Pastaruoju metu persekiojimo reiškiniui Lietuvoje didelį dėmesį skiria tiek mokslininkai bei praktikai, tiek ir politikos formuotojai. Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. spalio 14 d. priėmė įstatymą Nr. 22115, kuriuo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau - BK) buvo papildytas 1481 straipsniu „Neteisėtas žmogaus persekiojimas“.
Iki šiol mūsų šalies įstatymai persekiojimo sąvokos specialiai neišskyrė, o su juo susijusias veikas reglamentavo bendrosios baudžiamąją atsakomybę įtvirtinančios nuostatos. Persekiojimo kriminalizavimą skatina 2011 m. priimta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau - Stambulo konvencija, Konvencija).
Europos Tarybos Stambulo konvencijos 34 straipsnyje persekiojimas apibūdinamas kaip tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus. Taip pat pabrėžiama, kad persekiojimo metu vienas asmuo nepaliaujamai (nuolat) kitam asmeniui primeta nepageidaujamą komunikaciją (Aiškinamoji ataskaita, p. 182).
Vis dėlto persekiojimo kriminalizavimo procesas tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse nebuvo paprastas ir greitas, o mokslinių tyrimų mūsų šalyje stoka iki šiol neleido giliau paanalizuoti persekiojimo problematikos ir palyginti su užsienio šalių mokslinių tyrimų duomenimis. Stambulo konvencijos Aiškinamojoje ataskaitoje atskleidžiama persekiojimo kriminalizavimo prasmė, pabrėžiant baudimą už įkyrų ir pasikartojantį elgesį, sukeliantį persekiojamam žmogui rimtus padarinius.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pavieniai persekiotojo elgesio variantai nebūtinai gali būti pripažįstami neteisėtais. Remiantis Konvencija, šalys taip pat gali išplėsti persekiotojo atsakomybės nuostatas tais atvejais, kai yra persekiojamas ir asmuo, esantis tiesioginės aukos socialinėje aplinkoje, tarp jų šeimos nariai, draugai ir kolegos.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Tačiau, remiantis kitų valstybių baudžiamosios atsakomybės nuostatų už persekiojimą analize, persekiojimo nusikaltimo sudėtis apibūdinama įvairiai (pvz., tiek išsamiai arba pakankamai lakoniškai atskleidžiant persekiojimo elgesio variantus, tiek apibūdinant šį nusikaltimą materialiąja arba formaliąja sudėtimi, taip pat numatant kvalifikuotą šio nusikaltimo sudėtį arba privataus kaltinimo reikalavimą ir kt., Van der Aa 2018; Woźniakowska-Fajst 2019).
Išsami mokslinės literatūros analizė rodo, kad nėra vieno visuotinai priimtino persekiojimo apibrėžimo (Reidy et al. 2016; Villacampa, Pujols 2019). Vis dėlto nepriklausomai nuo egzistuojančių skirtumų galima išskirti du esminius bendrus persekiojimo viktimizacijos elementus (Fissel et al. 2020; Fox et al. 2011):
- kryptingą persekiotojo elgesį tam tikro asmens atžvilgiu, kuris
- sukelia persekiojamo asmens baimę.
Persekiojimo sąvoką sunku apibrėžti visų pirma dėl jos taikymo apibūdinant gana platų elgesio ir situacijų diapazoną (Owens 2016). Pavyzdžiui, persekiojimu vadinamas suplanuotas besikartojantis elgesys, apimantis aukos sekimą ar įsiveržimą į jos teritoriją, daugkartinį skambinimą, dovanų, žinučių ar laiškų siuntimą, įžeidžiančio pobūdžio medžiagos skelbimą internete, ypač naudojantis socialiniais tinklais, kontakto su aukos draugais ir pažįstamais siekimą, naudojimąsi kito asmens duomenimis įsigyjant prekes ir paslaugas, priekabiaujant prie kitų žmonių ir pan. (Pittaro 2007; Quinn-Evans et al. 2021).
