Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva, mokslininkų ir tyrėjų grupė parengė Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinį ir administracinį modelį. Ministerijos tinklalapyje paskelbtame „Socialiniame pranešime 2013-2014“ naujasis kūrinys įvardintas kaip Lietuvos visuomenės vystymosi socialinis modelis, nors tyrimai apima tik šios ministerijos kuruojamus plėtros parametrus. Pristatomas modelis, anot jo autorių, yra kompleksinis projektas, atspindintis esminius šalies socialinio ir ekonominio vystymosi aspektus (Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“) ir Europos Sąjungos ilgalaikės plėtros nuostatas („Europa 2020“).
Atliktas tyrimas analizuojamos situacijos kontekste išsamiai ir nuosekliai atskleidžia ir įvertina dabartinę Lietuvos situaciją, supažindina su kitų valstybių socialinio ir ekonominio vystymosi parametrais, siūlo konkrečias pokyčių priemones Lietuvai. Tyrimo tematika aprėpia socialinio ir ekonominio pobūdžio problemas. Atskirti šiuos aspektus yra sudėtinga, nes jie glaudžiai persipynę tarpusavyje. Tokį atskyrimą galima laikyti sąlyginiu, tačiau jį padaryti būtina.
Projekto autoriai pristatomą modelį struktūriškai padalino į dvi dalis - Darbo kodeksą ir Valstybinio socialinio draudimo sistemą, kiekvienai iš jų priskirdami vienodai reikšmingą vietą.
Darbo kodekso modernizavimas
Darbo kodekso modernizavimo tikslas - jo nuostatas pritaikyti šiandienos socialinės ir ekonominės plėtros reikalavimams bei priartinti jas prie išsivysčiusių šalių teisinių ir socialinių normų. Nemažai kodekso straipsnių tebėra likę nuo sovietmečio, kur pirmenybė teikiama kolektyvinės sutarties institutui. Darbo santykių, apimančių ne tik darbo laiko fiksavimo, bet ir (tai - svarbiausia) darbo užmokesčio dydžio nustatymo ypatumus, lankstumas, jų teisinio įforminimo supaprastinimas ir reglamentavimas kolektyvinėmis sutartimis yra svarbi vadinamojo socialinio dialogo tarp darbdavio ir darbuotojo dalis. Problema ta, kad kolektyvinių sutarčių sistema apima tik apie 10 proc.
Nevienareikšmiškai vertinama ir kolektyvinių sutarčių formų įvairovė. Minėtame ministerijos pranešime informuojama apie vis dažniau pasirašomas teritorinio ir šakos lygmens kolektyvines sutartis. Tuo tarpu naujojo modelio rengėjų atliktoje analizėje akcentuojamas deklaratyvus ir rekomendacinis šių sutarčių pobūdis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Kelia abejonių parengto modelio galimų ekonominių rezultatų vertinimas. Nesudėtinga apklausa nustačius darbdavių nuomonę apie lankstesnio darbo grafiko pranašumus, nekorektiška teigti, kad bus sukurta apie 145 tūkst. naujų darbo vietų. Kurti naujas darbo vietas niekada nebuvo ir nėra verslo prioritetas, todėl socialinės atsakomybės lozungas čia vargu ar padės. Darbdavio veiklos variklis - darbuotojo sukuriama ekonominė nauda įmonei. Tinkamai atlikdamas šią misiją, verslininkas didina ūkinės veiklos efektyvumą, prisideda prie visuomeninės gerovės didinimo. Vadinasi, nėra jokių garantijų, kad naujai sukurtos darbo vietos išsaugos esamas darbo vietas.
Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarka
Labai ambicingos Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkos gairės: „…sukurti ekonomikos svyravimams atsparią ir į piliečių poreikius orientuotą socialinės apsaugos sistemą, nedidinant apmokestinimo“. Tai puikus šūkis socialinės darnos įtvirtinimo idėjai, tačiau realioje ekonominėje plotmėje vizijų patrauklumas labai dažnai išblėsta.
Tyrime atskleista nemažai įdomių idėjų VSD sistemai pertvarkyti: mažinti darbdavio išlaidas darbuotojo socialiniam draudimui, patikimiau apdrausti darbuotoją netekus darbo ir pan. Tačiau siekis formuoti tvarų ir subalansuotą VSD biudžetą valstybės biudžeto sąskaita, į pastarąjį perkeliant pagrindinės pensijų dalies ir aktyvių darbo rinkos priemonių finansavimo išlaidas, kurių bendra metinė piniginė vertė yra daugiau nei 1 mlrd. eurų, reikalauja aiškiai apibrėžti bent potencialius biudžetinių pajamų didinimo šaltinius. Modelio kūrėjai supranta užduoties sudėtingumą, pabrėždami, kad siūlomos reformos priemonės nėra pajamų kūrimo elementas.
Darbo užmokestis ir ūkio struktūra
Atlyginimo už darbą dydis atspindi darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykių darną, daro įtaką šalies makroekonominiam vystymuisi ir fiskaliniam stabilumui, parodo darbo jėgos ir globaliai rinkai pateikiamų produktų ir paslaugų konkurencingumo lygį. 2013 m. vidutinio mėnesinio bruto atlyginimo šalyje dydis (apie 650 eurų) lyginamas Europos Sąjungoje santykiu su aukšto išsivystymo lygio šalimis 1 su 5-6, o su vidutinio išsivystymo lygio - 1 su 2-3. Estijoje šis rodiklis buvo beveik 35 proc.
Minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) Lietuvoje yra labai nedidelis - tik 300 eurų (Estijoje - 390 eurų), tačiau santykinis nuo vidutinio atlyginimo rodiklis Lietuvoje ir Estijoje yra maždaug vienodas ir siekia apie 45 proc. Išsivysčiusiose ES šalyse šis rodiklis siekia apie 50 proc. Žodžiu, situacija su MMA Lietuvoje esmingai nesiskiria nuo ES šalių, todėl politikų „rūpinimasis“ minimalios algos didinimu realaus ekonominio pagrindo neturi. Tai patvirtina ir Vokietijos pavyzdys, kur nuo 2015 m. Didžiausią rūpestį turėtų kelti vidutinio atlyginimo didėjimo tempas. 2000-2008 m. šis parametras išaugo 2,2 karto, tačiau 2008-2014 m. augimas siekė tik 8,5 proc.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Lietuvos ūkio struktūra neatitinka šiuolaikinių inovatyvios ekonomikos reikalavimų, o tai lemia ribotas Lietuvos ekonomikos konkurencines galimybes. Gerai, kad vis rečiau minime pigią darbo jėgą, kaip konkurencinį pranašumą. 2013 m. duomenimis, darbuotojų atlyginimų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis nedviprasmiškai parodo, kuriose iš jų (gal tik išskyrus elektros, dujų ir garo tiekimą, kur lemiamą vaidmenį vaidina monopolinė ar oligopolinė įmonių padėtis rinkose) veikiančios darbo vietos efektyviausiai atitinka rinkos poreikius.
Vos keliose ekonominėse veiklose (atskiri apdirbamosios pramonės sektoriai; informacija ir ryšiai; finansinė ir draudimo veikla; profesinė, mokslinė ir techninė veikla; viešasis valdymas ir gynyba, privalomasis socialinis draudimas) vidutinis darbuotojo atlyginimas viršija šalies vidurkį daugiau nei 25 proc., o jose dirba apie 160 tūkst. žmonių. Tai sudaro tik apie 15,5 proc. nuo visų darbuotojų sąlyginio skaičiaus. Tuo tarpu didmeninės ir mažmeninės prekybos bei apdirbamosios pramonės sektoriuose, kuriuose įdarbinta beveik 350 tūkst. žmonių (apie 34 proc. Verta atskirai paminėti visuomenės ir atskiro individo gerovę lemiančias švietimo, sveikatos priežiūros ir poilsio organizavimo ekonomines veiklas, kuriose darbuojasi beveik 236 tūkst. žmonių (apie 23 proc. nuo bendro dirbančiųjų skaičiaus), tačiau vidutinis atlyginimas jose vis nepasiekia šalies vidurkio. Tuo tarpu pažangių technologijų gamybos sektoriuje 2013 m. dirbo tik kiek daugiau nei 4 tūkst. darbuotojų (0,4 proc.
