Lietuvos katalikių moterų sąjunga (LKMS) - organizacija, turinti gilias istorines šaknis ir svarų indėlį į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Ši sąjunga, įkurta dar XX a. pradžioje, atgimė po sovietinės okupacijos ir tęsia savo veiklą, puoselėdama katalikiškas vertybes, tautines tradicijas ir rūpindamasi labdara.
LKMS veikla apima įvairias sritis, įskaitant švietimą, kultūrą, socialinę paramą ir labdarą. Vienas svarbiausių sąjungos veiklos aspektų - rūpinimasis vaikais ir jaunimu, ypač tais, kurie liko be tėvų globos ar patiria socialinę atskirtį. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įsteigtas Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras.
LKMS ištakos ir veikla
Lietuvos Katalikių Moterų draugija susikūrė 1908 metais, o Pasvalio skyrius pradėjo veiklą 1922 metais, palaiminus parapijos kun. Kazimierui Krikščiūnui (1882-1906-1965). Pirmininke išrinkta Konstancija Kuosienė. „Mūsų tikslas tada buvo kuo daugiau šviesti kaimo moteris ir platinti leidžiamą žurnalą „Moteris“. Mes globojome šeimas ne tik Pasvalio miestelyje, bet skaitėme paskaitas Skrebotiškio parapijoje. Ten įsteigėme draugijos skyrių. Mūsų narių buvo apie aštuoniasdešimt. Be to, nutarta greitu laiku ruošti loteriją, kurios pelnas bus skiriamas labdaringiems tikslams. Kokia galinga tai buvo jėga, parodė 1933 metais visos Lietuvos katalikių moterų suvažiavimas Kaune. Jos susirinko į Petro Vileišio aikštę, mat tokio skaičiaus (apie 10000 moterų) nesutalpino nė viena Kaune esanti salė… Draugija organizavo kursus vaikų auklėjimo, namų ruošos, ūkininkavimo, sveikatos, religiniais klausimais, gynė moterų teises, rengė įstatymų projektus, rūpinosi mokyklomis, darželiais, prieglaudomis, globos namais. Turėjo parduotuvių, valgyklų, kepyklų, knygynų. Deja, sovietams okupavus Lietuvą draugijos veikla buvo uždrausta, turtas konfiskuotas, vėliava atimta.
Lietuvos Katalikių Moterų draugija (sąjunga) atgimė 1994 metais. Pasvalio skyriui vadovavo Bronė Aukštikalnienė, paskui Aldona Ona Petkevičienė, šiuo metu - mokytoja Vlada Čirvinskienė. Draugija skleidžia visuomenėje katalikybę, dorą, puoselėja tautines tradicijas, gimtojo krašto istorinę atmintį, prižiūri kapines.
Seimo paskelbti Lietuvos katalikių moterų sąjungos metai skatina detaliau pažvelgti į prieš šimtą vykusius procesus, kurių pagrindinis iniciatorius buvo Marijonų vienuolijos atnaujintojas palaimintasis Jurgis Matulaitis ir jo bendraminčiai.
Taip pat skaitykite: Sprendimai dėl moterų darbingumo
Paminklas Mirusioms Motinoms
Tad paminklas Mirusioms motinoms išliko kaip vienintelis katalikių moterų veiklos Pasvalyje liudytojas. Jis niekam neužkliuvo 1944 metų vasarą, kai visai šalia buvo laidojami fronte žuvę sovietinės armijos kariai. Vienas pirmųjų atkurtos draugijos rūpesčių buvo paminklas Mirusioms motinoms. Aptvėrus tvorele pavyko išsaugoti jo aplinką. Nelengva buvo rasti galimybių skulptūrą restauruoti, tačiau padedant savivaldybei tai buvo padaryta. 2015 metais paminklas vėl buvo atnaujintas įgyvendinus projektą „Pasitikėkime ir siekime“. Darbus atliko Romualdas Paugis - šaulys, patriotas, Sausio 13-osios Laisvės gynėjas, kuriam nereikėjo ilgai sekti istorijos ir prašyti. Tuomet daug padėjo ir seniūnas Petras Drevinskas. Glaudų ryšį su gimtine išsaugojo pirmosios draugijos pirmininkės L. Karoblienės anūkas verslininkas Vidmantas Martikonis, kuris suteikė finansinę paramą. Kaip pats sakė, visuomet turįs gražių sentimentų Pasvaliui bei galįs prisidėti prie savo močiutės prasmingos veiklos įamžinimo bei dabartinės katalikių moterų veiklos. Po restauravimo paminklas nušvito naujomis spalvomis, Marija pasipuošė mėlynu rūbu kaip Šiluvos Švč. Gyvename nepastovaus klimato juostoje, todėl šiais metais paminklą vėl teko restauruoti. Paminklą restauravo Juozo Mackevičiaus komanda iš Linkuvos. Kaip ir seniau parėmė V. Martikonis, paaukojo parapijiečiai. Greta paminklo pastatytas granito suolelis poilsiui. Šiandien, praėjus 87 metams, paminklas Mirusioms motinoms dar puikesnis. Prie jo prasidėjo Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio ir Katalikių Moterų draugijos renginys „Dievo padovanotos akimirkos“. Pagerbtos mirusios motinos, maldas vedė vikaras kun. Dainius Kaunietis. Paminklo istoriją priminė šių eilučių autorius. Kitą rytą visi rinkosi į Rožinio maldas, meldėsi pagal Gyvojo Rožinio intencijas, dėkojo geradariams. Šv. Mišias aukojo Pasvalio parapijos klebonas kun. Henrikas Kalpokas, mons. Povilas Miškinis ir kun. D. Kaunietis.
