Demografinių tyrimų rezultatai rodo, kad sparčiai mažėjant santuokų ir didėjant ištuokų skaičiui, daugėjant nesantuokinių vaikų bei populiarėjant naujoms partnerystės formoms Lietuvoje gausėja nepilnų šeimų, kurių galva - moteris. Tokios šeimos dažniau patiria skurdą, susiduria su socialinėmis - psichologinėmis problemomis. Šeimos, gyvenančios kaime, situacija dar sudėtingesnė dėl ribotų socialinės raidos galimybių ir nepakankamos socialinių paslaugų pasiūlos.
Vienų motinų šeimos yra viena iš labiausiai diskutuotinų šeimų šiandienėje Europoje, iškelta kaip probleminė sritis Europos lyčių lygybės 2018-2023 metų strategijoje (Europos Komisija, 2019). Šiam šeimos tipui yra skiriamas ypatingas dėmesys dėl Europoje iškeltų lyčių lygybės ir atvirumo įvairovei vertybių, dėl vis didėjančio vienų motinų skaičiaus, kartu vis dar plačiai ir giliai patiriamo skurdo. 2017 metų „Eurostat“ duomenimis, daugiausia vienų motinų su vaikais šeimų yra Danijoje, ten tokios šeimos sudaro 30 proc. visų namų ūkių (Eurostat, 2017). Lietuva rikiuojasi antroje vietoje, 26 proc. visų namų ūkių (ibid.).
Tiek tarptautinėje, tiek lietuviškoje mokslinėje literatūroje daugiausia keliamos su vienų motinų šeimomis susijusios problemos yra lyčių nelygybė ir iš to kylanti skurdo feminizacija, branduolinės šeimos ideologijos, stigmatizacijos, mamų ir vaikų gerovės bei skurdo problemos. Tyrimai rodo, kad vis dar gajus požiūris į vienų motinų šeimas kaip „subyrėjusias“, „nepilnas“, moterys, vienos auginančios vaikus, neatitinka „gerų mamų“ standarto, o vaikai yra laikomi rizikos grupe, kuriai dažniausiai būdingi blogesni mokymosi rezultatai, polinkis į priklausomybes ir deviantinį elgesį, o suaugus - negebama kurti stabilių santykių (Neyer, 2006; Cohen, 1972; Booth ir McLanahan, 1989; Esping-Andersen ir Billari, 2015). Dėl nusistovėjusio požiūrio, kas yra tikra, gera šeima ir kokia turi būti motina ar moteris, visuomenėje kyla moralinė panika ir vienų motinų šeimos yra asocijuojamos su pagrindinio visuomenės pamato - šeimos - žlugimu; tokios nuotaikos ir nuostatos matomos ir politiniuose sprendimuose (Goodwin ir Huppatz, 2010; Zatler, 2014).
Branduolinė šeima, kurią išlaiko vyras, o moteris visą dėmesį skiria vaikų priežiūrai, daugelyje valstybių ir jų šeimos politikų vis dar yra pagrindinis kriterijus ir siekiamybė, nors visiškai nebeatitinka dabartinės demografinės situacijos ir visuomenės daugumos realybės (Mikkonen et al., 2016; Nelson, 2006). Naujausi longitudiniai tyrimai taip pat rodo, kad ne vienos motinos su vaikais šeimos forma per se daro blogą įtaką vaikų raidai ir gerovei, o būtent politinė socialinė terpė, kurioje tokia šeima gyvuoja (Howe et al., 2012; Mikkonen et al., 2016; Kendig and Bianchi, 2008). Nuo to, kaip kuriami įstatymai ir kokios vertybės dominuoja visuomenėje, priklauso šeimos ekonominė padėtis, kuri sumažina motinos naštą ir sudaro sąlygas savirealizacijai, socialiniams ryšiams ir kokybiškam ryšiui su vaiku kurti (ibid.).