Pristatomame modelyje socialinės plėtros tikslai siejami su ekonominę plėtrą skatinančiais intarpais - užimtumu ir investicijomis. Tačiau pagal aptariamą tyrimą, ekonominių parametrų svarba yra ribota ir nepakankama. Be to, tik iš dalies palaikoma subordinacija su aukštesnio lygio planavimo dokumentais. Tinkamiausias pavyzdys - darbo vietų kūrimas.
Vyriausybės priimtoje Užimtumo didinimo 2014-2020 metų programoje, LR Vyriausybės patvirtintoje 2013 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr.878, pabrėžiama, kad „skatinant naujų darbo vietų atsiradimą, svarbus ne kiekybinis, o kokybinis darbo vietų sukūrimo aspektas, todėl svarbu šalies ūkyje sukurti kuo daugiau kokybiškesnių naujų darbo vietų, sukuriančių didesnę pridėtinę vertę“. Naujojo modelio aptarimo kontekste svarbu paminėti Vyriausybės patvirtintą tarpinstitucinį Užimtumo didinimo programos įgyvendinimo veiklos planą (žr. 2014 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1365 redakciją), kuriame aptariamam modeliui sukurti skiriamas vienas (iš keliolikos pateikiamų) šio plano įgyvendinimo punktų.
Atskiroms ministerijoms suformuluoti konkretūs tiksliniai uždaviniai, tiesiogiai sietini su aptariamo modelio įgyvendinimu: Ūkio ministerijai - verslo vystymo krypčių formavimas, skatinant vietos ir tarptautinių klasterių bei produktų ir paslaugų vertės grandinių kūrimą; Švietimo ir mokslo ministerijai - verslumo ugdymo programų įgyvendinimas visose švietimo sistemos pakopose, pradedant pradinio mokymo posisteme. Tai liečia ne tik ministerijas, bet ir jų koordinavimo zonoms priskirtinus subjektus, t. y. Akivaizdu, kad kompleksinis modelis vienos ministerijos koordinacinėje erdvėje nėra tapatus Vyriausybės kompleksiniam planui viso valstybės ūkio mastu.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Vyriausybės parengtas tarpinstitucinis veiklos planas turėtų ne tik numatyti atskiroms institucijoms specifinius rodiklius, bet ir sukurti parametrų tarpusavio sąveikos ir siektinų rezultatų vertinimo procedūras. Ūkio pertvarkos pagrindu kuriamas visuomenės socialinės gerovės modelis tikrove gali virsti tik įgyvendinant vientisą strategiją.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti valstybės biudžetinių ir ES fondų lėšų panaudojimui: kiekybiniai lėšų įsisavinimo rodikliai neturėtų būti įtraukti į efektyvumą vertinančius parametrus. Priešingu atveju, valdymo grandinėje „vizija - realizavimo strategija - veiklos planas - rezultatas“ įgyvendinamas imitacinis gerų norų projektas, kaip ir siekis sukurti tvarią valstybinio socialinio draudimo sistemą ant nestabilaus valstybės biudžeto pamatų, neduos laukiamų rezultatų.
Todėl siekiant subalansuoti mokinių veiklas bei kompensuoti padarytą šalutinį neigiamą nuotolinio mokymo poveikį, tikslinga sukurti modelį padėsiantį išspręsti susidariusias problemas bei pagrįsti jį ekonomine išraiška. Sukurti COVID-19 sukeltos pandemijos pasekmių valdymo ekonominį modelį ir priemones, kurios padės valdyti neigiamas pasekmes, turinčias įtakos ugdymo proceso įgyvendinimui.
Projekto finansavimas: ES struktūrinių fondų projektas, finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos priemonės Nr. 13.1.1-LMT-K-718 veiklą „Aukšto lygio tyrėjų grupių vykdomi moksliniai tyrimai, skirti kurti ūkio sektoriams aktualias MTEP veiklų tematikas atitinkančius rezultatus, kurie vėliau galėtų būti komercinami”.
Mokslo pažanga ir globalizacijos procesai, keičiantys visuomenės poreikius, šalies raida ir jos perspektyvos kelia naujus uždavinius ugdymo turiniui ir jo įgyvendinimui. Siekti visapusės ugdymo(si) pažangos, užtikrinant ugdymo kokybę ir skiriant tinkamą dėmesį kiekvieno vaiko ugdymo(si) poreikiams tampa bene svarbiausiu mokyklos tikslu. Šiuo metu Lietuvoje prasidėję ugdymo turinio atnaujinimo procesai pabrėžia kitokius ugdymo turinio ir organizavimo principus (pvz., daugiau dėmesio imama skirti integruotam, personalizuotam ugdymui, mokytojo vaidmens kaitai, perėjimui prie mokymosi paradigmos, duomenimis grįstam ugdymui, skaitmeninių technologijų naudojimui ugdyme ir pan.).
Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (PISA) 2015 m. duomenys rodo, kad tose šalyse, kuriose mokykloms suteikta daugiau atsakomybės už ugdymo turinį, mokiniai pasiekia aukštesnius rezultatus. Siekiant minėtų pokyčių, ypač svarbu užtikrinti proveržį, t. y. į mokyklas diegti naują, šiandienos mokinio poreikiams pritaikytą, duomenimis ir naujausiomis švietimo tendencijomis grįstą ugdymo turinį.
Sprendžiant įtraukties mokytis sunkumų patiriančių mokinių ugdymo problemą, bus vykdomos veiklos, skirtos vaikų socializacijos centrų auklėtinių, į Lietuvą atvykusių užsieniečių ir grįžusių Lietuvos Respublikos piliečių šeimų vaikų, žemų pasiekimų mokinių ugdymo organizavimo kokybei gerinti. Siekiant didesnių ugdymo turinio ir organizavimo pokyčių, projekte ugdymo turinys bus kuriamas ir išbandomas kartu su pačiomis mokyklomis, jų steigėjais.
Jaunimo dalyvavimas įvairiose iniciatyvose skatina kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir bendradarbiavimą. Tai padeda jaunimui ugdyti įgūdžius, kurie yra būtini šiandieninėje darbo rinkoje, tokius kaip komandinio darbo, lyderystės ir problemų sprendimo įgūdžiai. Lietuvoje jauni žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip nedarbas, socialinė atskirtis ir sunkumai integruojantis į darbo rinką.
Todėl socialinės iniciatyvos, skirtos jaunimo įsitraukimui, yra ypač svarbios. Tokios iniciatyvos gali būti įvairios: nuo savanorystės programų, jaunimo centrų veiklos, iki projektų, skirtų socialinės integracijos skatinimui. Svarbu, kad šios programos būtų pritaikytos prie jaunimo poreikių, ir kad jauni žmonės jaustųsi vertinami ir išgirsti. Be to, jaunimo įsitraukimas padeda stiprinti bendruomenes. Jauni žmonės, dalyvaujantys socialinėse iniciatyvose, dažnai tampa pavyzdžiais kitiems, skatindami ir bendraamžius prisijungti prie veiklos. Tokiu būdu kuriama stipresnė, labiau susitelkusi ir atsakinga visuomenė, kurioje kiekvienas narys jaučiasi svarbus ir reikalingas.
Socialinės iniciatyvos, skirtos jaunimo įsitraukimui, Lietuvoje pastaraisiais metais tapo itin svarbiu socialinės politikos ir pilietinės visuomenės raidos aspektu. Pirmiausia, būtina paminėti, kad socialinės iniciatyvos orientuotos į jaunimo poreikius ir interesus. Jos siekia suteikti jaunimui galimybes vystytis, išreikšti save ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Vienas iš svarbiausių šių iniciatyvų tikslų - skatinti jaunų žmonių savimonę bei pilietinę atsakomybę. Tai pasiekiama organizuojant įvairias veiklas, tokias kaip diskusijos, seminarai, kūrybinės dirbtuvės ir savanoriška veikla.
Be to, socialinės iniciatyvos dažnai skatina bendradarbiavimą tarp jaunimo ir įvairių organizacijų, tokių kaip nevyriausybinės organizacijos, mokyklos, universitetai ir verslo sektorius. Dar vienas svarbus aspektas - socialinės iniciatyvos siekia mažinti jaunimo socialinę atskirtį ir padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais. Tai apima programas, orientuotas į pažeidžiamas grupes, pavyzdžiui, jaunimą iš socialiai remtinų šeimų, migrantus ar asmenis su negalia. Taip pat svarbu paminėti, kad socialinės iniciatyvos dažnai orientuojasi į inovacijas ir kūrybiškumą. Jaunimas skatinamas kurti ir įgyvendinti savo idėjas, taip prisidedant prie socialinės pokyčių.
