Bendravimas yra būtinas bet kokiems santykiams: darbo ar romantiškiems, draugiškiems ar šeimyniniams. Tačiau komunikavimas su vaikais turi papildomų iššūkių. Mat vaikai dar tik mokosi ir tobulina šiuos savo sugebėjimus, tad ne visuomet žino tinkamus žodžius savo jausmams išreikšti ar tai, kokias emocijas jaučia. Todėl turite būti kantrūs ir užtikrinti, kad abipusė komunikacija būtų efektyvi.
1. Supratimas
Iš tiesų labai svarbu suprasti, ką vaikas galvoja ir jaučia. Tačiau dažnai tikrosios emocijos būna užslėptos, todėl sunku tinkamai suprasti situaciją. Tokiais atvejais reikėtų bent jau parodyti vaikui dėmesį ir pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Galbūt tikrosios priežasties ir nesužinosite, bet turėsite galimybę užmegzti ryšį su vaiku ir jis galės su Jumis pasidalinti savo išgyvenimais. Jeigu problemos itin skaudžios ir didelės, apie tai reikėtų pasikalbėti su už tai atsakingais asmenimis.
2. Pasitikėjimas
Vaikui, kaip ir bet kuriam žmogui, itin svarbus pasitikėjimas. Todėl stenkitės ir kurkite draugišką aplinką be jokių „etikečių“ bei stereotipų. Jeigu vaikas Jumis pasitikės, galės atsiskleisti, o tada Jums bus lengviau su juo susitarti ir užmegzti artimesnį ryšį. Be to, tobulėjimas be pasitikėjimo sunkiai įmanomas.
3. Atsakomybė
Reikėtų nepamiršti, kas šiuose užsiėmimuose yra vaikas, o kas suaugęs. Suaugęs negali vaiko priversti/išmokyti elgtis taip, kaip pats nesielgia. Jei norite, kad vaikas rimtai žiūrėtų į Jūsų siūlomas „žaidimo“ taisykles, žaiskite teisingai: laikykitės duotų pažadų, lankykitės globos namuose sutartu laiku, o jei negalite atvykti, apie tai informuokite vaikus ir auklėtojas, paaiškinkite neatvykimo priežastį. Labai svarbu, kad vaikas jaustų sąžiningus santykius - nemeluokite jam, jei nenorite, kad taip elgtųsi su Jumis.
4. Realūs tikslai
Susitikimo pradžioje drauge su mokiniu išsikelkite realius, t. y. įgyvendinamus, tikslus. Pasidomėkite, ko jis tikisi iš Jūsų ir papasakokite jam apie savo lūkesčius. Stenkitės siekti tikslo, kas kartą vis apie jį užsiminti. Idealu būtų susidaryti detalų planą tikslų įgyvendinimui. Kuo planas detalesnis, tuo didesnė tikimybė jį įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
5. Skatinimas
Turėtumėte kuo dažniau sakyti įvertinimus apie vaiko darbus. Taip vaikas galės susikurti realų vaizdą apie savo sugebėjimus ir pažangą. Komentuoti reikėtų tiksliai ir aiškiai: pvz.: šį uždavinį sprendei atidžiai ir teisingai arba šio uždavinio nepavyko išspręsti, nes reikėjo įdėti daugiau pastangų… Tačiau nereikia kalbėti abstrakčiai: „tu esi labai protingas“ arba „tu visai nesupranti matematikos“. Tokie apibendrinimai nepadeda vaikui keistis, nes jie yra absoliutūs ir kraštutiniai. Pvz.: pasakymas, kad esi labai protingas, reiškia, kad stengtis nereikia - viskas ir taip labai puiku. O pasakymas: visai nesupranti matematikos, reiškia, kad negali daryti nieko, kas susiję su matematika ir tau neverta stengtis, nes tu šioje srityje esi žlugęs. Todėl labai svarbu tinkamai parinkti žodžius, kai mokote vaikus.
