Socialinė politika ne tik Lietuvoje, bet ir visose civilizuotose pasaulio šalyse, yra itin opi ir problematiška sritis, reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Pasaulio ekonomikos forumas sukūrė naują indeksą socialiniam mobilumui vertinti ir pateikė dabartinės socialinio mobilumo būklės vertinimą visame pasaulyje. Pagal šį indeksą Lietuvai priskiriama aukšta - 26 vieta iš 82 reitinguotų. Latvijai pagal šį indeksą skirta 31, o Estijai 23 vieta. Vis dėlto šis indeksas orientuotas į santykinio socialinio mobilumo veiksnius, o ne rezultatus.
Straipsnyje siekiama apibūdinti skirtingas socialinio mobilumo tarp kartų matavimo perspektyvas Lietuvoje ir pateikti jų empirines išraiškas. Intergeneracinis mobilumas suprantamas kaip tėvų ir suaugusių vaikų socialinės ir ekonominės padėties skirtumas, t. y. asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių asmuo yra kilęs. Socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, dažniausiai remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis.
Kol kas Lietuvoje nei pagrindiniuose politiniuose dokumentuose, nei mokslininkų tyrimuose nebuvo skirta pakankamai dėmesio socialinio mobilumo tyrimams, o jo užtikrinimo siekis niekada nebuvo vyraujantis politinės darbotvarkės klausimas. Nepaisant to, socialinis mobilumas turėtų būti svarbus politinis ir akademinis klausimas, nes esame tarp tų valstybių, kurios įsipareigojo diegti visų piliečių vienodų galimybių idėją.
Socialinio mobilumo samprata ir rūšys
Socialinis mobilumas apibrėžiamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje. Kitaip tariant, tai yra asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių jis kilęs, todėl socialinis mobilumas gali būti nagrinėjamas tiek vienos kartos, tiek kelių kartų.
Mobilumas tarp skirtingų socialinių ir ekonominių lygių yra vertikalus, t. y. rodo socialinės pozicijos kilimą į viršų (angl. upward) arba žemyn (angl. downward), o tai paprastai gali reikšti socialinės klasės, socialinio statuso ir kitų socialinių sąlygų pokyčius, pavyzdžiui, profesinės grupės pakeitimą. Jei socialinis ir ekonominis statusas nekeičiamas, toks socialinis mobilumas vadinamas horizontaliu.
Taip pat skaitykite: Socialinės brandos požymiai
Išskiriami du pagrindiniai socialinio mobilumo tipai:
- Intrageneracinis mobilumas sutelkia dėmesį į asmens gyvenimo eigą, žvelgia į individo gyvenimo aplinkybių pasikeitimus per tam tikrą laiką - dažniausiai lyginant pirmąjį ir dabartinį darbą. Taip pat kartais koncentruojamasi ties asmens pajamų dinamika, tačiau daugiausia tyrimai nagrinėja individo karjeros trajektorijas. Intrageneracinis mobilumas leidžia perprasti ir visuomenės deinstitucionalizacijos procesus, kurie kuria didesnį šios rūšies mobilumą. Tai susiję, pavyzdžiui, su vėlesniu šeimos kūrimu, užuot suteikiant didesnę reikšmę profesinės karjeros pasiekimams.
- Intergeneracinis mobilumas suprantamas kaip tėvų ir suaugusių vaikų socialinės ir ekonominės padėties skirtumas, t. y. asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių asmuo yra kilęs. Teigiama, kad tėvų įtaka savo palikuonims pasireiškia paveldimais gebėjimais ir savybėmis, taip pat reikšmingas ir laikas, kurį tėvai praleidžia su savo atžalomis, augant suteikiami ištekliai ir finansinės investicijos vaikų išsilavinimui, ateičiai ir pan. Įtakos gali turėti ir sveikata, turimas turtas, profesija. Toks požiūris yra glaudžiai susijęs su socialinio investavimo teorija, kuri akcentuoja investavimo į žmogiškąjį kapitalą svarbą ir suteikia galimybę išeiti iš tarpgeneracinio skurdo spąstų.
Socialinio mobilumo tarp kartų kontekste taip pat verta paminėti santykinio ir absoliutaus socialinio mobilumo skirtį. Santykinis socialinis mobilumas reiškia galimybę (tikimybę), kad vaikai pakeis savo poziciją socialinėje hierarchijoje, palyginti su savo tėvais. O absoliutus socialinis mobilumas rodo bendrą skaičių žmonių, kurie perėjo į kitą socialinės struktūros lygį, palyginti su jų tėvais; todėl čia paprastai daugiausia dėmesio skiriama darbo rinkos arba profesinės struktūros pasikeitimams. Absoliutus mobilumas paprastai reiškia didelio masto visuomenės pokyčius, apimančius daug asmenų. Tokio ženklaus asmenų judėjimo pavyzdys galėtų būti postindustrinės visuomenės mobilumas, pasireiškęs gerokai išaugusia darbo jėga paslaugų sektoriuje.
Štai vertindami absoliutų socialinį mobilumą tarp vyrų, Bukodi, Paskov, Nolan (2020) nustatė, kad Europoje absoliutaus mobilumo lygis skiriasi dėl įvairių nacionalinių struktūrinių pokyčių. Dėl to šie tyrėjai Europos šalis suskirstė į tris grupes - šalis, kuriose daugiau socialinio mobilumo aukštyn nei žemyn (pavyzdžiui, Nyderlandai, Liuksemburgas, Šveicarija), toliau tas, kuriose daugiau socialinio mobilumo žemyn nei aukštyn atvejų (pavyzdžiui, Bulgarija, Čekija, Vengrija), bei tas, kuriose socialinio mobilumo atvejų aukštyn ir žemyn buvo beveik tiek pat (į šią grupę pateko Lietuva, Prancūzija, Didžioji Britanija). Tai rodo, kad socialinio mobilumo lygio matavimai yra aktualūs daugeliui šalių, o minėti skirtumai rodo įvairias istoriškai susiklosčiusias priežastis.
Be to, socialinis mobilumas gali būti vertinamas ir sveikatos, socialinio, kultūrinio kapitalo perdavimo ir kitais aspektais. Vis dėlto galima teigti, kad visi šie minėti komponentai yra vienas nuo kito priklausomi: pavyzdžiui, socialinė kilmė gali būti susijusi su geresnio išsilavinimo prieinamumu, o pastarasis su profesiniu statusu ir pajamomis. Būtent dėl šių sąsajų svarbu tirti šių komponentų reikšmę ir įtaką visuomenėje bei jų skirtumus tarp kartų.
Socialinio mobilumo matavimo perspektyvos
Empiriniai tyrimai rodo, kad socialinio mobilumo tarp kartų lygis ir tendencijos skirtingose šalyse skiriasi ne tiek dėl laikmečio, kiek dėl jo matavimo pasirinkimo. Štai Lietuvoje atlikti empiriniai tyrimai nėra nauji ir labiau pabrėžia regioninę socialinio mobilumo dimensiją. Ketvirtadalis respondentų, kurie ,,perėjo“ iš vidurinės į aukštesnę profesinę klasę, buvo didžiausių Lietuvos miestų - Vilniaus ir Kauno - gyventojai. Skučienė, et al. (2018) vertino Baltijos šalių socialinės apsaugos sistemas socialinių investicijų požiūriu ir siekė nustatyti, kaip jos padeda sumažinti pajamų svyravimus įvairiuose asmens gyvenimo ciklo etapuose. Vencius, Navickė (2017), tirdami socialinio mobilumo apraiškas Lietuvoje, nustatė, kad išsilavinimas yra pagrindinis socialinio mobilumo raiškos veiksnys. Todėl, įvertinus tai, kad socialinis mobilumas yra susijęs su tokiomis sąvokomis, kaip antai nelygybė, socialinė atskirtis ir įtrauktis, klasė ir socialinė stratifikacija, kai mobilumas reiškia judėjimą tarp skirtingų ir nelygių socialinių grupių ar klasių, matavimo pasirinkimas tampa esmine empirinio tyrimo sąlyga.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Dažniausiai socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis. Vis dėlto tyrimų, kurie analizuotų šias visas sritis ir jų sąsajas, Lietuvoje pasigendama.
Išsilavinimas
Išsilavinimas tiriamas ne tik kaip svarbus socialinio mobilumo tarp kartų indikatorius, bet ir pripažįstamas kaip bene svarbiausias ir labiausiai studijuojamas veiksnys, galintis skatinti socialinį mobilumą tarp kartų arba, priešingai, jam trukdyti. Manoma, kad asmenys investuoja į švietimą, tikėdamiesi pagerinti įsidarbinimo galimybes ir tokiu būdu užsitikrinti pajamas. Todėl ne veltui teigiama, kad šiuolaikinėse visuomenėse darbo vieta priklauso nuo išsilavinimo, nes dažniausiai formaliojo švietimo metu įgyjamos kompetencijos, reikalingos aukštesnės kvalifikacijos darbui. Žmogiškojo kapitalo plėtra ypač svarbi vaikams iš nepasiturinčių šeimų.
Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad geresnius mokymosi pasiekimus ir norą mokytis bent iš dalies lemia socialinės, kultūrinės, ekonominės ir šeiminės aplinkybės. Pavyzdžiui, švietimo sociologijoje žinoma socialinės arba kultūrinės reprodukcijos teorija kaip tik pabrėžia struktūrinių ir kultūrinių veiksnių poveikį gebėjimui mokytis. Bourdieu išplėtota kultūrinio kapitalo teorija padeda atskleisti tokių švietimo nelygybės rodiklių, kaip antai tėvų išsilavinimas, ir kultūrinio vartojimo ryšį su mokinių mokymosi biografijos trajektorija.
