Jūratė Ruske yra aktyvi socialinės integracijos, švietimo ir saviugdos šalininkė, kurios asmeninė patirtis ir profesinė veikla iliustruoja neįgaliųjų įsitraukimo galimybes visuomenėje. Jūratės negalia yra įgimta - vaikų cerebrinis paralyžius. Šiuo metu moteris juda neįgaliojo vežimėliu - taip, pasak jos, patogiau, greičiau, savarankiškiau. Vežimėlis palengvina gyvenimą, padidina tempą, leidžia būti mobilesne.
Šeimos istorija ir asmeninė raida
Negali stovėti vietoje: Jūratė su Adolfu abudu sako negalintys sėdėti vienoje vietoje. Jūratė džiaugiasi, kad dirba mėgstamą darbą, turi galimybę dėstyti universitete. „Tai neleidžia stovėti vietoje, turi domėtis, šviestis, bendrauji su jaunais žmonėmis“, - dalijasi įspūdžiais moteris. Ji neslepia, kad būna ir sunkių momentų, tenka įveikti nepritaikytos aplinkos iššūkius, tačiau tai nesumažina motyvacijos eiti pirmyn.
„Nemanau, kad mes esam kartu dėl to, kad abu turim negalią, - sako Jūratė, - sunku atsakyti, ar dėl to labiau vienas kitą suprantam... Juk yra daug porų, kuriose vienas turi negalią, kitas ‒ ne. Ten irgi viskas gerai.“ Pasak moters, negalia nėra tas faktorius, dėl kurio renkiesi kurti šeimą. Paklausta, ką apskritai reiškia gyventi su negalia, Jūratė sako: „Reikia konstatuoti sau pačiam tą faktą, susitaikyti su tuo. Negali paneigti, kad dėl negalios tenka įveikti nemažai iššūkių, bet tai nėra kliūtis, jei ko nors nori ir sieki.“
Švietimas, karjera ir moksliniai pasiekimai
Jūratė baigė „Apuolės“ specialiąją mokyklą Kaune. Ji pasakoja, kad visada buvo stipresnis bendraklasis, kuris duodavo ranką, vežimėlis nebuvo toks aktualus. Savarankiškumo būtinybė iškilo tada, kai pradėjo studijuoti. Jūratė pasakoja „Apuolės“ mokyklą pradėjusi lankyti nuo antros klasės. Iš Kaišiadorių rajono kilusiai mergaitei iš pradžių buvo sunku, nes teko išvažiuoti iš namų, bet vėliau ši įstaiga tapo antrais namais. Moteris sako nesigailinti, kad teko mokytis specialiojoje, tik negalią turintiems vaikams skirtoje mokykloje.
„Jei būčiau mokiusis bendrojo lavinimo mokykloje, labai abejoju, ar būčiau galėjusi tiek visur dalyvauti kartu su bendraklasiais. Važiuodavome į ekskursijas Lietuvoje, ir Prancūzijoje buvome, - pasakoja Jūratė. - Be to, buvo sudarytos visos galimybės popamokiniam užimtumui, gaudavome visas reikalingas procedūras - gydomoji mankšta, kineziterapija, masažai - viskas po tuo pačiu stogu.“
Taip pat skaitykite: J. Smailienės veikla Kauno rajone
Mokytojai, pasak J.Ruškės, labai skatino siekti mokslo, buvo pabrėžiama, kad negalios pobūdis toks, kad reikės duoną užsidirbti galva, todėl reikia labai galvoti apie studijas. „Kai stojau į universitetą, jaučiau didžiulį palaikymą, net klasės vadovė važiavo kartu“, - prisimena Jūratė. Matyt, mokytojų žodžiai jai įstrigo giliai širdin, nes mokytis ėmėsi rimtai. Pabaigusi bakalauro studijas įstojo į magistrantūrą, paskui - į doktorantūrą. Parašė disertaciją ir gavo socialinių mokslų krypties edukologijos mokslų daktaro laipsnį. Beje, disertacija - apie negalią turinčių žmonių orumą ir sąmoningumą.
