Lietuva, kaip ir daugelis posovietinių šalių, susiduria su iššūkiais pertvarkant vaikų globos sistemą. Didelis vaikų skaičius globos namuose, nepakankamas dėmesys šeimos stiprinimui ir alternatyvių globos formų plėtrai - tai problemos, kurias būtina spręsti.
Šiame kontekste ypač vertinga Gruzijos patirtis, kuri parodo, kad net ir sudėtingomis sąlygomis galima pasiekti reikšmingų pokyčių, mažinant priklausomybę nuo institucinės globos ir užtikrinant vaikams galimybę augti šeimoje.
Jau ne pirmą kartą Vaiko teisių komitetas kantriai primena Lietuvai, kad ji turi atlikti visus šiuos namų darbus ir stipriai sumažinti nelemtą priklausomybę nuo vaikų globos įstaigų. Lietuva gali ir privalo pasiekti, kad po vienerių-dvejų metų kūdikiai nebepatektų į įstaigas, kurios, kaip yra įrodyta, trikdo vaikų raidą. Daugelyje valstybių didelės vaikų globos įstaigos seniai išnyko arba tapo ypatinga išimtimi.
Anksčiau pavyzdžiu Lietuvos apsnūdusiems politikams teikdavome Europos Sąjungos senbuves, o dabar jau mus stipriai lenkia tokios valstybės, kaip Bulgarija ar Gruzija.
Gruzijos pavyzdys: nuo kritikos iki sėkmės
2008 metais JT Komitetas svarstė Gruzijos ataskaitą. Daug kritikos ir rimtų rekomendacijų Komitetas tuo metu skyrė Gruzijos vaikų globos sistemai. Galbūt jų kažkada buvo nedaug, bet per paskutinius 20 metų Gruziją užpuolusios negandos palietė ir vaikystės sritį. 2008 m. Gruzijoje 4 600 vaikų gyveno įvairiose vaikų globos įstaigose. Ir kaip tik tais metais (karo metais) Gruzija apsisprendė.
Taip pat skaitykite: Pamokos iš Gruzijos vaikų globos
Nuo 2008 m. ši išdidi valstybė ir tauta ėmėsi įgyvendinti tarptautines rekomendacijas vaikų globos srityje. Pačių vaikų globos įstaigų buvo 41. O dabar beliko trys, taigi 38 įstaigos buvo uždarytos. Iš likusių trijų įstaigų dvi yra skirtos vaikams su sunkia negalia, ir šiuo metu Gruzijos valdžia tariasi su užsienio ekspertais, kaip užtikrinti šių vaikų su sunkia raidos negalia teisę gyventi šeimoje. Neabejoju, kad globėjai pačioje Gruzijoje bus rasti ir šiems vaikams, nes Gruzijos valdžia žino, kad viskas yra įmanoma, jei mes to norime.
Gruzija yra pasiryžusi kuo greičiau tapti laisva nuo vaikų globos įstaigų valstybe („institution-free country“). Šiam siekiui nesutrukdė nei karas, nei įtempta politinės situacija valstybės viduje, nei valdžių kaita. Gruzija demonstruoja politinę valią.
Kur dabar tie vaikai, kurie gyveno prieš keletą metų globos namuose? 2 300 vaikų buvo sugrąžinta į biologines šeimas, tam procesui skiriant ypatingai daug ir kokybiškų socialinių paslaugų. Kai po karo su Rusija JAV pasiūlė Gruzijai finansinę paramą ir amerikiečiai užsiminė, kad ji galėtų būti skirta vaikų globos įstaigoms, Gruzijos sveikatos ministras pasikvietė JAV atstovus ir priminė jiems šiuolaikinius principus - kad reikia paramą skirti tam, kad vaikai gyventų šeimose, o ne įstaigose. Papildomai biologinės šeimos, kurioms sugrąžintas vaikas iš įstaigos, gauna 550 JAV dolerių per mėnesį, jau nekalbant apie nemokamą sveikatos apsaugą ir, jei prireiktų, dienos centro paslaugą.
1 600 vaikų i globos įstaigų apsigyveno prieš tai parengtose globėjų šeimose. Dabar jose gyvena 1 070 vaikų, tarp jų nemažai vaikų yra su specialiais poreikiais (vaikai su raidos negalia, elgesio sutrikimais). Auginti globon paimta sudėtingų problemų turintį vaiką yra sunkus darbas, Gruzijos valdžia moka šiems profesionaliai parengtiems globėjams ne tokius jau mažus atlyginimus.
