Su depresija Judita Šmitaitė-Laurinavičienė susiduria jau 20 metų - kurį laiką liga buvo valdoma, tačiau dabar moteris jaučia stiprų pablogėjimą. „Tai kaip koks vėžys, tik ne kūno, o sielos“, - interviu LRT.lt sako 20 metų depresija serganti Judita Šmitaitė-Laurinavičienė.
Depresijos simptomai ir kasdienybė
Judita pasakoja, kad jai dienos atrodo be proto ilgos, nesibaigiančios, o bet kokia veikla reikalauja didelių pastangų. „Neprašviesėja, neišeina prasiblaškyti, niekas nebedžiugina. Nebegaliu skaityti, žiūrėti filmų, laikas neteka savaime. Žmonės skundžiasi, kad greitai bėga laikas, kad savaitės pralekia. Kai sunki depresija, laikas tarsi sustoja. Kiekvieną valandą bandai tarsi ištverti, tą laiką nužudyti, sunaikinti, tu tiesiog tveri.“
Su J. Šmitaite-Laurinavičiene kalbamės telefonu, kol ji laukia psichoterapijos dienos stacionare psichiatrijos ligoninėje. „Anksčiau laukdavau ryto, kad nuvažiuočiau išgerti puodelio kavos, į biblioteką. Dabar visos veiklos apleistos, sunku susikoncentruoti. Man labai patikdavo skaityti, per metus perskaičiau gal 50 knygų, o dabar nebeskaitau, negaliu net filmų žiūrėti. Nuramina tik raminamieji vaistai, kuriam laikui padeda verkimas arba išsikalbėjimas, bet vėliau viskas vėl grįžta. Atrodo, esu ne ta pati Judita“, - dalijasi J.
Elektros impulsų terapijos patirtis
Prieš ketverius su puse metų jai buvo pritaikyta elektros impulsų terapija - tuomet jaučiama depresija tapo ne tokia stipri, tačiau sustiprėjo nerimas. Pagerėjimas po jos buvo tarsi suteikta antra gyvybė. „Aš kantri - išgerdavau raminamųjų ir į trasą. Pagerėjimas po elektros impulsų terapijos nebuvo toks ilgas, o pati procedūra J. „Aš pragariškai bijojau, man atrodė, lengviau numirti nei eiti į tą procedūrą. Manęs niekas nenuramindavo, tiesiog verkdavau, prašydavau: būkite geri, paimkite mane pirmą."
Po kelerius metus trukusio pagerėjimo depresija grįžo iš lėto, su prašviesėjimais: „Sakydavau vyrui: daryk ką nors, ištempk mane, važiuojame į miestą kur nors kavos išgerti."
Taip pat skaitykite: Sprendimai dėl moterų darbingumo
Suicidinės mintys ir kasdieniai iššūkiai
„Kai depresija sunki, gali kilti suicidinių minčių, kai nebenori gyventi. Pradėjau kalbėti apie eutanaziją - kaip gaila, kad mūsų šalyje jos nėra. Nežmoniška vidinė kančia, ištisinis dūsavimas, sunku padaryti elementarius darbus - nusiprausti, pagaminti valgyti, pasirūpinti savimi arba šeima, kur nors paskambinti. Atrodo, turi rankas, kojas, galvą, bet tai tarsi ne tavo." Jai nustatytas 35 proc. darbingumas. Sudėtingas buvo ir kalėdinis laikotarpis: „Kokios šventės, kai aš verkiu, kai esu kaip nesava, sutrikusi, išsigandusi. Išsiverkiau, išgėriau raminamųjų, kiek pagerėjo, ėjau vaikams blynų kepti.
J. Šmitaitę-Laurinavičienę skaudina ir žmonių nuostaba, kad ji „gerai atrodo“. „Dabar yra depresijų ir nerimo amžius. Yra daug neištirtų depresijos atvejų, daug kas gydosi alkoholiu.