Veikla, iniciatyvos ir bendruomenės įsitraukimas
„Tai, kad radai savo kelią, dar nereiškia, kad niekas nesikeis, - sako Jūratė. - Gyvenimas eina į priekį, viskas keičiasi, jei nori įsitvirtinti, turi spėti su laiku, užsiimti saviugda, nuolat tobulėti. Negali daryti to, ką darei vakar, ir tikėtis geresnių rezultatų rytoj.“
Adolfas pritaria žmonai - norisi nuolat ką nors nauja sugalvoti. Jo vadovaujama organizacija „Likimo laiptai“ siekia žmones neįgaliųjų vežimėliuose ištraukti iš namų, kad jie daugiau pamatytų, sužinotų, padeda jiems pasirinkti tinkamą vežimėlį ir panašiai. A.Ruškys dalyvauja Klaipėdos miesto Neįgaliųjų reikalų tarybos darbe, teikia pasiūlymus, kaip pagerinti negalią turinčiųjų gyvenimą, yra nuolat kviečiamas dalyvauti įvairiose veiklose. „Tobulėji pats, stengiesi kitiems perduoti, ką sužinai“, - sako Adolfas.
Ruškiai apgailestauja, kad nemažai negalią turinčių žmonių gyvena iš pensijos, jie nenori nieko keisti, nors galimybės dabar leidžia studijuoti, dirbti, dirbančiam žmogui su negalia įstatymai gana palankūs.
Bendras projektas: pritaikytas namas ir kasdienės adaptacijos sprendimai
Jūratė ir Adolfas džiaugiasi neseniai baigtu bene didžiausiu jų gyvenimo projektu - pasistatė namuką Klaipėdos priemiestyje. Apie jį Ruškiai pasakoja labai užsidegę - juk specialiai negalią turintiems žmonėms gyventi projektuotas namas suteikė galimybę gyventi daug patogiau, laisviau. Patys kūrė projektą, ilgai jį derino. Pagal universalaus dizaino principus pastatytame name nėra laiptų, platesnės durys, žemesni virtuvės baldai. Vonia, tualetas, prieškambaris - didesni, garažas platesnis, kad būtų galima su vežimėliu aplinkui mašiną apvažiuoti, nėra jokių kliūčių išriedėti į terasą ar į garažą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo iššūkiai ir transformacijos
Pora pasakoja, kad aplinką tvarkosi patys. „Patys medelius pasisodinom - ir keletą obelaičių, ir dekoratyvinių augalų, gėlynėlį prižiūrim“, - sako Adolfas. Jūratė priduria, jog stengiasi viską sodinti taip, kad būtų galima prižiūrėti ir vežimėlyje sėdint - pakeltuose vazonuose. Tiesa, kai kurių darbų (pavyzdžiui, nupjauti vejos) patys negali, tad tenka pasitelkti pagalbą.
Adolfas prisimena, kad buvo toks laikas, kai net pagalvoti negalėjo, kad kada nors gyvens taip patogiai. Butas buvo mažas, pradėjo mąstyti, kad reikia ką nors daryti... Praėjo 5 metai - ir studijas pabaigė, ir namą pasistatė. „Atskirai tikrai to nebūtumėm galėję padaryti, o dviese ir kalnus gali nuversti“, - sako Adolfas.
Iššūkiai aukštajame moksle ir visuomenės integracija
Daugelyje Lietuvos aukštųjų mokyklų nėra salygų, kad negalią turintys jaunuoliai galėtų būti visaverčiai bendruomenės nariai. Nepritaikyta šiems žmonėms universitetų infrastruktūra mažina motyvaciją juose studijuoti. Studijos nuotoliniu būdu taip pat nėra išimtis, kadangi jauni žmonės, judantys vežimėliu, nenori užsidaryti tarp keturių sienų. Tiek nuotolines studijas, tiek nuotolinį darbą savo namų erdvėje jie vertina kaip socialinę izoliaciją didinančius veiksnius.
„Žinau, kad Klaipėdos universitete studijuoja ir neįgalūs studentai, tačiau kaip jie adaptuojasi - negaliu pasakyti. Mes žinome tik skaičių studentų, kurie kreipiasi į mūsų departamentą dėl pašalpų - tai 45 proc. ir didesnį neįgalumo lygį turintys jaunuoliai“, - teigiama viename iš pateiktų pasisakymų. Studentų sąjungos prezidentė Aurima Švedaitė taip pat patikino, kad neįgalūs jaunuoliai Klaipėdos universitete tarsi neegzistuoja: „Žinome, kad tokių yra, bet kas jie, ką studijuoja - neteko girdėti. Beje, ir jie patys nesikreipia į mus, kad spręstume kokias nors problemas. Mano žiniomis, dažniausiai Klaipėdos universitete studijuoja nebent klausos arba regos sutrikimų turintys žmonės.“
„Klausos ir regos negalią turintys magistrantai yra ne kartą užsiminę, kad būtų idealu, jei paskaitos vyktų Brailio raštu. Tačiau bent kol kas tai utopija, nes mes neturime dėstytojų, kurie išmanytų Brailio raštą“, - pastebėjo B. „Tačiau dar neturime lifto, tad į trečiame aukšte esančią salę sėdintys neįgaliųjų vežimėlyje negali patekti savarankiškai\", - apgailestavo B.
Taip pat skaitykite: Apie Jūratės skyrių
„Yra tekę girdėti, kad net neįgaliojo vežimėlyje sėdintys sugeba baigti universitetus. Žinoma, tokį kelią gali pasirinkti nebent labai stiprios psichikos neįgalus žmogus, nes kasdien reikia prašyti moksladraugių, kad jie užneštų laiptais, arba derėtis su universitetų vadovybe, kad paskaitos vyktų tik pirmame aukšte.\" Trečiosios pakopos studentai - doktorantai - susiduria ir su specifiniais sunkumais. \"Jų interesai neatstovaujami organizuojant konferencijas, seminarus bei įvairius mokymus, vykstant į mokslines stažuotes šalyje ir už jos ribų\", - teigia LJMS pirmininkė dr.
Jaunieji mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tai, kad universitetuose neteikiamos asistento paslaugos žymią judėjimo negalią turintiems studentams. Inicijuodama pokyčius, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga buria darbo grupę, rengsiančią pasiūlymus, kaip pagerinti negalią turinčių žmonių sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo ir mokslininko karjeros.
Vieši renginiai, forumai ir bendradarbiavimas
Spalio 18 d., trečiadienį, 10.30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g.) pranešimus neįgaliųjų integracijos visuomenėje temomis skaitys nevyriausybinės organizacijos „Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos“ užimtumo specialistė Daiva Žilinskienė, Klaipėdos lopšelio-darželio „Puriena“ logopedės Jūratė Ruškė ir Ilona Austienė, BĮ neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ socialinė darbuotoja Vilma Petrauskė, centro lankytojos Ina Kliušina ir Rita Rimkutė, Klaipėdos miesto socialinių paslaugų centro „Danė“ Suaugusių asmenų su psichine negalia padalinio vadovė Inga Domarkienė ir socialinė darbuotoja Lina Janušaitė. Forume bus kalbama apie meno poveikį neįgaliesiems.
Forumo moderatorė, projekto „Negalios jungtys: nuo integracijos link inkliuzijos“ koordinatorė Loreta Liutkutė kryptingai bendradarbiauja su visomis svarbiausiomis organizacijomis, vienijančiomis įvairias negalias turinčius klaipėdiečius, inicijuoja ir įgyvendina neįgaliesiems skirtus projektus. Pasak L., forumas organizuojamas pagal Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Negalios jungtys: nuo integracijos link inkliuzijos“.