Lyginamieji šalių tyrimai parodė, kad vaikai, turintys identiškas istorijas, tačiau gyvenantys skirtingose valstybėse, kuriose skiriasi gerovės valstybių režimai, turi labai skirtingų mokymosi pasiekimų, skiriasi jų psichologinė ir bendroji sveikata, kitokie jų interesai ateičiai; tam tikri politiniai sprendimai turi ypatingą poveikį vaikų gerovei, ateities galimybėms ir tam, koks vaikas taps suaugęs (Scharte ir Bolte, 2012; Bellani et al., 2018; Slothuus, 2007; Ingram ir Schneider, 2015). Moterys, patiriančios socialinę ir politinę diskriminaciją bei stigmatizaciją, nuolatos jaučia didesnį stresą, socialinį nepasitikėjimą, nevisavertiškumą, yra netvirtos savo identiteto patirtyje (Mikkonen et al., 2016). Tokie tyrimai išryškina politikoje propaguojamų vertybių svarbą mamų ir vaikų identitetui kurti ir bendrai gerovei (Slothuus, 2007; Ingram and Schneider, 1990).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
L. Wacquant (2009), H. Ingram ir A. I. Schneider (1990) teigimu, tam tikri šeimos politikos keliami tikslai ir tiems tikslams pasiekti naudojamos priemonės ir taisyklės kuria visuomenėje nusipelniusiųjų ir nenusipelniusiųjų grupes, pastarosios stigmatizuojamos, diskriminuojamos, marginalizuojamos ir įkalinamos skurdo rate. Feministės, tokios kaip A. Orloff (1993), taip pat išryškina išskirtinę moterų patirtį dėl jų turimos mažumos šeimos politikoje, dėl to daugelis joms aktualių problemų net nepatenka į šios politikos akiratį, yra kuriama familializmo politika, kuria siekiama išlaikyti patriarchatu paremtą viršesniąją poziciją, o moterys dėl to turi nelygias darbo teises ir užmokestį, turi rinktis tarp šeimos ir darbo, patiria ypatingą spaudimą ir stresą bandydamos atitikti geros motinos įvaizdį ir suderinti daugelį vaidmenų, esant nepalankių įstatymų.
Kalbant apie politiką reikia pasakyti, kad Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog šeimos politika yra labai fragmentiška, dažniausiai nesiremia net pačios parengtais strateginiais planais, yra paveikta sovietinio režimo, kai motinystė buvo skatinama ilgomis motinystės atostogomis ar medalių suteikimu daugiavaikėms motinoms, ir religijos, kuri prisideda prie to, kad visa kultūra yra persmelkta familializmo ideologijos (Stankūnienė et al., 2003; Maslauskaitė, 2010). Lietuvoje šeimos politikos prioritetas yra išsaugoti branduolinę šeimą, o tai glaudžiai susiję ir su visuomenės mentalitetu, kuris tiek daro įtaką šios politikos sprendimams, tiek ir pats yra formuojamas tam tikra įstatymų dvasia (Stankūnienė et al., 2003; Maslauskaitė, 2010; Wacquant, 2009). Tyrimai rodo, kad vadinamąsias nepilnas šeimas neigiamai vertina dauguma lietuvių (88 proc.) (ibid.). Nepilnos šeimos yra viena iš Lietuvos susirūpinimo sričių, paremta moraliniais įsitikinimais, tačiau nebūtinai sprendžiama teigiamą poveikį turinčiais įstatymais.
Straipsnio tikslas yra išanalizuoti įstatyminę Lietuvos šeimos politikos bazę ir vienų vaikus auginančių motinų šeimų padėtį joje. Ši tema yra nauja ir aktuali, atsižvelgiant į Lietuvoje keliamus demografinius iššūkius, augantį vienų mamų skaičių, Europos valstybėms keliamus tikslus ir ypatingą tyrimų trūkumą šeimos politikos plotmėje.
Tyrimo problema apima šiuos klausimus: kokia vienišų motinų situacija ir pagalbos galimybės gyvenant kaime, kokia natūrali pagalbos sistema, kokie jų lūkesčiai? Tyrimo objektas: socialinė pagalba vienišai motinai, auginančiai vaikus kaime. Tyrimo tikslas: atskleisti socialinės pagalbos vienišai motinai, auginančiai vaikus kaime, ypatumus ir išryškinti šios pagalbos tikslus bei metodus.
Uždaviniai:
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
- Aptarti vienišą motinystę, kaip psichosocialinį reiškinį.
- Išryškinti socialinės pagalbos ypatumus teikiant paslaugas vienišai motinai kaime.
- Apžvelgti juridines prielaidas nustatant, kokią pagalbą vienišai motinai jos užtikrina.
- Atskleisti vienišos motinos situaciją, pagalbos galimybes, tikslus bei metodus.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, dokumentų, statistinių duomenų analizė, giluminis nestruktūruotas interviu ir kontent analizė, naudojama kokybiniame aprašomajame tyrime. Tyrimo metu buvo naudojama atranka pagal prieinamumą. Tyrime dalyvavo 8 vienišos motinos, įtrauktos į seniūnijos socialinės rizikos šeimų sąrašą ir sutikusios dalyvauti tyrime.
