Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja.
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos. Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius.
Nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“ 2014 m. gegužės-gruodžio mėn. atliko „Sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje“. Konferencijoje profesorius Boguslavas Gruževskis apžvelgė tyrimo rezultatus. Tyrime taip pat suformuoti pasiūlymai ir rekomendacijos skurdo ir socialinės atskirties politikos tobulinimui nacionaliniame, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų lygmenyje.
Pagrindinės Socialinės Atskirties Priežastys
Tyrimo metu nustatyta, jog skurdą ar socialinę atskirtį patirti rizikuoja asmenys, pasižymintys šiomis socialinėmis-ekonominėmis charakteristikomis:
- Bedarbiai ar priklausantys kitų ekonomiškai neaktyvių asmenų grupei. Tarp tokių asmenų skurstantieji ar patiriantys socialinę riziką 2012 metais Lietuvoje sudarė atitinkamai 72.7 proc. Lietuva patenka tarp šalių, kuriose bedarbiai ir kiti ekonomiškai neaktyvūs asmenys susiduria su itin didele skurdo rizika.
- Neturintys pradinio arba turintys tik žemesnį vidurinį išsilavinimą. Tarp tokių asmenų skurstantieji ar patiriantys socialinę riziką 2012 m. sudarė apytiksliai du trečdalius (61 proc.). Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas. Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui.
- Vieniši asmenys ar vieniši asmenys su vaikais. Minėtose grupėse skurstančių ar patiriančių socialinę riziką namų ūkių dalis 2012 m. Lietuvoje sudarė atitinkamai 49.5 proc. ir 51.8 proc.
Nors ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli. IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja.
Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio. Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą.
Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
Skurdo Rizikos Lygis Lietuvoje
2014 m. skurdo rizikos lygis prieš socialines išmokas (senatvės pensijos priskirtos prie socialinių išmokų) Lietuvoje sudarė 43,5 proc. (ES - 44,6 proc.) ir nuo 2011 m. sumažėjo 5,5 proc. punkto (vienišam asmeniui tai mažiau nei 2894 euro per metus, o keturių asmenų šeimai - 6077 euro per metus). Po socialinių išmokų skurdo rizikos lygis 2014 m. Lietuvoje sudarė 19,1 proc. (ES šis rodiklis sudarė 17,2 proc.), t.y. apie 564 tūkst. žmonių.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus.
Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
Socialinės Atskirties Mažinimo Priemonės
Įveikiant socialinę atskirtį vertėtų taikyti visas įmanomas įdarbinimo ir perkvalifikavimo galimybes, nedirbantiems ir į socialinę riziką pakliuvusiems garantuoti pakankamą valstybinės socialinės apsaugos lygį, atskirtuosius įtraukti į kultūrinę, bendruomeninę veiklą.
Reikėtų ir pasidomėti arba net pasitarti su buvusiais marginalinių grupių atstovais kaip jiems pasisekė „grįžti į normalų gyvenimą“. Pirmiausia, nereikia užmiršti ir daug kur pasiteisinusio taip vadinamų socialinių įmonių steigimo, kartu dalyvaujant valstybiniam ir privačiam kapitalui.
Kai kuriose šalyse, pvz., Švedijoje, ypatingas vaidmuo plečiant darbo rinką yra skiriamas suaugusiųjų švietimui. Vadinamosios „liaudies aukštosios mokyklos“ (folkhogskolor) įvairiais šiuolaikiniais būdais lavina jau dirbančiųjų asmenų sugebėjimus įvairiose srityse ir atitinkamą bendravimo kultūrą.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Lietuvoje labiausiai kreipiamas dėmesys į jau dirbančiojo profesinės kvalifikacijos kėlimą, ir dažniausiai tik didesnėse organizacijose. Tačiau darbo praradimo atveju Lietuvoje, kitaip nei Švedijoje, nesulauksi tokio rimto perorientavimo. Darbo biržos galimybės šiuo atveju yra labai ribotos ir tinka tik nekvalifikuotiems arba mažai kvalifikuotiems asmenims.
Nubyrėjimo į bedarbių gretas ir patekimo į socialinę atskirtį žymia dalimi galima būtų išvengti, jeigu darbinės organizacijos remtųsi „nuolat besimokančiųjų organizacijų“ (learning organisations) principais. Kitai socialinės atskirties įveikimo priemonei iliustruoti labiausiai tiktų devizas - „Darbai ne nyksta, o keičiasi“.
Tai būtų valstybinė parama organizuojant socialinės atskirties grupių narių profesinius mokymus. Tai apimtų: 1) aptarnavimo sferos įgūdžių formavimą ir 2) formuojant naujo tipo profesinius įgūdžius, kurie yra reikalingi žinių ekonomikai.
Reikia turėti omenyje tą faktą, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje darbo vietos nyksta ne apskritai, o tik tradicinėse ūkio šakose, kur yra reikalingi vidutiniai sugebėjimai. Įrodyta, kad mažai apmokamų aptarnavimo sferos darbų skaičius šiuolaikinėje ekonomikoje didėja.
Taip pat akivaizdu, kad aukštos kvalifikacijos, žinių ekonomikos darbų daugėja. Atskiri socialinėje atskirtyje atsidūrę piliečiai galėtų įsisavinti ir naujus aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus (pvz., kartais lengvesnėmis psichinėmis ligomis sergantieji, kalėję už ekonominius ar netyčinius fizinius nusikaltimus asmenys, išsigydę nuo alkoholizmo, palikusios prostituciją ir pan.).
