Socializacija - tai nuolatinis procesas, kurio metu žmogus mokosi gyventi visuomenėje, perimdamas jos kultūrą, vertybes, normas ir elgesio modelius. Ši sąvoka apima platų spektrą įgūdžių ir žinių, reikalingų efektyviam dalyvavimui socialiniame gyvenime. Socializacija yra būtina kiekvienam individui, siekiančiam integruotis į visuomenę ir sėkmingai funkcionuoti įvairiose socialinėse grupėse. Sociologai domisi socializacijos proceso pasekmėmis visuomenei, todėl ypatingai svarbu išanalizuoti socializaciją, jos tipus, kad būtų galima padėti riziką patiriantiems asmenims praplėsti pasirinkimo galimybes, socializuotis ir susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime socializacijos esmę, jos reikšmę visuomenei, įtaką asmenybei ir pagrindinius socializacijos tipus. Taigi, pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priskiriamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”. Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali galimybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė.
Socializacija yra gana plačiai nagrinėjamas mokslas, todėl jos apibrėžimų gali būti labai daug. Nors sociologai skirtingai apibrėžia socializacijos sąvoką, tačiau jie visi vieningai sutaria, kad socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Šis procesas įtakojamas asmens biologinės prigimties ir kultūros. Vieni sociologai mano, kad svarbesnė biologinės prigimties sąlyga, o kiti mano, jog kultūrą yra reikšmingesnė sąlyga žmogaus socializacijoje.
Socializacijos Sąvoka ir Samprata
Socializacija - tai žmogaus gebėjimas prisitaikyti prie supančios socialinės aplinkos, žmogaus elgesio, įpročių, įgūdžių formavimo procesas, kuris padės lengviau rasti bendrą kalbą su aplinkiniais. Socializacijos sąvoką pirmąkart paminėjo Mead ir Cooley, aiškindamiesi kokiu būdu žmogaus elgesį veikia šeima, mokykla, laisvalaikio veikla. Tai visuomenės kultūros perdavimas - asmens prisitaikymas prie bet kokios.
Socializuodamasis asmuo įgyja žinių bei įgūdžių, kaip elgtis visuomenėje, kokios elgesio normos bei vertybės yra priimtinos, kokios draudžiamos moraline ar teisine prasme. Sociologijoje išskiriami du socializacijos procesai, tai: kultūros priėmimas ir savęs atskleidimas. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka.
Savęs Atskleidimo Teorijos
Labiausiai paplitusios savęs atskleidimo kaip asmenybės tapsmo teorijos yra keturios:
- Z. Freudo teorija grindžiama įsitikinimu, kad individas visada prieštarauja visuomenei. Jo manymu biologiniai veiksniai prieštarauja kultūrinėms normoms, o socializacija ir yra šių veiksnių suvaldymas.
- Džordžo Herberto Meado (George Herbert Mead, 1863 1931) teorija asmenybės išskaidymas į dvi dalis: „aš“ ir „mane“:
- „Aš“ arba subjektyvusis „aš“ atsiranda dėl kiekvieno iš mūsų individualumo, yra aktyvus ir kūrybingas. „Aš“ galime suvokti kaip savo paties požiūrį į save ir visuomenę.
- „Mane“ arba objektyvusis „aš“ suvokiamas kaip visuomenė mato individą ir kokius poreikius bei lūkesčius jam kelia.
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Socializacijos Tipai: Pirminė ir Antrinė
Skiriami socializacijos 2 pagrindiniai tarpsniai: pirminis ir antrinis.
Pirminė Socializacija
Pirminė socializacija dažniausiai siejama su šeimos poveikiu, ji vyksta kūdikystėje ir vaikystėje, kai mokomasi kalbos ir tam tikrai kultūrai būdingų elgsenos modelių. Pripažįstant socializacijos ontogenezėje prasmę ir specifiką, iškeliama ypatinga pirminės socializacijos svarba vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Antrinė Socializacija
Antrinė socializacija vyksta brendimo metais ir vėliau siejama su mokyklos, amžiaus grupės, žiniasklaidos, organizacijos ar profesiniais poveikiais. Vadinamoji numatanti socializacija apibūdina išankstinį pasirengimą veiklai brandos etape (pvz., tam tikrai profesijai), atvirkštinė - socializacijos veiksnių (pvz., šeimos, mokyklos) kaitą.
Socializacijos Kontekstai
Pagal kontekstą skiriama šeiminė, profesinė, organizacinė, lyčių vaidmenų, kalbos, tėvystės (motinystės), politinė, rasinė, vartojimo socializacija. Socialiniu kolektyviniu požiūriu socializacija apibūdinama kaip individo adaptacija grupėje (socialinė adaptacija), visuomenės lūkesčių, nuomonių, vertybių atitikimas. Tokia socializacija siejama su socialinės grupės kultūrinio paveldo perdavimu. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socializacijos Teorijos
Socializacijos akademinė samprata susiformavo 19 a. pabaigoje. Istoriškai socializacijos procesas aiškinamas biologiniais, socialiniais veiksniais, aktyvaus veikėjo gebėjimu prisitaikyti. Pagal biologinių ir socialinių veiksnių poveikį asmens socializacijai skiriamos gyvenimo etapų, gyvenimo tarpsnių ir gyvenimo kelio socializacijos teorijos, kurių ištakos siejamos su psichologų S. Freudo (Austrija), J. Piaget (Šveicarija), E. Eriksono (Jungtinės Amerikos Valstijos), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų Ch. H. Cooley, G. H. Meado, T. Parsonso, P. Bergerio, kultūros antropologių M. Mead, R. Benedict, sociologų K. Mannheimo ir T. Luckmanno (Vokietija) veikalais.