Vaikystės patirtys ir atsakomybė
J. Šmitaitė-Laurinavičienė sunkiai atsimena laiką, kai jautėsi gerai. Jau ilgai ją kankina arba nerimas, arba depresija. „Nuo nuolatinio stipraus streso su mama man išsiderino vegetacinė nervų sistema, organizmas į viską pradėjo reaguoti kaip į stresą." Paauglystės metais Juditą slėgė atsakomybę už mamą. „Ji nuolatos prie manęs žudėsi, o aš ją gelbėjau ir būdama nepilnametė vežiojau po reanimacijas, - prisimena ji. „Man mama buvo labai svarbus žmogus, pats brangiausias, aš ją idealizavau. Ir ji nematė, kad mane luošina, kad mane traumuoja. Visą naktį viena prasėdėdavau šaltame ligoninės koridoriuje. (...) Taip tęsėsi kiekvieną dieną penkerius šešerius metus.“
J. Šmitaitė-Laurinavičienė pabrėžia - nėra taip, kad psichikos ligomis suserga silpni žmonės. „Niekam nelinkėčiau to patirti." Prisimindama savo ir mamos patirtį, J. Šmitaitė-Laurinavičienė iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti savo vaikus. „Ji ne specialiai taip darė - negali sveikas žmogus taip elgtis. Ji buvo geras žmogus, bet, matyt, turėjo didelį sutrikimą. Be to, ji gydėsi nenuosekliai - ir vaistai, ir alkoholizmas, ir anoreksija. Man dabar jos pačios labai gaila. Turiu potrauminį sutrikimą, sapnuoju mamą, tėtį, gelbėju juos, bet sapne, kitaip nei gyvenime, nejaučiu jokio pykčio. (...) Nors ir turiu šeimą, vyrą, vaikų, dažnai jaučiuosi esanti našlaitė. Tos patirtys niekur nedingsta.“
Ilgimasis sveikos savęs
Ji ilgisi ir sveikos savęs, kuri galėjo veikti, dirbti ir keliauti: „Anksčiau sakydavau, kad tik keliaudama gyvenu. Buvau linksma, manęs niekas mokykloje nematė liūdinčios. Mokytoja net klausė: tu, Judita, kada nors verki? Aš jai atsakiau, kad pusę dienos juokiuosi, o pusę verkiu. J. „Buvau svajoklė, buvau labai pareiginga, labai gerai mokiausi. Namie turėjau savo svajonių pasaulį ir buvau tyloje, man reikėdavo įsikrauti. (...) Buvau jautri, bet sveika, labai džiaugsminga.“
Taip pat skaitykite: Deivė Hator ir jos reikšmė
Judita pažymi - skaudu, kai žmonės depresiją sumenkina, ją vadina tinginių liga ir randa tokius vaistus kaip daugiau dirbti ar savanoriauti. „Jaučiuosi brokuota, sugadinta. Mano tikslas - ne pasveikti, nes suprantu, kad nuo depresijos, kaip nuo alkoholizmo, nepasveikstama. Jei depresija sergi daugybę metų ir turi tokių traumų, gali tik pasiekti remisiją ir būsenos pagerėjimą. Jai svarbiausia - apsaugoti šeimą, tačiau nepalieka ir kaltės jausmas: „Visada jausdavau kaltę, kad dėl manęs mes negalime normaliai atostogauti, kad turiu eiti pagulėti, negaliu vakare pažaisti su vaikais, jau esu pervargusi ir einu miegoti, saujomis turiu gerti raminamuosius. Žinoma, tai paveikia ir šeimą. (...) Šeima mato net iš veido. „Kiek tik galiu, dėl vaikų ir vyro nepasiduodu. Tai tęsiasi per ilgai - 20 metų. Pavargau ir kūnas labai pavargo“, - dalijasi J. Ji pabrėžia - už geresnę savijautą atiduotų visus pasaulio pinigus. „Atiduočiau viską. Keliaučiau, džiaugčiausi gyvenimu, dirbčiau, užsidirbčiau ir kitiems padėčiau.“
Savo išgyvenimais Judita ėmė dalintis socialiniuose tinkluose. Nors tai daryti nėra paprasta, ji sako, kad tai padeda išlieti emocijas, o pasidalijus mintimis palengvėja.
Psichologų įžvalgos ir pagalbos svarba
Psichologas pataria pagalbos kreiptis kuo anksčiau, tačiau pastebi, kad neretai pagalbos žmonės ima ieškoti praėjus ir keliems mėnesiams nuo tada, kai atsiranda pirmieji depresijos simptomai. Tiesa, anksčiau žmonės kreipdavosi tokius simptomus kentę net 10 metų, priduria A. Pasak jo, šiuo metu daugiau kalbama apie depresiją, todėl žmonės ją greičiau atpažįsta ir ieško pagalbos. „Būna, žmogus pagalbos kreipiasi tik tada, kai jau visiškai nebesusikaupia darbe, kai krenta darbingumas, jis atsiriboja, nebebendrauja, sulėtėja jo mąstymas. Dažniausiai motyvuoja kreiptis ta situacija, kai žmogus visai nieko negali, bet tikrai yra žmonių, kurie susirūpina anksčiau“, - LRT.lt pasakoja A.
Psichologas pabrėžia - kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau ją suteikti: „Kaip ir su bet kokiomis kitomis ligomis - jei žmogus anksčiau ateina, pagalbos galimybių yra daugiau, reikalinga trumpesnė pagalba.
Ypač anksčiau, kai buvo akcentuojamas tik medicininis gydymas, žmonės vartodavo medikamentus, jų būsena pagerėdavo, bet kažko trūkdavo, vaistų neužtekdavo“, - apie kompleksinės pagalbos poreikį ir psichoterapijos svarbą kalba A. Tokia kompleksinė pagalba itin svarbi, kai depresija sunki. „Bet tai nereiškia, kad pagalbos sau būdai yra panacėja ir sunkia depresijos forma sergantis žmogus pasveiks“, - atkreipia dėmesį A.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija Šilutės krašte
Tyrimai apie psichikos sveikatos sistemą Lietuvoje
Mokslininkų komandos atliktas bei pristatytas tyrimas atskleidė Lietuvos psichikos sveikatos sistemos bėdas ir trūkumus. Lietuvos mokslo tarybos finansuotą tyrimą „Psichikos sveikatos ir gerovės paradigmų kaita Lietuvoje: empiriškai validaus modelio link“ vykdė įvairių sričių specialistų komanda. Juo siekta atskleisti, kokie šiuo metu yra psichikos sveikatos rodikliai, kokius sprendimus priima šalies politikai, taip pat specialistų ir pacientų nuomonę apie gydymo kokybę bei metodus. Vykdydami projektą mokslininkai bendradarbiavo su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centru, Respublikine Vilniaus klinikine ligonine, Psichikos sveikatos centrais.
Apklaustų ekspertų ir pacientų gydymo vertinimai išsiskyrė. „Ekspertai dažniau pabrėžia medikamentinio gydymo reikalingumą, o pacientai vertingesniu laiko psichoterapinį. Pasak jų, medikamentai šalina ligos simptomus, tačiau jos atsiradimo priežastis įveikti gali tik psichoterapinis gydymas. Pacientų teigimu, psichoterapinis gydymas padeda geriau pažinti ir valdyti ligą, įsisąmoninti savo patirtį, gerinti santykius su aplinkiniais, ugdyti socialinius įgūdžius, geriau pažinti save, pripažinti realybę, nedramatizuoti simptomų. Be to, taikant psichoterapiją, pacientai patys priversti aktyviai dalyvauti gydymo procese“, ‒ sako psichologė dr.
Apklaustųjų pacientų požiūris į medikamentus buvo teigiamas: jie sumažina nerimą, nemigą, panikos priepuolius, normalizuoja emocinę būklę. Tyrėjai nustatė: kai šalia medikamentinio taikomas ir psichoterapinis gydymas, pasiekiama ilgesnė ligos remisijos trukmė. Nors iš pradžių gali pasirodyti, kad psichoterapinis gydymas kainuoja brangiau, bet žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą jis atsiperka, nes žmonės rečiau pakliūva į gydymo įstaigas. „Deja, kol kas mūsų šalyje psichoterapijai ir kitoms nemedikamentinėms gydymo priemonėms vis dar teikiama per mažai dėmesio, paslaugų pasiūla yra fragementuota“, ‒ teigia V.