Praktiniai patarimai ir raginimai kitiems
„Tiems, kurie dar neišėjo už 4 namų sienų, noriu palinkėti nebijoti pabandyti. Tikrai yra galimybių ir siekti mokslų, ir įgyti profesiją. Reikia domėtis, stengtis, nedejuoti dėl to, ko negali, o pasinaudoti esančiomis galimybėmis“, - sako J. Ruškė. Jei gyveni užsidaręs, neaugi kaip asmenybė, netobulėji, o ir materialiai turi save riboti.
Jūratė pasidžiaugė, kad mažėja uždarai gyvenančių žmonių, kad vis daugiau negalią turinčiųjų eina studijuoti. Matydami tokius žmones, keičiasi ir aplinkiniai. „Žinau, kad Klaipėdos universitete studijuoja ir neįgalūs studentai, tačiau kaip jie adaptuojasi - negaliu pasakyti.“
„Atviras pokalbis“: Ar tinkamai prižiūrime milijardus gynybai?
Adolfo patirtis - papildomas kontekstas
Adolfas pasakoja, kad traumą patyrė nerdamas į vandenį - buvo pažeistas stuburas kaklo srityje. Jis juokauja esantis netradicinis tetraplegikas, nes gana neblogai valdo rankas. Vyriškis prisimena, kad pirmieji metai po traumos buvo labai sunkūs - pusę metų negalėjo net pasiversti ar atsigerti. Tai buvo 1991-ieji. Ligoninėje jį išlaikė 11 mėnesių. Tiesa, čia praleistas laikas buvo naudingas - šiek tiek pamankštindavo, procedūrų skirdavo. Dar laukė reabilitacija Likėnuose, Palangoje.
Grįžus į namus, į daugiabutį, buvo labai sunku - juk būstas nepritaikytas. Adolfas pasakojo labai daug dirbęs, kad kūnas greičiau atsigautų. Pažangą pradėjo matyti po kokių 8 mėnesių. Po metų atsistojo į vaikštynę. „Keturis metus sveikata po truputį gerėjo. Paskui viskas sustojo - galėjai per galvą persiversti, niekas nesikeitė“, - prisimena A.Ruškys. Tada Adolfui buvo 25 metai. Jis jau turėjo mechaniko specialybę, dirbo. Po traumos viskas pasikeitė - teko susitaikyti su neįgaliojo statusu, pradėti gyventi iš naujo.
Savo darbo patirtį vyras iš dalies pritaikė imdamasis remontuoti neįgaliųjų vežimėlius, o neseniai neakivaizdžiai pabaigė socialinio darbo studijas Šiaulių universitete.
Dialogas šeimoje ir tarpusavio mokymasis
Pora neslepia, kad būna šeimoje ir ginčų, netgi labai emocingų. Ypač daug jų kilo įsirenginėjant namą - dėl spalvų, dėl šviestuvų. Adolfas konservatyvesnis, Jūratė - už nestandartinius sprendimus. Tenka diskutuoti, ieškoti abiem tinkamo varianto. Ruškiai abu vienu balsu sako, kad norint šeimoje gerai sutarti, yra būtinas dialogas, svarbu girdėti vienam kitą. Neturi būti konkurencijos. Iš vienas kito skirtumų galima ir daug ko pasimokyti: „Aš iš Adolio mokausi diplomatijos“, - sako Jūratė. „Mane Jūratė paskatina išbandyti ką nors nauja“, - atitaria Adolfas.
| Sritys | Veikla / sprendimai |
|---|---|
| Švietimas | Studijos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros lygiu; dėstymas universitete |
| Bendruomeninė veikla | Pranešimai forumuose, projektų iniciavimas („Negalios jungtys“) |
| Praktinis pritaikymas | Universalaus dizaino namas, vežimėlių remontas, parama kitiems |
| Advokatūra | Dalijimasis patirtimi, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos darbo grupės iniciatyvos |
Negalios skirtingos, tikslai - panašūs. Šioje istorijoje matyti, kaip asmeninė patirtis, pasiryžimas ir bendruomeninė veikla gali prisidėti prie neįgaliųjų integracijos gerinimo, švietimo prieinamumo ir kasdienių gyvenimo sąlygų gerinimo.
tags: #jurate #ruske #neigaliuju