Vaikų ir Jaunimo Paramos Centro įkūrimas ir veikla
Siekiant pagelbėti įvairių nelaimių ištiktiems vaikams, padėti jiems išspręsti daugybę gyvybiškai svarbių problemų bei sustabdyti juos kelyje į pražūtį, prieš gerus 18 metų (1996 m.) Lietuvos katalikių moterų sąjunga įsteigė laikinos vaikų globos namus. Juose gyveno 1-13 metų amžiaus vaikai, kurių saugi ir jauki namų aplinka buvo sugriauta jų artimiausių žmonių - tėvų.
Praėjus porai metų nuo laikinų globos namų įkūrimo, 1998 m. Vilniuje buvo įsteigti ir patys pirmi šeimyninio tipo Mergaičių globos namai. Po trejų metų, 2001 m., buvo įsteigtas Trumpalaikės globos centras „Mūsų namai”. Projektas, skirtas šio centro steigimui, buvo parengtas LKMS bei Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos. Sostinės savivaldybė šiam projektui įgyvendinti skyrė patalpas. „Mūsų namų” tikslas - suteikti prieglobstį bei pagalbą vaikams bei paaugliams, kurie pateko į kritinę situaciją, ir pasirūpinti jų tolesniu likimu.
Galų gale 2003 metais visi trys minėtieji projektai buvo sujungti į vieną - VšĮ Lietuvos Katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centrą. Nuo 2004 m. kovo mėn. ši įstaiga ėmė veikti kaip atskiras juridinis asmuo.
Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras, VšĮ (kodas 126242517) buvo įkurta 2003-06-05. Pagrindinė įmonės veikla yra globa ir priežiūra. Įmonę valdo 1 akcininkas (įmonė). 2024 metais Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras, VšĮ pardavimo pajamos siekė 557 405 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 1 196 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 13. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama. Šiuo metu Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras, VšĮ įsikūrusi adresu Vytenio g.
Taip pat skaitykite: Deivė Hator ir jos reikšmė
Šiuo metu VšĮ Lietuvos Katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centro įkurtuose vaikų globos namuose jau galima apgyvendinti net 37 vaikus. Vaikų globos namai, įsikūrę M. Balinskio g. 6, Vilniuje. Tai nuosavas dviejų aukštų namas, nuomojamas iš fizinio asmens. Merginų savarankiško gyvenimo namuose gali gyventi septynios 14-18 metų amžiaus panelės. Šie namai yra įsikūrę Žirmūnų g. 123, Vilniuje. Merginos gyvena Vilniaus savivaldybės paskirtame keturių kambarių dideliame bute. Jaunuolių savarankiško gyvenimo namuose taip pat gali gyventi septyni 14-18 metų amžiaus vaikinai. Šis būstas yra A. P.Kavoliuko g. 9, Vilniuje. Nuomojamame bute yra keturi kambariai.
Viešoji įstaiga Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras vykdydamas savo veiklą siekia teikti kokybiškas ir saugias ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugas be tėvų globos likusiems vaikams. Centro veikla yra organizuojama siekiant padėti ir vystyti stacionarinę globą tėvų rūpestį praradusiems ar socialinės rizikos grupėms priklausantiems vaikams bei jaunimui, taip pat ir socialinės rizikos šeimoms.
