Humanistinė psichologija, kaip "trečioji jėga" psichologijoje, atsirado po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose, reaguodama į vyravusias bihevioristines ir psichoanalitines kryptis. Ji pabrėžė žmogaus unikalumą, laisvę, kūrybiškumą, tobulėjimą ir saviraišką, aukščiausiųjų vertybių siekimą. Ši kryptis, turinti gilias filosofines šaknis, siekė orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, atsižvelgiant į visą asmenybę, subjektyvumą ir individualumą. Humanistinės psichologijos idėjos turėjo didžiulį poveikį Vakarų kultūrai ir socialiniam darbui.
Humanistinės psichologijos idėjos ir jų svarba socialiniame darbe
Humanistinės psichologijos pradininkais laikomi tokie žymūs psichologai kaip Šarlota Biuler, Gordonas Olportas, Henris Marėjus, Gardneris Merfis ir daugelis kitų. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Humanistai akcentavo, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo.
Humanistinis požiūris pabrėžia žmogaus orumą ir vertę bei jo gebėjimą save realizuoti. Humanistinė socialinio darbo teorija atsirado JAV po Antrojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu vyravo biheviorizmas ir psichoanalizė, o humanizmas buvo trečioji kryptis, kuri leido į žmogų pažiūrėti visiškai kitaip. Socialinis darbas iš humanistinės teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes ir principus.
Esminiai humanistinio modelio principai
- Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
- Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
- Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
- Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais.
- Pripažinti žmogaus teisę į saviraišką ir savirealizaciją.
- Skatinti kliento savarankiškumą ir atsakomybę už savo gyvenimą.
Abraham Maslow teorija ir jos pritaikymas darbui su neįgaliaisiais
Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Pirmosios dvi poreikių rūšys būdingos kiekvienam žmogui, o buvimo vertybės potencialiai gali būti lemtos kiekvienam, bet dažniausiai jomis gyvena asmenys, skyrę daug pastangų ir triūso savajam vystymuisi. Poreikiai hierarchizuojami pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmogaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi poreikiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštesnieji poreikiai.
Maslow išskyrė šiuos poreikius: fiziologiniai poreikiai, asmeninio saugumo poreikiai, priklausomybės ir meilės poreikiai, savojo orumo ir savosios vertės poreikiai, savęs realizavimo poreikis. Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas. Tai patys būtiniausi išgyvenimo poreikiai. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Priklausomybės ir meilės poreikiai: po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis.
Taip pat skaitykite: kaip taikyti humanistinius metodus socialiniame darbe
Socialiniame darbe su neįgaliaisiais Maslow poreikių hierarchija padeda formuluoti prioritetus: pirmiausia užtikrinti fiziologinį bei saugumo poreikių patenkinimą (prieiga prie priežiūros, būsto, medicininės pagalbos), vėliau - priklausomybės, socialinių ryšių ir orumo stiprinimą per integraciją, įtraukimą ir pagarbos skatinimą. Savęs realizavimo poreikiai leidžia orientuoti ilgalaikes programas į gebėjimų ugdymą, savarankiškumo didinimą ir prasmingos veiklos kūrimą.
Carl Rogers ir į klientą orientuota praktika socialiniame darbe
Carlo Rogerso požiūris sutampa su Maslow idėjomis ir pabrėžia, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Rogersas manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos - nuoširdumas, palankumas ir empatija (įsijautimas). Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.
C. R. Rodžerso sukurtas terapijos modelis buvo pavadintas į klientą orientuotu. Šis modelis taikomas ne tik socialiniame darbe, bet ir psichologijoje ar psichiatrijoje. Svarbiausias teorijos indėlis į socialinį darbą yra konsultanto ir kliento santykio nubrėžimas, kuris sudaro sąlygas teigiamiems pokyčiams. Esminė į klientą orientuotos teorijos prielaida yra ta, kad asmenybės augimo galimybės bus išlaisvintos, jei konsultantas elgsis su klientu nuoširdžiai, rūpestingai ir parodys neteisiantį supratimą.
Taikydamas į klientą orientuotą teoriją, socialinis darbuotojas neduoda patarimų, nediskutuoja, neinterpretuoja ir neteikia siūlymų. Individo savirealizacijos motyvas leidžia individui pačiam apsispręsti, kas jam yra geriau. Darbuotojas savo draugišku, rūpestingu ir pagarbiu požiūriu į klientą padeda jam laisvai reikšti jausmus, kurie yra susiję su kliento problema.
Humanistinis sveikatos modelis ir neįgalieji
Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie sveikatą ir ligą.
