Darbo sutartis yra viena pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, o jos socialinė ir ekonominė reikšmė yra labai didelė. Todėl Darbo kodekse (DK) numatyti teisiniai saugikliai, kad darbo sutartis būtų nutraukiama tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.
Vienas svarbiausių darbo sutarties instituto darbo teisėje klausimų yra darbo sutarčių su darbuotojais nutraukimo tvarka. Darbo sutarties pasibaigimą reglamentuoja DK XII skyriaus ketvirtasis skirsnis „Darbo sutarties pasibaigimas“. Šio skirsnio teisinės nuostatos taikomos atsižvelgiant į DK 11 str. 1 dalyje įtvirtintą Darbo kodekso normų viršenybę prieš kitus LR įstatymus (išskyrus šalies Konstituciją) bei norminius teisės aktus.
Pagal DK 124 straipsnį darbo sutarties pasibaigimo pagrindus galima būtų suskirstyti į tris grupes:
- Pirmoji yra pagrindinė grupė, apimanti visus atvejus, kai darbo sutartis baigiasi ją nutraukus Darbo kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais.
- Antrajai grupei priskirti atvejai, kai darbo sutartis baigiasi likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo (DK 136 str. 1 d. 6 p.) arba kai darbdavys fizinis asmuo miršta ir nėra jo teisių perėmėjo (DK 136 str. 2 d.).
- Trečiajai grupei priskirtinas darbuotojo mirties faktas (DK 124 str. 3 p.).
Darbo kodekse vartojamos sąvokos darbo sutarties pasibaigimas, darbo sutarties nutraukimas ir atleidimas iš darbo iš esmės reiškia darbo santykių pasibaigimą. Pirmoji sąvoka yra plačiausios prasmės, apimančios visus darbo santykių pasibaigimo atvejus. Sąvoka darbo sutarties nutraukimas vartojama tais atvejais, kai darbo sutartis pasibaigia abiejų šalių ar vienos šalies valia, taip pat reikalaujant tretiesiems asmenims, kurie nėra darbo sutarties šalis. Sąvoka atleidimas iš darbo reiškia darbo sutarties pasibaigimo rezultatą, tai yra teisinė darbo sutarties pasibaigimo išdava.
Darbo sutarties nutraukimo pagrindą sudaro tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo santykių tarp darbo sutarties šalių pasibaigimą. Tokie juridiniai faktai dažniausiai būna vienos iš darbo sutarties šalių valios veiksmai. Tam tikrais atvejais pagrindas nutraukti darbo sutartį gali būti objektyvus veiksnys, neleidžiantis darbuotojui dirbti (pavyzdžiui: specialiųjų teisių praradimas, liga, trukdanti dirbti, ir pan.), arba trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, teismo, reikalavimas atleisti darbuotoją iš darbo.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Darbo sutartis gali būti nutraukta tik įstatymų nustatytu pagrindu ir tvarka, todėl atleidimo iš darbo formulavimas dokumentuose turi atitikti sutarties pasibaigimo aplinkybes ir įstatymus. Darbdavys darbo sutarties pasibaigimą įformina įsakymu (potvarkiu), su juo supažindina atleidžiamą iš darbo asmenį ir esamos darbo sutarties abiejuose egzemplioriuose daromi tam tikri įrašai.
Darbo kodekso 141 straipsnis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Tą dieną darbdavys privalo išmokėti darbuotojui visas jam priklausančias už darbą pinigų sumas ir nustatyta tvarka įforminti darbo sutarties nutraukimą. Praktikoje dažni atvejai, kai nutraukiant darbo sutartį darbuotojo nėra darbe, nes šis, pavyzdžiui, yra teismo nuteistas ir atlieka bausmę arba ilgą laiką serga, daro pravaikštas ir pan. Tokiam darbuotojui turėtų būti raštu pranešta apie darbo sutarties pasibaigimo pagrindą ir aplinkybes bei priskaičiuotą darbo užmokestį ir kartu pasiūlyta atvykti į buvusią darbovietę atsiskaityti.
Jeigu atleistas iš darbo darbuotojas pageidauja, darbdavys privalo jam išduoti pažymą apie darbą ir nurodyti joje darbo funkcijas (pareigas), darbo pradžios ir pabaigos datas, o jei darbuotojas prašo, - ir darbo užmokesčio dydį bei darbo įvertinimą (DK 141 str.), taip pat pažymą apie sumokėtus mokesčius bei valstybinio socialinio draudimo įmokas (DK 208 str.)
DK 141 straipsnio trečioji dalis nustato darbdavio pareigą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju laiką, išskyrus atvejį, kai tai atsitinka dėl paties darbuotojo kaltės.
DK 207 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigiai už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą nustatyti specialiu įstatymu Nr. I-1214 (Žin., 1996, Nr. 20-521 ir kt.). Įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo bankroto bylos iškėlimo (kreditorių sprendimo bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka) dienos.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Pagal ją išskaitų dydis iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), negali viršyti 20 proc., o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą - iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Darant išskaitas pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA dydį, išskaitoma 70 proc.
Jei darbuotojas pasinaudojo kasmetinėmis atostogomis už visus darbo metus, o vėliau su juo darbiniai santykiai nutraukiami nepasibaigus tiems darbo metams, darbdavys turi teisę išskaičiuoti iš darbuotojo uždarbio atostoginius pinigus už neatidirbtas atostogų dienas arba juos išieškoti teismo tvarka. Išskaita už šias dienas nedaroma, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant dėl to jo kaltės (DK 224 str. 2 d. 2 p.), pavyzdžiui, nutraukus darbo sutartį pagal DK 124 str. 3 punktą, 125 straipsnį, 126 str. 1 dalį, 127, 128 ir 129 straipsnius, 136 str. 1 d. 4, 5, 6 punktus, 136 str. 2 dalį.
Darbo sutarties nutraukimo procesas darbuotojo iniciatyva yra svarbus procesas, kuris turi teisinių pasekmių, todėl darbuotojas turi žinoti savo teises ir pareigas. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 56 straipsnį Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, kaip nurodyta Darbo kodekso 56 straipsnyje, jei atlyginimas nėra mokamas du mėnesius iš eilės.
Pagal teisės aktus, darbuotojas turi pareigą informuoti darbdavį apie ketinimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip prieš 20 kalendorinių dienų, prieš planuojamą išeitį. Šis laikotarpis leidžia darbdaviui pasiruošti ir, jei įmanoma, rasti darbuotojo pakeitimą.
DK 133.2. str. teigia, kad sergančiųjų garantijos (darbuotojo jo nedarbingumo laikotarpiu atleisti negalima ir darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu įspėti jį apie darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 129 str draudžiama) paliekamos, jei darbuotojas serga ne daugiau kaip 120 dienų iš eilės (apie 4 mėn.) arba ne daugiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėn. Prasidėjus 121 sirgimo dienai iš eilės arba 141 sirgimo dienai per paskutinius 12 mėn., šios garantijos išnyksta ir darbdavys įgyja teisę įspėti darbuotoją apie atleidimą, net jei nedarbingumas dar nėra pasibaigęs.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
DS nutraukiant darbuotojo pareiškimu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo darbuotoją atleisti pasibaigus nustatytam įspėjimo terminui, šiuo atveju - kovo 14 d. Laikinas nedarbingumas įsiskaito į tas 14 dienų kurias privalo atidirbti darbuotojas, taip pat ir atostogos įsiskaito. Tai reiškia tas keturiolika dienų galite pradėti skaičiuoti nuo pareiškimo padavimo dienos, nesvarbu, kad darbuotojas turi biuliotenį.
Darbo kodeksas numato ne vieną darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Pagal Darbo kodekso 53 straipsnio nuostatas darbo sutartis gali pasibaigti net keliais pagrindais. Vienas iš tokių apribojimų - darbo sutarties nutraukimas darbuotojo laikinojo nedarbingumo arba atostogų metu. Darbo kodekso 65 straipsnio 6 dalyje numatyti išimtiniai atvejai, kai darbo santykiai gali būti nutraukti nesulaukus laikinojo nedarbingumo arba atostogų pabaigos: šalių susitarimu; darbuotojo iniciatyva; suėjus terminuotos darbo sutarties terminui; pasibaigus darbdaviui.
Darbo kodeksas numato galimybę darbuotojui nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Viena iš tokių svarbių priežasčių yra tuomet, kai darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos narį (vaiką (įvaikį), tėvą (įtėvį), motiną (įmotę), vyrą, žmoną), kuriam teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
Darbdavys negali jūsų atleisti vien dėl ligos fakto. Atleisti galima tik tuo atveju, jei pagal gydytojų išvadas paaiškėja, kad net pritaikius darbo sąlygas objektyviai negalite atlikti savo darbo. Įspėjimo terminai yra dvigubinami arba trigubinami pažeidžiamesnėms darbuotojų grupėms (turintiems vaikų, sergantiems sunkiomis ligomis, asmenims prieš pensiją ir kt.). Neįgalius ar sergančius darbuotojus, taip pat auginančius vaikus iki 18 m., darbdavys privalo įspėti prieš 6 savaites (jei išdirbta < 1 m.) arba prieš 3 mėn.
Atleidžiant iš darbo pagal DK 56 str. 1 d. 3 p., darbuotojui priklauso išeitinė išmoka, ir šios teisės darbdavys negali apriboti. Papildomo draudimo išmoka yra visiškai atskiras santykis tarp darbuotojo ir draudimo bendrovės, todėl ji neturi įtakos darbdavio pareigai išmokėti išeitinę. Darbdavys negali versti rinktis tarp šių dviejų išmokų.
Jei darbdavys pateikia objektyvias priežastis keisti darbo sąlygas, o darbuotojas nesutinka su siūlomais pakeitimais, tuomet darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 57 str.
Svarbu pasitarti su gydytoju dėl siuntimo dalyvumo nustatymui, kad būtų oficialiai patvirtinta, jog žmogus nebegali dirbti.
Išeitinė išmoka skaičiuojama pagal vidutinį darbo užmokestį. Darbuotojo vieno mėnesinio vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis, iš kurio skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.
Prašyme nurodykite, kad remiatės Lietuvos Respublikos darbo kodekso 40 str. 2 d. ir 5 d., bei prašote nuo konkrečios datos sutrumpinti darbo laiką iki pageidaujamo (pvz., 6 val. per dieną) iki sveikatos būklės pagerėjimo.
Pagal Darbo kodekso 112 str. 4 d. sutrumpinta darbo laiko norma nustatoma darbuotojams, kurių darbas susijęs su tam tikrais žalingais veiksniais, ir kurie patenka į Vyriausybės patvirtintą sąrašą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintas Sutrumpinto darbo laiko normų ir apmokėjimo tvarkos aprašas).
Pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 7 dalį, kai darbuotojui padidinamas darbo mastas, turi būti sudarytas susitarimas ir mokamas didesnis atlygis.
tags: #kaip #skaiciuoti #atleidima #kai #atleidziama #po