Pastaruoju metu dėl sparčios technologijų kaitos didėja persekiojimo metodų įvairovė, todėl dažnai kalbant apie persekiojimą išskiriamos dvi jo formos - tradicinė ir elektroninė. Elektroninis persekiojimas (angl. cyberstalking) apibūdinamas kaip interneto, elektroninio pašto ar kitų elektroninių prietaisų naudojimas siekiant virtualiai persekioti kitą žmogų ar prie jo priekabiauti (Ahlgrim, Terrance 2021).
Vis dėlto mokslinėje literatūroje nėra vieno sutarimo, ar elektroninis persekiojimas yra tradicinio persekiojimo „išplėstinė versija“, ar kitokio pobūdžio nusikalstama veika. Vieni autoriai (Nobles et al. 2014; Pittaro 2007) teigia, kad iš esmės abi persekiojimo formas galima apibūdinti vienodai: kalbama apie kito asmens sekimą siekiant jį kontroliuoti ar prie jo priekabiauti. Kiti gi autoriai (Berry, Bainbridge 2017) mano, kad šios persekiojimo formos skiriasi savo motyvaciniu pagrindu ir elgesio modeliais, kurie sukelia skirtingo pobūdžio žalą aukai.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Smurto Artimoje Aplinkoje Paplitimas
Remiantis užsienyje (daugiausia JAV, Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje) atliktų reprezentatyvių nacionalinių tyrimų duomenimis, persekiojimo lygis yra aukštas. Pavyzdžiui, JK persekiojimą savo gyvenime yra patyrę viena iš 5 moterų ir vienas iš 18 vyrų, Australijoje - viena iš 5 moterų ir vienas iš 12 vyrų (Australian Bureau of Statistics 2016; Home Office 2011). JAV ligų kontrolės centras, atlikęs 41 000 suaugusių asmenų apklausą, nustatė, kad per savo gyvenimą 15,8 proc. moterų ir 5,3 proc. vyrų yra patyrę persekiojimą, kuomet jautėsi išsigandę ar manė, jog jie ar jų artimieji bus sužaloti ar nužudyti (Smith et al. 2017). Panašius rezultatus gavo ir 2014 m. Europos Sąjungos pamatinių teisių agentūra, kuri atlikusi apklausą nustatė, jog 18 proc. moterų nuo 15 m.
Tyrinėjant persekiojimo fenomeną, ne kartą bandyta diferencijuoti skirtingas persekiotojų kategorijas priklausomai nuo įvairių charakteristikų. Vis dėlto pažymėtina, kad didžioji dalis persekiojimo atvejų yra glaudžiai susiję su smurto artimoje aplinkoje problematika, kurioje intymaus partnerio persekiotojai išskiriami kaip atskira pažeidėjų grupė (Garza et al. 2020; Racine, Billick 2014). Moksliniuose šaltiniuose teigiama, kad šiai grupei gali būti priskiriamas maždaug kas trečias persekiojimo atvejis (Björklund et al. 2010; Matos et al. 2019).
Intymaus partnerio persekiojamos aukos yra lengviau pažeidžiamos dėl su buvusiu partneriu turimo bendro artimųjų ir draugų rato, bendrų vaikų, turto bei asmeninės aukos informacijos, kuria gali disponuoti buvęs partneris. Taip pat pastebima, kad intymaus partnerio persekiotojai yra ne tik vienas dažniausiai pasitaikančių, bet ir, tikėtina, vienas pavojingiausių persekiotojų tipų.
Pavyzdžiui, tyrimų duomenys rodo, kad persekiojimas buvo užfiksuotas net 76 proc. intymios partnerės nužudymo atvejų (MacFarlane et al. 1999). Be to, pastebėta, kad kartais toks elgesys signalizuoja ir apie didesnę fizinio ar seksualinio smurto tikimybę (Logan 2020; Pathe, Mullen 1997). Dėl šios priežasties dalis autorių, tyrinėjančių persekiojimą, šį reiškinį traktuoja kaip smurto artimoje aplinkoje tąsą (Edwards, Gidycz 2014; Senkans et al.