6. Klaidos
Geriau mokyti vieno dalyko detaliau ir ilgiau nei daug ir trumpai. Todėl, kad sunku išugdyti naujus įpročius ir užtvirtinti naujas žinias. Verčiau kruopščiai mokytis vieno dalyko ir jį išmokti, nei daug ir po truputį, visko neįsisavinant. Pastebėję dažnas mokinio klaidas, galėsite suprasti jų esmę ir kūrybiškai spręsti vaiko mokymosi problemas.
7. Kontaktai
Geriau neduokite vaikui savo asmeninių kontaktų: telefono numerio, el. Arba bent jau įsitikinkite, kad vaikas Jums rašys tik mokslo tikslais. Pavyzdžiui, galite telefonu susitarti, kad vėluosite arba pradėsite anksčiau mokytis.
8. Ribos
Natūralu, jog bendraudami su mokiniu geriau vienas kitą pažinsite ir susidraugausite. Tačiau turite nepamiršti, kad esate savanoris, kuris savanoriška veikla neužsiims amžinai ir pagalvoti apie pasekmes. Vaikui bus skaudu, kai Jūs nutarsite palikti projektą. Kuo artimesnį ryšį užmegsite, tuo bus skaudžiau. Todėl vaikui akcentuokite, jog mokysite jį tik tam tikrą laiką, o tada žiūrėsite, tęsite veiklą ar pasitrauksite. Nesukurkite iliuzijų, kad Jūs būsite amžinas jo draugas. O jei iš tiesų norite būti tokiu draugu, gerai pagalvokite apie tokią atsakomybės kainą ir įvertinkite savo galimybes. Jau geriau mažiau žadėti, nei prižadėti ir nuvilti.
9. Emocijų audros
Vaikai kaip ir suaugę patiria emocijų audras. Visų pirma esant tokiai situacijai svarbu išlaikyti ramų balso toną, kuo ramiau kalbėsite, tuo konstruktyviau pavyks bendrauti. Svarbu įvardyti vaikui iškylančias emocijas bei išsiaiškinti iš kur tiksliai jos atsiranda. Reikia leisti vaikui išsipasakoti ir išsikalbėti, parodykite, jog Jums nuoširdžiai rūpi tai ką sako vaikas. Taip pat nepriimkite pykčio asmeniškai, nes yra daug situacijų, kuomet siekiama išlieti susikaupusį pyktį, tačiau tai visiškai nereiškia, jog būtent Jūs esate kaltas šioje situacijoje. Svarbu prisiminti, kad girdint intensyvias vaiko ar paauglio emocijas, nereikia reaguoti skubotai. Kai išgirstame kito žmogaus įžeidžiančius žodžius ar atvirai reiškiamą nepasitenkinimą, kartais kyla noras reaguoti greitai - atsikirsti, pasiaiškinti. Kartais padeda ramus pasakymas sau pačiam: „Palauk, neskubėk. Ramiai įkvėpk ir pagalvok, kaip sureaguoti būtų geriausia“. Natūrali tylos pauzė leis nepatenkintam vaikui išsakyti ką jis galvoja, o Jums - pagalvoti, kaip sureaguoti į vaiko žodžius.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
10. Manipuliacijos
Reikėtų nepamiršti, jog korepetitoriai yra tie žmonės, kurie vaikams padeda ruošti namų darbus, tačiau ne atlieka namų darbus už vaiką. Per šią prizmę vaikai gali manipuliuoti korepetitoriais, pvz.: „aš nemoku šių žodžių, gal gali padaryti už mane šią užduotį?“ Taip pat pasakykite vaikui, kad pasikalbėti ar nuveikti ką nors smagaus bus galima po to, kai atliksite užduotis. Svarbu motyvuotai paaiškinti, kodėl yra reikalinga atlikti namų darbus ar papildomai pasimokyti.
