1387 m. Lietuva tapo viena iš krikščioniškųjų Europos tautų. 1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo iš naujo patikslinti atkurtos Lietuvos Respublikos ir bažnytinės provincijos naujų vyskupijų šventieji globėjai.
Kai kurių šventųjų gyvenimai ir relikvijų istorija glaudžiai susiję su Lietuvos istorija ir tikinčiųjų kasdienybe. Šv. Kazimieras, žmogus, mokėjęs parodyti drąsą ir atleisti, pirmasis Lietuvos šventasis, lietuviams ir lenkams palikęs šviesų meilės ir teisingumo pavyzdį.
Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas
Jaunas šventasis - Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas, vos 25-erius metus ir 5 mėnesius gyvenęs karalaitis, Gediminaičių giminės atstovas, kurio tėvai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis ir Elžbieta Habsburgaitė, o seneliai - Jogaila ir Sofija Alšėniškė.
1458-1484 m. gyvenusio karalaičio Kazimiero žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros koplyčioje, pavadintoje jo vardu. Šv. Kazimiero koplyčia yra Vilniaus Katedroje.
Jį esame įpratę įsivaizduoti kaip itin pamaldų, romaus veido, silpnos sveikatos, leliją laikantį jaunuolį. Iš tiesų karalaitis Kazimieras gyveno visavertį gyvenimą, buvo išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, patarinėjo savo tėvui karaliui Kazimierui, buvo gabus valstybės finansinių reikalų tvarkytojas.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Nebuvo prisitaikėlis, išdrįso laužyti karaliaus dvaro etiketą. Nemėgo puošnių drabužių, kartais nenakvodavo valdovų rūmuose, neretai jo nebuvo galima prisikviesti pietų, nes Kazimieras atsidėdavo maldoms, lankė vargšus. Neklausė tėvų ir patarėjų, kai jie siūlė pabandyti intymiais santykiais įveikti džiovą. Manoma, kad ir džiova karalaitis galėjo užsikrėsti bendraudamas su sergančiais miestelėnais: kareiviais, vargšais paliegėliais, našlaičiais.
1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Dėl vis blogėjančios sveikatos ir didelių šalčių Kazimieras apsistojo Gardine, kur 1484 m. kovo 4 d., anksti ryte, mirė.
Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti negu nusidėti. Po mirties tik liepos 17 d. Kazimiero kūnas iš Gardino buvo atgabentas ir palaidotas Vilniaus katedros Karališkoje koplyčioje.
Kazimierą pažinusieji laikė jį šventuoju. Jo gyvenimą tyrinėjo popiežiaus Leono X legatas vyskupas Zacharijas Ferreri. 1521 m. jis išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ - tai vienintelis XVI a. šaltinis, kalbantis apie asketišką Kazimiero gyvenimą.
Popiežius Jonas Paulius II, atvykęs į Lietuvą 1993 m. rugsėjo 4 d., Vilniaus oro uoste pasakė: „Šventasis Kazimieras, žmogus, mokėjęs parodyti drąsą ir atleisti, pirmasis Lietuvos šventasis, lietuviams ir lenkams palikęs šviesų meilės ir teisingumo pavyzdį“. Ir vėliau savo kalbose Jonas Paulius II ne kartą minėjo Lietuvos globėją.
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII - šventuoju. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija.
Šv. Andriejus Bobola ir kiti su Lietuva susiję globėjai
Ne tik Lenkijos šventasis Šv. Andriejus Bobola yra vienas iš Lenkijos globėjų. Tačiau ir su Lietuva jis turėjo ryškių sąsajų. Gimęs Pakarpatėje 1591 m. lapkričio 30 dieną kilmingoje ir labai pamaldžioje šeimoje, manoma, jėzuitų mokyklą jis lankė jau Vilniuje, čia 1611 m. įstojo į jėzuitų ordiną, studijavo filosofiją, teologiją, buvo įšventintas kunigu.