Neabejojama, kad persekiojimas daro įtaką nukentėjusio žmogaus gyvenimo kokybei - fizinei ar psichikos sveikatai, darbingumui, ekonominiam gerbūviui ar tiesiog gyvenimo būdui (Chan, Sheridan 2020). Nuolat jaučiama baimė ir įtampa skatina auką imtis įvairių priemonių, pradedant kasdieninių įpročių keitimu, kontaktų ribojimu, apsaugos priemonių įsigijimu ir baigiant gyvenamosios vietos ar darbo keitimu.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Baum su kolegomis (2009) teigia, kad tik pusė persekiojimo atvejų yra pranešami policijai ir tik kas penktą atvejį pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šį rezultatą galima aiškinti įvairiomis priežastimis. Viena vertus, persekiojimas yra mažiau pranešamas, nes trūksta bendro sutarimo, koks elgesys yra nusikalstamas; kita vertus, persekiojami asmenys dažnai neįvertina tokio elgesio rimtumo ir nepraneša, ypač esant elektroninio persekiojimo atvejams (Ahlgrim, Terrance 2021).
Be to, nors Vakarų šalyse persekiojimas yra gana plačiai tyrinėjamas, tačiau tiek dėl persekiojimo apibrėžimo sudėtingumo, tiek dėl pačių mokslinių tyrimų ribotumų (mažos imties, specifinių grupių tyrimo, aukų nesupratimo apie tai, kad yra persekiojamos, ir pan.) sudėtinga patikimai įvertinti persekiojimo paplitimo lygį ir palyginti situaciją tarp įvairių šalių. Pavyzdžiui, nustatyta, kad kuo griežtesnis persekiojimo apibrėžimas naudojamas tyrime, tuo mažesnis persekiojimo lygis nustatomas (Dreßing et al.
Persekiojimo Kriminalizavimas
Nors persekiojimas yra labai senas reiškinys, tačiau kaip atskiras nusikaltimas jis pripažįstamas gana neseniai. Pavyzdžiui, JAV jis buvo pripažintas nusikalstama veika kaip reakcija į persekiotojų fizines atakas prieš dvi įžymias aktores, kuomet 1990 m. Kalifornijos valstija priėmė specialią teisės normą, leidžiančią efektyviau reaguoti į šį nepageidaujamą elgesį (Van der Aa 2011, 2018). Įdomu tai, kad dar 1933 m. persekiojimą nusikalstamu elgesiu pripažino Danija (Modena Group on Stalking 2007).
Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, pagal Danijos persekiojimą draudžiančio įstatymo nuostatas, asmuo buvo baudžiamas už kito asmens ramybės trukdymą jį persekiojant, pavyzdžiui, siunčiant laiškus arba kitais panašiais būdais, tik kai buvo nepaisoma ankstesnio policijos įspėjimo, todėl galima kelti prielaidą, kad, esant tokiai persekiojimo kriminalizavimo konstrukcijai, buvo baudžiama ne už patį persekiojimą, o už policijos reikalavimo nevykdymą (Van der Aa 2018; Woźniakowska-Fajst, 2019).
Šiuo metu daugelyje šalių pripažįstama, kad persekiojimas yra pavojinga veika, už kurią turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad nors teisinis persekiojimo vertinimas bei apsaugos nuo jo priemonės skiriasi, daugelio Europos Sąjungos šalių įstatymuose už persekiojimą yra numatyta atskira baudžiamoji atsakomybė (žr. 1 lentelę).
Didelę įtaką tokiam apsisprendimui padarė Stambulo konvencija, kuria šalys raginamos kriminalizuoti persekiojimą (Konvencijos 34 str.). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir iki priimant šį svarbų tarptautinį dokumentą, nemažai Europos Sąjungos valstybių persekiojimas buvo pripažintas kaip rimta problema, kurią, šalia kitų priemonių, taip pat buvo galima spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis (žr.
Persekiojimo kriminalizavimas Lietuvoje buvo sudėtingas ir ilgai trukęs procesas. Tam reikėjo nevyriausybinių organizacijų, specializuotos kompleksinės pagalbos centrų ir kitų suinteresuotų institucijų pastangų raginant drausti persekiojimą kaip nepageidaujamus žmogui grėsmę keliančius veiksmus ieškant kontakto su juo tiesiogiai ar nuotolinėmis priemonėmis, taip pat per trečiuosius asmenis, kurie sukelia baimės ar nesaugumo jausmą, ypač tais atvejais, kai tai daroma nutraukus smurtinį ar kitą santykį.
Pavyzdžiui, 2017 m. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. SV-S-1181 buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta išnagrinėti persekiojimo, kaip smurto artimoje aplinkoje formos, kriminalizavimo tikslingumą ir, įvertinus poreikį, parengti BK pakeitimo įstatymo projektą iki 2019 m. birželio 29 d. Šios darbo grupės vienu iš veiklos rezultatų buvo parengtas ir 2019 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas įstatymo projektas Nr. XIIIP-3746 siūlant papildyti BK 1671 straipsniu, numatančiu baudžiamąją atsakomybę už persekiojimą nustatant formalią persekiojimo sudėtį.
Šio įstatymo projekto Aiškinamajame rašte teigiama, kad į žmogaus terorizavimo sąvoką, pagal BK 145 straipsnį, patenka tik ypač didelio intensyvumo, grasinimais ir bauginimais pasižymintys persekiojimo atvejai, o persekiojimo veiksmai, jeigu juose nėra žmogaus terorizavimo ar sistemingo konkretaus bauginimo požymių, nėra užkardomi. Taigi vertinant, ar asmuo terorizavo, ar sistemingai baugino žmogų, reikal...
Psichologinis Smurtas
Išėjimas su draugais ir baimė, kad neįleis į namus. Pastovūs partnerio užgauliojimai dėl išvaizdos. Nuolatinė įtampa, kad reikės išgyventi vieną tėvų pykčio protrūkį. Tai - psichologinio smurto apraiškos. Psichologinio smurto kriminalizavimas yra viena iš kompleksinių kovos prieš smurtą priemonių. Šio smurto nepripažinimas kaip pavojingos ir nusikalstamos veikos daro neigiamą poveikį visuomenei.
Tai gali lemti psichinės prievartos masto sumenkinimą ir nepakankamą dėmesį šiai problemai, negebėjimą atpažinti ir identifikuoti psichologinį smurtą. Nekriminalizavus psichologinio smurto sudėtinga užtikrinti pakankamą nukentėjusiųjų apsaugą bei smurtautojų atsakomybę. Straipsnyje bus nagrinėjama psichologinio smurto sąvoka, mastas, analizuojamas šios smurto rūšies teisinis reguliavimas bei tolimesnės perspektyvos.
Psichologinis Smurtas - Kas Tai?
„Psichologinis smurtas - pavojingas, visada sąmoningas, tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiantis jį baimintis, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras kažkokių neigiamų padarinių.“ [1]. Psichologiniu smurtu siekiama paveikti asmenį, kad šis pasiduotų smurtautojo įtakai, manipuliacijoms, paklustų ir atliktų tam tikrus veiksmus ar susilaikytų nuo jų įvykdymo.
Smurtas gali pasireikšti įžeidžiandžiais ir žeminančiais žodžiais bei „juokeliais“, psichologiniu spaudimu, izoliacija nuo žmonių, ignoravimu, nepagrįstais kaltinimais ir kt. Psichologinio smurto apibrėžime svarbu atkreipti dėmesį į baimę dėl ateities, atsirandančią dėl smurtautojo grasinimų. Veikos pavojingumas pasireiškia ne tik smurto metu sukeltomis intensyviomis neigiamomis emocijomis, bet ir tolimesne baime dėl to, kas vyks nepaklusus smurtautojo reikalavimams.
Aptariama smurto rūšis gali būti naudojama tam tikram smurtautojo tikslui pasiekti, kuris paprastai yra susijęs su aukos kontrole. Asmens kontrolė gali pasireikšti draudimu išeiti iš namų, būti su tam tikrais žmonėmis, užsiimti mėgstamomis veiklomis. Kontrolei pasiekti dažnai pasitelkiamos manipuliacijos ir grasinimai, kurie naudojami siekiant apriboti žmogaus veiksmų ir pasirinkimo laisvę.
Sisteminis psichologinis smurtas, ypač patirtas vaikystėje, neigiamai paveikia žmogaus psichiką. Pažeidžiamas asmenybės vystymasis, sutrikdomas normalios savivertės, pasitikėjimo savimi formavimąsis, išugdomas negatyvus požiūris į save ir pasaulį. Tai taip pat gali sukelti kompleksinį potrauminio streso sutrikimą, kuris neigiamai paveikia emocijų reguliavimą, gebėjimą megzti sveikus santykius, savęs suvokimą ir kt. Neigiamų psichikos sveikatos padarinių šalinimas yra ilgas ir daug pastangų reikalaujantis procesas, kurio metu stengiamasi pakeisti suformuotus elgesio modelius.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad visuomenės žinių lygis apie psichologinį smurtą bei gebėjimą jį atpažinti skiriasi. Požiūrių įvairovę lemia žinių apie psichologinį smurtą skirtumai, problemos (ne)suvokimas ir psichologinio smurto patyrimo faktas. Asmuo gali nesuprasti, jog patiria smurtą, nes, pripratus prie tokio elgesio, jis galimai atrodys normalus. Visgi, galima teigti, jog psichologinio smurto atpažįstamumas Lietuvoje didėja.
Alytaus, Jonavos ir Ukmergės savivaldybių gyventojų smurto ir lyčių stereotipų tyrimo (2021 m.) rezultatai parodė, jog:
- situaciją „vyras draudžia žmonai eiti į darbą, teigdamas, kad jis pinigų uždirba pakankamai, o jos pareiga yra prižiūrėti namus ir vaikus“ smurtu laikė 63 proc. (2020 m. sausį - 50 proc.),
- o situaciją „draugų būryje vyras vis pabrėžia, kokia nevykusi jo žmona: tai kažką sugadina ar nesupranta, tai neturi humoro jausmo ir pan.“ smurtu laikė 90 proc. apklaustųjų (2020 m. sausį - 77 proc.) [2].
Psichologinio Smurto Paplitimas
2014 metais Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra pasidalino tyrimu „Smurtas prieš moteris. ES masto apklausa. Apibendrinti rezultatai“, kurio duomenys buvo suformuoti iš 42 tūkst. pokalbių su moterimis, atliktų 28 Europos Sąjungos valstybėse narėse. Apibendrinti rezultatai parodė, kad dvi iš penkių moterų (43 proc.) yra patyrusios kokį nors dabartinio ar buvusio partnerio psichologinį smurtą. 25 proc. moterų buvo menkinamos ar žeminamos savo partnerio privačioje aplinkoje, 14 proc. moterų patyrė partnerio grasinimus fiziniu smurtu ir 5 proc. moterų partneris buvo uždraudęs išeiti iš namų, atimti automobilio raktai arba buvo užrakintos [3].
Taigi, psichologinis smurtas pasireiškia įvairiai: menkinimu, grasinimu, draudimais, noru kontroliuoti kitą asmenį. Lietuvoje 2020 metais smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai pasireiškė fiziniu smurtu (4796 atvejai), o psichologinis smurtas buvo antras pagal paplitimą (172 atvejai) [4]. Iš pateiktų statistinių duomenų akivaizdu, kad psichologinis smurtas yra viena labiausiai paplitusių smurto rūšių, tačiau realus šios smurto rūšies paplitimas yra kur kas didesnis.
Psichologinio smurto pavojingumo nuvertinimas, negebėjimas jo identifikuoti ir daugelio apraiškų nebaudžiamumas lemia tai, kad oficialiai užfiksuoti psichologinio smurto atvejai yra žymiai mažesni nei realus šio smurto paplitimas. Tokioms tendencijoms įtakos taip pat turi ir latentinis nusikalstamumas - neregistruota ir į oficialiąją statistiką neįtraukta nusikalstamumo dalis. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad psichologinį smurtą kriminalizavus, ir užregistruotų atvejų skaičius turėtų išaugti.
Tokią tendenciją lemia tai, kad kriminalizavimo atveju užtikrinamos geresnės teisinės gynybos priemonės, o smurtautojams - atsakomybė. Atitinkamai, nuo smurto nukentėję asmenys turėtų galimybę kreiptis į policiją dėl patirto smurto ir apginti savo teises.
Psichologinio Smurto Teisinis Reguliavimas
Tarptautinėje praktikoje psichologinio smurto reglamentavimo pagrindai pateikiami Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau - Konvencija), kuria įpareigojama kriminalizuoti psichologinį smurtą. Pagal Konvencijos 33 straipsnį psichologinis smurtas yra tyčiniai veiksmai, kai prievarta ar grasinimais sunkiai sutrikdomas asmens psichologinis vientisumas. Pagal 33 ir 45 straipsnį psichologinis smurtas kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, už kurią skiriamos sankcijos, apimančios ir laisvės atėmimo bausmę.
Lietuvos nacionalinėje teisėje psichologinio smurto teisinio reguliavimo vis dar yra mažai. Psichologinis smurtas, kaip viena iš smurto formų, minimas LR apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnyje. Įstatyme smurtas apibrėžiamas kaip „veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą“.
Teisinėje sistemoje plačiau naudojama sąvoka „psichinė prievarta“, kaip kai kurių nusikalstamų veikų, įtvirtintų LR baudžiamajame kodekse (toliau - BK), požymis. „Psichinė prievarta gali būti apibrėžta kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Pripažįstant veiką psichine prievarta, būtina turėti omenyje, kad ji gali būti išreikšta ne vien tik žodžiu ar raštu, bet įvairiais kitais bauginamojo pobūdžio atvirais ir užmaskuotais būdais.“ [5]
Naudojant psichinę prievartą gali būti įvykdomas privertimas neteisėtai darytis abortą (BK 143 str.), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas (145 str.), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 str.), privertimas lytiškai santykiauti (BK 151 str.) ir kitos baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos. Vis dėlto, BK įtvirtinta psichinė prievarta neapima daugelio psichologinio smurto formų, todėl jos apimtis yra ribota.
Psichinė prievarta paprastai yra tik vienas iš kvalifikuojančių (griežtinančių atsakomybę) nusikalstamos veikos požymių, t.y. šios normos yra nukreiptos ne konkrečiai į psichologinį smurtą, o tik nustato griežtesnes bausmes, kaltininkui panaudojus psichinę prievartą. Taip pat 2021 m. buvo įtvirtinta nauja nusikalstama veika - neteisėtas žmogaus persekiojimas (1481 str).
Kadangi persekiojimas neretai sukelia nerimą, nesaugumo jausmą, nuolatinę įtampą, baimę ir kitus psichologinius sunkumus, nuo šio nusikaltimo nukentėję asmenys gali kreiptis į teisėsaugos institucijas. Tokiu būdu užkertamas kelias tolimesniems nepageidaujamiems emociniams išgyvenimams ir prisidedama prie psichologinio smurto formų kriminalizavimo bei prevencijos.
Psichologinis Smurtas - Nusikalstama Veika
Lietuvos nacionalinėje teisėje psichologinis smurtas yra kriminalizuotas tik iš dalies, o tai yra nepakankama, atsižvelgiant į jo daromą žalą smurto aukoms ir visuomenei. Dabartinis teisinis reguliavimas neatitinka tarptautinės praktikos bei rekomendacijų, todėl neužtikrina pakankamos nukentėjusiųjų apsaugos nuo smurto ir teisingumo vykdymo.
Psichologinis smurtas turėtų būti kriminalizuotas vadovaujantis proporcingumo principu, atsižvelgiant į veikos padarytą žalą, pavojingumą ir kitas aplinkybes. Taip pat būtina vis daugiau dėmesio ir resursų skirti švietimui bei visuomenės informavimui - edukuoti apie lyčių lygybę, nesmurtinę komunikaciją, psichologinio smurto pavojingumą, žalą, atpažinimą ir kaip elgtis patyrus smurtą.
Psichologinio smurto suvokimui būtinas praktinis žinių pritaikymas gyvenimiškose situacijose, kuomet asmuo gali pastebėti smurto atvejus ir atitinkamai reaguoti. Straipsnis yra LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto, „Smurtas artimoje aplinkoje - kaip atpažinti ir ištrūkti“, dalis.
7 įspėjamieji emocinio smurto požymiai
Šaltiniai:
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Smurto artimoje aplinkoje prevencija, 2021.
- ES masto apklausa. Apibendrinti rezultatai“, 2014.
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba: Statistiniai duomenys apie smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą prieš moteris, 2021.
- Psichinės prievartos samprata baudžiamojoje teisėje. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001.