Socialinis administravimas ten, kur būtina ir įmanoma, turi decentralizuotis ir atsižvelgti, kaip ir privačiame versle, į vartotoją, akcentuojant paslaugų specifiką ir kokybę. Lengviausiai tokią praktiką yra pritaikyti savivaldybių lygmenyje.
Centriniame lygmenyje tokios decentralizacijos pavyzdžiu galėtų būti kai kurių Norvegijos ministerijų funkcijų reforma, kuria ministerijų darbuotojai yra suskirstomi į tris lygius - mažą A darbuotojų grupę, kurios funkcijos yra strateginis planavimas ir valdymas, didelę B darbuotojų, kaip karjeros darbuotojų, grupę, kuri sudaro viduriniąją administravimo grandį ir gana savarankišką C padalinį, kuris, kaip „greitoji medicinos pagalba“, administruoja ir suteikia paslaugas „netipiškiems klientams“ su individualizuotais ir nestandartiniais poreikiais.
Tokiu būdu nemaža dalis būtent socialinėje atskirtyje esančių piliečių pirmiausiai gali pasinaudoti C padalinio suteikiamomis paslaugomis. Vienu iš efektyvesnių būdų gerinant socialinį administravimą galėtų tapti atskiros Naujosios viešosios vadybos priemonės.
Ypač tai galėtų pasiteisinti savivaldos lygmenyje organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Naujoji viešoji vadyba sudaro sąlygas taikyti įvairius viešųjų paslaugų kokybės įvertinimo standartus, kurie buvo sukurti privačiame sektoriuje.
Dėl socialinio administravimo specifikos socialinėje apsaugoje vertėtų apsistoti ties vadinamuoju „sugretinimu“ arba „geriausios praktikos siekimu“ (benchmarking). Šio metodo esmė yra pagrįsta labai paprasta idėja - rasti gerą tam tikros procedūros ar veiklos organizavimo formą, lyginant savo veiklą su tuo, kaip tą procedūrą ar veiklą vykdo kiti, o paskui išsamiai analizuojant, kaip pasiekiamas geriausias atlikimo lygis, siekiant iš to pasimokyti.
Naujoji viešoji vadyba gali trukdyti darbo kokybei, nes išaugę darbų tempai ir kiekybės siekimas ne visada gali pasitarnauti kokybei. Ypač tokiose socialinio jautrumo reikalaujančiose srityse, kaip socialinis darbas teikiant socialines paslaugas, ar mokslinė veikla vykdant ne tik seniai žinomus, bet ir naujoviškus socialinės sferos tyrimus.
Geriausias naujo tipo socialinis tyrimas galėtų būti „tyrimas dalyvaujant“, kurį pirmasis išbandė brazilų tyrėjas Paolo Freire. Kaip teigia A. Poviliūnas, „tyrimo dalyvaujant“ šalininkai siekia įtraukti socialiai atskirtas žmonių grupes, bendruomenes, tų žmonių patirtį ir pasaulėžiūrą į patį tyrimo procesą.
Tyrimo procedūros požiūriu tai rodo, kad socialiai atskirtų grupių atstovai dalyvauja, kai yra formuluojami tyrimo tikslai, detalizuojami klausimai, jie patys dalyvauja, kontroliuoja ir stebi visą tyrimo procesą, po to analizuoja gautus rezultatus.
Kartu yra ieškoma būdų, kaip keisti socialiai atskirtoms žmonių grupėms nepalankią padėtį, kurios priežastys ir kontūrai tyrimo dėka tampa vis aiškesni. Taip tyrimo metu, keičiant dominavimo santykius, skatinant dialogą ir likviduojant socialinės atskirties grupių „tylos kultūrą“, keistųsi jų padėtis. Tai - išlaisvinimo ir įtraukimo į visuomenę ideologija ir praktika. Ją sudarytų du etapai. Pirmo etapo metu žmonės supranta apie savo padėtį, priespaudą, nelaisvę, o antrojo metu veikdami keičia priespaudą įtvirtinančias aplinkybes.
21-o amžiaus pradžioje Lietuvoje išryškėjo vienas labai neigiamas socialinis- kultūrinis reiškinys. Tai - nemažos dalies socialinių mokslų atstovų tapatinimasis su valdžia arba jos interesais. Pasirodo, kad Lietuvai ypač trūksta taip vadinamojo kritinio socialinio mokslo (critical social science).
Socialinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai yra savotiškas ekonominio augimo rezervas ir potencialas. Lietuvoje mažai kas yra susipažinęs ir vadovaujasi vystymosi gerovės (developmental welfare) teoriniu požiūriu, kuriuo teigiama, kad išlaidos ir dėmesys socialiniams reikalams nesumažina, o, atvirkščiai, padidina ekonominį augimą.
Globaliame pasaulyje turi sugebėti keistis visi, net ir elito atstovai. Ir ne tik dėl noro išvengti socialinio sprogimo ar skatinami altruistinių paskatų. Bet ir dėl to, kad socialinė marginalinių grupių integracija gali prisidėti prie ekonominio augimo.
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių.
Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu.
Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti.
Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.
Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų.
Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.
Lietuvoje smarkiai nusmuko beveik visų žmonių gyvenimo lygis. Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc.1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar Lietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos.
Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti. Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę.