Socialinė branda yra svarbus aspektas žmogaus gyvenime, apimantis įvairius socialinius ir psichologinius aspektus. Bendruomeninio ugdymo problemos tampa ypač aktualios šių dienų pasaulio visuomenei. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas atvėrė naujas, tautos siekius atliepiančias, ekonominės, socialinės, politinės, kultūrinės bei dvasinės raidos perspektyvas.
Bendrijų organizavimas yra žmonių orumo, savarankiškumo, iniciatyvos ugdymo būdas, interesų bei tikslų įgyvendinimo forma ir pilietiškumo bei demokratijos mokykla. Kur sunkiai formuojasi tokios bendrijos, ten sunkiai prigyja ir demokratiniai institutai. Pastaruoju metu daug kalbama apie bendruomeniškumą, kuris praktinėje kalboje asocijuojasi su bendruomene, bendruomeniškumo jausmu.
Bendruomenė yra labai svarbus visuomenės gyvenimo kokybės socialinis junginys, užtikrinantis daugelio socialinių funkcijų racionalų panaudojimą, gerinant socialinę-psichologinę žmogaus gyvenseną, ji skatina socializacijos procesą. Bendruomeniškumas laikomas ypatinga vertybe, nusakanti socialinės organizacijos kokybę. Kaip teigia A. Aleksandravičius, Jan Žukovskis (2011), bendruomeniškumas žmonių grupėje pasireiškia kaip tam tikras bendrų pastangų ir išteklių suvienijimas.
Bendruomeninio judėjimu šalininku laikomas A. EEtzionis (Etzioni, 1993) bendruomenę suvokė kaip būdą vienybei ir sintezei sugrąžinti, bendruomeniškumą apibūdindamas pagal tris požymius: emocinių ryšių, susikertančių ir vienas kitą sustiprinančių, tinklas; ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei; gana aukštas atsakomybės lygis.
Kiti bendruomeniškumo tyrėjai (D. W. McMillan, D. M. Chavis, 1986) teigia, kad bendruomenė yra jausmas, kad nariai priklauso vienas kitam, jausmas, kad nariai yra svarbūs vienas kitam ir grupei, bendras tikėjimas, kad narių poreikiai bus patenkinti per įsipareigojimą būti kartu.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Svarbiausias bendruomenės elementas yra žmonės, turintys tą patį interesą. Žmogus yra didžiausia vertybė bendruomenės darbe. Kaip teigia I. Leliūgienė, V. Lietuvoje sukurta socialinių paslaugų sistema, kurios dėka socialinės rizikos grupių asmenims teikiama profesionali socialinė pagalba. Teisės aktuose numatyta, kad bendrąsias socialines paslaugas ir socialinę priežiūrą teikia socialinių paslaugų įstaigos, o jų paslaugos turi atitikti reglamentuotus bendrosioms socialinėms paslaugoms, socialinei priežiūrai keliamus reikalavimus. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos tiek socialinių paslaugų įstaigose (socialinės globos namuose, šeimynose, laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos centruose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose ir kt.), tiek asmens namuose.
Tačiau socialinę globą gali teikti įstaigos, turinčios licenciją teikti socialinę globą. Socialiniame darbe svarbiausia yra žmogaus poreikiai bei santykiai su aplinka, todėl šiame darbe į bendruomenę bus žvelgiama kaip į tam tikrą socialinę sistemą. Asmenys gyvenantys socialinės globos institucijose sudaro tam tikras bendruomenes, kurioms būdingi pagrindiniai bendruomeniniai kriterijai. Pagal įstaigos specifiškumą gali skirtis gyventojų apsigyvenimo priežastys, tačiau juos vienija tas pats interesas - gyvybinių poreikių patenkinimas.
Socialinio darbo tikslas yra sukurti naudingą individų ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė, priemonė, siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre - žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąveika.
Vienas pagrindinių pokyčių, kurį patiria visos Europos Sąjungos šalys - gyventojų senėjimas. Demografinis senėjimas, vykstantis dėl ilgesnės gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo, sukelia gilius gyventojų struktūros pokyčius. Senyvo amžiaus asmenų daugėja ir jie tampa vis svarbesni ekonomikai, žmonių bendruomenėms, auga jų (kaip vartotojų ) poreikiai ir jų (kaip piliečių) lūkesčiai.
Bendruomeniškumo raiška ypatingai svarbi socialinės globos įstaigose. Socialinės globos įstaigų paskirtis yra tenkinti savarankiškai savimi pasirūpinti nesugebančių žmonių gyvybinius poreikius ir spręsti iškylančias socialines problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką. Socialinio darbo paslaugas teikia socialiniai darbuotojai. Socialinio darbo paslaugos tenkina globotinių socialinius ir emocinius poreikius. Taip pat padeda gyventojams prisitaikyti prie ligos, negalios bei gydymo sukelto poveikio, priprasti prie naujos aplinkos, atkurti ir pagerinti socialinio funkcionavimo galimybes.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Socialinės globos įstaigoje socialiniai darbuotojai yra savotiški bendruomeninio ugdymo proceso organizatoriai bei vadybininkai. Siekiant gerinti socialinės globos įstaigų paslaugų kokybe reikalingos tiek pačių gyventojų, tiek socialinių darbuotojų pastangos. Didelę reikšmę bendruomeniškumo raiškai turi asmens charakterio savybės, mentalitetas, sugebėjimas prisitaikyti prie naujos aplinkos. Pagrindinis vaidmuo, vykdant socialinės globos namų gyventojų sėkminga adaptaciją, tenka socialiniam darbuotojui.
Kaip išmokyti vaikus socialinių įgūdžių ir empatijos: patarimai tėvams ir mokytojams
Šiandien bendruomeniškumo tema yra tapusi mokslinių tyrimų objektu. Bendruomeniškumo teorinius aspektus tyrinėjo užsienio autoriai Sutton (1999), Stone (2004), Johnson (1995) ir kt. bei Lietuvos bendruomeniškumo problemų tyrinėtojai: V. Baršauskienė, I. Leliūgienė (2001), R. Grigas (2001), S. Nefas (2007), V. Pilipavičius (2008) ir kt., tačiau bendruomeniškumo požymių analizė socialinės globos įstaigoje yra aktuali, nepakankamai ištyrinėta bei atskleista tema.
Bendruomenės Samprata
Žmogus yra sociali būtybė. Jam būtina bendrauti, priklausyti kokiai nors grupei. Tai nepriklauso nei nuo žmogaus norų, nei nuo jo valios. Gimęs žmogus priklauso šeimai, miesto ar kaimo bendruomenei, vėliau priklauso mokyklos, darbo kolektyvo bendruomenei. Vėliau individas gali įsilieti į religinę ar kitą bendrais interesais paremtą bendruomenę. Filosofiniu požiūriu žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas su kitais žmonėmis. Kas nesugeba gyventi bendrijoje arba kam ji nereikalinga, tas yra arba laukinis žvėris arba Dievas.
Aristotelis išskiria tris bendruomenės plotmes: pagrindą sudaro sudaranti šeima, įvairios bendradarbiavimo atmainos poreikiams patenkinti ir pagaliau valstybė atbaigianti bendruomenę. R. Konig bendruomene laiko tą tarp šeimos ir valstybės esančią sritį, kuri „reiškiasi kaip pats save savyje varantis ir „socialiniu procesu“ vadinamas fenomenas“. Bendruomenė yra socialinio bendradarbiavimo erdvė. Ji formuojasi, remdamasi poreikių sistema. Anot Aristotelio „visos bendrijos yra ne kas kita kaip didžiosios valstybinės bendrijos dalys. Bendrijos nariai veikia kartu, kad įgytų kokią nors naudą ir patenkintų kokius nors gyvenimo poreikius.
Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad globaliniai, visą šalį apimantys sprendimai yra brangūs ir neduoda laukiamo efekto. Pastebėta, kad daugelis tiek asmeninių, tiek visą visuomenę liečiančių problemų veiksmingiausiai sprendžiamos ne makro (visos valstybės), bet mikro (bendruomenės) mastu.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Bendruomenės judėjimo istoriją Lietuvoje galima sieti su Kūdikio (1891), Kūdikio gelbėjimo (1922), Vaikelio Jėzaus (1918) draugijų veikla. Šių draugijų pastangomis, padedant vaikams pamestinukams, našlaičiams buvo steigiami bendrabučiai. Atkūrus nepriklausomybę, per Lietuvą persirito įvairių nevyriausybinių, pelno nesiekiančių organizacijų - draugijų, klubų, bendrijų, centrų, asociacijų steigimo banga. Daugumos šių organizacijų iniciatoriais tapo žmonės senai puoselėję idėjas kultūros, švietimo, socialinėje srityje ir vėliau susibūrę bendrai veiklai.
