Socialiniai darbuotojai, dirbdami kartu su skirtingų veiklos sričių profesionalais bei organizacijomis, yra įsipareigoję gilintis, kaip vyksta interdisciplininis bendradarbiavimas, kuris susijęs su proceso efektyvumu, paslaugų klientams modernizavimu bei profesine raida, ir jį vertinti. Straipsnyje siekiama išryškinti interdisciplininio bendradarbiavimo komponentus ir veiksnius bei jų raišką socialinio darbo praktikoje.
Tikslui pasiekti iškelti probleminiai klausimai:
- Kokie interdisciplininio bendradarbiavimo komponentai ir veiksniai yra reikšmingi socialinio darbo praktikai?
- Koks socialinių darbuotojų vaidmuo, bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros institucijų specialistais?
- Kokia yra socialinių darbuotojų ir medikų tarpusavio sąveika?
Remiantis moksline literatūra, apibrėžti interdisciplininio bendradarbiavimo komponentai (tarpusavio priklausomybė; naujos, profesionalų sukurtos, veiklos; lankstumas; kolektyviniai tikslai; bendradarbiavimo proceso refleksija) ir veiksniai (profesinis vaidmuo, struktūrinės charakteristikos, asmeninės savybės, bendradarbiavimo raida) bei apibūdinamas socialinių darbuotojų ir sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas.
Socialinis darbas Lietuvoje
Straipsnyje aptariamas socialinis darbas kaip specifinė, profesionali veiklos forma modernioje visuomenėje ir vertinama socialinio darbo situacija Lietuvoje. Pasirinkta tema analizuojama remiantis sociologine socialinių sistemų teorija. Darbe siekiama apibrėžti socialinį darbą kaip profesinę veiklą modernioje visuomenėje, įvardyti jos funkcijas, veiklos sritis ir tikslus.
Darbe atskleidžiama, kad socialinis darbas modernioje visuomenėje yra organizuota pagalbos forma, kuria visuomenė reaguoja į jos pačios sukurtas problemas. Socialinio darbo modernioje visuomenėje funkcija - antrinės socialinės apsaugos organizavimas. Socialinio darbo tikslas - padėti konkretiems individams dalyvauti pagrindinėse visuomenės funkcinėse sistemose.
Taip pat skaitykite: Bendradarbiavimas su vaikų dienos centrais
Lietuvoje socialinis darbas, palyginti su kitomis, yra viena naujausių profesijų, socialinio darbo profesinės ir mokslinės tradicijos pradėtos kurti ir plėtoti tik po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Socialinis darbas Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europos valstybėse, yra ne evoliucinio kitimo, bet staigios visuomenės kaitos produktas. Socialinio darbo, kaip profesijos ir kaip sistemos, vystimąsi stabdo nepakankama pirminė socialinės apsaugos sistema Lietuvoje.
Lietuvoje trūksta specialistų, gebančių adekvačiai stebėti ir vertinti inkliuzijos ir ekskliuzijos problematiką bei įvardyti pagalbos poreikį visuomenėje. Jaučiama ryški neatitiktis tarp socialinių darbuotojų rengimo programų ir praktinės veiklos keliamų uždavinių Lietuvoje. Ateityje, permąstant socialinio darbo studijų aukštosiose mokyklose programas, vertėtų ieškoti veiksmingo mokslo sistemos ir socialinio darbo praktikos poreikių ryšio.
Socialinių darbuotojų vaidmuo sveikatos priežiūros sistemoje
Šiandien socialiniai darbuotojai dirba įvairialypiame socialinės gerovės, sveikatos apsaugos, ekonominiame, teisiniame, bei politiniame kontekste, kuris, pabrėžia įvairias socialinio darbo sritis ir veiklas. Maždaug nuo 1999 metų, socialiniai darbuotojai dirba ir sveikatos priežiūros įstaigose.
Žvelgiant per istorinės perspektyvos prizmę, nesunku įžvelgti socialinio darbo raidą besikeičiančioje sampratoje į sveikatą. Dar 1946 metais Pasaulio sveikatos organizacija savo konstitucijoje paskelbė sveikatos apibrėžimą: „Sveikata - tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas.“ Sveikata suprantama kaip resursas, suteikiantis žmogui galimybę tvarkyti ir keisti savo aplinką, tai leidžia apie sveikatą galvoti kaip apie kažką patiriama ne tik individualiai, bet ir bendruomeniškai.