Rezultatai: Šeimoms teikiama įstatymais nustatyta pagalba pašalpomis ir socialinėmis paslaugomis. Dabartinis pašalpų ir kompensacijų skyrimo principas neskatina ieškotis darbo ir neužtikrina vienišos motinos šeimos gerovės. Daugumas moterų susitaiko su esama padėtimi ir nenori nieko keisti. Dažniausiai natūralią pagalbos sistemą sudaro šeima, draugai, bendradarbiai, kaimynai. Vaikai - svarbiausia vertybė vienišų motinų gyvenime, vardan jų aukojami asmeniniai poreikiai, su vaikais siejamos moterų viltys ir ateities planai. Vienišoms motinoms aktualiausios finansinės, psichosocialinės problemos. Finansine parama užtikrinama vienišos motinos šeimos egzistencija, bet jos nepakanka socialinės raidos ir vaikų ugdymo prasme. Išryškėja svarbiausias socialinio darbuotojo vaidmuo - motyvuoti, įgalinti vienišas motinas, ieškoti būdų, kaip jos galėtų pakelti savęs vertinimo lygį.
Šeimos politika Lietuvoje
Analizė buvo atlikta taikant kokybinę teisės aktų, susijusių su šeimos politika, analizę, taip pat remtasi MISSOC duomenų bazėje pateiktais šeimos politikos įstatymais, siekiant identifikuoti politikos prioritetus. MISSOC duomenų bazėje pasirinkta tik Lietuvos valstybė ir skiltis, susijusi su šeimos parama. Peržvelgti pagrindiniai šeimos paramos būdai - parama vaikams, vaiko priežiūros atostogos ir kiti galimi paramos šeimai būdai. Duomenys buvo analizuojami ieškant pagrindinių šeimos politikos keliamų tikslų ir naudojamų priemonių.
- Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas (2000, su 2018 m.
- Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016-2020 m.
- Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2016, su 2019 m.
Pagal A. I. Schneider ir H. Ingram (2005; 2017), šeimos politikoje tik kai kurios grupės yra pripažįstamos ir joms skiriama daugiausia dėmesio, kuriami palankūs įstatymai ir suteikiamas išskirtinis pranašumas ir galia. Tokios grupės yra pozityviai apibūdinamos ir kuriamos, yra laikomos nusipelniusiomis. Taip pat yra išskiriamos priklausomos grupės, kurios turi mažesnę politinę galią, tačiau vis tiek kuriamos kaip moraliai nusipelniusios grupės (pvz., daugiavaikės šeimos). Deviantinėmis pripažįstamos grupės yra negatyviai vertinamos ir nelaikomos valstybės ir visuomenės vertybe. Manoma, kad jos kelia pavojų moralei ir „normalumui“ (pvz., vienų motinų šeimos), todėl negauna paramos ir patiria netinkamų įstatymų ir visuomenės normų naštą (ibid.). Apskritai yra diskriminuojamos ir baudžiamos (angl. punishment of the poor) (Wacquant, 2009).
Paskutinio, 2011 metų, gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje apie trečdalį vaikų (tai yra 150 000 vaikų) gyvena su vienu iš tėvų, o 129 500 iš jų gyvena tik su mama (Stankūnienė et al., 2016). Tokios šeimos daugiausia susikuria arba išsituokus, arba net nenutraukus santuokos, bet gyvenant skyriumi (apie 30 proc.). Tai yra svarbus dalykas analizuojant moterų ir vaikų patiriamą skurdą ir įstatymų įtaką jam, nes kai kurioms išmokoms yra keliami tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, alimentams gauti būtina būti oficialiai išsiskyrus.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
D. Skučienės et al. (2018) atliktas tyrimas rodo, kad vienišų tėvų šeimos Lietuvoje yra vienos iš turinčių didžiausią riziką gyvenimo kelyje patirti skurdą, ir skursta trečdalis visų tokių šeimų, tai yra tris kartus dažniau, palyginti su šeimomis, kuriose vaikus augina du suaugusieji. Tyrimas taip pat atskleidė, kad vieniems vaikus auginantiems tėvams vyrams beveik neprireikia socialinės paramos, vienos motinos patiria skurdą kur kas dažniau ir giliau visais gyvenimo kelio etapais, o labiausiai 25-35 metų laiko tarpsniu(ibid.). Be to, matoma, kad skurdo mažinimo priemonės (socialinės išmokos) skurdo nemažina, o pastebimas skurdo, net ir gavus socialines išmokas, padidėjimas (ibid.). Tai sietina su skurdo feminizacija, ją pirmoji aprašė D. Pearce (1978). Ji atkreipė dėmesį, kad Amerikoje skurdas buvo daugiausia moterų problema ir nesikeitė nepaisant augančio įsidarbinimo, o labiausiai liečia tas moteris, kurios vienos augina vaikus.
S. Goldberg ir K. Kremen (2009), išskyrė keturis veiksnius, dėl kurių, net ir turtingose šalyse, moterys patiria skurdą - nelanksčios darbo sąlygos, trūksta lygybę užtikrinančių įstatymų (susijusių su vaikų priežiūros išmokomis, mažesniu darbo užmokesčiu, palyginti su vyrais), nepakankami socialinę gerovę užtikrinantys įstatymai (vaikų auginimo ekonominės naštos atlyginimas, mažų pajamų kompensavimas ir socialinės išmokos specifinėse situacijose esančioms moterims, ypač vienoms auginančioms vaikus), įstatymų neatitiktis demografiniams pokyčiams (nepakankamai atsižvelgiama į šeiminę padėtį, rasę, kultūrą ir kita).
Šeimos politikos tikslai
Dabartinis Lietuvos šeimos politikos įvardytas tikslas - sudaryti „sąlygas šeimai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu savarankiškai atlikti savo funkcijas“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2019). Taip pat minima, kad aktuali Europoje gyvuojanti atvirumo dvasia ir besikeičiantis požiūris į šeimą, kartu pabrėžiama demografinių problemų svarba ir siekis jas mažinti bei įvardijamos tokios probleminės sritys: gimstamumo mažėjimas, emigracija, mažėjantis santuokų skaičius, didėjantis ištuokų skaičius ir kartu didėjantis skaičius vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų (ibid). Taigi daugelis įvardytų probleminių sričių yra tiesiogiai susijusios su vienų mamų šeimomis ir netgi įvardijant, kad vieniša tėvystė yra demografinė problema, nors atlikti tyrimai rodo, kad vienų motinų šeimos savaime nėra problema, o natūralus visuomenės pokytis ir sistemine problema tampa dėl netinkamos šeimos politikos (Wacquant, 2007; Slothuus, 2007; Ingram ir Schneider, 1990; Jiumpanyarach, 2011).
Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje įvardijama, kad šeima yra esminis visuomenės gėris ir yra grindžiama „savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinant šeimos narių - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą /.../ Todėl valstybinės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę“ (Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 2008). Apskritai šeima yra įvardijama kaip santuokos pagrindu sudaryta sąjunga su vaikais, o vienų moterų su vaikais šeimos nurodomos prie „kitos šeimos“ ir įvardijamos kaip „nepilnos šeimos“. Tokie šeimos apibūdinimai stigmatizuoja, turi neigiamą konotaciją, yra siunčiama negatyvi žinutė vienų motinų šeimoms ir kuriama tam tikra vienų tėvų šeimos samprata visuomenėje. Taip pat yra nurodoma, kad pirmenybė teikiama siekiui, jog vaikai augtų „pilnose“ šeimose.
Palyginti su kitomis šalimis, tokiomis kaip antai Danija, Suomija ar Estija, Lietuvoje vienų motinų šeimos yra paliekamos pilkojoje zonoje ir šeimos politikoje neturi jokios išskirtinės vietos, išskyrus tai, kad yra įvardijama kaip demografinė šalies problema (Civitta, 2016). O minėtose valstybėse vienų motinų šeimos yra visavertis, lygiateisis šeimos tipas ir siekiama sudaryti sąlygas joms nepriklausomai ir kokybiškai gyvuoti, kuriant draugišką darbo politiką, kokybišką, lanksčią ir visiems prieinamą valstybinę vaikų priežiūrą bei skiriant papildomų išmokų vienų motinų šeimoms dėl specifinės šeimos situacijos (Civita, 2018). Šiaurės Europoje keliami darbo lankstumo ir valstybinės vaikų priežiūros kokybės ir prieinamumo didinimo tikslai, siekiant mažinti skurdo feminizaciją ir sudaryti sąlygas nepriklausomai ir visavertiškai gyvuoti šeimų tipų įvairovei bei atsižvelgti į moterų padėtį, siekiant sudaryti joms sąlygas derinti profesinį ir šeimos gyvenimą visais atvejais, atliepiant Europoje keliamus lyčių lygybės tikslus (EIGE, 2016).