LKMS vaikų ir jaunimo paramos centre siekiama ugdyti vienišų vaikų šeimyninius, socialinius, darbinius santykius, pilietiškumą, sveikos gyvensenos bei higienos įgūdžius. Jiems yra sudaromos geros sąlygos saviraiškai plėtoti savo gebėjimus. Vaikams padedama išmokti pasitikėti savo jėgomis, kitais asmenimis bei juos supančiu pasauliu, suvokiant, kad jis nėra grėsmių kupina vieta, suteikti fizinį bei dvasinį saugumą. Šiame centre vaikai mokosi būti tolerantiški, taikiai išspręsti kilusius konfliktus, vieni kitus suprasti, padėti.
Paramos centre dirbantys darbuotojai siekia padėti vaikams sėkmingai adaptuotis tiek savo bendruomenėje, tiek ir visoje visuomenėje, pasijausti pilnaverčiais prieš kitus, šeimose gyvenančius bendraamžius, išmokyti įvairių socialinių bei buitinių įgūdžių, padedančių jaunuoliams lengviau integruotis į savarankišką gyvenimą. Institucijos darbuotojai, siekdami užtikrinti pilnavertę vaikų integraciją į visuomenę, rengia įvairias išvykas, organizuoja sporto bei kultūros renginius, įvairias šventes.
Viešosios įstaigos Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centro atstovai prašo visuomenė nelikti abejingai likimo nuskriaustiems vaikams. Juk kiekvienas gali bent maža dalele prisidėti gerinant vaikų ir jaunimo paramos centro auklėtinių buitį ir gyvenamąją aplinką, rengiant įvairias išvykas, kultūros ar sporto renginius.
Taip pat skaitykite: Psichikos ligos ir moterys
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras atlieka svarbų vaidmenį Lietuvos socialinėje sistemoje, teikdamas pagalbą ir paramą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Centro veikla yra neatsiejama nuo pačios LKMS istorijos ir vertybių, kurios remiasi katalikišku mokymu, socialiniu teisingumu ir rūpinimusi artimu.
Finansiniai duomenys:
| Metai | Pardavimo pajamos (Eur) | Pelnas prieš mokesčius (Eur) | Darbuotojų skaičius |
|---|---|---|---|
| 2024 | 557 405 | 1 196 | 13 |
Socialiniai patarimai, ko reikia ir ko negalima daryti Lietuvoje
Audronės istorija
Visai nedaug trūko, kad nepilnametei Audronei dar 1993 metais, kai jai buvo šešeri, atitekęs velionės močiutės Vaclovos Lastovskajos butas taptų odontologijos kabinetu, o mergaitė atsidurtų gatvėje. Kaunietis advokatas Bronius Varsackas 2005 metais surašė raštą, kurį išsiuntė dviem adresais - Generalinei prokuratūrai ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Jis rašė, kad 1987 metų rugsėjo 16 d. 2004 metais skolos už komunalines paslaugas siekė 8 tūkst. litų. Skolas galima buvo sumokėti ir nepardavus buto, o išnuomojus jį keleriems metams ir iš nuompinigių mokant skolas. Tačiau Katalikių moterų sąjungos Vaikų ir jaunimo paramos centro direktorės, iš pradžių Audronė Aškelavičienė, o vėliau Regina Rekešienė nesugalvojo nieko kito, kaip tik parduoti butą. Ir kaip galima pigiau. Vieno kambario buto kaina sename Žirmūnų daugiabutyje 2004 metais buvo apie 100 tūkst. litų. Tačiau globėjos nesivargino ieškodamos geriausio varianto, kad pardavus vieną butą mergaitei liktų lėšų nusipirkti kitam. Joms tiko V.Žalos pasiūlyta kaina - 60 tūkst. litų. R.Rekešienei rūpėjo tik kaip įtikinti Audronę, kad ši pasirašytų dokumentus. Ir tai pavyko.
Mergaitė neįžvelgė klastos, kai 2004 metų rugsėjį Vilniaus miesto 17-ame notarų biure pas notarę Liudmilą Mackevičienę pasirašė preliminarią sutartį. Ja mergaitė įsipareigojo per mėnesį iš Juozapo ir Liongino Žalų, kuriems atstovavo V.Žala, už 60 tūkst. litų nusipirkti butą Didlaukio g. 40, bt. 4. 49. Jai turėjo būti išmokėtas 20 tūkst. litų avansas skoloms apmokėti. Nepilnametė įsipareigojo, kad atsisakiusi parduoti būstą turės sugrąžinti gautą 20 tūkst. litų avansą ir dar sumokėti 20 tūkst. Sukčiai sugalvojo paprastą planą - nepardavę mergaitei buto prarastų tik 100 litų. Žadėtojo 20 tūkst. Panašiai klostėsi ir kitos tų pačių globos namų auklėtinės reikalai, kuriuos tvarkė tas pats V.Žala, pelnęs ypatingą pasitikėjimą Katalikių moterų sąjungoje.
