Jakobinų diktatūra (1793-1794) susiformavo kaip laikinas revoliucinis valdymas karo ir vidaus sukilimų sąlygomis, tačiau netruko tapti sistemingu teroru ir giliu simboliniu lūžiu. Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė naują kalendorių.
Jakobinai teigė, kad teroras išgelbėjo šalį. Teroro politika tęsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Apie 50 tūkst. žmonių tapo revoliucinio teroro aukomis.
Kelias į valdžią: sukilimas, Konventas ir sankiulotai
Jakobinai, remiami Paryžiaus sankiulotų, sudarė sukilimo komitetą. Sukilimas prasidėjo 1793 m. gegužės 31 d., kai komunos delegacija iš Konvento pareikalavo suimti žirondistų lyderius. Konventui šį reikalavimą atmetus, birželio 2 d. apie 100 tūkst. ginkluotų sankiulotų ir nacionalinės gvardijos karių apsupo Konventą. Agresyvi minia šaukė: “Tegyvuoja respublika!”, “Mirtis Žirondai!”
Konventas, nusileisdamas liaudžiai, priėmė nutarimą suimti žirondistų lyderius. Taip visa valdžia Paryžiuje atiteko jakobinams. Netrukus iš Konvento buvo pašalinti visi žirondistai, o “pelkės” deputatai perėjo į jakobinų pusę.
Konstituciniai ir socialiniai pagrindai: 1793 m. konstitucija ir agrarinės reformos
1793 m. birželio mėn. Konvente buvo priimti du svarbūs dekretai. Pirmasis dekretas suteikė teisę emigrantų žemes parduoti mažais sklypeliais, už juos išsimokant per dešimt metų. Antruoju - galutinai ir be išpirkos žemė tapo valstiečių nuosavybe. Šios jakobinų reformos negrįžtamai panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime.
Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems smurtą mokykloje
1793 m. birželio pab. Konventas priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Nacionaliniam susirinkimui, kuris turėjo būti renkamas vieneriems metams. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21-erių metų amžiaus, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Nacionalinis susirinkimas rinko vyriausybę, kurią sudarė 24 narių Vykdomoji taryba.
Konstitucijos įžangoje Robespjero siūlymu buvo skelbiama visuomenę turint priedermę užtikrinti visiems piliečiams pragyvenimo šaltinį ir suteikti išsilavinimą. Visus įstatymus turėjo tvirtinti referendumas. Konstitucijos įžangoje taip ir rašoma: „Kai vyriausybė pažeidžia tautos teises, tai sukilimas yra visos tautos ir kiekvienos jos dalies švenčiausia teisė ir neatidėliotina pareiga”.
Tačiau realiai konstitucija neįsigaliojo, nes norint išrinkti Nacionalinį susirinkimą, reikėjo paleisti Konventą, o tai padaryti karo sąlygomis buvo pavojinga. Konstitucijos įsigaliojimas buvo atidėtas iki tol, kol įsigalės taika.
Laikinoji valdžia: Visuomenės gelbėjimo komitetas ir diktatūros struktūra
1793 m. spalio mėn. Konventas įvedė laikiną revoliucinį valdymą, kuris ir yra vadinamas jakobinų diktatūra. Didžiulius įgaliojimus šalyje turėjo Konvento išrinktas Visuomenės gelbėjimo komitetas, kuris tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsienio politiką. Aukščiausią valdžią turėjo konventas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas. Toji valdžia buvo diktatūra. Jos atrama tapo Budrumo komitetai ir jakobinų klubai.
Jakobinams nelabai rūpėjo, kaip veiks tokia konstitucija, jie manė, kad liaudis sugebėsianti valdyti valstybę, reikią tik jai suteikti politines teises. Robespjeras sakydavo: „Liaudis neklysta ir visada teisi”.
Taip pat skaitykite: Smurto mažinimo programų efektyvumas
Ekonominis spaudimas ir „Visuotinio maksimumo” sistema
Pablogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis, nuolatos truko maisto produktų. Vyko liaudies bruzdėjimai, kuriuose buvo reikalaujama nustatyti pastovias kainas, užkirsti kelią spekuliacijai, aprūpinti varguomenę maistu. Jakobinai įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą. Buvo nustatytos pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, anglies ir pašarų kainos. Už šių produktų slėpimą ar spekuliavimą jais grėsė mirties bausmė. Turtingiesiems buvo pradėta taikyti priverstines neatlyginamas paskolas ir rekvizicijas.