Kitas šeimos politikos tikslas - padėti gausioms šeimoms ir ieškoti priemonių, dėl kurių šeimos apsispręstų turėt... Lietuvoje darbuotojams kasmet priklauso ne mažiau kaip 20 darbo dienų atostogų, jei jie dirba 5 dienas per savaitę, arba 24 darbo dienos - jei dirba 6 dienas per savaitę. Vis dėlto tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, vienišiems tėvams, priklauso ilgesnės kasmetinės atostogos.
25 darbo dienų atostogos per metus (jei dirbama 5 darbo dienas per savaitę) arba 30 darbo dienų atostogos per metus (jei dirbama 6 darbo dienas per savaitę) suteikiamos:
- darbuotojams iki 18 metų;
- darbuotojams, kurie vieni augina vaiką iki 14 metų arba vaiką su negalia iki 18 metų;
- darbuotojams su negalia.
SADM išaiškinimu, darbuotojais, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus), laikomi:
- našliai (našlės);
- vienišos motinos (įmotės);
- kai kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę;
- kai tėvui (įtėviui) teismo sprendimu yra terminuotai arba neterminuotai apribota tėvų valdžia;
- kai santuoka yra nutraukta arba gyvenama skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų;
- kitais panašiais atvejais.
Norint pasinaudoti teise į ilgesnes atostogas, darbuotojas gali būti paprašytas pateikti darbdaviui tam tikrus tai pagrindžiančius dokumentus. Tai gali būti, pavyzdžiui, teismo sprendimas, ištuokos liudijimas ar kiti dokumentai, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių.
Tėvams taip pat verta žinoti, kad darbuotojai, auginantys vaiką iki 8 metų, vieni auginantys vaiką iki 14 metų ar vaiką su negalia iki 18 metų, turi teisę prašyti leisti dirbti nuotoliniu būdu. Darbdavys privalo svarstyti tokį prašymą. Jei darbdavys atsisako leisti dirbti nuotoliniu būdu, jis privalo pateikti pagrįstą ir motyvuotą atsakymą, paaiškindamas, kad dėl gamybinių ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas.
Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinamos išmokų pasirinkimo galimybės:
| Išmokos trukmė | Išmokos dydis |
|---|---|
| 18 mėnesių | 60 proc. buvusio kompensuojamojo darbo užmokesčio |
| 24 mėnesiai | 45 proc. pirmaisiais metais, 30 proc. vėliau |
| Neperleidžiami mėnesiai | 78 proc. buvusio darbo užmokesčio |
2023 metais pasikeitus vaiko priežiūros išmokų mokėjimo tvarkai, į metų pabaigą jau ryškėjo pirmieji šeimų pasirinkimai. Vietoje anksčiau buvusios 12 ir 24 mėnesių vaiko priežiūros išmokos mokėjimo trukmės, nuo 2023 m. galima rinktis 18 arba 24 mėnesius. Atsirado neperleidžiami mėnesiai: tiek vaiko tėtis, tiek mama, įtėviai ar globėjai bent po 2 mėnesius (60 kalendorinių dienų), gali prižiūrėti savo vaiką, o likusį laiką gali dalintis pagal šeimos poreikį. Kol kas skaičiai rodo, kad 2023 m. 90 proc. vaiko priežiūros išmokos gavėjų buvo moterys. 1 340 vyrų pasinaudojo neperleidžiamais mėnesiais. Tuo metu 15 089 vyrų gavo tėvystės išmoką, kuri mokama vieną mėnesį - ją galima gauti bet kuriuo pasirinktu laikotarpiu, kol vaikui sukaks vieneri metai.
Rinkdamiesi vaiko priežiūros išmokų mokėjimų trukmę, gavėjai pasidalino į dvi beveik lygias dalis: 53 proc. rinkosi 18 mėnesių trukmę, kai išmokos dydis siekia 60 proc. buvusio kompensuojamojo darbo užmokesčio ant popieriaus, 47 proc. rinkosi 24 mėnesių trukmę, kai pirmaisiais metais mokama 45 proc., vėliau 30 proc. buvusių vidutinių pajamų. Neperleidžiamais mėnesiais gavėjas gauna 78 proc. savo buvusio darbo užmokesčio ant popieriaus, tai yra ne mažiau, nei siekė buvęs atlyginimas į rankas. Palyginti, anksčiau absoliuti dauguma gavėjų - 93 proc. - rinkosi dvejų metų trukmės vaiko priežiūros atostogas.
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmuo #dirbant #su #vienisomis