Štai kaip atrodo Gruzijos vaikų globos sistemos pertvarkos rezultatai lentelėje:
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
| Rodiklis | 2005 metai | 2011 metai | 2012 metų pabaiga |
|---|---|---|---|
| Vaikų skaičius globos institucijose | 4100 | 915 | 250 |
| Globos namų skaičius | 41 | - | 5 |
| Užregistruoti apsiėmimo globoti atvejai | 129 | 479 | - |
| Mažų grupinių namų skaičius | - | 15 (2010) | 45 |
350 vaikų nepavyko rasti globėjų šeimos ar sugrąžinti į biologinę šeimą, bet dėl to jie neliko didelėse globos įstaigose. Šie vaikai dabar gyvena po 8-10 vaikų (jokiu būdu ne daugiau) mažuose grupiniuose namuose. Vienu balsu visi Gruzijos Vyriausybės nariai ir kiti politikai bei valdininkai kalba ir veikia ta pačia kryptimi - kiekvienam vaikui turime rasti šeimą, nes gyvenimas įstaigoje yra žalingas vaiko ir tuo pačiu valstybės raidai.
„Apie vaikų globą atvirai“: kas yra budintis globotojas?
Vykdant šią ypatingą misiją Lietuvai dėmesio vertų pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli - posovietinių šalių blokui priklausančių Gruzijos ir Moldovos atvejai ryškiai išsiskiria šiame kontekste. Šios rytinės Europos Sąjungos kaimynės įrodo, jog per kelerius metus tūkstančiai vaikų gali rasti tikrus namus.
Gruzijos pertvarkos stebuklas
Nors Gruzija globos pertvarkos idėją puoselėjo jau 2005 metais, aktyvių veiksmų keisti sistemą imtasi tik 2008 metais. Impulsą tuo metu davė daug socialinių problemų išryškinęs karinis konfliktas su Rusija ir UNICEF Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto susirūpinimas dėl vaikų siuntimo į didelius globos namus net tais atvejais, kai to buvo galima išvengti.
Tuo metu Gruzijos valstybinėse didelėse globos įstaigose gyveno vos keliais šimtais vaikų daugiau (4000) nei dabar Lietuvoje (2014 metų gruodžio 31 dieną vaikų globos institucijose augo 3562 vaikai). Nusprendusi spręsti valstybės globojamų vaikų gerovės klausimą, Gruzija globos pertvarką ėmė statyti ant dviejų pagrindinių ramsčių - didelių globos namų uždarymo bei skaidymo (deinstitucionalizacijos) ir alternatyvų jiems kūrimo.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Į platų alternatyvų sąrašą buvo įtrauktas net tik šeimyniškų bendruomenių ir mažų grupinių namų (iki 10 vaikų) kūrimas, bet ir bendruomeninių paslaugų tinklo ir sistemos, padedančios išvengti šeimų atskyrimo, formavimas. Galiausiai patvirtinta, kad maži grupiniai namai, primenantys dideles šeimas, vaikų gyvenamąja vieta gali tapti tik tada, kai grąžinimas šeimai, įvaikinimas ar globa neatitinka vaiko interesų.
Vienoje svarbiausių pertvarkos „biblijų” - 2008-2012 metų Nacionaliniame Vaiko Veiksmų Plane - numatyti ir kiti pertvarkos sėkmei būtini darbai. Nutarta, jog yra privaloma stiprinti šeimų pasirengimą ir norą globoti, didinti valstybės finansuojamų dienos globos centrų ir profesionaliai parengtų socialinių darbuotojų skaičių.
Tam, kad būtų užtikrintas reformos vykdymo tempas ir viskas vyktų skaidriai, į proceso stebėjimą ir vertinimą įsitraukė ne tik suinteresuotos ministerijos, bet ir dvišaliai donorai, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos.
Tokia didžiulė pertvarka, atrodo, turėtų judėti lėtai. Bet didžiulis noras veikti ir įrodyti, jog tai gali būti padaryta gerai ir per trumpą laiką, vaisių davė jau po 3-4 metų. Skaičiai kalba patys už save.
Vaikų skaičius globos institucijose sumažėjo nuo 4100 (2005 metais) iki 915 (2011 metais). Su valstybės ir donorų pagalba, apytiksliai 70 proc. šių jaunųjų globos institucijų gyventojų planuota sugrąžinti šeimoms, o likę 30 proc. rastų vietą įtėvių, globėjų šeimose, arba mažuose grupiniuose namuose.
Kurti tokius planus pirmiausiai leido pozityvi statistika susijusi su augančiu globėjų skaičiumi - 2011 metais užregistruoti 479 apsiėmimo globoti atvejai, o 2005 metais jų buvo tik 129. USAID, Gruzijos Darbo, sveikatos ir socialinių reikalų ministerija ir UNICEF sutaria, kad reformos rezultatus galima vadinti ne tik matomais, bet ir dramatiškais.
Naujausiais turimais duomenimis (2012 pabaiga), didelėse globos institucijose gyvenančių vaikų skaičius buvo sumažintas nuo 4000 iki 250, o iš prieš pertvarką veikusių 41 globos namų yra palikti tik 5. 2010-2012 metais mažų grupinių namų skaičius išaugo nuo 15 (2010) iki 45 (2012) - juose apsigyveno apie 350 vaikų.
Per 12 mėnesių tarpą iki šio atskaitos momento, net 33 procentai iš globos institucijas palikusių vaikų grįžo pas savo tikrąsias, biologines šeimas. Tai padėjo paskatinti ir nuo 2010 metų valstybės dvigubai padidintas vadinamasis „susivienijimo paketas” - vaiką susigrąžinusioms šeimoms skiriama mėnesinė 50 dolerių išmoka, sveikatos draudimas ir, jei yra poreikis, galimybė naudotis nemokamomis dienos centro paslaugomis.
Štai kaip atrodo Gruzijos vaikų globos sistemos pertvarkos rezultatai lentelėje:
| Rodiklis | 2005 metai | 2011 metai | 2012 metų pabaiga |
|---|---|---|---|
| Vaikų skaičius globos institucijose | 4100 | 915 | 250 |
| Globos namų skaičius | 41 | - | 5 |
| Užregistruoti apsiėmimo globoti atvejai | 129 | 479 | - |
| Mažų grupinių namų skaičius | - | 15 (2010) | 45 |
Deinstitucionalizacijos planas Europoje
Moldova: iš internatų į šeimas
Perkonstruoti iš sovietmečio laikų paveldėtą globos sistemą yra didžiulis iššūkis. O ką jau kalbėti apie neturtingų Europos valstybių situaciją. Vis tik Moldova įrodė, kad stengiantis viskas įmanoma. Moldova reformos kelią pradėjo netrukus po to, kai 1993 metais tapo Jungtinių Tautų nare - tuomet pradėtas kurti Vaikų gerovės veiksmų planas. Gairės globos institucijų reformai ir integruotų socialinių paslaugų plėtrai patvirtintos 2007-2012 metams.
Vaikų grąžinimas į tikrąsias, biologines šeimas Moldovoje buvo derinamas su bendruomenės teikiamų socialinių paslaugų plėtra. Siekta, kad iš naujo integruoti vaikai gautų nuolatinį dėmesį - grįžtų į namus, eitų į vietines mokyklas ir kartu su tėvais nuolatos jaustų socialinių darbuotojų dėmesį ir pagalbą.
Vyriausybės patvirtintoje Vaikų globos įstaigų reformoje ambicingiausias tikslas buvo sumažinti ne šeimoje gyvenančių vaikų skaičių 50 proc., reorganizuoti globos institucijas ir padėti problemiškose šeimose gyvenantiems vaikams. Nors tokie tikslai neatrodė realistiški, 2013 metais UNICEF, Moldovos vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų pateiktas reformos įvertinimas privertė suklusti visus.
Iki 2012 metų vidurio, Moldovos globos institucijose gyveno 54 proc. mažiau vaikų nei 2007 metais. Pasiekti tokius unikalius rezultatus padėjo vietinės valdžios įsitraukimas į reformą ir užsibrėžtų tikslų vykdymas bei nevyriausybinių organizacijų indėlis teikiant reikalingas paslaugas. O iš pastarųjų didžiausią reikšmę turėjo parama ir pagalba įtėviams, pagalbinės įranga vaikams su negalia parūpinimas, motinos ir kūdikio prieglaudų kūrimas ir galimybė vaikams dalyvauti naujos sistemos kūrime.