Taip pat skaitykite: Modelio kūrimo projektas
Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą. Socialinio darbo praktikoje tai reiškia orientaciją į kliento kompetencijų stiprinimą, savarankiškumo ugdymą ir bendradarbiavimą su kliento aplinka.
Humanistinis socialinis darbuotojas: vaidmuo ir kompetencijos
Humanistinis požiūris socialiniame darbe pabrėžia žmogaus teises, kurios yra pripažįstamos kaip prigimtinės ir socialinės kilmės. Žmogus kuria visuomenę, o visuomenė kuria jį. Kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių, o pagalbos efektyvumą lemia pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui.
Socialinis darbuotojas, taikydamas humanistines nuostatas, turi: suvokti žmogaus unikalumą ir priimti jį tokį, koks jis yra; būti tolerantiškas ir nesmerkti kliento; netaikyti standartinių šablonų ir problemų sprendimo modelių; pripažinti žmogaus teisę į saviraišką ir savirealizaciją; skatinti kliento savarankiškumą ir atsakomybę už savo gyvenimą.
Egzistencializmo ryšys su humanistiniu modeliu
Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Pagal Rogersą ir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo - išreikšti save. Egzistencinė filosofija padėjo kitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą. Toks metodas buvo rastas pasitelkus Husserį ir jo fenomenologinę analizę, kuria buvo galima apibūdinti kiekvieną individualų žmogų ir turtingą jo išgyvenimų pasaulį.
Egzistencializmas turėjo didelės įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę. Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima ir reikšmingais jam žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinis modelis Lietuvoje
Praktiniai humanistinio modelio taikymo aspektai darbui su neįgaliaisiais
- Individualizuotos intervencijos: negalima visiems klientams taikyti tų pačių problemų sprendimo modelių, nes niekuomet nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių.
- Empatija, nuoširdumas ir besąlygiška pagarba kaip terapinio santykio kertiniai elementai.
- Poreikių vertinimas pagal Maslow - nuo fiziologinių ir saugumo poreikių užtikrinimo iki priklausomybės, orumo ir savęs realizavimo skatinimo.
- Skatinimas įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, stiprinti socialinius ryšius ir tinklus.
- Kliento autonomijos ir atsakomybės stiprinimas - orientacija į kliento sprendimus ir pasirinkimus.
- Kartais derinti humanistinę perspektyvą su kitomis teorijomis (pvz., sistemos ar įgalinimo modeliais) efektyviam paslaugų teikimui.
Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama.
Taikymo pavyzdys: integruotos paslaugos neįgaliesiems
Socialinio darbo praktikoje bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros, švietimo ir neįgaliųjų organizacijomis leidžia užtikrinti, kad bus patenkinti pirminiai fiziologiniai ir saugumo poreikiai, o toliau - socialiniai ir psichologiniai poreikiai. Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemia sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Bendradarbiavimas tarp institucijų yra būtinas, nes vien pati organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo, neįveiks visų kliento poreikių. Bendradarbiavimas leidžia keistis informacija, žiniomis ir resursais, planuoti integruotas intervencijas ir vertinti paslaugų kokybę.
Vertinimas ir įvertinimo priemonės
Humanistinės pakraipos vertinimo praktikos gali būti tiek standartizuotos (klausimynai), tiek kokybinės (atviri nuoširdūs pokalbiai). Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastos nuoširdžios pokalbių formos, leidžiančios geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.
Išvados ir rekomendacijos praktikai
- Taikyti humanistinį požiūrį socialinio darbo su neįgaliaisiais praktikoje, užtikrinant empatiją, nuoširdumą ir besąlygišką pagarbą.
- Prioritizuoti Maslow žemutinės hierarchijos poreikių užtikrinimą, tada sistemingai dirbti su priklausomybės, orumo ir savirealizacijos poreikiais.
- Vystyti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, siekiant holistinio darbo su klientu ir efektyvesnio paslaugų derinimo.
- Skatinti neįgaliųjų įtraukimą į bendruomeninę veiklą, remiantis jų potencialu ir norais.
- Derinti humanistinį modelį su kitais metodais, kai reikia specifinių technikų ar struktūrinių sprendimų.
Humanistinės teorijos integravimas į socialinį darbą su neįgaliaisiais leidžia kurti paslaugas, kurios gerbia kliento unikalumą, stiprina jo atsakomybę už gyvenimą ir padeda realizuoti potencialą. Tokia praktika remiasi žmogaus orumu, empatišku santykiu ir holistiniu požiūriu į kliento poreikius.
tags: #humanistinio #modelio #pritaikymas #socialiniame #darbe #su