 vieta iš 82 reitinguotų (World Economic Forum, 2020). Latvijai pagal šį indeksą skirta 31, o Estijai 23 vieta. Vis dėlto šis indeksas orientuotas į santykinio socialinio mobilumo veiksnius, o ne rezultatus.
Tradiciniuose socialinio mobilumo tyrimuose, kurie neapima keleto matavimo sričių, ypač svarbi sąlyga pasirinkti, kuo remiantis jis matuojamas. Empiriniai tyrimai rodo, kad socialinio mobilumo tarp kartų lygis ir tendencijos skirtingose šalyse skiriasi ne tiek dėl laikmečio, kiek dėl jo matavimo pasirinkimo (Torche, 2013). Štai Lietuvoje atlikti empiriniai tyrimai nėra nauji ir labiau pabrėžia regioninę socialinio mobilumo dimensiją. Ketvirtadalis respondentų, kurie ,,perėjo“ iš vidurinės į aukštesnę profesinę klasę, buvo didžiausių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Kauno - gyventojai (Werner, 2013).
Skučienė, et al. (2018) vertino Baltijos šalių socialinės apsaugos sistemas socialinių investicijų požiūriu ir siekė nustatyti, kaip jos padeda sumažinti pajamų svyravimus įvairiuose asmens gyvenimo ciklo etapuose. Vencius, Navickė (2017), tirdami socialinio mobilumo apraiškas Lietuvoje, nustatė, kad išsilavinimas yra pagrindinis socialinio mobilumo raiškos veiksnys. Todėl, įvertinus tai, kad socialinis mobilumas yra susijęs su tokiomis sąvokomis, kaip antai nelygybė, socialinė atskirtis ir įtrauktis, klasė ir socialinė stratifikacija, kai mobilumas reiškia judėjimą tarp skirtingų ir nelygių socialinių grupių ar klasių, matavimo pasirinkimas tampa esmine empirinio tyrimo sąlyga. Dažniausiai socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis.
Vis dėlto tyrimų, kurie analizuotų šias visas sritis ir jų sąsajas, Lietuvoje pasigendama. Todėl šiame straipsnyje pristatomi tyrimo, kuriuo siekta nustatyti 1970-1984 metais gimusios kartos ir jos tėvų socialinio mobilumo skirtumus, remiantis išsilavinimo, profesijų, pajamų ir sveikatos socialinio mobilumo matavimo perspektyvomis, rezultatai, pasitelkiant Europos socialinio tyrimo (toliau - EST) duomenis (EST, 2018). Pirmame darbo skyriuje aptarsime socialinio mobilumo sampratą, rūšis ir matavimo perspektyvas. Apibendrinus teoriją ir iškėlus tyrimo prielaidas, antrame skyriuje apžvelgiami tyrimo metodai, empirinė socialinio mobilumo koncepcija.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Minėta, kad socialinis mobilumas - judėjimas tarp socialinių pozicijų. Mobilumas tarp skirtingų socialinių ir ekonominių lygių yra vertikalus, t. y. rodo socialinės pozicijos kilimą į viršų (angl. upward) arba žemyn (angl. downward), o tai paprastai gali reikšti socialinės klasės, socialinio statuso ir kitų socialinių sąlygų pokyčius, pavyzdžiui, profesinės grupės pakeitimą. Jei socialinis ir ekonominis statusas nekeičiamas, toks socialinis mobilumas vadinamas horizontaliu (Bozeat, et al., 2010).
Intrageneracinis mobilumas sutelkia dėmesį į asmens gyvenimo eigą, žvelgia į individo gyvenimo aplinkybių pasikeitimus per tam tikrą laiką - dažniausiai lyginant pirmąjį ir dabartinį darbą. Taip pat kartais koncentruojamasi ties asmens pajamų dinamika, tačiau daugiausia tyrimai nagrinėja individo karjeros trajektorijas (Eurofound, 2017). Intrageneracinis mobilumas leidžia perprasti ir visuomenės deinstitucionalizacijos procesus, kurie kuria didesnį šios rūšies mobilumą. Tai susiję, pavyzdžiui, su vėlesniu šeimos kūrimu, užuot suteikiant didesnę reikšmę profesinės karjeros pasiekimams (Werner, 2013).
Intergeneracinis mobilumas suprantamas kaip tėvų ir suaugusių vaikų socialinės ir ekonominės padėties skirtumas, t. y. asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių asmuo yra kilęs (Eurofound, 2017). Teigiama, kad tėvų įtaka savo palikuonims pasireiškia paveldimais gebėjimais ir savybėmis, taip pat reikšmingas ir laikas, kurį tėvai praleidžia su savo atžalomis, augant suteikiami ištekliai ir finansinės investicijos vaikų išsilavinimui, ateičiai ir pan. Įtakos gali turėti ir sveikata, turimas turtas, profesija (Eurofound, 2017). Toks požiūris yra glaudžiai susijęs su socialinio investavimo teorija, kuri akcentuoja investavimo į žmogiškąjį kapitalą svarbą ir suteikia galimybę išeiti iš tarpgeneracinio skurdo spąstų.
