Žodis „sociologija“ reiškia mokslą, tiriantį gyvenimą, visuomenę, jos struktūrą ir procesus, taip pat visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį bei dėsningumus. Ši mokslo sritis yra socialinių mokslų pagalbininkė ir išraiška, tyrimams taikanti socialinius tinklus ir žmonių vertinimus. Jau XVIII a. socialiniai filosofai analizavo visuomenę kaip gamtos dalį ir teigė, kad visuomenės gyvena pagal dėsningumus, kylančius iš jų prigimties, bei nagrinėjo įvykių eigą bei tai, kokios visuomenės turėtų būti, t. y. kūrė idealius jų paveikslus.
XIX a. mąstytojai ūkio-ekonominį gyvenimą dažnai vertino atsietai nuo politikos, tyrimai buvo siejami su praktiniais valdymo poreikiais, o socialinių reiškinių tyrinėjimai buvo siekiama tapti sisteminiais. „Socialinės fizikos“ - pirmasis mokslo žingsnis siekiant gamtos mokslų lygio socialinių reiškinių tyrimuose - pradėjo formuotis XVII-XIX a., kai panašios disciplinos kaip „aritmetika“ buvo taikomos socialinėms problemoms spręsti.
Terminas „socialinė fizika“ (prancūz. physique sociale) kilo iš graikų kalbos žodžių physis (prigimtis) ir logos (doktrina, mokslas). Jį pirmą kartą socialinių mokslų kontekste panaudojo Claude Henri de Saint-Simon, o vėliau jo idėjas plėtojo Auguste Comte ir Lambruchas Adolphe Quetelet, visi siekę sukurti mokslinę visuomenės pažinimo discipliną, kuri remtųsi tiksliomis gamtos mokslų metodikomis, ypač fizikos principais.
Saint-Simon laikė „socialinę fiziką“ kaip ekologinės ar socialinės fiziologijos mokslą, nagrinėjančią visuomenės funkcionavimą ir jos dėsnius. Jis pabrėžė, kad suvokti visuomenės sistemą ir jos procesus būtina pagal gamtos dėsnius, nors šios srities metodai turi būti pritaikyti specifinėms socialinėms situacijoms.
Auguste Comte 1839 m. pradėjo naudoti terminą „sociologija“ kaip naujo mokslo, tyrinėjančio visuomenę ir jos struktūras, pavadinimą. Jis siekė formalizuoti socialinių reiškinių studijas ir nustatyti visuomenės gyvenimo dėsningumus remdamasis „pozityvistine“ mokslinio tyrimo filosofija. Comte matė socialinę fiziką kaip pagrindą naujai sociologijai ir savo kūriniuose davė pamatines sąvokas, apibrėžiančias socialinius procesus, jų tyrimų lygmenis (mikro- ir makrosociologiją) ir reiškinių interpretavimą.
Taip pat skaitykite: Kelionės išlaidų kompensacija: ką reikia žinoti
Pranešus apie „socialinės fizikos“ sampratos vystymą, svarbu paminėti L. A. J. Quetelet, kuris 1835 m. savo veikalą „Apie žmogų ir jo sugebėjimų plėtrą, socialinės fizikos esė“ (Sur l'homme et le développment de ses facultés, un essai de physique sociale) pavadino tokiu pat terminu, bet traktuodamas jį gana tiesmukai. Jis siekė taikyti fizikos dėsnius paaiškinant socialinius procesus, manydamas, kad visuomenės sistemą galima analizuoti analogiškai gamtos reiškiniams bei procesams. Jis taip pat dažnai taikė statistinius metodus socialinių reiškinių tyrimams.
Tačiau tiek Saint-Simon, tiek Comte pripažino, kad socialiniai mokslai turi savo metodologinius skirtumus nuo gamtos mokslų, todėl socialinės fizikos sąvoka tobulėjo ir galiausiai Auguste Comte pasiūlė ją pakeisti terminu „sociologija“. Būtent xviii a. pabaigoje-xix a. pradžioje prasidėjo šios naujos disciplinos, kaip savarankiško socialinių mokslų mokslo, formavimasis ir įtvirtinimas.