Griežta kainų kontrolė išgelbėjo juos nuo bado, bet negarantavo esminio gyvenimo pagerėjimo. Kitaip ir negalėjo būti: žemas tuometinis gamybos lygis lėmė didžiosios gyventojų dalies skurdą. Kita vertus, visi ištekliai buvo skiriami karui su užsienio priešais.
Karo mobilizacija ir techninės naujovės: simbolinis „Tėvynės šaukimo” turinys
1793 m. pavasarį Prancūzijos padėtis buvo katastrofiška. Jakobinai, siekdami veiksmingai organizuoti respublikos gynybą, per trumpą laiką sugebėjo iš esmės pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas. Šalyje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, kariuomenės vadais tapo nauji gabūs žmonės, kurių daugelis buvo kilę iš paprastos liaudies. Pradėta steigti naujas valstybines karines manufaktūras, gaminusias šautuvus ir patrankas.
Kariniais tikslais buvo pradėta taikyti technikos naujoves. Žvalgybai ir mūšio veiksmus stebėti buvo naudojami oro balionai. Chemikai pritaikė naują parako gamybos būdą, leidusį atsisakyti salietros, kurios atsiveždavo iš Indijos. Pirmą kartą susisiekimui buvo panaudotas optinis telegrafas. Sukurta nauja karo taktika. Vietoj būdingo puolimo ištęstomis linijomis prancūzai ėmė taikyti išsklaidytą šaulių rikiuotę, derindami ją su puolančiomis kolonomis.
Per trumpą laiką jakobinai sugebėjo sutelkti daugiau kaip vieno milijono žmonių kariuomenę. 1793 m. rudenį ir žiemą visuose karo frontuose įvyko lemiamas persilaužimas. Jaunas kapitonas Napoleonas Bonapartas sumaniai vadovavo Tulono šturmui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos smurto tendencijos
Trumpa duomenų apžvalga: mobilizacija ir naujovės
| Naujovė / sprendimas | Aprašas |
|---|---|
| Visuotinė karo prievolė | Įvesta 18-25 m. nevedusiems vyrams; sutelkta >1 mln. karių |
| Gamybos pertvarka | Valstybinės karinės manufaktūros šautuvams ir patrankoms |
| Parako gamyba | Naujas būdas be importinės salietros |
| Ryšiai ir žvalgyba | Optinis telegrafas ir oro balionai |
| Taktika | Išsklaidyta šaulių rikiuotė su puolančiomis kolonomis |
Teroro mechanizmas: Revoliucinis tribunolas ir masinės represijos
Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljotinuojami, neatsižvelgiant nei į socialinę jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per 24 valandas.
Nuo revoliucijos pradžios Paryžiuje mirties bausmės buvo įvykdytos 2600 asmenims, 1515 iš jų per 1794 m. 2000 paskandinti lichteriuose, 3000 sušaudyti slopinant sukilimą Vandėjoje. Ypatingai žiauriai buvo susidorota su Vandėjos sukilėliais bei Lijono ir Tulono maištininkais. Suimtieji buvo skandinami ir sušaudomi iš patrankų. Vien tik Liono mieste žuvo apie 2 tūkst. paimtų į nelaisvę maištininkų.
Labai nukentėjo nuo teroro dvasininkija. Jakobinai persekiojo Katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai.
Kontrrevoliucija šalies viduje: Vandėja ir departamentų pasipriešinimas
Sudėtinga buvo ir vidaus padėtis. Iš 83 departamentų 50 stojo prieš jakobinų vadovaujamą Konventą. Plėtėsi Vandėjos sukilimas, kuris pasižymėjo ypatingai atkaklia kova. Kariuomenės ir žiaurių priemonių pagalba jakobinams pavyko sukilimą numalšinti.
Nanto mieste, kur buvo įkalinta daug rojalistų, valdžios pareigūnai be teismo išžudė - nuskandino upėje - apie 2 tūkst. žmonių. Dėl kovų ir baudėjų veiksmų Vandėja ištuštėjo.
Simbolika kaip politika: kalendorius, vardai ir „resp publikos” vaizdiniai
Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė naują kalendorių. Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Mėnesių pavadinimai atitiko Prancūzijos klimato ir žemdirbystės sąlygas. Mėnuo turėjo 30 dienų, o vietoj savaitės buvo įvesta 10 dienų dekada.
Paros suskirstymas valandomis ir minutėmis. Valandą sudarė 100 minučių, minutę - 100 sekundžių, parą - 10 valandų. Likusios penkios dienos buvo nukeltos į metų pabaigą ir skirtos šventėms, vadinamoms „sankiulotidžiu”.
Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadinimus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliucinėmis vertybėmis (pvz.: Sankiulotas, Maratas ir kt.).
