Socialinis teisingumas Lietuvoje: teoriniai ir praktiniai aspektai

Šis straipsnis yra vienas iš nedaugelio bandymų įvertinti kai kuriuos studijų socialinio teisingumo aspektus Lietuvoje.

Pirmoje straipsnio dalyje šie aspektai apžvelgiami iš politinės filosofijos ir sociologijos teorijų perspektyvų. Antroje dalyje pateikiami empirinio tyrimo, kurio metu buvo vertinamas Lietuvos aukštojo mokslo sistemos teisingumas studijų prieinamumo ir naudos pasiskirstymo po studijų aspektais, rezultatai. Naudojantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, apskaičiuotas studijų socialinio teisingumo indeksas.

Juose nustatyta, kad svarbiausios kliūtys, siekiant aukštojo išsilavinimo, yra neįgalumas ir kitų asmenų (paprastai tėvų) menkas išsilavinimas. Jaunuoliai iš skurdžių namų ūkių turi mažesnes galimybes studijuoti.

Socialinio teisingumo samprata

Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.

Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems.

Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija

Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.

Kritika ir alternatyvios perspektyvos

Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu.

Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę. F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu.

Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes. Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas.

J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms. Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo.

Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu

Socialinis teisingumas įvairiose srityse

Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų. Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje.

Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos. Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios).

Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių. Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).

Socialinis teisingumas ir socialinė globa

Socialinis teisingumas yra esminis principas, užtikrinantis, kad kiekvienas visuomenės narys turėtų vienodas galimybes ir prieigą prie išteklių, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, amžiaus, negalios ar kitų individualių savybių. Šis principas ypač svarbus socialinės globos namuose, kur gyvena pažeidžiami asmenys, priklausomi nuo priežiūros ir pagalbos.

Pagrindiniai socialinio teisingumo aspektai globos namuose:

• Lygiateisiškumas: Visi globos namų gyventojai turi būti traktuojami vienodai, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, negalios ar kitų individualių savybių.
• Prieinamumas: Globos namai turi būti pritaikyti gyventojų poreikiams, užtikrinant prieinamumą prie paslaugų, informacijos ir fizinės aplinkos.
• Dalyvavimas: Gyventojai turi turėti galimybę dalyvauti priimant sprendimus, kurie daro įtaką jų gyvenimui, įskaitant globos planavimą ir namų valdymą.
• Orumas ir pagarba: Globos namų personalas turi elgtis su gyventojais pagarbiai, užtikrinant jų orumą ir privatumą.
• Teisė į gynybą: Gyventojai turi turėti galimybę apginti savo teises, jei jos yra pažeidžiamos, įskaitant galimybę kreiptis į atitinkamas institucijas.

Iššūkiai ir galimybės

Nepaisant teisinio pagrindo ir gerų intencijų, socialinio teisingumo užtikrinimas globos namuose susiduria su įvairiais iššūkiais. Tai apima finansavimo trūkumą, personalo kvalifikacijos stoką, visuomenės stereotipus ir diskriminaciją.

Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą

Siekiant įveikti šiuos iššūkius, būtina:

• Investuoti į globos namų infrastruktūrą ir personalo mokymus.
• Skatinti gyventojų dalyvavimą ir įgalinimą.
• Šviesti visuomenę apie socialinio teisingumo svarbą ir kovoti su stereotipais.
• Stiprinti priežiūros ir kontrolės mechanizmus, užtikrinant, kad būtų laikomasi žmogaus teisių.

Siūlomi sprendimai:

• Finansavimo didinimas: Užtikrinti pakankamą finansavimą socialinės globos namams, kad būtų galima pagerinti gyvenimo sąlygas ir paslaugų kokybę.
• Personalo mokymai: Organizuoti reguliarius mokymus globos namų personalui, siekiant didinti jų kompetenciją ir užtikrinti, kad jie suprastų žmogaus teises ir socialinio teisingumo principus.
• Gyventojų įgalinimas: Skatinti gyventojų dalyvavimą priimant sprendimus, kurie daro įtaką jų gyvenimui, įskaitant globos planavimą ir namų valdymą.
• Visuomenės švietimas: Organizuoti švietimo kampanijas, siekiant didinti visuomenės informuotumą apie socialinio teisingumo svarbą ir kovoti su stereotipais.
• Priežiūros ir kontrolės stiprinimas: Stiprinti priežiūros ir kontrolės mechanizmus, užtikrinant, kad būtų laikomasi žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principų.

Socialinis teisingumas socialinės globos namuose yra ne tik teisinis reikalavimas, bet ir moralinė būtinybė.

Gerovės valstybės ideologema

Straipsnyje nagrinėjama gerovės valstybės nunykimo ideologema ir svarstomas klausimas - ar gerovės valstybė šiuolaikinėje visuomenėje vis dar yra galima? Teigiama, kad gerovės valstybės neįmanomumo tezė iš tiesų yra ideologinė, o tariamai objektyvus gerovės valstybės nunykimas yra tai, ką M. Foucault įvardijo kaip „tiesos režimą“.

Straipsnyje skiriamos procedūrinė ir substancinė gerovės valstybės sampratos pusės. Remiantis J. Habermaso legitimacijos krizės teorija, atskleidžiama, kad gerovės valstybės susiejimas tik su perskirstymo klausimu yra dar viena ideologema.

Iš pirmo žvilgsnio klausimas, ar gerovės valstybė vis dar prasminga šiuolaikinėje visuomenėje, atrodo trivialus, t. y. turintis elementarų atsakymą „taip“. Maža to, jei klausimas suprantamas tik kaip normatyvinis pasirinkimas, tai atrodytų, kad galimà tik politinės filosofijos diskusija dėl teisingumo ir gerovės sampratų.

O iš sociologinio požiūrio taško atrodytų, kad galima būtų diskutuoti tik dėl to, kaip pasikeitė gerovės valstybė ir kokia forma ji įmanoma, o gal, priešingai, jau nebeįmanoma dabarties pasaulyje. Pavyzdžiui, dar prieš 12 metų Mantas Adomėnas diskusijoje paklaustas: „Koks turėtų būti gerovės valstybės modelis Lietuvoje?“ - atvirai įvardijo ultraliberalias lietuviškojo dešiniojo politinio elito nuostatas gerovės valstybės atžvilgiu.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad M. Adomėnas savo atsakyme teigė ne tai, kad gerovės valstybė savo tradiciniu skandinavišku pavidalu nėra iki galo teisinga ar kad ji sukuria daugiau priklausomybės nei laisvės ir pan. Tai būtų normatyviniai teiginiai, teikiantys specifinę teisingumo sampratą ir reikalaujantys politinės filosofijos argumentų ir kontrargumentų dėl teisingumo ir, atitinkamai, gerovės principų.

Žinoma, tezė apie „gerovės valstybės mirtį“ ar bent jau jos susilpnėjimą cirkuliuoja jau beveik pusšimtį metų. Vis dėlto pažymėtina, kad „gerovės valstybės mirties“ kritika galima iš dviejų pusių. Viena galimybė - empirinė įvairių šalių gerovės režimų analizė, rodanti, kad gerovės valstybės svarba nesumenko, o kai kuriais atvejais netgi sustiprėjo (pvz., COVID-19 atveju, žr. Greve et al. 2020); kad gerovės valstybė tik iš dalies pakeitė savo turinį arba kad įvairūs modeliai konvergavo (pvz., Sowula et al. 2023; Seeleib-Kaiser 2016), bet nebūtinai išnyko.

Kita galimybė - ideologinė pačios „gerovės valstybės mirties“ tezės kritika. Istoricistinė „istorijos pabaigos“, tik šįkart „gerovės valstybės pabaigos“, tezė dar kartą žižekiškai pasirodo kaip ideologinė inversija. Gerovės valstybė buvo ideologinė, tačiau ji priėjo savo pabaigą ir tai, kas bus po gerovės valstybės, jau tariamai nebus ideologija, o tiesiog objektyvus technologinio išsivystymo etapas. Šiame straipsnyje bus nagrinėjama būtent ši ideologema - kad pokario gerovės valstybė nunyksta ir kad jos turinys įvairiose post- visuomenėse (postdemokratijoje, postkapitalizme, postdarbo visuomenėje ir t. t.) neišvengiamai įgaus visai kitą formą.

Bene pagrindinis įvardijamas kintančios gerovės valstybės veiksnys - technologinė pažanga. Vienu atveju yra švenčiama tai, kad technologija galų gale iš tiesų išlaisvins ir sukurs dar didesnę gerovę (Bastani 2019), todėl buvusios gerovės valstybės struktūros irgi tampa nebe tokios aktualios. Gerovės valstybė pradedama traktuoti kaip dar vienas laikinas chronologinis „perėjimo“ reiškinys, neišvengiamai susijęs su technologinės modernizacijos (arba postmodernizacijos) procesais. Taigi gerovės valstybės pokytis arba netgi galimas nunykimas tampa pažangos, o ne atžangos reiškiniu.

Taigi gerovės valstybės pokytis arba netgi galimas nunykimas tampa pažangos, o ne atžangos reiškiniu. Technologinis vystymasis, automatizacijos procesai ir dirbtinis intelektas a priori atmeta bet kuriuos galimus klystkelius šioje vienalinijinėje progresijoje. Kadangi atsitiktinumą pakeičia būtinumas, perėjimas į post-gerovės valstybę darosi neišvengiamas. Taip eliminuojami bet kurie socialiniai antagonizmai ir skelbiama dar viena „pažangi“ istorijos pabaiga.

Kitaip tariant, klausimas dėl gerovės valstybės sampratos ir galimos jos formos šiuolaikiniame pasaulyje sietinas su tuščios demokratinės erdvės idėja. Claude’o Lefort’o tezė, kad „demokratija institucionalizuojama ir palaikoma ištirpdant tikrumo ženklus“ (Lefort 1988; 19), primena, jog „tikrumas“, pristatomas kaip „neišvengiamumas“, „pabaiga“, „būtinas prisitaikymas“, tėra bandymas įtvirtinti tai, ką Michelis Foucault įvardijo kaip tiesos režimą arba „cirkuliuojančią Vakaruose tiesos politinę ekonomiją“, susidedančią iš mokslinės tiesos institucijų, pastovių ekonominių ir politinių investicijų, visuotinio šios politinės ekonomijos paplitimo ir vartojimo, šiuolaikinių politinių ir ekonominių „aparatų“, visuotinių politinių diskusijų (Foucault 1980; 132-133).

Tariamai objektyvus gerovės valstybės nunykimas yra būtent toks „tiesos režimas“. Nei dirbtinis intelektas, nei automatizacija nėra neišvengiama lemtis, tai - visų pirma ekonominis, o kartu ir politinis pasirinkimas, kuris gali būti įgyvendintas ir gerovės, ir anti-gerovės linkme.

Nors šio straipsnio tikslas nėra nagrinėti institucinę „gerovės valstybių“ įvairovę, analizuojant gerovės valstybės nunykimo ideologemą, skirtingų gerovės valstybės sampratų išskyrimas yra būtinas. Šiuo atveju turima omenyje ne tiek gerovės valstybės modelių praktinė įvairovė ir institucinis įgyvendinimas (pvz., Gøsta Esping-Anderseno (1990) išskirti trys gerovės režimai arba įvairūs vėlesni bandymai įvardyti didesnį gerovės režimų skaičių), kiek skirtingas gerovės valstybės sampratos pagrindimas, ją susiejant su kitomis politinę bendruomenę charakterizuojančiomis kategorijomis, tokiomis kaip socialinis teisingumas, žmogaus ir (ar) socialinės teisės bei legitimacija.

Nors socialinio teisingumo klausimas tiesiogiai siejasi su tradicine gerovės valstybės problematika, t. y. Reikia pabrėžti, kad pats gerovės valstybės susiejimas tik su perskirstymo klausimu yra dar viena ideologema. Žvelgiant per „perskirstymo“ akinius atrodytų, kad idėjinis / ideologinis ginčas dėl gerovės valstybės tėra dėl didesnio ar mažesnio valstybės vaidmens perskirstant lėšas. Tokio argumentavimo pavyzdys yra dažnai kartojama dešiniosios politinės minties tezė, kad didelis valstybės vaidmuo yra tiesiog neefektyvu - todėl, pavyzdžiui, kartų solidarumo pagrindu paremta pensijų sistema yra atgyvenusi ir turi būti papildyta, o gal net ir pakeista privačiais pensijų fondais.

Procedūrinė ir substancinė gerovės valstybės samprata

Kaip primena M. Foucault, priežastis ir pasekmė gali būti sukeičiamos vietomis. Socialinių problemų kaip ideologinių konstruktų sampratą pritaikant gerovės valstybės problematikai, reikia pažymėti, kad gerovės valstybės ideologizavimas apima ne tik diskusijas dėl gerovės turinio, valstybės vaidmens, pasirinktų priemonių ir t. t., bet ir patį problemų, kurias reikia spręsti, apibrėžimą. Maža to - konkrečių socialinių problemų konstravimas dažnai suponuoja tariamai racionaliausias ir efektyviausias sprendimo priemones, kurios „tampa problemų, kurias jos tariamai sprendžia, įamžinimu“ (Edelman 2002; 35).

Pavyzdžiui, jei pensijų sistemos pagrindine problema politiniame diskurse tampa nebe vyresnio amžiaus asmenų gerovė (ar bent jau skurdo sumažinimas), o demografinio senėjimo keliami finansavimo klausimai, tada pensinio amžiaus ilginimas tampa logišku sprendiniu, ideologiškai pagrindžiančiu mažesnį valstybės vaidmenį ir „neišvengiamą“ gerovės valstybės nunykimą.

Gerovės valstybės ideologizavimas, čia apibrėžiamas ne tik ir ne tiek kaip perskyra tarp kairės ir dešinės politinės minties (Wahl 2011; 5) arba, kitaip tariant, tarp didesnio arba mažesnio valstybės vaidmens kuriant gerovę, bet visų pirma fukoistiškai kaip tiesos režimas. Skirtis tarp procedūrinio ir substancinio gerovės valstybės apibrėžimo iš esmės atliepia skirtį tarp procedūrinės ir substancinės demokratijos sampratų. Demokratinė „daugumos“ idėja apima ne tik procedūrinę, rinkiminę, pamatuojamą, bet ir substancinę demokratinio bendrumo formą, kuri privalo išlikti „atvira“, t. y. neužpildyta konkretaus „tiesos režimo“.

Ne būtinybės, o atsitiktinumo kategorija sietina su demokratinių vertybių sritimi. Substanciškai apibrėžta demokratija atliepia antikinį supratimą, kad „būtinybė pirmiausia yra ikipolitinis reiškinys“ (Arendt 2005; 35). Būtent būtinybės kaip ekonominės, o ne politinės dimensijos išskyrimas bene ryškiausiai atskiria technologizuotą pozityvistinį politikos supratimą nuo klasikinio politiškumo. Atitinkamai galima skirti ir gerovės valstybės sampratas.

Viena vertus, gerovės valstybę galima apibrėžti kaip procedūras (kokias būtent - politinis klausimas), kurių laikymasis savaime turėtų sukurti gerovę. Tokia gerovės valstybė grindžiama „nematomos rankos“ analogija - savireguliacija, eliminuojančia atsitiktinumo momentą ir sukuriančia konfliktuojančių interesų harmoniją. Kita vertus, substanciškai gerovės valstybė būtų suprantama kaip nešališkas bendrumo reiškinys, neturintis fiksuoto, t. y. būtino pasirinkimo.

Politiškumas šiuo atveju atliepia atsitiktinumą: galimos alternatyvos, įvairūs gerovės modeliai, lokalūs pasirinkimai. Šiuo atveju pagrindinis dichotomijos kriterijus - net ne tai, ar valstybė skiria daugiau ar mažiau lėšų socialinei politikai4, bet pats gerovės politikos tikslas - ar siekiama politinės bendruomenės apsibrėžtos gerovės vizijos (kurią, be abejo, nuolat galima peržiūrėti) įgyvendinimo, ar atitikties išankstinei schemai, kurios sudedamosios dalys iš anksto žinomos, apskaičiuotos, kontroliuojamos ir valdomos.

J. Habermaso svarstomosios demokratijos teorija - vienas iš bandymų atverti procedūrinį modelį, įtraukiant substanciškai apibrėžtą turinį. Nors procedūriškai apibrėžta idealios kalbinės situacijos samprata, atrodytų, kaip tik stengiasi atsiriboti nuo bet kokio šališkumo, o kartu ir substanciškumo, Habermasas vis dėlto įvardija gana konkretų turinį kaip specifines prielaidas, kurios yra būtinos, norint įgyvendinti procedūrinį modelį. Habermaso išeities taškas yra teisės, kurias piliečiai turi suteikti vieni kitiems, jei nori pozityviosios teisės priemonėmis legitimiai r...

Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas.

Metai	KBK Kontekstas	Apibrėžimas
1930	Pagarba žmogaus asmeniui	Apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms.
1931	Žmogaus asmuo gerbiamas	Kai gerbiamas principas, jog „artimą, niekuo neišskirdami, visi privalo laikyti 'kitu savimi', pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui“.
1932	Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis	Tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai padėti jam kaip artimui.
1933	Ta pati pareiga galioja	Ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu.
1944	Pagarba asmeniui rodoma	Tada, kai kitas žmogus laikomas „antruoju Aš“.
1934	Visi žmonės	Sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės.
1946	Skirtumai tarp žmonių	Atitinka Dievo planą; Dievas nori, kad mes būtume reikalingi vieni kitiems.
1948	Solidarumas	Yra itin krikščioniška dorybė.

tags: #kaip #lietuva #vystys #socialiniame #teisingume