Per XIX amžių sociologijos plėtra ir jos mokslo institucionalizacija buvo glaudžiai susijusi su įvairiais mąstytojais ir pedagogais, tokiais kaip Herbert Spencer, Emile Durkheim ir Max Weber, kurie toliau vystė socialinės realybės supratimą ir jos tyrimų metodus. Herbertas Spenceris lygino visuomenę su organizmu, kuris veikia kaip daugybės sąveikaujančių dalių sistema, iš kurių kiekviena atlieka specifines funkcijas gyvybės palaikymo procese. Ši analogija parodė socialinių santykių sudėtingumą ir integruotumą.
Emile Durkheim XVIIIII-XX a. sandūroje akcentavo socialinę solidarumą, nagrinėjo visuomenės normas, institucijas ir socialinius faktus, kuriuos vertino kaip objektyvias realybės dalis, egzistuojančias nepriklausomai nuo individų valios. Jis skyrė dvi socialinės solidarumo formas: mechaninę (kurioje dominuoja individualių skirtumų neigimas) ir organinę (paremtą individualių funkcijų ir darbo pasidalijimo papildomumu). Durkheimas taip pat įkūrė sociologinio tyrimo metodologiją.
Max Weber pabrėžė socialinio veiksmo ir individo reikšmę sociologiniame tyrime, išskyrė veiksmų racionalumo tipus (pvz., tikslinį-racionalų) ir atliko svarbų indėlį valdžios ir biurokratijos teorijose.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?
Sociologijos tapsmas kaip atskiros mokslo disciplinos reiškė ne tik naujo mokslo vardo atsiradimą, bet ir sritis, kurioje buvo apibrėžtos pagrindinės tyrimo kryptys: nuo individo ir jo elgesio interakcijos (mikrosociologijos) iki daugiapluoksnių visuomeninių procesų ir struktūrų analizės (makrosociologijos). Šis pokytis ryškiai išskyrė sociologiją tarp kitų socialinių mokslų, tokiais kaip ekonomika, politika ar socialinė psichologija.
Svarbu pastebėti, kad sociologija perėjo procesą, kuomet socialinė fizika, kaip pirmasis bandymas sistemingai tirti visuomenę, įgavo platesnį, gilesnį ir metodologiškai nuoseklesnį pavidalą. Tai leido sukurti konceptualų ir teorinį pagrindą tolesnei socialinių reiškinių analizei ir taikyti naujus metodus bei technologijas, kurie šiandien tiriant visuomeninius procesus yra normali sociologijos mokslo praktika.
| Asmuo | Indėlis į socialinės fizikos/sociologijos vystymą |
|---|---|
| Claude Henri de Saint-Simon | Pirmasis terminas „socialinė fizika“, požiūris į visuomenę kaip į gyvą organizmą |
| Auguste Comte | Terminą pakeičia į „sociologija“, kuria pozityvizmą socialinių mokslų kontekste |
| Lambruchas Adolphe Quetelet | Taikė fizikos dėsnius socialinių reiškinių aiškinimui, statistika socialiniuose tyrimuose |
| Herbert Spencer | Visuomenės kaip organizmo paradigma, socialinių funkcijų analizė |
| Emile Durkheim | Socialinės solidarumo teorija, socialinių faktų tyrimas |
| Max Weber | Socialinio veiksmo teorija, biurokratijos analizė |
Apibendrinant galima pasakyti, kad socialinė fizika pradėta vadinti sociologija XIX a. pirmoje pusėje, kai Auguste Comte pasiūlė naują disciplinos pavadinimą ir metodinį pagrindą. Šis terminas ir mokslas kilo iš pastangų suvokti visuomenę moksliniu būdu, siekiant taikyti tikslius ir sisteminius tyrimo metodus, panašius į gamtos mokslų metodus.
Taip pat skaitykite: Socialiniai darbuotojai: teisės ir pareigos