Psichiatras prof. Arūnas Germanavičius su savanorių komanda siekė išsiaiškinti, kaip sunkūs psichikos ir elgesio sutrikimai gydomi psichiatrijos ligoninėje ir ambulatorinėje psichikos sveikatos įstaigoje. Per devynis mėnesius tris kartus apklausti pacientai, nagrinėtos jų ligos istorijos. Tokio pobūdžio tyrimas Lietuvoje vykdytas pirmą kartą.
Tyrimu siekta nustatyti, ar sergantiems psichikos ligomis pavyksta gyventi visavertį gyvenimą, pasiekti sėkmės socialinėje, darbinėje veikloje, moksle. Tiriamųjų diagnozės buvo įvairios - nuo psichikos, elgesio sutrikimų dėl alkoholio iki šizofrenijos, afektinių sutrikimų ir pan. Pasak A. Germanavičiaus, nustatyta ypač ryškių skirtumų tarp sergančiųjų depresija ir šizofrenija. Pastarųjų būklė gerokai sunkesnė, veikla kur kas labiau sutrikdyta. Moterys psichikos sutrikimais serga dažniau. Aukštesnio išsilavinimo žmonės geba geriau prisitaikyti, suvokti savo ligą, todėl jų būklė būna geresnė. Geriau jaučiasi ir turintieji šeimas ar nuolatinį partnerį, gaunantys didesnes pajamas. Dar viena išvada - kairiarankiai psichikos sutrikimais serga sunkiau.
Pirmą kartą psichikos sveikatos problemos tirtos ekonominiu požiūriu. Tyrimą atliko VU Socialinio darbo katedros darbuotoja dr. Donata Petružytė ir ekonomistė dr. Liubovė Murauskienė. „Mūsų tikslas buvo įvertinti ekonominę psichikos ligų naštą. Nagrinėti 5356 asmenų, kurie gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centre, duomenys“, ‒ pasakoja D. Petružytė.
Tyrėjos stebėjo, kaip dažnai pacientai lankosi psichikos sveikatos įstaigose, kaip apsilankymai pasiskirsto pagal diagnozes. „Išsiaiškinome, jog daugiausia kainuoja šizofrenijos bei depresijos gydymas“, ‒ teigia L. Taip pat išnagrinėtos įvairios su psichikos ligomis susijusios sąnaudos: tiesioginės, netiesioginės bei neapčiuopiamos. Tiesioginės - tai ambulatorinis gydymas, gydymas ligoninėse, vaistai. „Tyrimas atskleidė: nors tiriamųjų pacientų grupė per dvejus metus sumažėjo, išlaidų vaistams padidėjo“, ‒ kalba L. Daugiau nei pusė psichikos sveikatos priežiūrai skiriamų lėšų atitenka stacionariniam gydymui.
Tirtos ir netiesioginės sąnaudos: tai prarastas sergančiųjų darbingumas, ankstyvos mirtys. „Tyrimas parodė, kad susirgę psichikos ligomis žmonės „iškrenta“ iš darbo rinkos. Kai kurie bando išsilaikyti, bet ne visada sėkmingai. Tokiu būdu valstybei reikia daugiau lėšų pensijoms bei pašalpoms“, ‒ atkreipia dėmesį L. Pasak tyrėjos, neapčiuopiamas išlaidas apibrėžti sunku. „Ir tiriamuoju laikotarpiu užfiksuota nemažai mirčių, kurių priežastys nenustatytos. Galima įtarti, kad jos buvo susijusios su savižudybėmis“, ‒ apgailestauja L.
Apklausiant ekspertus nustatyta, jog dėl vienokių ar kitokių paslaugų reikalingumo vis dar sprendžia įstaigos vadovai. Jei jie mano, kad paslaugos teikti neapsimoka, ji neteikiama, nors įstaiga tokią paslaugą teikti privalo. „Lėšos gydymo įstaigose dažnai panaudojamos neracionaliai, prioritetai paskirstomi neteisingai. Pagrindinis tikslas - paguldyti žmogų į ligoninę, kitoms paslaugoms lėšų nepakanka. Vis dar daugiausia dėmesio skiriama sudėtingoms psichozėms gydyti, psichiatrai apsiriboja receptų išrašymu - jie tampa vienintele dėmesio pacientui išraiška“, ‒ kalba E.
Tyrėjai turėjo ir dar vieną tikslą - nustatyti, koks sergančiųjų psichikos ligomis paveikslas pateikiamas žiniasklaidoje. Sociologė, socialinė darbuotoja dr. Jurga Mataitytė-Diržienė vertino tiek akademiniuose leidiniuose, tiek kitose žiniasklaidos šaltiniuose buvusius straipsnius apie sergančiuosius psichikos ligomis. Pasak jos, nors šių žmonių vaizdavimas akademiniuose leidiniuose ir žiniasklaidos publikacijose skiriasi, tačiau vis dar trūksta psichosocialinio požiūrio į turinčiuosius psichikos negalią. „Pastebėjome, kad sutrikusios psichikos asmenys tebėra objektai, apie juos rašoma kaip apie reikalingus globoti asmenis. Apie sergančiųjų poreikius kalba ne jie patys, o socialiniai darbuotojai, kiti specialistai. Vis dar nesuvokiama, kad sergantysis psichikos liga nėra paslaugų gavėjas, o lygiavertis asmuo“, ‒ pabrėžia J.
Nors tyrimo rezultatai dar iki galo neapibendrinti, pasak A. Germanavičiaus, jau dabar aišku, ką bus galima pritaikyti praktiškai. „Buvo labai svarbu išsiaiškinti, kad stacionare gydomi ne tik sunkiais psichikos sutrikimais sergantys pacientai. Daliai jų būtų galima teikti ambulatorines paslaugas. Pasak jo, daug pacientų gydosi tose pačiose įstaigose po keletą ar net keliolika kartų per metus. Jei būtų skiriama daugiau lėšų bendruomeninėms paslaugoms teikti, žmonės į ligonines pakliūtų rečiau. Tai taip pat padėtų taupyti. Dar viena sritis, kur tyrimas gali būti ypač naudingas - savižudybių prevencija.
„Tyrimas vertingas ir dėl to, jog daugelis atsakymų pateikiama pasitelkus ekonominius apskaičiavimus. Skaičių kalba - ypač reikšminga ir svarbi vertinant psichikos sveikatos sistemą, galimybes diegti naujas paslaugas“, ‒ sako E.
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam:
- Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems.
- Antakalnio g. (I - V 9.00-13.00 val.
Tyrimo apie psichikos sveikatos sistemą Lietuvoje išvados:
| Išvada | Paaiškinimas |
|---|---|
| Pacientų ir ekspertų nuomonės skiriasi | Ekspertai pabrėžia medikamentinį gydymą, pacientai - psichoterapinį. |
| Psichoterapinis gydymas efektyvesnis ilgalaikėje perspektyvoje | Padeda geriau pažinti ir valdyti ligą, įsisąmoninti savo patirtį, gerinti santykius su aplinkiniais, ugdyti socialinius įgūdžius, geriau pažinti save, pripažinti realybę, nedramatizuoti simptomų. |
| Daugiausia lėšų skiriama stacionariniam gydymui | Nepakankamai dėmesio skiriama psichoterapijai ir kitoms nemedikamentinėms gydymo priemonėms. |
| Psichikos ligos turi didelę ekonominę naštą | Sergantys žmonės „iškrenta“ iš darbo rinkos, valstybei reikia daugiau lėšų pensijoms bei pašalpoms. |
| Žiniasklaidoje trūksta psichosocialinio požiūrio | Sergantys psichikos liga vis dar nėra suvokiami kaip lygiaverčiai asmenys. |