Naujas sveikatos supratimas mažiau apsistoja ties individualiais žmogaus bruožais, o daugiau ties žmonių bendravimu, su platesne aplinka. Anot Shelley ir Muskat (2013) teigimu vis labiau pripažįstama, kad socialiniai veiksniai yra susiję su sveikatos sunkumais, negali būti išspręsti be intervencijos į paciento socialines sąlygas ir materialinę padėtį. Tai funkcija, kurią istoriškai užpildė socialiniai darbuotojai sveikatos sistemoje.
Taip pat skaitykite: Lietuvos atvejo vadybos analizė
Socialiniai darbuotojai atstovauja holistinį požiūrį sveikatos priežiūros praktikoje, įtraukdami psichologinius ir emocinius veiksnius, koncentruodamiesi į socialinius ligos aspektus (cit. Volland, 1996). Socialiniai darbuotojai mokomi ekologinio požiūrio, kuris pabrėžia biopsichosocialinę perspektyvą, pažymi žmogaus supratimą jo ar jos aplinkos kontekste. Socialiniai darbuotojai dirba bendradarbiaudami kaip dalis institucijos ir bendruomenės tarp-profesinėse komandose, padėdami sveikti, keldami gyvenimo kokybę, skatindami socialinį pokytį (Shelley ir Muskat, 2013).
2013-2020 metų Pasaulio sveikatos organizacijos parengtame psichikos sveikatos veiksmų plane (2013) vienas pagrindinių tikslų - teikti visapusiškas, integruotas, atliepiančias sveikatos ir socialines paslaugas bendruomenėje (WHO, 2013). Sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pirminėje, antrinėje ir tretinėje sveikatos priežiūros grandyse. Socialiniai darbuotojai dirba kartu su sveikatos priežiūros specialistais ambulatorinėse ir stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose. Socialiniai darbuotojai dirba psichikos sveikatos priežiūroje, onkologijos, neonatologijos, akušerijos - ginekologijos, reabilitacijos srityse, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, vaikų raidos centruose ir t.t.
Petrauskienės (2011) mokslinės literatūros analizė atskleidė, jog sveikatos priežiūros specialistai palankiai vertina socialinio darbuotojo vaidmenį asmens sveikatos priežiūros ir reabilitacijos specialistų komandoje, bet jiems stinga informacijos apie socialinio darbuotojo funkcijas bei socialinių paslaugų teikimo sąlygas. Tyrėja atskleidė, kad gebėjimas taikyti grįžtamąjį ryšį ir komandinio darbo žinias sėkmingo socialinių darbuotojų bendradarbiavimo su asmens sveikatos priežiūros bei reabilitacijos specialistais veiksnys.
Interdisciplininio sveikatos priežiūros specialistų ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimo trukdžiai - riboti socialinio darbo personalo asmens sveikatos priežiūros įstaigose resursai, profesinio vaidmens naujumas ir neapibrėžtumas, bendradarbiavimo rezultatų vertinimo patirties stoka, tarpžinybinio bendradarbiavimo ribotumas.
Asociacijos įkūrėjai vadovaujasi holistiniu požiūriu išsikėlė tikslą - plėtoti ir atstovauti sveikatos srityje dirbančių socialinių darbuotojų veiklą. Asociacijos veiklos sritys ir rūšys apima: sveikatos srityje dirbančių socialinių darbuotojų telkimą, profesinio identiteto ir profesijos paveikslo kūrimą ir plėtotę. Pagalba sveikatos srityje dirbantiems socialiniams darbuotojams keistis informacija, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą/ tarptautinį bendradarbiavimą, skatinti savipagalbos būdus, keitimąsi patirtimi. Atstovavimą asociacijos narių teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimą. Paramos asociacijos nariams teikimą, gerinant sveikatos srityje dirbančių socialinių darbuotojų paslaugų kokybę ir kt.
Taip pat skaitykite: Lietuvos reabilitacijos sistemos analizė
Interdisciplininio Bendradarbiavimo Komponentai ir Veiksniai
Apibendrinant, interdisciplininio bendradarbiavimo komponentai ir veiksniai, reikšmingi socialinio darbo praktikai, apima:
- Tarpusavio priklausomybę
- Naujas, profesionalų sukurtas, veiklas
- Lankstumą
- Kolektyvinius tikslus
- Bendradarbiavimo proceso refleksiją
- Profesinį vaidmenį
- Struktūrines charakteristikas
- Asmenines savybes
- Bendradarbiavimo raidą
Šie komponentai ir veiksniai yra esminiai siekiant efektyvaus bendradarbiavimo tarp socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, ypač sveikatos priežiūros srityje.
tags: #interdisciplininis #bendradarbiavimas #socialinio #darbo #praktikoje