Remiantis S. Freudo idėjomis socializacija suprantama kaip biologiniu požiūriu nulemta ego struktūros kaita įvairiuose gyvenimo etapuose. Šią kaitą lemia brendimas. J. Piaget teorijoje aptinkama socializacijos etapų samprata, bet nagrinėjamas raidos socialinis determinuotumas (socialinės sąveikos ir patirties vaidmuo) ir pabrėžiamas asmens, kaip aktyvaus veikėjo (veikiančio kognityviomis struktūromis), vaidmuo socializacijos procese. E. Eriksonas plėtojo psichoanalitinę teoriją ir nagrinėjo ego, kaip socializacijai patiriančios struktūros, gyvenimo tarpsnius. Nuo vaikystės iki brandos ego dalyvauja skirtinguose socialinės sąveikos kontekstuose ir realizuoja skirtingas įvairiems raidos etapams keliamas užduotis.
Ch. H. Cooley plėtojo asmens savimonės formavimosi teoriją ir vadinamojo veidrodinio Aš sąvoką. G. H. Meado teorijoje nagrinėjami asmens savimonės sklaidos etapai. Parodoma, kad socializacija vyksta vaidybos ir žaidimo etapuose, vaidmenų priėmimo ir vaidmenų kūrimo procese, konstruojant apibendrinto kito vaidmens vaizdinius. M. Mead ir R. Benedict nagrinėjo statuso pokyčius socializacijos procese. Vaikystės, paauglystės, suaugusio asmens statusai apibrėžia asmens, kaip kultūros atstovo, tapatybę ir nurodo vaidmenų pokyčius. K. Mannheimo veikaluose parodoma, kad kiekviena karta pasižymi savita socializacijos patirtimi ir apibūdinama kaip socialinis kontekstas asmens tapatumo analizei. T. Parsonso veikaluose socializacija nagrinėjama kaip socialinės sistemos išlikimo garantija, nes vykstant socialinei sąveikai iš kartos į kartą perduodamas žmonijos sukauptas patyrimas.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socializacijos Agentai ir Institutai
Socializacijos klausimus nagrinėja edukologai, sociologai, psichologai. Valstybinių, visuomeninių ir privačių asmenų dalyvavimo socializacijos procese.
Šeima Socializacijos Procese
Šeima atlieka svarbiausią vaidmenį pirminėje socializacijoje, formuodama vaiko pagrindines vertybes, įgūdžius ir elgesio modelius. Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose.
Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis - mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus.
Mokykla Kaip Socializacijos Veiksnys
Mokykla yra svarbus antrinės socializacijos agentas, suteikiantis vaikams žinių, socialinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų sėkmingam integravimuisi į visuomenę. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą.
Žaidimas ir Socializacija
Remiantis XIX ir XX amžiaus žaidimo teorijomis ir šiuolaikinių tyrimų duomenimis, holistiniu požiūriu aptariama žaidimo samprata ir funkcijos, ryškinančios realias žaidimo galimybes visavertei vaiko socializacijai. Kolektyviniai žaidimai - žaisdami kolektyve vaikai mokosi socializuotis, suvokdami kitų narių lūkesčius.
Socializacija ir Tapatybės Formavimasis
Socializacija sukuria tapatybę, kuri apibrėžia asmens ryšį su socialine grupe ir jo poziciją toje grupėje. Individualiu požiūriu socializacija suprantama kaip tapatybės formavimasis vykstant socialinėms ir asmenėms sąveikoms.
Socialinė Pažanga ir Valstybės Vaidmuo
Istorija nėra vienakryptis judėjimas. Matome yrančias valstybes Afrikos žemyne. Net Vakarų demokratijose vis dažniau nusikratoma valstybinės kontrolės, pavyzdžiui, globalioms korporacijoms dažnai pavyksta išvengti valstybės kišimosi, o daugelio jų biudžetas didesnis negu mažų valstybių. Daugybė procesų jau nėra tarptautiniai - juos kontroliuoja grupės, veikiančios transnacionaliniu lygmeniu. Šios grupės nepriklauso jokiai valstybei. Daugeliu atveju tai keičia ankstesnes taisykles ir valstybines programas.
Socializacija Lietuvoje
S. Šalkauskis pateikė visuomenės auklėjimo strategiją, Antanas Maceina plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. Socialinio ugdymo teorinius ir empirinius klausimus nagrinėjo J. Laužikas, L. Jovaiša. J. Vabalas‑Gudaitis ugdymą grindė sąveikos principu. B. Bitinas socializaciją tyrė per ugdymo filosofijos, J. Vaitkevičius - socialinės pedagogikos, J. V. Uzdila - vertybių teorijos ir dorovės ugdymo, Z. Bajoriūnas - familistikos prizmę. Tiriama skirtingo amžiaus vaikų socializacija, rizikos grupės.
Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti.
tags: #socialinis #konteksstas #kas #yra