Tiesa, skaičius sričių, kuriose, tęsiant globos pertvarką, dar reikia pasistengti, taip pat nemažas. Nepaisant to, kad institucijas paliko tiek daug vaikų, didelių globos įstaigų sumažėjimas nėra toks žymus - iš 2007 metais veikusių 67 globos institucijų tebeveikia net 57. Be to, dauguma namus vėl turinčių vaikų grįžo pas tikrąsias savo šeimas, o įtėvių atsirado vos keli šimtai - apytiksliai 270.
Taip pat problemų kilo ir su finansais - lėšos, sutaupytos uždarius 10 didelių globos įstaigų, nebuvo perduotos bendruomeninių ir šeimyninio tipo paslaugų kūrimui; visus atsiradusius išteklius panaudojo likusios didelės globos institucijos.
Lietuvos situacija: trypčiojimas vietoje ir neišnaudotos galimybės
Dabar grįžkime į Lietuvą. Per visus šiuos metus Lietuva trypčiojo vietoje, nors 2006 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas buvo Lietuvai rekomendavęs labai panašias išvadas, kaip ir Gruzijai. Startinė pozicija buvo panaši, bet dabar Lietuvos globos įstaigose vis dar gyvena apie 4 000 vaikų.
Lietuva ne tik neišnaudojo puikų galimybių pakartoti Gruzijos sėkmės, bet netgi įtvirtino per pastaruosius keletą metų priklausomybę nuo vaikų institucinės globos įstaigų. Valdžios institucijos tiesiog lenktyniavo tarpusavyje, ciniškais būdais gudraudamos, kad tik gausios valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšos ir toliau nusėstų globos įstaigose.
Pavyzdžiui, gimė idėja, kad dideli vaikų globos namai bus paversti „šeimyniškesniais“. Valdžios atstovų lūpomis kartojami užkeikimai, kad esą lietuviai nenori auginti ne savo vaikų - lyg nebūtų žinoma geroji patirtis, kad viskas priklauso nuo paskatų.
Ir mergaite, pramintai „Coliuke“, ir bet kokiam kitam vaikui iš globos įstaigos būtų surasti globėjai, jei tik to būtų siekiama. Buvusių valdžių polinkis proteguoti vaikų namų sistemą persidavė dabartinei valdžiai. Atrodo, kad ir ši valdžia myli didelius pastatus ir galimybę nuolat juos renovuoti nemažiau už ankstesniąją.
Lyg iš anksto rūpinantis, kur reikės apgyvendinti kūdikių namuose ir vaikų globos namuose užaugintus ir todėl savim nebesugebančius pasirūpinti vaikus, Socialinės apsaugos ir Darbo ministerija suplanavo, kad 2020 m. Suprask kaip nori.
Pavyzdžiui, jei valstybė, kaip iki šiol, neteiks normalių prevencinių paslaugų rizikos grupių šeimoms, ir tokiu būdu tėvų globos netekusių vaikų padaugės (o taip gali atsitikti), tai tie 25 procentai institucijoje gali būti tiek patys 4 000 vaikų nuolatinėse globos įstaigose, kaip ir dabar, o gal net ir dar daugiau.
Neseniai du ministrai - Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir Darbo - pademonstravo politinę valią, nedviprasmiškai išreiškę paramą kūdikių namų sistemai - turbūt didžiausiai vaikų globos sistemos pertvarkos kliūčiai. Kūdikių namai seniai įvardinti tarptautinių ekspertų ne kaip Sutrikusio vystymosi kūdikių namai (kažkodėl šios įstaigos iki šiol taip vadinamos Lietuvoje), o kaip Sutrikdomo vystymosi kūdikių namai.
Todėl vieningai rekomenduojama šią žalingą kūdikių globos praktiką nutraukti, investuojant į civilizuotas alternatyvas ir visų pirma į lanksčias pagalbos šeimai paslaugas. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, ištiktos šoko po šio ministrų pareiškimo, ketina informuoti partnerius Europoje apie tai, nes tokia demoralizuojanti ir demonstruojanti bejėgiškumą valstybės - ES narės pozicija tampa jau net ne Lietuvos, o Europos Sąjungos problema.
Niekaip nepavyksta sužinoti, kaip Lietuva suplanavo investuoti į globos sistemos transformaciją 2014-2020 metų laikotarpio ES struktūrinius fondus. Toks ypatingas slaptumas ne tik kompromituoja Lietuvos įvaizdį, bet ir leidžia jau dabar su didele tikimybe prognozuoti, kad ir vėl daug ES milijonų bus skirta ne tam, kad šeimos galėtų sėkmingiau auginti vaikus, o tam, kad jos galėtų atidavinėti vaikus į dar kartą renovuotus kūdikių bei vaikų namus ir kitokius internatus.
Gruzija apsisprendė rūpintis vaikų gerove taip, kaip tai daroma sėkmingiausiai šiuos klausimus sprendžiančiose pasaulio ir Europos valstybėse. Tarė ir padarė.
Gruzijos pavyzdys rodo, kad net pačius sunkiausius laikus patirianti valstybė gali puikiai atlikti namų darbus sveikatos ir socialinėje ir sveikatos politikoje, jeigu tik šioje srityje veikia Vyriausybė ir yra politinė valia. Lietuvos pavyzdys yra kitoks.
Nors būdai siekti sėkmės seniai žinomi, ne kas kitas, o Lietuvos Vyriausybė vykdo veiksmingų sprendimų sabotažą, prisiimdama atsakomybę už tai, kad ir dabar, ir ateityje Lietuvos kūdikiai ir vyresni vaikai gyventų ne šeimose, o keistose, vaikų teisę vystytis pažeidžiančiose įstaigose.
Pertvarkos iššūkiai ir ateities vizija Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje prasidėjo reikšminga pertvarka, po kurios įgyvendinimo šalyje neturėtų likti vaikų namų apskritai, o be tėvų likę mažieji Lietuvos piliečiai namus atrastų šeimose ar pas globėjus.
Dar prieš 20 metų Lietuva pasirašė Jungtinių Tautų Vaiko teisės apsaugos konvenciją, kuri įtvirtina kiekvieno vaiko teisę augti šeimoje, tačiau iki šiol šios konvencijos esame neįgyvendinę. Vaikų globos namuose gyvena apie 4 tūkst. likimo nuskriaustų vaikų - turime jais tinkamai pasirūpinti ir užtikrinti gyvenimą rūpestingoje ir mylinčioje šeimoje.
Žinoma, vaikams, turintiems sunkią negalią ar sunkius elgesio sutrikimus, gali ir toliau prireikti institucinės priežiūros, medicininės ir kitos pagalbos, tačiau ir tokia pagalba gali būti teikiama mažuose, šeimyninio tipo globos namuose.
Valstybė pagaliau privalo išsikelti strateginį tikslą, kad Lietuvoje kiekvienas vaikas turi augti šeimoje. Ir svarbiausia, kad globėjai ir vaikai jaustų teigiamą šalia esančių žmonių požiūrį. Svarbu, kad vaikai nebūtų perdėtai stebimi, o juos priimtų kaip savus ir jie jaustųsi bendruomenės dalimi.
Rajono gyventojams, norintiems tapti globėjais ar budinčiais globėjais, reikia baigti specialius mokymus Gargždų socialiniame paslaugų centre. Mokymų pabaigoje tolimesniam darbui atrenkami apie 20-30 proc. Tai nereiškia, jog kiti darbuotojai automatiškai tampa nereikalingi. Dirbti mažose šeimynose turėtų tik motyvuoti žmonės. Šeimynoje bendravimas vyksta akis į akį ir darbuotojas atsakingas už konkretų vaiką.
Reikia reformuoti ir pačią sistemą. Reikia suprasti, kad tų žmonių, kurie dirba su rizikos šeimomis, atlyginimas mažai skiriasi nuo pašalpos dydžio.
Kol kas einame lėtu žingsniu. Per artimiausius 10 metų, manau, realu globos namuose augančių vaikų skaičių sumažinti per pusę. Svarbu nustatyti prioritetus, kam bus skiriamas dėmesys. Pirmiausia turi būti stipri politinė valia reformuoti sistemą.
Pastaraisiais metais paslaugų vertinimo mechanizmas griežtėjo, atsirado licencijos. Socialinių paslaugų priežiūros departamento darbuotojai lankosi globos įstaigose su parengtais klausimynais vaikams bei darbuotojams.