Socialinė priežiūra - tai specifinė parama, reikalinga asmens sveikatai ir socialinei gerovei palaikyti ir gerinti, dažniausiai dėl asmens ligos, amžiaus ar negalios. Asmens sveikatą sudaro įvairių fizinių ir ne tik veiksnių derinys, o asmens socialinė gerovė taip pat yra esminė šios sąvokos dalis. Asmens sveikatai ir socialinei gerovei palaikyti ir gerinti kartais gali prireikti tam tikros rūšies paramos, dažniausiai dėl asmens ligos, amžiaus ar negalios. Lietuvoje socialinė priežiūra dažniausiai užtikrinama teikiant tam tikras socialines paslaugas.
Socialinių paslaugų rūšis, jų teikimo principus bei tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas. Šis įstatymas apibrėžia socialinės globos, socialinės reabilitacijos ir kitas paslaugas, nustato, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis jas gali gauti. Dauguma šių socialinių paslaugų, ypač socialinės globos paslaugos, turi didelę reikšmę asmens teisės į sveikatą įgyvendinimui. Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Socialinės paslaugos. ĮVADAS..31. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ SAMPRATA41.1. Socialinio darbo palyginimas su socialinėmis paslaugomis..51.1.1. Socialinis darbas lygus socialinėms paslaugoms.51.1.2. Socialinis darbas nelygus socialinėms paslaugoms.52. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KLASIFIKAVIMAS72.1. Socialinių paslaugų klasifikavimo poreikis72.2. Socialinės paslaugos pagal klientų grupes.72.3. Socialinės paslaugos pagal jų pobūdį83. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ RŪŠYS.103.1. Bendrosios socialinės paslaugos103.2. Darbo pakeitimo garantija
Kasmetinis socialinių paslaugų teikimo poreikis Lietuvoje daugėja - vyresni žmonės, šeimos su problemomis ir kitos grupės vis labiau reikalingos sisteminei pagalbai. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrasis ir specialias paslaugas, rezidencingines (stacionarios globos) ir bendruomenines, taip pat į stacionarias ir nestacionarias paslaugas. Socialinių paslaugų sistema Lietuvoje yra decentrali, o savivaldybės formuoja planus ir programas, užtikrina teikimą savo teritorijoje. 1994 m. patvirtinta Socialinȳs paramos koncepcija, o 1996 m. priimtas Socialinių paslaugų įstatymas įtvirtino jų teikimą ir finansavimą bei santykius tarp gavėjų ir teikėjų.
Socialinių paslaugų klasifikavimas
- Klausimai pagal klientų grupes: šeimos ir vaikai, senjorai, žmonės su negalia, rizikos grupės ir kt. Tai nustato, kam paslaugos teikiamos ir kokioms funkcijoms jos skirtos.
- Pokalbiai apie teikiamų paslaugų pobūdį: bendrosios ir specialiosios paslaugos; rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos; stacionarios ir nestacionarios paslaugos.
- Pagal teikėjus: valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų ar religinės bendruomenės - teikiamos paslaugos gali būti biudžetinės arba viešosios įstaigos statuso.
Socialinių paslaugų rūšys
Rūšių gausa atitinka įvairius klientų poreikius. Dažniausiai paslaugos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias, rezidentines (stacionarios globos) ir bendruomenines, taip pat į stacionarias bei nestacionarias paslaugas. Bendrosios paslaugos teikiamos visiems ar daugumai asmenų be nuolatinės pagalbos - informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir kt. Specialiosios paslaugos skiriamos tada, kai bendrosios negali užtikrinti būtino poreikio; jos gali būti teikiamos globos įstaigose ar namuose. Rezidentinės paslaugos - tai laikino ar nuolatinio apgyvendinimo paslaugos (globos įstaigos), o bendruomeninės - pagalba namuose, dienos globos paslaugos, prevencinės paslaugos vaikams ir šeimoms, vertimo paslaugos ir kt. Stacionarios paslaugos teikiamos asmenims gyventi įstaigose, o nestacionarios - asmenims, kurie gyvena savo namuose, bet gauna pagalbą būtiniems poreikiams tenkinti.