Bendruomenės sąvokos ištakos labai įvairios bei atspindi tam tikrus bendruomenės aspektus arba apibrėžia bendrumo požymį. Apibūdinant bendruomenės sampratą neretai vartojama panaši sąvoka „bendija“, šios sąvokos laikomos sinonimais, nes nepastebima esminio bendruomenės ir bendrijos sąvokų skirtumo. Žodis „bendruomenė“ kilo iš lotyniško communis, kuris reiškia „bendras“. Bendrumo sąvoka gali apimti bendrą erdvę, normas, vertybes, papročius, įsitikinimus, taisykles, įsipareigojimus.
Kaip teigia S. Būdvydis (1994) bendrija laikoma teritorija su joje gyvenančiais žmonėmis ir jų tarpusavio ryšiais, o bendruomenė susiformuoja, skatinama aiškaus konkretaus intereso. Bendruomenė socialiniuose moksluose suprantama kaip tapatybės ir bendrumo jausmas, kuris atsiranda priklausant tam tikrai vietai, organizacijai ar socialinei grupei.
S. Būdvydis (1994), remdamasis sociologu G. Hillery, teigia, jog įvairiuose šaltiniuose šis amerikietis mokslininkas aptiko per 90 skirtingų apibrėžimų. S. J. Psichologijos žodyne (1993) bendruomenė apibūdinama kaip tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. C. Sutton terminą „bendruomenė“ grindžia Oksfordo žodyne rastomis žiniomis: bendruomenė - tai organizuotas politinis, municipalinis ar socialinis darinys; toje pat vietoje gyvenančių žmonių grupė; religinės ar kitokios tapatybės vienijamų žmonių grupė.
Anot I. Leliūgienės, J. Sadausko (2011), bendruomenė susideda iš asmenų, esančių socialinėje sąveikoje tam tikroje geografinėje vietoje ir turinčių vieną ar daugiau bendrų ryšių.
Bendruomenės Elementai
V. Baršauskienė ir I. Leliūgienė (2001) išskiria penkis pagrindinius bendruomenės elementus:
- struktūrinį,
- socialinį-psichologinį,
- žmonių ir teritorijos,
- veiklos procesų,
- socialinės sistemos funkcionavimo.
Taip pat galima išskirti kelis bendruomenės požiūrius:
- politiniu-teisiniu, kaip struktūrinę bendruomenę. Jį sudaro nustatyti vaidmenys, atsakomybė rinkėjams, balsavimo organizavimas, mokesčių mokėjimas, paslaugų suteikimas.
- socialiniu-psichologiniu, kaip žmonių, turinčių bendrus interesus, sąjungą. Gali būti keletas socialinių - psichologinių požiūrių į visuomenę. Vienas iš jų - tai žmonių, turinčių bendrų interesų, sąjunga. Jie, siekdami bendrų tikslų, turėdami bendrus poreikius, interesus, vertybes, bendrą veiklą, išgyvena tarpusavio ryšio ir priklausomybės jausmą.
- kultūriniu - antropologiniu požiūriu bendruomenė - tai socialinio prasmingumo, tam tikrų santykių normų, tradicijų ir elgesio forma.
- demografiniu, arba ekologiniu, kaip bendruomenės sąveiką su aplinka. Tai demografinis arba ekologinis požiūris į bendruomenę. Demografinis požiūris remiasi statistine gyventojų analize (gimstamumas, mirtingumas, migracija). Šiuo požiūriu bendruomenę sudaro žmonių grupė, turinti anksčiau minėtas charakteristikas.
- procesiniu-funkciniu, kaip bendruomeninių problemų sprendimą. Funkciniu požiūriu bendruomenė apibrėžiama kaip struktūra, kuri turi išspręsti tam tikras problemas, pasiekti tam tikrus tikslus ir atlikti tam tikras funkcijas.
Išanalizavus bendruomenės sąvokos apibrėžimą, matome, kad ją sunku apibrėžti, šia sąvoka nusakoma labai daug jungčių (laiko, teritorijos, pomėgių, interesų ir t.t), tačiau svarbiausias bendruomenės elementas yra žmonės, turintys tą patį interesą. Žmogus yra didžiausia vertybė bendruomenės darbe.