11. Patyčios
Vaikai mokykloje ar artimoje aplinkoje gali patirti patyčias. Jos gali būti trumpalaikės, tačiau neretai tai būna ilgalaikis procesas. Svarbiausia yra pabrėžti, jog niekas neturi teisės tyčiotis iš vaiko, nesvarbu kaip jis atrodo ar koks yra. Reikia parodyti, jog vaikas Jums yra svarbus ir, kad jis nėra vienas šioje situacijoje. Tai reikėtų pakartoti kelis kartus. Svarbu išsiaiškinti visą informaciją susijusią su šia situacija: kas konkrečiai tyčiojasi, kiek tų žmonių yra, kaip dažnai tyčiojasi, ar tai buvo pirmas patyčių atvejis, ką vaikas atsakė smurtautojams. Klausti kaip vaikas jautėsi kai iš jo tyčiojosi. Šie klausimai padeda nustatyti kokio dydžio yra patyčios. Tuomet galima su vaiku aptarti kur būtų galima rasti realią pagalbą. Galima kreiptis į klasės auklėtojus, psichologus, socialinius pedagogus, mokyklos vadovybę. Taip pat globos namuose galėtų padėti auklėtojos bei kiti darbuotojai. Daugiau informacijos apie patyčias: www.bepatyciu.lt
12. Hiperaktyvumas
Gali būti sudėtinga patraukti hiperaktyvaus vaiko dėmesį. Svarbu kartu su vaiku pasikalbėti kaip jis įsivaizduoja užsiėmimus su Jumis bei kokie mokymo metodai jam patiktų. Taip pat nebijokite eksperimentuoti ir ieškoti naujų mokymo būdų.
13. Išsiskyrimas
Kiekviena pradžia turi pabaigą. Ateis laikas, kai nuspręsite nutraukti savanorišką veiklą NIBD, ir tai visiškai normalu. Tačiau pagrindinė Jūsų pareiga išeinant - tinkamai atsisveikinti. Vaikams sunku išgyventi išsiskyrimą, tačiau jei paaiškinsite tikrąsias priežastis ir nuoširdžiai su vaiku pasikalbėsite - jam bus daug lengviau. O jei dingsite lyg į balą, vaikas gali kaltinti save dėl išsiskyrimo ir daug labiau liūdėti. Todėl norėdami nutraukti veiklą, gražiai atsisveikinkite ir drauge pasidžiaukite buvusiu bendravimu.
Bendravimo stiliai
Perpraskite jų bendravimo stilių Yra skirtingų komunikacijos stilių: kategoriškas, agresyvus, pasyviai agresyvus, nuolankus ir manipuliacinis. Kiekvienas stilius yra ne būtinai geresnis ar blogesnis nei kitas. Tačiau labai naudinga žinoti, kaip juos visus panaudoti. Jei jūs perprasite savo vaiko komunikavimo stilių, jį suprasti bus kur kas paprasčiau. Pavyzdžiui, tie, kurie yra linkę būti sarkastiški, naudoja pasyviai agresyvią komunikacijos formą. Laiku tai supratę, išvengsite nemažai konfliktų, nes tiesiog išmoksite nepriimti to asmeniškai. Kita vertus, komunikuojant su vaikais labai tinkamas posakis: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Reiktų suprasti, kad vaikai atsako į tai, kaip jūs su jais bendraujate. Natūralu, kad tėvai kartais panaudoja ir agresyvią komunikaciją. Kai vaikai nuliūdina jus, paprastai pirmiausia reakcija - pakeltas tonas ir komandos. Deja, tačiau toks būdas daugeliu atvejų nėra efektyvus. Reikia nebijoti suklysti ir išbandyti skirtingas komunikacijos formas, kad pamatytumėte kas jūsų šeimai geriausia. Idealiausias variantas, jei sugebėtumėte ieškoti kompromisų ir susitarti.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Uždari ir atviri klausimai
Bet kas, dirbantis verslo sektoriuje, turbūt sužino, kad atviri klausimai yra paprastai geriausia komunikaciją skatinanti forma. Deja, tačiau su vaikais taip yra ne visuomet. Jei klausite mažo vaiko: „Kodėl esi liūdnas?“, jis gali ne visiškai suprasti klausimo esmę arba ne visuomet gali žinoti atsakymą. Tad galbūt pradėti pokalbį nuo atviro klausimo ir verta, tačiau nesulaukus atsakymo, vertėtų pereiti prie uždarų klausimų, skatinančių atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Galbūt nenuskambės įtikimai, tačiau net tokie klausimai gali iššaukti ir kitokį atsakymą, diskusiją apie kilusią problemą. Tiesa, nepersistenkite ir klausinėjimo nepaverskite tardymu.