Esping-Andersen et al. (2008) teigia, kad investicijos į žmogiškuosius išteklius reiškia ilgalaikes investicijas įvairiomis politikos priemonėmis, ypač investuojant į vaikus. Tai reiškia, kad gerovės valstybėse, kuriose investuojama į žmogiškąjį kapitalą, žmonėms, kurie patiria socialinių ir ekonominių iššūkių ir nepriteklių, yra sudaromos lygios galimybės.
Socialinio mobilumo tarp kartų kontekste taip pat verta paminėti santykinio ir absoliutaus socialinio mobilumo skirtį. Santykinis socialinis mobilumas reiškia galimybę (tikimybę), kad vaikai pakeis savo poziciją socialinėje hierarchijoje, palyginti su savo tėvais. O absoliutus socialinis mobilumas rodo bendrą skaičių žmonių, kurie perėjo į kitą socialinės struktūros lygį, palyginti su jų tėvais; todėl čia paprastai daugiausia dėmesio skiriama darbo rinkos arba profesinės struktūros pasikeitimams (Eurofound, 2017). Absoliutus mobilumas paprastai reiškia didelio masto visuomenės pokyčius, apimančius daug asmenų. Tokio ženklaus asmenų judėjimo pavyzdys galėtų būti postindustrinės visuomenės mobilumas, pasireiškęs gerokai išaugusia darbo jėga paslaugų sektoriuje (Bozeat, et al., 2010).
Štai vertindami absoliutų socialinį mobilumą tarp vyrų Bukodi, Paskov, Nolan (2020) nustatė, kad Europoje absoliutaus mobilumo lygis skiriasi dėl įvairių nacionalinių struktūrinių pokyčių. Dėl to šie tyrėjai Europos šalis suskirstė į tris grupes - šalis, kuriose daugiau socialinio mobilumo aukštyn nei žemyn (pavyzdžiui, Nyderlandai, Liuksemburgas, Šveicarija), toliau tas, kuriose daugiau socialinio mobilumo žemyn nei aukštyn atvejų (pavyzdžiui, Bulgarija, Čekija, Vengrija), bei tas, kuriose socialinio mobilumo atvejų aukštyn ir žemyn buvo beveik tiek pat (į šią grupę pateko Lietuva, Prancūzija, Didžioji Britanija). Tai rodo, kad socialinio mobilumo lygio matavimai yra aktualūs daugeliui šalių, o minėti skirtumai rodo įvairias istoriškai susiklosčiusias priežastis (ten pat).
Socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, dažniausiai remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis (Saunders, 2010). Be to, socialinis mobilumas gali būti vertinamas ir sveikatos, socialinio, kultūrinio kapitalo perdavimo ir kitais aspektais. Vis dėlto galima teigti, kad visi šie minėti komponentai yra vienas nuo kito priklausomi: pavyzdžiui, socialinė kilmė gali būti susijusi su geresnio išsilavinimo prieinamumu, o pastarasis su profesiniu statusu ir pajamomis. Būtent dėl šių sąsajų svarbu tirti šių komponentų reikšmę ir įtaką visuomenėje bei jų skirtumus tarp kartų.
Išsilavinimas tiriamas ne tik kaip svarbus socialinio mobilumo tarp kartų indikatorius, bet ir pripažįstamas kaip bene svarbiausias ir labiausiai studijuojamas veiksnys, galintis skatinti socialinį mobilumą tarp kartų arba, priešingai, jam trukdyti (Erikson, Goldthorpe, 2002). Manoma, kad asmenys investuoja į švietimą, tikėdamiesi pagerinti įsidarbinimo galimybes ir tokiu būdu užsitikrinti pajamas. Todėl ne veltui teigiama, kad šiuolaikinėse visuomenėse darbo vieta priklauso nuo išsilavinimo, nes dažniausiai formaliojo švietimo metu įgyjamos kompetencijos, reikalingos aukštesnės kvalifikacijos darbui. Žmogiškojo kapitalo plėtra ypač svarbi vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad geresnius mokymosi pasiekimus ir norą mokytis bent iš dalies lemia socialinės, kultūrinės, ekonominės ir šeiminės aplinkybės.