Kaip teigia R. M. Berns (2009), bendruomenės ekologija apima žmonių psichologinius ir praktinio pobūdžio santykius, jų socialinę ir fizinę aplinką. Taigi svarbiausia bendruomenės sudedamoji dalis yra žmonių tarpusavio santykiai, priklausymo grupei ir įsipareigojimo jai mastai. Jonutytės (2007) teigimu, bendruomenės susiformuoja vienijamos tam tikrų tikslų, todėl autorė siūlo skirti tikslinius bendruomenės tipus: šeimos, vaikų darželio, mokyklos, religinę ir kitas bendruomenes.
Tačiau nepriklausomai nuo to, koks bendruomenės tipas, kiekviena bendruomenė atlieka tam tikras funkcijas. Warren (R. M. Warren, 1978) išskiria penkias bendruomenės funkcijas:
- Gaminimas, paskirstymas, vartojimas. Plėtodama žemės ūkį, pramonę ar paslaugas, bendruomenė aprūpina savo narius reikiamais ištekliais.
- Socializacija.
- Socialinė kontrolė. Poreikiu prisitaikyti prie grupės ir (arba) įstatymais bendruomenė priverčia pripažinti visuotinai priimtas vertybes.
- Socialinis dalyvavimas.
- Savitarpio pagalba.
Kiekvienos bendruomenės funkcijos apibūdinimas yra bendruomeniškumo išraiška. Bendruomeninio judėjimu šalininku laikomas A. EEtzionis (Etzioni, 1993), bendruomeniškumas apibūdinamas pagal tris požymius: emocinių ryšių tinklas, ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei bei gana aukštas atsakomybės lygis.
Bendruomeniškumas žmonių grupėje pasireiškia kaip tam tikras bendrų pastangų ir išteklių suvienijimas. Socialinio darbo tikslas yra sukurti naudingą individų ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Bendruomenė gali būti kaip terpė, priemonė, siekiant sudaryti galimybes, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Socialinio darbuotojo dėmesio centre - žmogaus ir aplinkos tarpusavio sąveika.
Kaip teigia I. Leliūgienė, J. Sadauskas (2011), bendruomenių poreikis dažnai išryškėja susidūrus su negalios atveju, stipria rasine ir etnine segregacija aplinkoje, negailestingu eksploatacijos procesu, plečiantis pilietiniam solidarumui, sumažėjus socialinėms garantijoms senatvėje - visa tai skatina eiti bendruomenių, klasių ir solidarumo stiprinimo keliu. E. Štuopytės (2002) tyrimo rezultatai rodo, kad bendruomenės dėl savo vidinių savybių išlikdavo visuotinių sukrėtimų metu bei pakildavo naujai kuriamajai veiklai. Vadinasi, bendruomenė sudaro sąlygas nuolatinei socialinei raidai ir mažina žmonių bejėgiškumo jausmą susidūrus su problemomis, kurių gausu tiek atskiro asmens, tiek ir įvairių bendruomenių (šeimos, kolektyvo, tautos ir t. t.) gyvenime.
Bendruomenės kuriama aplinka ypač svarbi pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms gyvenantiems socialinės globos namuose, nes kaip teigia M. Urmonienė (2004), bene reikšmingiausias bendruomenės privalumas yra tai, kad bendruomenėje žmogus pilniau išgyvena gyvenimo vertę, prasmę, daug dažniau jaučiasi reikalingas, vienintelis, nepakartojamas.
Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sukurtas nemažas socialinių paslaugų tinklas. LR socialinių paslaugų įstatyme (2006) socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Kaip nurodoma LR socialinių paslaugų įstatyme (2006) ir detalizuojama Socialinių paslaugų kataloge (2006), socialinės paslaugos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos socialinių paslaugų įstaigos...
Citata atrinkta teisininkųKasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Taip pat kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018 ir kt.). Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime nepanaikina galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-28-628/2023, 2K-18-976/2025 ir kt.). Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018 ir kt.). Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vien kaltininko pasakymas, kad jis prisipažįsta kaltas, savaime nesuteikia pagrindo teigti, jog jis visiškai prisipažįsta dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas ir kaltininko požiūris į jo padarytą nusikalstamą veiką viso proceso metu, taip pat tai, kas lėmė atitinkamus jo parodymus.