Mokykite juos pažinti emocijas
Emocijas sunku suprasti. Kartais tai tampa neįveikiama užduotimi suaugusiesiems, tad ko tikėtis iš vaikų. Tėvai turėtų pasirūpinti savo vaikų „emociniu raštingumu“. Mokykite savo atžalas pažinti patiriamas emocijas. Jei vaikas yra piktas, pavyzdžiui, dėl brolio ar sesers iškrėstos šunybės, pasikalbėkite ir paprašykite apibūdinti, ką šis jaučia. Identifikavus pykčio jausmą, reikėtų padėti vaikui su juo tinkamai susidoroti. Ta pati taisyklė yra tinkama ir liūdesiui, baimei ar laimei. Mokydamiesi pažinti emocijas vaikai labiau savimi pasitikės ir bus užtikrinti, kad mokės save sukontroliuoti įvairiose gyvenimiškose situacijose.
Būkite pavyzdys
Vaikai savo elgsenos modelį konstruoja stebėdami aplinkinį pasaulį. O geri komunikacijos įgūdžiai prasideda namuose. Jei būsite linkę dažnai šaukti, jūsų vaikai tai įtrauks į savo bendravimą. Jei jūs išreikšite savo emocijas žodžiais, o ne fiziškai, jūsų vaikai elgsis taip pat. Todėl namuose pirmiausia nereikėtų bijoti kalbėti apie emocijas. Kai turite problemą, susijusią su kitu žmogumi, reikėtų su juo pasikalbėti. Ne dėl to, kad siekiate išlieti pyktį ar įtūžį, bet todėl, kad paskatintumėte diskusiją ir problemos sprendimą. Pats geriausias pavyzdys, kai tėvai kalbasi apie tai, kas jiems neduoda ramybės. Net jei tai yra liūdesys ar skausmas. Lygiai taip pat tėvams nereikėtų nuo vaikų slėpti ir romantiškų akimirkų. Leiskite jiems matyti jus besibučiuojant ir suprasti, kad jausmų išraiška stiprina jūsų šeimą ir ryšius tarp žmonių. Nepaisant kelių smulkių nesutarimų, kurie taip pat yra normali šeimos gyvenimo dalis.
Efektyvus bendravimas
- Palaikykite akių kontaktą ir būkite vaiko akių lygyje.
- Pokalbio trukmė neturėtų būti ilgesnė nei vaiko amžius (pvz., 7 metai - 7 minutės).
- Pokalbiui su vaiku reikia nusiteikimo.
- Viena iš pagrindinių nuoširdaus pokalbio sudedamųjų dalių - empatija.
- Emocinis nusiteikimas pokalbiui - tinkama pradžia geriems santykiams ateityje.
- Rodykite pavyzdį: „Aš šiandien darbe jaučiausi..., o kaip jauteisi tu?“
- Vaiko pasiekimus ir vertinimus, kuriuos gaunate iš pedagogo, aptarinėkite kartu su vaiku.
- Neatlikite darbų už vaikus: šeimos projektines veiklas atlikite kartu.
- Atminkite, jog svarbu ne rezultatas, o procesas ir santykis su vaiku.
- Priimkite vaiko idėjas, leiskite jam pasireikšti.
- Neneikite vaiko žodžių ar minčių - ieškokite sprendimo būdų, paaiškinamų gyvenimo situacijų ir pavyzdžių kartu su vaiku.