Kunigavo Nesvyžiuje, ten tapo misionieriumi, lankė apleistus kaimus, krikštijo vaikus, tuokė suaugusiuosius, ragina eiti išpažinties, į katalikybę atvertė ne vieną stačiatikį. Vėliau grįžo į Vilnių, iš viso čia išgyveno apie trečdalį savo gyvenimo, buvo vienos Marijinės kongregacijos vadovas, Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius.
Amžininkų teigimu, Andriejus buvo linkęs greitai supykti ir užsiplieksti, visada užsispyręs, nekantrus. To meto jo aplinkos asmenų atsiminimuose teigiama ir tai, kad jis dirbo su savimi, turėjo nekasdieniškų gebėjimų, buvo geras pamokslininkas, džiaugėsi bendravimo su kitais žmonėmis dovana.
Per 1654-1667 metų Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kunigavo Pinske, kurį 1657 m. užėmė kazokai, ir buvo jų užkluptas. Jam nuplėšta sutana, pusnuogis pririštas prie stulpo, muštas lazdomis.
Taip pat skaitykite: Šventosios Elenos globėjiškumas
Kai nei įtikinėjimai, nei kruvini smūgiai nepalaužė dvasininko, kad atsisakytų tikėjimo, užpuolikai nupynė vainiką pagal Kristaus pavyzdį ir uždėjo jam ant galvos. Tuomet sekė smūgiai per veidą, išmušti dantys, nurauti nagai ir nudirta rankų oda. Nutemptas į vietinę skerdyklą, jis kankintas toliau, jam pjaustyta oda, nukapota nosis, lūpos, išdurta akis, galų gale pakabintas galva žemyn. Tada kalavijo smūgiu kančias nutraukė kazokų vadas, o tai įvyko 1657-ųjų gegužės 16-ąją.
1702 m. balandžio 16 d. A. Bobola pasirodė Pinsko kolegijos rektoriui ir nurodė, kur yra palaidotas. Palaikai atrasti visiškai nesuirę, nors gulėjo drėgnoje žemėje. Pradėjo daugėti malonių ir stebuklų, tad jau 1712 m. imta rinkti medžiagą norint A. Bobolą paskelbti šventuoju.
1853 m. spalio 30 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju. Kanonizacijos iškilmės įvyko 1938 m. Jo palaikai 1922 m. atsidūrė Maskvoje, Medicinos muziejuje, iš ten pervežti į Romą, o po kanonizacijos - į Varšuvą. Dalelė šv. Andriejaus Bobolos yra ir Vilniuje - Šv. Kazimiero bažnyčioje prie altoriaus yra šv. Andriejaus Bobolos paveikslas, o kriptoje saugomos relikvijos.
Unitų šventasis - Šv. Juozapatas
Pirmasis unitų šventasis Vilnius susijęs ir su pirmuoju unitų šventuoju - šv. Juozapatu. Jo paveikslą galima rasti Vilniuje esančioje Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčioje, kur šiandien meldžiamasi tik ukrainietiškai.
Voluinės Vladimire apie 1580 m. gimęs Juozapatas Kuncevičius mokėsi vietinėje stačiatikių mokykloje, o 1596 metais dar būdamas paauglys po Bresto unijos kartu su tėvais atvyko į Vilnių, čia 1604 m. įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyną.
Jau tada jis rašė apie būtinybę suvienyti Vakarų ir Rytų Bažnyčias, o vadovautų suvienytai bažnyčiai Romos popiežius. Sakydamas pamokslus jis į uniją atvertė daugybę žmonių, dėl ko stačiatikių buvo vadinamas „sielų vagimi“.
Nuo 1614 m. J. Kuncevičius - Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno archimandritas. Tais pačiais metais metropolitas Juozapas Rutskis jį pasikvietė kartu į Kijevą, kad padėtų atversti Kijevo stačiatikius į unitus. Po kelerių metų jis ir metropolitas J. Rutskis Rūtos dvare prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą, sujungė Vilniaus, Bytenės, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko bazilijonų vienuolynus, reorganizavo bazilijonų ordiną ir įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną - Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje - bazilijonus.
1618 metų pabaigoje jis tapo Polocko arkivyskupu, uoliai propagavo Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių uniją, kuriai priešinosi stačiatikiai. Išaugusi priešprieša ir tapo Juozapato mirties priežastimi.
1623 metų rudenį jis atvyko į Vitebską, kurio gyventojai stačiatikiai, kaltindami dėl užrakinto jų šventiko, užpuolė J. Kuncevičių ir jį nužudė. Kūnas buvo tampomas po visą miestą ir galų gale įmestas į Daugavą. Išlikusios legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surandant kūną ir tai, kad palaikai ilgai išliko nesuirę - tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.
Praėjus vos 20 metų Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 metais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju.
Vilniuje gimę šventieji ir jų veikla
Dar vienas Vilniuje gimęs šventasis garsus ne tik savo, kaip dvasininko, darbais, bet ir tuo, jog įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą prieš carinę Rusiją, buvo vienas iš jo vadų, Vilniaus srityje net tapo karo ministru. Rapolas Kalinauskas (pakrikštytas Juozapo vardu) gimė Vilniuje 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje.
Sulaukęs devynerių pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas, pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu. Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai labai paveikė R. Kalinausko dvasią, padėjo iš naujo atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriam kito žmogaus skausmui.
1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, bet vėliau perėjo į Peterburgo Karo ir inžinerijos akademiją, kurią baigė 1859 m. leitenanto laipsniu. Trumpai tarnavo carinėje kariuomenėje, iš kurios pasitraukęs įsiliejo į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, 1864 m. pavasarį caro kariuomenės buvo suimtas ir nuteistas mirty, tačiau aktyvių tėvo pastangų dėka bausmė pakeista tremtimi į Sibirą.
Iki 1872 m. gyveno tremtyje Irkutske. Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai labai paveikė R. Kalinausko dvasią, padėjo iš naujo atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriam kito žmogaus skausmui.
1877 m. liepos 15 d. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją, po kelių mėnesių tapo broliu šv. Juozapo Rapolu. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir po to išvyko į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 m. sausio 15 d. gavo kunigystės šventimus.
Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose. Jis mirė 1907 m. lapkričio 15 d., palaidotas Kernos vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais.
Popiežius Jonas Paulius II tėvą Rapolą beatifikavo Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., o kanonizavo Romoje 1991 m. lapkričio 17 d. Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijoje, 2018 m. kovo 29 d. įsteigta Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko parapija. Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia šiame miestelyje stovi jau nuo 2011 metų, ji priklausė Vilniaus šv. Teresės parapijai.
Moterys šventosios, prisidėjusios prie Vilniaus ir Lietuvos dvasinio gyvenimo
Ryšių su Lietuva turėjo ir bent kelios moterys šventosios. Viena iš jų - Šv. Urszula Ledochowska (1865-1939) - katalikų šventoji, vienuolė, Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos įkūrėja. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje ir Juodšiliuose, kur įsteigti seserų uršuliečių namai, globoti vaikai, veikė mokykla, ligoninės ir t.t.
1983 m. popiežius Jonas Paulius II Poznanėje beatifikavo motiną Uršulę, o 2003 m. paskelbė šventąja. Įdomu tai, kad ir jos vyriausioji sesuo Marija Teresė beatifikuota 1975 m.
Kur kas ryškesnį įspaudą Vilniuje paliko šv. Faustina Kovalska. Viso pasaulio katalikams šiuo metu žinomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, už kurį dėkingi turime būti šv. Faustinai ir Vilniui. Kaip tik čia jis buvo nutapytas.
Šventųjų kaip globėjų tradicija ir teritorinis aspektas
Išlikusios III-V a. Romos katakombos liudija ankstyvosios krikščionių bendruomenės pagarbą mirusiesiems. Tačiau ano meto krikščionims mirusiųjų kankinių karstai buvo išskirtinės kulto vietos: jos ne tik lankomos, bet prie jų meldžiamasi, ant mirusiųjų kankinių karstų-sarkofagų aukojamos šv. Mišios, tikima, kad kankinių užtarimas yra galingas meldžiant Dievo malonės.
Ankstyvaisiais Viduramžiais miestai, net kraštai turėjo karstus šventųjų kankinių, kurie kartu buvo pripažinti tos teritorijos globėjais. Taip, perkėlus šventojo karstą į Konstantinopolį, atsirado Bizantijos Bažnyčios šventasis globėjas apaštalas Andriejus. Aleksandrijos šventojo globėjo evangelisto Morkaus karstą VII a. parsigabeno venecijiečiai ir jį paskelbė Venecijos valstybės globėju.
Panašiai ir į Kompostelą (Ispanija) buvo parvežti šv. Jokūbo palaikai ir šventasis apaštalas paskelbtas šalies globėju. Garsus Tesalonikų miesto globėjas yra ir kankinys šv. Demetrijus.
Vėlyvaisiais Viduramžiais jau ir atskiri vienuolynai, bažnyčios, valdovų ir didikų pilys, kilmingųjų šeimos turėjo šventuosius globėjus. To meto amatininkų cechai, korporacijos, brolijos ir bendrijos savo veiklą siejo ir prašė globoti šventųjų globėjų. Prekybininkų globėju laikytas šv. Mikalojus, ugniagesių - šv. Florijonas, riterių - šv. Jurgis, medžiotojų - šv. Eustachijus, auksakalių - pranašas Elijas, našlių - šv. Monika, keliautojų - šv. Kristoforas buvo pripažinti ir tarptautiniu mastu.
Šventųjų globėjų pasirinkimas Lietuvoje
1636 m. popiežius Urbonas VIII šv. Kazimierą paskelbė pirmuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėju šalia jau esančių šv. Jurgio, šv. Mikalojaus ir šv. Bonifacijaus, juos perėmė seniausia Lietuvoje Vilniaus arkivyskupija. Atkurtosios Lietuvos Respublikos šventaisiais globėjais buvo išrinkti šv. Kazimieras ir šv.
Kadangi šventųjų globėjų istorija susijusi su konkrečiomis bažnytinėmis struktūromis, 1926 m. atkurtosios bažnytinės provincijos priskyrė šventuosius globėjus atitinkamoms vyskupijoms: Kauno arkivyskupija perėmė šventąjį globėją iš Žemaičių vyskupijos, juo tapo šv. Jonas Krikštytojas. Kaišiadorių vyskupijos šventuoju globėju buvo išrinktas šv. Juozapas; Panevėžio - šv. Kazimieras; Šiaulių - Švč. Mergelė Marija; Telšių - šv. Justinas Kankinys; Vilkaviškio - šv.
Lietuvos globėjai ir šiuolaikinė parapijų bei bendruomenių veikla
Šventųjų gyvenimai, relikvijos ir jų kultas Lietuvoje tebeveikia per bažnyčias, koplyčias, parapijas ir religinę švietimo veiklą. Pavyzdžiui, Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje išlieka svarbia dvasine vieta, kur saugomi karalaičio palaikai ir kur miestiečiai bei piligrimai atvyksta melstis bei prisiminti jo pavyzdį.
Be to, šventųjų globėjų, jų relikvijų sklaida ir ryšys su Lietuvos ir kaimyninių šalių istorija prisideda prie bendros regioninės tapatybės ir religinių tradicijų išlaikymo.
Lentelė: pasirinktų šventųjų ryšys su Vilniumi
| Šventasis | Ryšys su Vilniumi | Pagrindinė atminimo vieta |
|---|---|---|
| Šv. Kazimieras | Karalaičio palaikai, koplyčia Vilniaus katedroje; Lietuvos globėjas | Vilniaus arkikatedra, Šv. Kazimiero koplyčia |
| Šv. Andriejus Bobola | Mokėsi Vilniuje, tarnavo ir keletą metų praleido mieste; relikvijų dalelė Vilniuje | Šv. Kazimiero bažnyčia (paveikslas, relikvijos) |
| Šv. Juozapatas Kuncevičius | Veikė Vilniuje, vadovavo bazilijonams, priklausė Švč. Trejybės vienuolynui | Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčia, Vilnius |
| Rapolas (Juozapas) Kalinauskas | Gimė Vilniuje; vėliau tapo karmelitu ir šventuoju | Kapinės Kernos vienuolyne; Nemėžio parapija pagerbia jo atminimą |
tags: #kas #globoja #lietuvos #tikinciuosius