Revoliucinių švenčių kultas ir „Aukščiausiosios būtybės” garbinimas
Sankiulotidės Narsos ir dorybių diena (pranc. La Fête de la Vertu). Bandydamas suvienyti tautą, Robespjeras įvedė “Auščiausiosios būtybės” kultą, turėjusį pakeisti katalikų tikėjimą. Konventas 1794 m. gegužės mėn. priėmė Robespjero siūlomą nutarimą dėl Aukščiausiosios esybės, kuriame, be kita ko, skelbiama: “Prancūzų tauta pripažįsta Aukščiausiosios esybės egzistavimą ir sielos nemirtingumą”.
Tačiau sankiulotai ir buržuazija šiam bandymui liko abejingi. Robespjero sumanyta religija būtų galėjusi dar labiau sutvirtinti jo valdžią, o tai nepatiko ne tik „pelkei”, bet ir daugeliui jakobinų.
Vidiniai skilimai ir teroro radikalizacija
1793 m. pab. jakobinai, įveikę kontrrevoliucija ir užsienio intervenciją, įsitvirtino valdžioje. M. Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai norėjo sukurti naują teisingą visuomenę, tačiau realiai tai įgyvendinti buvo neįmanoma. Ilgainiui išryškėjo skirtingi jakobinų grupuotės vidaus interesai.
Nuosaikieji, kurių žymiausias atstovas buvo Ž. Dantonas, siūlė baigti revoliucinį terorą. Kairieji jakobinai, kuriems vadovavo Ž. Eberas, ragino toliau tęsti teroro politiką. Tačiau nesulaukę sankiulotų pritarimo, Ž. Eberas ir jo šalininkai buvo suimti, apkaltinti sąmokslu prieš respubliką ir giljotinuoti. Netrukus buvo giljotinuoti ir nuosaikiųjų jakobinų lyderiai.
Nuo 1794m. pavasario jakobinų diktatūra išgyveno krizę. Daugelis Konvento deputatų taip pat siekė nutraukti terorą ir atkurti politines laisves. Tačiau jakobinai, bandydami toliau stiprinti savo pozicijas, priėmė įstatymą, sugriežtinantį terorą.
Termidoro 9-osios perversmas: politinės pabaigos dramaturgija
Liepos 27 d. (termidoro 9), prasidėjus Konvento posėdžiui, deputatas Taljenas atsistojęs prabilo: “Vakar vakare jakobinų klube aš drebėjau dėl respublikos. Nusprendžiau: jeigu Konventas neišdrįs smogti tironui, aš išdrįsiu, ir jeigu reikės - šituo daiktu,” - ir išsitraukė durklą. Daugelis deputatų audringai pritardami pradėjo skanduoti: “Tironija!”, “Diktatūra!” Konvento nutarimu jakobinų lyderiai ir M. Robespjeras buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą.
Po kelių valandų M. Robespjeras ir jo šalininkai, išvaduoti Nacionalinės gvardijos, atvyko į Paryžiaus rotušę. Tačiau sostinės sankiulotai M. Robespjero neparėmė. Konventui ištikimi Nacionalinės gvardijos daliniai užėmė rotušę. Liepos 28 d. M. Robespjeras ir 21 jo šalininkas be jokio teismo buvo giljotinuoti. Termidoro 9 d. perversmu šalyje baigėsi teroras.
Revoliucijos reikšmė ir simbolinė atmintis
1789-1794 m. įvykiai sunaikino feodalizmą Prancūzijoje ir smarkiai paspartino jo irimą visoje Europoje. Tačiau švietėjų skelbti tautos suverenumo ir laisvės idealai Prancūzijoje tada nebuvo įgyvendinti. Per revoliuciją iškilusi buržuazija siekė, kad būtų panaikinti visi prekybos apribojimai ir kad būtų galima pasinaudoti ūkinės veiklos laisve.
Valstiečiai pasidarė savininkais tos žemės, kurią nuo amžių dirbo. Miestų prastuomenės padėtis pagerėjo ne itin ir tik laikinai. Teroras baigėsi, šalis pamažu grįžo prie ramesnio būvio.
Simbolikos ir teroro sankirta: vardai, kalendorius ir bausmė
Netrukus mirties bausmė imta taikyti taip pat sprendžiant nesutarimus tarp pačių jakobinų. Nuosprendžiai būdavo vykdomi gydytojo Giljoteno išrastu ypatingu įrengimu, gavusiu giljotinos pavadinimą. Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadinimus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliucinėmis vertybėmis.
Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Sankiulotidės Narsos ir dorybių diena simboliškai sujungė pilietines dorybes su revoliucinio teisingumo vaizdiniais.
tags: #jakobinu #diktaturos #smurto #simbolis