Jei klausimai nepadeda vaikui išsipasakoti, nuolatos priminkite jam, kad jis tai gali padaryti, kada tik norės. Išlaukite, pagirkite už pastangas. Papasakokite apie savo dieną darbe, kur buvote, ką sutikote, kas pavyko, kas nuliūdino. Jums tereikia kas vakarą skirti 7-10 minučių, kad galėtumėte išgirsti vienas kitą. Gerkite arbatą, vakarieniaukite kartu, lai tampa ritualu.
Kaip kalbėtis su vaiku, kuris nenori tvarkytis
Ar būna taip, kad užėjus į vaiko kambarį tiesiog rankos nusvyra? Ar kartais tenka pakelti balsą, kad priverstumei vaiką susitvarkyti savo žaislus ar mokyklinius reikmenis, drabužius? Ar jauti, kad daugiausiai laiko namų ruošoje atima vaiko jovalo kuopimas? Jei taip, tai pagalvok... Juk vaikas negimė niekšu, kuris nenori tvarkytis kambario. Jis gimė tiesiog vaiku, kuris nemoka to padaryti.
- Susėskite drauge su vaiku ir pasitarkite, kaip dažnai reikia tvarkytis kambarį (jeigu mažiukas, tai kaip dažnai tvarkysite kartu, o jeigu didesnis, tai kada jam patogu tvarkytis), kada tu esi laisvesnė, kada vaikui mažiau popamokinės veiklos, arba kuri dienos dalis tinkamiausia. Kartu ant popieriaus lapo pasidarykit tvarkymosi tvarkaraštį, gali nupirkti gražių lipdukų, kuriuos bus galima klijuoti ant tvarkaraščio, kai kambarys jau bus sutvarkytas.
- Lengva suprasti, kad jovalas namie kyla ne dėl stokos... Kartais daiktų tiesiog pernelyg daug. Žinau, kad labai gaila išmesti, nes gal prireiks... Tiesa ta, kad prireikia labai retai, o kai prireikia, tai betvarkėje rasti sunku ir nusiperkam naują daiktą. Su vaiku pasitark ir paklausinėk, kada jis žaidė su vienu ar kitu žaislu, kada dėvėjo vieną ar kitą rūbą, jeigu seniau nei prieš kokį mėnesį (nekalbame apie sezoninius daiktus, tokius kaip dviratis), tai metas daiktą arba išmesti, arba paaukoti labdarai, jeigu dar tinkamas.
- Kaip taisyklė, sunkiausia susitvarkyti su daiktais, kai jie nėra išrūšiuoti. Su vaiku susidėliokite, kokie drabužiai yra kasdieniai, o kokie išeiginiai, kokie batukai šiam sezonui, o kokie - kitam. Pagal tai tvarkykite spintą, į aukštesnes ar gilesnes vietas galima dėti rečiau naudojamus rūbus, batus. Dar vienas vertingas patarimas - dėžutės!
- Labai dažnai vaikai tiesiog fiziškai negali susitvarkyti savo kambario, nes jie nepasiekia lentynų, negali nukelti sunkesnių viena ant kitos sudėtų daiktadėžių ir t.t. Tegul visos lentynos ir dėžės būna maksimaliai pasiekiamos pačiam vaikui, tai nereiškia, kad trimetis privalo pats tvarkytis kambarį, tiesiog trimetis turi turėti galimybę padėti mamai sudėti žaisliukus į jų vietas.
- Joks vaikas netvarkys savo kambario, jeigu jūs netvarkysite savojo - pasakymas, kad tėvelių kambaryje rūbas gali mėtytis ant lovos, o štai vaiko kambaryje - nebe, nėra logiškas.
Kaip kalbėtis su vaiku, kuris nenori ruošti namų darbus
Bendraujant su vaiku, kuris nemėgsta daryti namų darbus, svarbu į šią situaciją žiūrėti kantriai ir supratingai. Vaikai yra vaikai, jiems svarbiausia yra žaidimai, pramogos. O mes tėvai, jiems liepdami mokytis, verčiame daryti, tai ko jie gal šiuo metu nenori.
- Būkite empatiški. Kalbėdami vaikui, galite išsakyti: ,,Žinau, kad namų darbai sudėtingi ir juos nėra labai smagu daryti“. Tada leiskite išsikalbėti vaikui, kaip jis jaučiasi. Neneikite vaiko jausmų.
- Domėkitės dėl kokių priežasčių nenori vaikas ruošti namų darbus. Labai svarbu išsiaiškinti priežastis, tik neklauskite klausimu ,,kodėl“? Šis klausimas skatina gintis, meluoti. Geriau klauskite: ,,Kas nutiko..? Kas yra, kad nenori…? Nuo kokių dalykų nori pradėti mokytis? Kas tau lengviausia? O kas sunkiausia? Kuo galiu padėti?, Ar nori pagalbos?
- Aktyviai klausykite, ką vaikas sako. Tik pagal vaiką galima sudėlioti jam tinkamiausią rutiną, kada ir kaip mokytis namuose. Gal jam norisi, jūsų šalia pabuvimo. Gal jam reikia pertraukėlių.
Rutina
Tik įdėmiai išklausę vaiko, galite sudėlioti aiškią rutiną, kada ir kaip ruošiate pamokas. Labai svarbu laikytis sukurtos rutinos. Jei nepavyksta reikia sėstis iš naujo kalbėtis. Namų darbų darymas negali būti chaotiškas. Pradinukams labai svarbu, kad jūs būtumėte šalia, kol jis mokosi. Ir būtų gerai, kad kai jis mokosi, jūs nepramogautumėte. Netinka naršymas telefone, valgymas, tv žiūrėjimas. Galite skaityti, mokytis, daryti rankdarbius arba reali pagalba, ką vaikas ko nesupranta. Jei vaikas nesupranta užduoties, geriausia prašyti dar kartą perskaityti užduotį garsiai.
Tinkamai paruoškite mokymosi erdvę
Paruoškite erdvę taip, kad būtų patogu sėdėti, geras apšvietimas ir šalia nebūtų pagundų. Kartais langas už kurio žaidžia vaikai, tikrai demotyvuos mokytis. Įjungtas TV taip pat labai blaškys.
Buvimas tinkamu pavyzdžiu
Kalbėkite, kuo mokymasis yra svarbus jums. Gal tai padėjo pasiekti jums savo tikslų. Mokymasis trunka visą gyvenimą. Tai džiaukitės ir mėgaukitės darbovietės organizuojamais kursais, seminarais. Tai galimybė sužinoti, kažką naujo ir būti pavyzdžiu savo vaikams. Jei skųsitės, kokie nereikalingi mokymai, viską jau žinote, nenustebkite kad ir jūsų vaikas nenori mokytis. Labai svarbus abiejų tėvų pozityvus požiūris į mokslą.
Girkite vaiką už mokymosi procesą, o ne rezultatus
Labai svarbu matyti ir pastebėti, kad vaikas stengiasi daro namų darbus. O rezultatai gali būti visokie.
Domėkitės kaip vaikui sekasi mokykloje
Sekite įrašus elektroniniame dienyne. Ne tik pažymius, bet ir komentarus. Bendraukite ir bendradarbiaukite su vaiko mokytojais. Net jei vaikas mokosi gerai, nenustokite domėtis jo pasiekimais.
Svarbiausia tikėti vaiku, kad jis gali mokytis savarankiškai ir po truputi atiduoti atsakomybę jam už mokslą
Atminkite, kiekvienas vaikas yra unikalus. O priežastys, kodėl namų darbų atlikimas nemalonus, gali būti labai įvairios. Labai svarbu smalsus ir pozityvus požiūris į vaiką ir į mokymąsi. Vaikai daugiau išmoksta ir įsimena, kai yra geros nuotaikos, o ne pikti ir irzlūs. Mokymasis gali būti malonus ir smagus.