Kaip teigia OECD (2018), keturi iš dešimties žmonių, turinčių tėvus, kurių žemas išsilavinimas, patys turi žemesnį vidurinį išsilavinimą, o tik vienas iš dešimties tęstų aukštojo mokslo studijas, palyginti su dviem trečdaliais vaikų, turinčių aukštąjį išsilavinimą įgijusius tėvus. Vis dėlto įdomu, jog akcentuojama, kad nepalankioje padėtyje esantys mokiniai turi didesnę tikimybę pasiekti sėkmingų mokymosi rezultatų, jeigu mokosi kartu su kitais mokiniais, turinčiais aukštų lūkesčių. Manoma, kad tai gali kompensuoti gyvenamosios vietos, skurdo ir kitų veiksnių galimą neigiamą poveikį, nes, pavyzdžiui, tėvų išsilavinimo ar ekonominei padėčiai pagerinti reikia ilgalaikių socialinės politikos priemonių, išteklių ir dėmesio. Mokiniams iš nepalankių socialinių ir ekonominių sluoksnių tai ypač aktualu, nes socialinės ir ekonominės aplinkybės tampa dar didesne kliūtimi ugdyti įgūdžius ir išnaudoti galimą išsilavinimo potencialą. Naujausi tyrimai rodo, kad net ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių senelių turėjimas yra susijęs su aukštesniais jų anūkų išsilavinimo rezultatais. Negana to, tikimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą didėja turint daugiau išsilavinusių senelių.
Profesija
Išsilavinimas yra stipriai susijęs su profesiniu statusu, kuris yra vienas iš populiariausių socialinio mobilumo matavimo būdų sociologijoje. Jis turi svarbių pranašumų kaip socialinio mobilumo matavimo priemonė: informaciją apie profesijas rinkti yra gana lengva, nes respondentai dažniausiai gerai prisimena, kokia buvo jų tėvų profesija, ir šią informaciją pateikia lengviau nei, pavyzdžiui, apie pajamas. Be to, tiriant mobilumą tarp kartų informacija apie tėvus, senelius gali būti pranešama retrospektyviai suaugusių vaikų. Tai svarbu, nes daugelyje šalių, ir Lietuvoje, trūksta longitudinių duomenų apie ankstesnes kartas, todėl tokią informaciją galima gauti iš dabartinių kartų respondentų.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Be kita ko, teigiama, kad profesinis statusas stipriai susijęs su kitais socialiniais ir ekonominiais rodikliais bei dažniausiai išlieka santykinai stabilus individualios profesinės karjeros kontekste. Taigi, tie socialinio mobilumo tyrimai, kurie remiasi sociologine tradicija, socialinės stratifikacijos kontekste dažniausiai grindžiami ir apibrėžiami profesiniu prestižu ir pajamomis, kitaip tariant, pagal profesines skales (angl. occupational scales).
Kaip teigia Norkus ir Morkevičius (2012, p. 89), ,,Lietuvos socialinės struktūros tyrimams geriau ne konstruoti originalų lietuvišką socialinės struktūros modelį, tačiau pasinaudoti kuriuo nors iš naudojamų tarptautinėje literatūroje“. Remiantis šia prielaida tinkama EST pateikiama ISCO profesijų klasifikacija, kuri asmenų socialinę klasę apibrėžia remiantis profesine padėtimi visuomenėje.
Pajamų ir kiti ekonominiai veiksniai bei skirtumai svarbūs tiek asmens gyvenimo eigoje, tiek tarp kartų, taip pat susiję su santykiniu skurdu. Skurdo rizikos riba ES šalyse apskaičiuojama kaip 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuojamų pajamų medianos.
Apibendrinant, socialinė politika ne tik Lietuvoje, bet ir visose civilizuotose pasaulio šalyse, yra itin opi ir problematiška sritis, reikalaujanti didelių finansinių išteklių. Lietuva, palyginus su kitomis Vakarų ir Šiaurės Europos šalimis, socialinės politikos atžvilgiu išlieka taupymo rekordininke.
1 lentelė. Socialinio mobilumo skirtumai Lietuvoje ir kitose Europos šalyse (Bukodi, Paskov, Nolan, 2020)
| Šalis | Socialinis mobilumas |
|---|---|
| Nyderlandai, Liuksemburgas, Šveicarija | Daugiau mobilumo aukštyn nei žemyn |
| Bulgarija, Čekija, Vengrija | Daugiau mobilumo žemyn nei aukštyn |
| Lietuva, Prancūzija, Didžioji Britanija | Beveik vienodas mobilumas aukštyn ir žemyn |
tags: #esminiai #lietuvos #socialines #strukturos #aspektai