„Mano vaikinas nuolat sakydavo, kad tas Virgis atrodo nepatikimai, o aš tvirtinau, kad netiesa, jis geras, - dabar savo naivumu stebisi Audronė. - Virgis pasakojo, kad turi dukrą paauglę, ji gerai mokosi, o jis rūpinasi, kad dukra mokslus toliau tęstų kur nors užsienyje. Gražiai pasakojo ir apie žmoną. Aš tikėjau, kad toks geras žmogus neapgaus ir manęs. O vėliau išgirdau, jog jis neturi žmonos, tik sugyventinę, o ir vaikas ką tik gimęs. Tada prisiminiau ir keistą Virgio elgesį. Jei tardavomės susitikti kartu su advokatu, būtinai atvykdavo anksčiau, kol dar nebuvo advokato. „2005 metų rugsėjo mėnesį man turėjo sukakti 18 metų, tuomet nustotų galioti anksčiau R.Rekešienei suteikti įgaliojimai parduoti butą, - pasakojo dabar savarankiškai gyvenanti Audronė. - Todėl vasaros pabaigoje man vis buvo nešami dokumentai, kad pasirašyčiau juos. Vienas tokių, kad sutikau, jog bute vyktų remontas, nors jis pradėtas nė neklausiant mano leidimo. Kadangi aš vasarą nevažiavau su kitomis globotinėmis į vasarnamį, o įsidarbinau, manęs net į darbą neleido reikalaudami pasirašyti popierius. Kai atsisakiau, direktorė R.Rekešienė man pradėjo grasinti, kad apskųs mane vaiko teisių apsaugos kontrolierei. Kad toks pokalbis su J.Biekša tikrai įvyko, patvirtino ir pati R.Rekešienė paaiškinime Vaiko teisių kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei.
Paaiškėjus, kad tas pats V.Žala užsiiminėjo ir kitos auklėtinės turto pardavimu, dėl ko turėta medžiagos policijos komisariate, vyriškis atsidūrė belangėje. Advokato ir prokurorų dėmesys padėjo Audronei išsaugoti butą. 2005 metų rugsėjo viduryje jai sukako 18 metų. Laimei, ne į gatvę, kaip būtų atsitikę, jei paauglė su globėjų pagalba būtų pardavusi būstą. „Teko kviesti policiją, kad atrakintų buto duris, nes raktų neatgavau, - pasakojo Audronė. - Patekę į vidų viską fotografavome - buvo išgriautos sienos, nuimti vamzdžiai, nebuvo net kanalizacijos. Vienas betonas. Išgriovė ir išorines virtuvės ir kambario sienas į balkoną. Mums patiems teko viską remontuoti. Išeidama iš prieglaudos gavau kelių tūkstančių litų pašalpą, ją skyriau skoloms sumokėti. Mano vaikinas pasiėmė paskolą, kuria visos skolos buvo padengtos, liko dar šiek tiek remontui. Galiausiai liko erdvus butas, vietoje išgriautos virtuvės sienos įrengėme barą, o sandėliuke - miegamąjį. Ir tikrai jaunai šeimai trūksta begalės dalykų. Virtuvėje - tik dujinė viryklė ir spintelė, trūksta baldų ir būtiniausių buities reikmenų.
„Puikiai atsimenu merginą iš Vilniaus, - kiek pamąstęs atsakė Kėdainių miesto apylinkės teisme teisėju dabar dirbantis B.Varsackas. - Mane ji susirado per pažįstamus. Atsimenu, viską padarėme iki galo, butą pavyko išsaugoti. Susitikus Vilniuje ji buvo labai linksma ir nuoširdžiai man padėkojo. Šioje istorijoje labiausiai mane papiktino ir davė stimulą dirbti jos globėjų elgesys. Prisimindamas šį įvykį galiu patvirtinti seniai žinomą tiesą: mūsų įstatymai yra geri, tik reikia visiems jų laikytis. „Aš kartais pagalvoju, kad jei ne advokatas, būčiau neturėjusi nei buto, nei žadėtojo bendrabučio, nieko. Gal būtų man pervedę dalį pinigų, kuriuos būčiau išleidus buto nuomai ar dar kam nors. Liūdna, kad tai mergaitės, kurią turėjo ginti ir saugoti ne tik globėjai, bet ir valstybė, pirmoji gyvenimo patirtis.