Kaip kalbėtis su vaiku, kuris yra be penkių minučių paauglys
Nereta tėvų problema, kad jie „nepastebi”, jog vaikas užaugo, ir su septynmečiu ar devynmečiu bendrauja taip, kaip bendraudavo jam būnant kūdikiu. Siūlome išklausyti patarimų, kurie padės rasti bendrą kalbą su vaiku, kuris yra be penkių minučių paauglys.
- Pradėkite nuo mandagaus tono. Ši taisyklė turi galioti visiems namiškiams. Jei keliate balsą, šaukiate, metas liautis, antraip ir vaikai išmoks kelti balsą. Be to, vaikai negerbia tėvų, kurie ant jų šaukia. Norint atkreipti vaiko dėmesį, tikrai nereikia šaukti. Jei balsą namuose keliate nuolat, pabandykite tai, ką norite vaikui pasakyti svarbaus, ištarti pašnibždomis. Suveikė?
- Stiprinkite ryšį, kad nubrėžus ribą ar kažko paprašius, vaikas noriai paklustų. Kiekvieną dieną raskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus. Jei vaikas tariamai labai užsiėmęs, pasisiūlykite padaryti jam pečių masažą ar kartu paklausyti jam patinkančios muzikos. Nesitikėkite, kad būsite vaikui autoritetas, jei jam nepatinka būti su jumis.
- Susitarkite su vaikais dėl neginčijamų šeimos taisyklių. Jų neturi būti daug, apibrėžkite svarbiausius dalykus. Ir ne mažiau svarbu išklausyti vaikų nuomonę. Taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai.
- Nesistenkite apsaugoti vaiko nuo natūralių padarinių. Jaudindamiesi dėl vaikų dažnai kišamės ir užkertame kelią natūraliai įvykių eigai. Jei vaikas pamiršo atsiklausti leidimo išvykai su klase, jei pamiršo atlikti namų darbus, tegu - tai bus vertinga pamoka ateičiai.
- Nebauskite per dažnai ir be reikalo. Savidrausmė vystosi, kai vaikas išmoksta kažko atsisakyti dėl to, ko nori labiau. Ko jis nori labiau? Klausyti jūsų ir gerų santykių su jumis. Tad verčiau gerinkite santykius, o ne bauskite. „Jei neparuoši namų darbų, paimsiu tavo mobilųjį telefoną.” Suprantama, mama rūpinasi vaiku, tačiau toks požiūris kenkia vaikui. Pirma, vaikas jaučiasi kontroliuojamas, tad didelė tikimybė, kad ims maištauti prieš jus. Antra, jis neišmoks prisiimti atsakomybės ir kaltins jus. Verčiau pasikalbėkite ir atkreipkite dėmesį į svarbius dalykus. „Šį rytą mačiau, kaip skubėjai atlikti matematikos namų darbus. Nesmagu šitaip skubėti, galbūt pasistengtum atlikti namų darbus vakare, kad ryte nereikėtų jausti streso.” Jei padėsite vaikui atkreipti dėmesį, kad neatsakingumas, nepareigingumas turi padarinių, kitą kartą vaikas susimąstys.
- Išmokykite vaiką ištaisyti savo klaidas. Tai ne bausmė. Tiesiog paklauskite vaiko, galbūt galima kažkaip ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jei brolis įžeidžia seserį, jis privalo pasistengti pataisyti jų santykius. Jeigu kažką sudaužo, turi sumokėti. Tik nespauskite vaiko, tiesiog leiskite suprasti, kad tai puiki proga ištaisyti klaidą, o mes visada galime imtis veiksmų ir ištaisyti klaidas.
- Išmokykite vaiką apmąstyti savo poelgius. „Ko siekei šia žinute draugui? Kaip pats jautiesi? Kaip galėtum pasielgti kitą kartą?”
- Būkite švelnūs, bet tvirti. Vaikas tikrins, ar rimtai kalbate. Nubrėžkite ribas. Pavyzdžiui, būkite namuose tuo metu, kai jis ruošia namų darbus, stebėkite, ar neplepa telefonu su draugais, nežaidžia kompiuteriu.