Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gana greitai buvo susivokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Tiesa, vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis (tarp kitų), buvo invalido terminas, kuris vis dar tebėra Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. 1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne buvo oficialiai panaudotas negalios terminas, apibrėžiant ją kaip „ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“.
Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti. Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo? Neretai girdžiu ir skaitau, kaip žmonės, tarp jų ir žurnalistai, vartoja frazes neįgali valdžia, neįgalus Seimas, neįgalus vadovas ir panašiai, taip nurodydami asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą.
Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė žodį invalidas, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti. Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, kaip netinkamiems karinei tarnybai, pavadinti. Šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, taikoma negalią turinčiam asmeniui, yra ne kas kita, kaip asmens negalėjimo, netinkamumo, nedarbingumo, silpnumo nustatymas dėl jo ligos ar kitų ypatybių.
Asmenį menkinanti žodžio neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, kad esmės nepakeitėme invalidą pakeitę neįgaliu. Kodėl, įvardijant negalią turintį žmogų, neįvyko esminio pasikeitimo turinyje? Ko gero, dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl pažodinio vertimo iš anglų kalbos. Antra, dėl vertimo nesuvokiant negalios, kaip reiškinio, kitaip tariant - dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo.
Jei disabled versime paraidžiui, gausime neįgalus. Tačiau tiksli angliškojo žodžio reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas. Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims. Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis. Pedagoginių metodų, skirtų mokyti įvairius vaikus drauge, stoka į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius arba autistiškus ir kitus vaikus.
Taip pat skaitykite: Automobilių stovėjimo vietos neįgaliesiems: ką reikia žinoti
Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti. Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine. Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei pirmosios (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antrosios (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės.
Beje, kitur pasaulyje naudojamas prancūziškas žodis handicap, arba, kalbant apie asmenį, personne handicapée. Handicap kilo iš angliškos frazės hand in cap (ranka kepurėje), kuri reiškia lygius šansus visiems burtus traukiantiems dalyviams. Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą. Konvenciją reikia suprasti kaip negalios sampratos esminį posūkį - atsisakant diskriminacijos ir įgyvendinant žmogaus teises. Taigi, Konvencija skelbia žmogaus teisėmis ir socialinę negalios sampratą, kitaip tariant, bet kurį negalią turintį asmenį traktuoja esant oriu ir turinčiu lygias teises su visais žmonėmis.
Tenka pripažinti, kad negalią ir negalią turintį asmenį nusakančios terminologijos klausimas nėra išspręstas, nes negalios sampratos pasikeitė santykinai labai neseniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, priėmus Konvenciją. Net jos preambulėje pripažinama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai nulemtos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Pakeisdami invalidą neįgaliu nepakeitėme esmės. Negalia nusakoma diskriminacinėmis invalido reikšmėmis, pabrėžiant asmens nepajėgumą, o ne aplinkų pritaikymo ir įvairovės stoką. Negalių turintys žmonės vis dar susiduria su begale kliūčių savo aplinkose, įskaitant netikėjimą jų gebėjimais, darbo sąlygų atviroje darbo rinkoje nesudarymą, bendrojo ugdymo neprieinamumą, aplinkos visiems, arba universalaus dizaino, menką taikymą, komunikacijos formų įvairovės trūkumą.
Lingvistinėje diskusijoje lietuvių kalboje apstu žodžių, dėl kurių vartojimo netyla diskusijos. Kaip sinonimai vartojami žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" - vieni tokių. Kad abu žodžiai tinkami vartoti, patvirtina ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultantė Nomeda Šopauskienė. "Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis "invalidas" apibūdinamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o "neįgalusis" - visai ar iš dalies negalintis dirbti. VLKK atstovės teigimu, žodis "invalidas" neturi menkinančios reikšmės. "Prie menkinančią ar niekinančią reikšmę turinčių žodžių žodyne būna žyma "menk." ar "niek.", o prie žodžio "invalidas" nė vienos iš šių žymų nėra", - aiškino N. Šopauskienė.
Taip pat skaitykite: Stereotipai apie neįgaliųjų santykius
Ne tik dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, bet ir Europos terminų žodyne "Eurovoc" abu terminai pateikiami kaip tinkami vartoti: "Neįgalusis (angl. disabled person, vok. Behinderter, pranc. handicapé) ir invalidas (angl. invalid). Tiesa, viena iš angliško žodžio "invalid" reikšmių yra "negaliojantis, netinkamas" ir vartojant žodį "invalidas" galima įžvelgti menkinimo ženklų. Kad žodis "invalidas" yra nepagarbus ir nuvertinantis žmogaus galimybes, mano ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Elvyra Gančauskienė. Moteris patikino, kad jų įstaigoje žodžio "invalidas" nevartoja niekas. "Manau, kad šis žodis sumenkina ir žeidžia žmones. Kai patys neįgalieji tokį žodį išgirsta, tikrai būna nepatenkinti. Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas sutiko, kad žodis "neįgalusis" tinkamesnis, tačiau griežtai nepasisakė ir prieš žodžio "invalidas" vartojimą. I.Mačiukas prisiminė, kad vartojimo tendencija ėmė keistis maždaug prieš dešimtmetį. "Dar 2004 m. visos su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos savo pavadinimuose turėjo žodį "invalidas". Buvo Lietuvos invalidų draugija, pavyzdžiui, mes vadinamės Lietuvos invalidų draugijos Kauno miesto skyrius ir panašiai. Nežinau, kas inicijavo, bet tada prasidėjo masinis perregistravimas ir žodis "invalidas" pakeistas į "neįgalusis". Manau, kad tiesiog tampa labiau priimtina vartoti žodį "neįgalusis", - samprotavo I. Beje, Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinkta vartoti terminą "neįgalusis". Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, nebevartojamos sąvokos "invalidas", "invalidumas". "Invalido" sąvoka yra visiškai nevartotina, nes ji žemina negalią turintį žmogų. Žemina, nes ši sąvoka yra įgavusi stiprų neigiamą atspalvį, dėl kurio žmogus yra klasifikuojamas į netinkamųjų, mažai kam tinkamųjų būrį. Invalido sąvoka atsirado po pirmojo pasaulinio karo, iš karo grįžus vyrams be rankų ar kojų, kai jie buvo pripažinti netinkamais karinei tarnybai. Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais. Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Deja, žmonės, turintys negalią, vis dar pavadinami invalidais. To tikrai nebederėtų daryti gerbiant bet kurį žmogų.
- Invalido terminas kilo po pirmojo pasaulinio karo, kai sužeisti kariai buvo pripažinti netinkamais tarnybai.
- Europos ir JT konvencijos stato atnešė socialinę negalios sampratą, kurioje žmogaus orumas ir lygios teisės yra prioritetas.
- Lietuvoje įvyko lingvistinis perėjimas nuo invalidas į neįgalusis, nors žodžių dvasingumas vis dar kelia diskusijų.
- Nuo 2005 m. įstatymai Lietuvoje nebedaro naudojamais termino „invalidas“; priimta žmonių su negalia teisių samprata.
| Terminas | Palyginimas | Pastabos |
|---|---|---|
| invalidas | visai ar iš dalies netekęs darbingumo | menkinanti reikšmė; paveldėta istorijoje |
| neįgalusis | visai ar iš dalies negalintis dirbti | pagarbiai priimtas terminologijoje |
Taigi, kyla klausimas: ar esminis pokytis įvykęs kalboje tikrai keičia požiūrį į žmones su negalia? Terminų pasirinkimai turi istorines priežastis ir neatspindi vien tik kalbos pokyčių - jie atspindi ir socialinį požiūrį bei teisines reformas.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: atostogos ir neįgalumas