Pavyzdžiui, švietimo sociologijoje žinoma socialinės arba kultūrinės reprodukcijos teorija kaip tik pabrėžia struktūrinių ir kultūrinių veiksnių poveikį gebėjimui mokytis (Bourdieu, Passeron,1990). Bourdieu išplėtota kultūrinio kapitalo teorija padeda atskleisti tokių švietimo nelygybės rodiklių, kaip antai tėvų išsilavinimas, ir kultūrinio vartojimo ryšį su mokinių mokymosi biografijos trajektorija.
Kaip teigia OECD (2018), keturi iš dešimties žmonių, turinčių tėvus, kurių žemas išsilavinimas, patys turi žemesnį vidurinį išsilavinimą, o tik vienas iš dešimties tęstų aukštojo mokslo studijas, palyginti su dviem trečdaliais vaikų, turinčių aukštąjį išsilavinimą įgijusius tėvus. Vis dėlto įdomu, jog akcentuojama, kad nepalankioje padėtyje esantys mokiniai turi didesnę tikimybę pasiekti sėkmingų mokymosi rezultatų, jeigu mokosi kartu su kitais mokiniais, turinčiais aukštų lūkesčių. Manoma, kad tai gali kompensuoti gyvenamosios vietos, skurdo ir kitų veiksnių galimą neigiamą poveikį, nes, pavyzdžiui, tėvų išsilavinimo ar ekonominei padėčiai pagerinti reikia ilgalaikių socialinės politikos priemonių, išteklių ir dėmesio (OECD, 2012). Mokiniams iš nepalankių socialinių ir ekonominių sluoksnių tai ypač aktualu, nes socialinės ir ekonominės aplinkybės tampa dar didesne kliūtimi ugdyti įgūdžius ir išnaudoti galimą išsilavinimo potencialą (ten pat).
Naujausi tyrimai rodo, kad net ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių senelių turėjimas yra susijęs su aukštesniais jų anūkų išsilavinimo rezultatais. Negana to, tikimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą didėja turint daugiau išsilavinusių senelių, t. y. Išsilavinimas yra stipriai susijęs su profesiniu statusu, kuris yra vienas iš populiariausių socialinio mobilumo matavimo būdų sociologijoje.
Jis turi svarbių pranašumų kaip socialinio mobilumo matavimo priemonė: informaciją apie profesijas rinkti yra gana lengva, nes respondentai dažniausiai gerai prisimena, kokia buvo jų tėvų profesija, ir šią informaciją pateikia lengviau nei, pavyzdžiui, apie pajamas. Be to, tiriant mobilumą tarp kartų informacija apie tėvus, senelius gali būti pranešama retrospektyviai suaugusių vaikų. Tai svarbu, nes daugelyje šalių, ir Lietuvoje, trūksta longitudinių duomenų apie ankstesnes kartas, todėl tokią informaciją galima gauti iš dabartinių kartų respondentų.
Be kita ko, teigiama, kad profesinis statusas stipriai susijęs su kitais socialiniais ir ekonominiais rodikliais bei dažniausiai išlieka santykinai stabilus individualios profesinės karjeros kontekste (Torche, 2013). Taigi, tie socialinio mobilumo tyrimai, kurie remiasi sociologine tradicija, socialinės stratifikacijos kontekste dažniausiai grindžiami ir apibrėžiami profesiniu prestižu ir pajamomis, kitaip tariant, pagal profesines skales (angl. occupational scales). Kaip teigia Norkus ir Morkevičius (2012, p. 89), ,,Lietuvos socialinės struktūros tyrimams geriau ne konstruoti originalų lietuvišką socialinės struktūros modelį, tačiau pasinaudoti kuriuo nors iš naudojamų tarptautinėje literatūroje“.
Remiantis šia prielaida tinkama EST pateikiama ISCO profesijų klasifikacija, kuri asmenų socialinę klasę apibrėžia remiantis profesine padėtimi visuomenėje. Pajamų ir kiti ekonominiai veiksniai bei skirtumai svarbūs tiek asmens gyvenimo eigoje, tiek tarp kartų, taip pat susiję su santykiniu skurdu. Skurdo rizikos riba ES šalyse apskaičiuojama kaip 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuo...
Tyrimas atskleidė papildomų tyrimų poreikį. Būtina parengti išsamų skurdo rizikos vertinimo modelį, kuris leistų įvertinti ne tik pajamų nelygybę, bet taip pat galėtų apimti daugiau aspektų, pavyzdžiui, turto, išsilavinimo, užsiėmimo, darbo ir kitus skirtumus. Be to, tai leistų parengti metodiką, kuri padėtų įvertinti šalis pagal jų socialinių klasių struktūros ir ekonominio išsivystymo lygio santykį.
tags: #socialiniu #klasiu #pasiskirstymas