Apibendrinant, socialinės iniciatyvos, skatinančios jaunimo įsitraukimą Lietuvoje, yra labai įvairios ir apima daugybę aspektų. Jaunimas Lietuvoje turi unikalią galimybę aktyviai prisidėti prie socialinių iniciatyvų, kurios formuoja jų ateitį ir visos visuomenės gerovę.
Pirmiausia, jaunimo balsas gali pasireikšti per savanorišką veiklą. Daug organizacijų, tiek nevyriausybinių, tiek valstybinių, siūlo galimybes jaunimui dalyvauti įvairiuose projektuose, kurie apima socialinę pagalbą, aplinkosaugą ar kultūrines iniciatyvas. Be to, jaunimas gali prisidėti dalyvaudamas diskusijose ir forumuose, kurie skirti socialinėms problemoms spręsti. Tokios platformos leidžia jiems išreikšti savo nuomonę, dalintis idėjomis bei pasiūlyti inovatyvius sprendimus. Socialinės medijos taip pat yra galingas įrankis, leidžiantis jaunimui skelbti savo nuomonę ir organizuoti iniciatyvas. Per socialines platformas jauni žmonės gali mobilizuoti kitus, skleisti žinią apie svarbias temas, tokias kaip klimato kaita, lyčių lygybė ar švietimo reforma.
Jaunimas taip pat gali prisidėti per kūrybines iniciatyvas. Menas, muzika, literatūra ir kitos kūrybinės formos gali būti naudojamos kaip galingas įrankis socialinei kritikai ir pokyčiui. Galiausiai, jaunimo įsitraukimas gali pasireikšti ir per švietimą. Jauni žmonės gali organizuoti seminarus, mokymus ir diskusijas savo bendruomenėse, siekdami informuoti kitus apie svarbias temas ir skatinti kritinį mąstymą. Visi šie veiksmai rodo, kad jaunimo balsas yra svarbus ir gali turėti didelę įtaką socialinėms iniciatyvoms Lietuvoje.
Bendradarbiavimas su organizacijomis yra esminis aspektas, skatinantis socialinių iniciatyvų sėkmę ir jaunimo įsitraukimą Lietuvoje. Partnerystės gali būti įvairios: nuo bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) iki viešojo sektoriaus institucijų ar privataus verslo. Pirmiausia, NVO atlieka svarbų vaidmenį formuojant jaunimo politiką ir inicijuojant įvairias programas, kurios yra orientuotos į jaunimą. Jos dažnai turi tiesioginę patirtį ir žino, kokie iššūkiai kyla jaunimui, todėl jų indėlis yra neįkainojamas. Viešojo sektoriaus institucijos, tokios kaip savivaldybės ar ministerijos, taip pat gali būti svarbūs partneriai. Jos dažnai teikia finansavimą, išteklius ir galimybes jaunimo organizacijoms įgyvendinti savo iniciatyvas.
Privačios įmonės taip pat gali tapti vertingais partneriais. Bendradarbiavimas su verslu gali atnešti ne tik finansinę paramą, bet ir galimybes jaunimui įgyti praktinės patirties, mokymus ar mentorių pagalbą. Svarbu paminėti, kad sėkmingas bendradarbiavimas reikalauja aiškių tikslų, komunikacijos ir pasitikėjimo. Organizacijos turi sugebėti aiškiai išdėstyti savo lūkesčius ir pasidalinti savo ištekliais. Bendradarbiavimas taip pat gali apimti įvairius projektus, iniciatyvas ir renginius, kurie skatina jaunimo įsitraukimą. Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bendradarbiavimas su organizacijomis gali padėti jaunimui ne tik įgyti naujų įgūdžių, bet ir plėtoti socialinius ryšius, didinti savivertę bei jaustis dalimi platesnės bendruomenės.
| Rodiklis | 2013 m. | Estija | ES vidurkis |
|---|---|---|---|
| Vidutinis mėnesinis bruto atlyginimas (eurais) | 650 | ~878 | N/A |
| Minimalus mėnesinis atlyginimas (eurais) | 300 | 390 | N/A |
| MMA santykis su vidutiniu atlyginimu | ~45% | ~45% | ~50% (išsivysčiusios ES šalys) |
Doc. dr.
tags: #lietuvos #socialinio #modelio #sukurimo #projektas