Pagal socialinių paslaugų steigimą, jas gali kurti ir teikti valstybės, savivaldybės, nevyriausybinių organizacijų ar religinės bendruomenės. Socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja įstatymai, normos, standartai ir vietos patvirtinti dokumentai. Pagrindinis valdymo atsakomybės pasidalijimas: savivaldybės formuoja socialinių paslaugų teikimo planus, programas ir pasirūpina jų įgyvendinimu teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis užtikrina šeimos ir vaikų apsaugą bei teises pagalbos gavimą. 1992-1996 m. laikotarpiu įgyvendintos esminės nuostatos - paslaugos gali būti teikiamos tiek nemokamai, tiek už mokestį, atsižvelgiant į gavėjo pajamų ir turtų situaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinio pavežėjimo rūšys ir jų nauda
Kaip nustatomas socialinių paslaugų poreikis
Savo poreikio įvertinimas atliekamas individualiai - įvertinama asmens nesavarankiškumas, gebėjimas savarankiškai lavinti ar kompensuoti šiuos gebėjimus, įvertinami organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė situacija, kasdienė veikla, rizikos veiksniai. Socialinės paslaugos teikiamos pagal asmens ar jo šeimos poreikius ir interesus, siekiant padėti gyventi savarankiškai ir palaikyti socialinius ryšius su šeima bei visuomene. Senyvo amžiaus žmonėms parenkamos paslaugos, kurios leistų kuo ilgiau gyventi namuose, dalyvauti veiklose ir išlaikyti savaranką buitį.
Kai teikiamos paslaugos finansuojamos savivaldybės ar valstybės biudžeto lėšomis, jų teikimą organizuoja savivaldybė. Paprastai sprendimai dėl poreikio skyrimo priimami per nustatytą terminą: 10 kalendorinių dienų žmogiškųjų poreikių įvertinimas, ilgalaikės globos - 20 kalendorinių dienų, o sprendimai - ne ilgiau kaip 10-20 d. nuo įvertinimo pateikimo.
Kiek kainuoja ir kaip taikomas mokestis
Bendrosios socialinės paslaugos ir informavimas teikiami nemokamai. Kitos paslaugos gali būti mokamos pagal savivaldybės nustatytą įkainį ir asmens arba šeimos finansinę padėtį. Ilgalaikės socialinės globos mokesčio dydis nustatomas remiantis asmens pajamomis ir turtu; jam taikoma riba, kad asmens mokėjimas neturi viršyti 80 procentų pajamų. Turto normatyvai nustato papildomą mokesį, kai turto vertė viršija nustatytą normatyvą. Pavyzdys: jei turto normatyvas yra 10 tūkst. eurų, o asmens turtas 15 tūkst. eurų, mokestis papildomai didėja 1% nuo viršijančios dalies.
Socialinių paslaugų poreikio pavyzdžiai
Senjorams skiriamosios paslaugos apima asmeninę priežiūrą ir pagalbą namuose, slaugos paslaugas, socialinę ir kultūrinę veiklą bei tarpiniardinį bendradarbiavimą su kitomis institucijomis. Integruojamos paslaugos padeda užtikrinti, kad senjorai jaustųsi reikalingi, saugūs ir vertinami. Per bendradarbiavimą su įstaigomis ir organizacijomis įmanoma užtikrinti psichologinę, teisinę ir finansinę pagalbą, kai reikia. Taip pat svarbu įvertinti paslaugų kokybę, kvalifikaciją ir prieinamumą.
Specialiosios socialinės paslaugos
Specialiosios paslaugos - tai kompleksiškos pagalbos priemonės, kurios padeda asmeniui ar šeimai, kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis savimi yra riboti. Tikslas - grąžinti gebėjimus pasirūpinti savimi ir įtraukti į visuomenę. Tokios paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigose ir (arba) asmens namuose. Specialiosios paslaugos apima įvairias paslaugų formas, kurios kompensuoja bendrųjų paslaugų trūkumus ir užtikrina gyvybiškai svarbių poreikių tenkinimą laikantis individualaus plano.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Apibendrinimas: kur kreiptis ir kokie veiksniai svarbūs
Kreiptis dėl socialinių paslaugų teikimo galima į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją ar kitą nurodytą įstaigą raštu, paštu ar elektroniniu būdu. Taip pat galima naudotis SPIS sistema, jei elektroninės piliečių paslaugos prieinama užtikrinama. Socialinės paslaugos teikiamos, atsižvelgiant į kliento poreikius, finansinį gebėjimą ir konkrečią situaciją. Socialinės paslaugos Lietuvoje vis sparčiau plėtojasi, skiriant daugiau dėmesio vyresnių žmonių ir jų integracijai į visuomenę bei namų buities palaikymą.
Rinkdamiesi teikėją svarbu įvertinti paslaugų kokybę, specialistų kvalifikaciją ir paslaugų prieinamumą. Socialinės paslaugos yra ne tik teisė, bet ir atsakomybė - rūpintis senjorais, jų poreikiais ir jausmais yra mūsų visų pareiga.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje