XIX amžius - intensyvių politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių laikotarpis, kuriam stipriai įtaką darė pramonės revoliucija, urbanizacija ir naujų visuomenės sluoksnių formavimasis. Šio amžiaus idėjos - liberalizmas, konservatizmas, socializmas, marksizmas, anarchizmas, revizionizmas - sudarė moderniosios politinės minties pagrindą ir nulėmė daugelio valstybių vidaus bei užsienio politikos raidą.
Žymiausios asmenybės ir jų indėlis
- Džonas Lokas (1632-1704) - anglų švietėjas, filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas, skelbęs politines idėjas apie tai, kad valdžia turi kilti iš tautos.
- Š. L. Monteskjė (1689-1755) - prancūzų švietėjas, paskelbęs trijų valdžių principą.
- Volteras (1694-1778) - prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų, iškėlęs apšviestojo absoliutizmo idėją.
- Adamas Smitas (1723-1790) - škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas, liberalizmo teorijos autorius bei moralės filosofas.
- Edmundas Berkas (1729-1797) - airių politikas, rašytojas, oratorius, konservatizmo teorijos autorius.
- Viljamas Godvinas (1756-1836) - anglų žurnalistas, politikos filosofas, anarchizmo idėjų pradininkas.
- Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) - britų filosofas, politikos ekonomistas ir parlamento narys, įtakingas XIX a. liberalizmo bei utilitarizmo teoretikas.
- Otas fon Bismarkas (1815-1898) - Prūsijos ir Vokietijos politikas, prižiūrėjęs Vokietijos suvienijimą, buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“.
- Karlas Marksas (1818-1883) ir Frydrichas Engelsas (1820-1895) - socializmo ir marksizmo teorijos autoriai; jų publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą.
- Eduardas Bernšteinas (1850-1932) - revizionizmo autorius, socialdemokratų teoretikas ir politikas.
Liberalizmas
Liberalizmas - politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Susiformavo kaip reakcija į absoliutizmą ir luomų sistemą, iškilo XVIII-XIX a. pradžioje.
Liberalizmo šalininkai gynė naujos klasės - buržuazijos - interesus. Liberalai teigė, kad aukščiausia valdžia turi priklausyti tautai, o rinkimus reikia apriboti įvairiais cenzais. Kaip ideologija susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Liberalizmo atstovai teigė, jog, norint teisingai sutvarkyti valstybę, nepakanka vien proto. Tam dar reikia, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas (lot. “libertas” - “laisvė”).
Liberalai teigė, jog negalima vieniems žmonėms sudaryti geresnių sąlygų nei kitiems. Kad pilietis būtų laisvas, jis turi turėti individualią nuosavybę. Valstybės uždavinys - apginti privačią nuosavybę. Liberalizmas - ideologija, pasisakanti už individo lygybę su kitais individais ir jo laisvę savo turtu bei veikla laisvai konkuruoti su kitu individu. Valstybei paliekamas tik ribotas vaidmuo - teisingumo ir saugumo užtikrinimas.
Ištrauka iš konspekto (nuomonė): liberalai laikėsi nuostatos, kad, nors žmonės ir gimsta lygūs, kiekvienas individas, pasitelkęs savo protą ir sugebėjimus, gali iškilti iš visuomenės. Todėl visuotinės lygybės ir negali būti. Mano nuomone būtent šis faktas ir yra pagrindinis liberalizmo trūkumas, juk liberalizmas buvo ir yra ideologija pagrįsta žmonių prigimtine ir visapusiška lygybę.
Taip pat skaitykite: Priežiūros raida Lietuvoje
Konservatizmas
Konservatizmas - politinė teorija, teigianti, kad visuomenės gerovė gali būti užtikrinta tik saugant tradicijas ir vertybes. Kaip ideologija susiformavo po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Konservatizmo pradininkas - Edmundas Berkas. Konservatizmas gynė aristokratijos interesus, rėmė absoliutinę monarchiją ir laikėsi nuostatos, kad reformas reikia vykdyti atsargiai ir palengva, laikantis tradicijų. Ilgainiui susiformavo pagrindiniai konservatizmo principai: tradicijų išsaugojimas, pagarba autoritetui, religingumas, laisvė susieta su atsakomybe, prigimtinė žmonių nelygybė.
Konservatoriai bijojo, kad sumažėjus žmonių tikėjimui pasaulis gali pradėti moraliai griūti. Konservatoriai nesutiko su teiginiu, kad visi žmonės yra lygūs. Jau nuo pat gimimo jie yra skirtingi: skiriasi išvaizda, protiniais sugebėjimais. Konservatizmas XIX a. ne kartą buvo virtęs reakcija.
Socializmas, marksizmas ir komunistinės idėjos
Socializmas susiformavo XIX a. pr. ir atstovavo darbininkų bei neturtingųjų interesus. Socializmas - politinė teorija, teigianti, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Pradininkai - Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Socializmo idėjos pirmą kartą buvo išdėstytos 1848 m. Londone išleistame „Komunistų partijos manifeste“ (K. Marksas ir F. Engelsas). Po pramonės perversmo susiformavo platus darbininkų sluoksnis ir atsirado opi problema - kaip panaikinti darbininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Viena svarbiausių socialistų idėjų - žmonių lygybė.
Taip pat skaitykite: Istorinė sveikatos apsaugos apžvalga
Marksizmas: K. Markso teigimu galutinis istorijos tikslas - beklasė komunistinė visuomenė. Anot jo šį tikslą galima pasiekti tik per klasių kovą, kai šalinami pasenę gamybiniai santykiai ir sudaromos sąlygos toliau augti gamybinėms jėgoms ir socialinei pažangai. Kai kurie K. Markso ir F. Engelso šalininkai teigė, kad socializmą galima įgyvendinti tik ginkluota kova ir revoliucija. Jie ir vadinami marksistais.
Komunistai - socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Komunizmas - agresyvioji socializmo politinės doktrinos atšaka, kurios šalininkai siekė įgyvendinti socialinę lygybę prievartiniu, revoliuciniu būdu nušalindami demokratinę vyriausybę.
Revizionizmas (reformizmas)
Revizionizmas - politinė srovė, kilusi iš socializmo; pradininkas - Eduardas Bernšteinas. Jis atsisakė kraštutinio reikalavimo vykdyti revoliuciją - siūlė į valdžią eiti rinkimų keliu; atsisako reikalavimo siekti visiškos socialinės lygybės ir nacionalizacijos, pasisako už socialiai teisingos visuomenės sukūrimą per reformas.
E. Bernšteinas pabrėžė, kad socialiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo tiek, kad kiltų revoliucija. Jis pabrėžė, jog socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo pranašumus ir pamažu reformuoti valstybę. Revizionizmas XIX a. pab.-XX a. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vakarų Europos socialistų partijose.
Anarchizmas
Anarchizmas - politinė teorija, teigianti, kad žmonija turi egzistuoti be jokios valdžios, o darnus visuomenės gyvenimas užtikrintas kiekvieno individo atsakomybe prieš kitą individą. Pirmasis politinis straipsnis, kuriame buvo išdėstytos anarchistinės idėjos, buvo parašytas 1793 m. Anglijoje, jo autorius - Viljamas Godvinas.
Taip pat skaitykite: „Sodros“ prisijungimo instrukcija
Michailas Bakuninas (1814-1876) tapo vienu garsiausių anarchistų; jis reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Pašalinus valstybę, fabrikuose ir gamybos priemonėse valdyti turėjo imtis žmonių grupės arba komunos.
Darbininkų judėjimai ir profesinės organizacijos
Po pramonės perversmo susiformavo platus darbininkų sluoksnis. XIX a. pradžioje prasidėjo Luditų (mašinų naikintojų) judėjimas; Luditai daužė mašinas ir degino pastatus. Čartistų judėjimas Anglijoje (prasidėjo 1836 m., Londono darbininkų asociacija paskelbė liaudies chartiją 1838 m.) siekė rinkimų teisės pripažinimo visiems pilnamečiams vyrams. XIX a. viduryje šis judėjimas baigėsi, tačiau daug reikalavimų parlamente privertė įvesti darbo apsaugos reformas.
Pirmosios darbininkų profesinės sąjungos - tredjunionai (trade unions) - susikūrė Anglijoje. XIX a. II pusėje pradėjo kurtis darbininkų partijos; tam įtakos turėjo K. Markso ir F. Engelso idėjos bei „Komunistų partijos manifestas“ (1848 m.). 1864 m. Londone buvo įkurta pirmoji tarptautinė socialistinė darbininkų organizacija - I internacionalas.
Socialinė vyriausybių politika ir reformos
Sunki darbininkų padėtis ir darbininkų judėjimas vertė vyriausybes gerinti jų padėtį. Pirmoji šalis priėmusi įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises, buvo Anglija XIX a. viduryje. Buvo reformuota švietimo sistema, pradėtos statyti poilsiavietės darbininkams, skaityklos, bibliotekos.
1883 m. socialiniai įstatymai buvo priimti ir Vokietijoje (sveikatos draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, pensijų, neįgalumo ir kt.). Jais norėta sustabdyti socialistinių idėjų plitimą Vokietijoje.
Parlamentarizmas, demokratijos raida ir rinkimų teisė
Po 1830 m. ir 1848 m. revoliucijų vis didesnę reikšmę įgavo renkami parlamentai; kai kuriuose šalyse XIX a. po 1848-1849 m. vyko reikšmingi pokyčiai parlamentarizmo vystyme. Atstovaujamosios demokratijos (respublikinės ir monarchinės) vystėsi Vakarų ir Šiaurės Europoje - ten, kur pramonės perversmas užtikrino buržuazijos pergalę. Vyrai turi visuotinę balsavimo teisę; moterys reikalauja balsavimo teisės. Parlamentarizmas - valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Nacionalizmas, imperializmas ir tarptautinės pasekmės
Nacionalizmas - pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai; nacionalizmas skatino pavergtų tautų siekį atkurti savo valstybingumą, tuo pačiu didžiosios valstybės rėmė teritorinę plėtrą. Imperializmas ir kolonializmas tapo XIX a. geopolitikos bruožais - politika, pateisinanti svetimų teritorijų grobimą ir valdymą savanaudiškais tikslais.
Pagrindinės sąvokos ir terminai
- Industrializacija - procesas, kuriuo į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
- Urbanizacija - miestų gyventojų skaičiaus didėjimas ir miesto kultūros plėtra.
- Profsąjunga - organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius.
- Streikas - darbininkų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai nepatenkins reikalavimų.
- Rinkimų cenzas - būtina sąlyga, kurią išpildžius suteikiama teisė dalyvauti rinkimuose.
- Mesianizmas, militarizmas, šovinizmas, antisemitizmas - ideologiniai reiškiniai, turėję tiek vietinių, tiek tarptautinių padarinių.
Palyginimas: liberalizmas, konservatizmas ir socializmas
| Požiūris | Pagrindinės idėjos | Svarbiausi atstovai |
|---|---|---|
| Liberalizmas | Asmens laisvė, privačia nuosavybė, ribota valstybė, parlamentinė valdžia | Dž. Lokas, A. Smitas, J. S. Milis |
| Konservatizmas | Tradicijų išsaugojimas, autoriteto pagarba, palaipsninės reformos | E. Berkas |
| Socializmas / Marksizmas | Visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė, klasių kova, proletariato valdžia | K. Marksas, F. Engelsas, E. Bernšteinas (revizionizmas) |
Įvykiai, formavę XIX a. politinę raidą
- Pramonės revoliucija - moderniosios visuomenės ir naujų sluoksnių susiformavimas.
- 1848 m. „Tautų pavasaris“ - revoliucijų banga Europoje, kuri paskatino parlamentarinius ir tautinius judėjimus.
- 1836-1848 m. čartistų judėjimas Didžiojoje Britanijoje - darbininkų reikalavimai ir pirmieji žingsniai politinių teisių siekime.
- 1848 m. paskelbtas „Komunistų partijos manifestas“ - marksizmo idėjų plitimo pradžia.
- 1864 m. įkurta I internacionalas - pirmoji tarptautinė socialistinė organizacija.
Darbo judėjimas Jungtinėse Valstijose | Istorija
Klausimai apmąstymui (naudinga mokiniams)
- Kurio gyventojų sluoksnio interesus labiausiai išreiškė liberalizmas?
- Koks, Jūsų manymu, yra didžiausias liberalizmo trūkumas? Nuomonę pagrįskite.
- Kuo konservatizmas skyrėsi nuo liberalizmo?
- Kuo skyrėsi K. Markso ir E. Bernšteino idėjos?
Šis konspektas surenka svarbiausias XIX a. politines sroves, jų idėjų esmę, pagrindinius veikėjus ir istorinius kontekstus, kuriuose šios idėjos vystėsi. Tai padeda suprasti, kaip modernios politinės sistemos ir partijų struktūros susiformavo, kokią reikšmę turėjo darbininkų judėjimai bei kaip ideologinės kovos paveikė valstybės politiką bei socialines reformas.