Sistema (gr. σύστημα, systēma ‘sustatyta, sudėliota’) - susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys.
Socialinė ekonomika veikia sistemiškai yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis. Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos.
Ekonomikos samprata ir ekonominės sistemos
Ekonomika (gr. oikonomikē - ūkininkavimo menas), šalies arba jos ūkinio vieneto veiklos visuma, plačiai apimanti gamybą, ekonomiją, socialinę atsakomybę, vartojmą, finansus, paslaugas ir prekybą, bei nuolatinį jų atnaujinimą. Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika.
Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Socialinė ekonomika - kooperatine nuosavybe, sprendimų autonomija ir narystės laisve. Socialinės ekonomikos sistema veikia pagal visai kitą modelį nei ekonominio liberalizmo sistema. Socialinė ekonomika turi savo solidaraus dalinimosi ekonominį modelį, yra pilnai savireguliuojanti ir koreguojanti sistema.
Gamyba, ūkio ištekliai ir finansai
Gamyba - žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Kartais gamybai priskiriama ir: paslaugų teikimas, prekyba, nematerialių vertybių kūrimas.
Taip pat skaitykite: Ekonominių institutų funkcijos
Ekonòmija (gr. oikonomia - namų ūkio valdymas), taupus ir racionalus ūkio tvarkymas, materialinių, finansinių, darbo išteklių, gamtos turtų naudojimas, šios veiklos rezultatas. Finánsai (pranc. finance - piniginės lėšos), ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma.
Bendrasis vidaus produktas ir socialinė ekonomika
Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. gross domestic product - GDP) - vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.
BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant: sukurtą pridėtinę vertę (gamybos metodas); patirtas išlaidas (išlaidų metodas); gautas pajamas (pajamų metodas). Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas: BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas - importas).
Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą. Verslinė kooperãcija, kooperacijos rūšis, kai smulkieji gamintojai (amatininkai, ūkininkai, neįgalūs ir t.t.) susivienija į kooperatyvus ir veikia socialinio intereso pagrindais (vienodai svarbiems esant ne tik narių, bet ir bendriems visuomenės ir bendruomenės interesams).
Vartojimas ir rinka socialinėje ekonomikoje
Bendràsis vartójimas, vartójimas, bendrojo nacionalinio produkto dalis, skirta einamiesiems poreikiams tenkinti. Bendrąjį vartojimą sudaro individualaus (namų ūkių ir pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkius) ir kolektyvinio (valstybinio valdymo įstaigų) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti. Vartójimas, galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikiams tenkinti.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: profesinis aspektas
Socialinės ekonomikos rinka - tai ne įprasta rungimosi tarp verslininkų, bet tai yra daugiau rungimosi dėl pačių vartotojų rinka (joje veikia įvairios vartotojų platformos, solidaraus dalinimosi ekonominis modelis). Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi.
Socialinis verslas ir juridiniai subjektai
Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinis verslas taip pat gerokai prisideda prie socialinės ekonomikos atėjimo į kiekvieną šalį, kaip pasaulyje yra sakoma „atidaro duris socialinei ekonomikai”, bet tai nėra pati socialinė ekonomika, o tik papildo ją tokia dalimi, kiek tai atliepia socialinius tikslus, ir jis paprastai veikia pagal savąjį atskirąjį socialinio verslo įstatymą.
Šių SE dalyvių tikslas - naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Inovacijos ir socialinis poveikis
Socialinėje ekonomikoje nuolat diegiamos inovacijos bendrojo gėrio labui. Daugelis jos novatoriškų idėjų, kaip antai etinis finansavimas ar sąžiningos prekybos judėjimas, apskritasis socialinės ekonomikos stalas tapo visuotinai paplitusiomis. SI požymiai yra šie: 1) veikimas atviras - dalijamasi turimomis žiniomis, 2) tarpsektorinis ir integruotas požiūris į problemos sprendimą, 3) dalyvaujantys ir įgalinti piliečiai/vartotojai, 4) atliepia paklausą, 5) individualaus atvejo svarba - sprendimai pritaikyti vietos aplinkybėms, individo poreikiams.
SI kyla iš rinkos nesugebėjimo atliepti konkrečių visuomenės poreikių, todėl pati pilietinė visuomenė imasi jų įgyvendinimo. Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas.
Taip pat skaitykite: Socialiniai rodikliai Lietuvoje
Anu Puusa: Argumentai už kooperatyvus – nematomą ekonomikos milžiną | TED
Politinės doktrinos, liberalizmas ir gerovės valstybė
Liberalizmas (lot. liber - laisvas), politinė doktrina, ideologija ir politinės filosofijos kryptis, pagrįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės apribojimu, įstatymų viršenybe ir laisvąja rinka. Pasak liberalizmo, kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, turėti pragyvenimo šaltinį. Valstybės užduotis - sudaryti sąlygas visiems žmonėms naudotis savo laisve ir neleisti iš asmenų ar vyriausybės kilti asmens laisvės suvaržymams.
Ekonominis liberalizmas, doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir laisvosios konkurencijos įtaką koordinuojant ekonominę veiklą. Pagal ekonominį liberalizmą, bet koks valstybės kišimasis trikdo rinkos, kaip save reguliuojančios ir koreguojančios sistemos, procesą. Valstybei turi būti paliekamos tik funkcijos, kurių negali įgyvendinti rinka , ar kurios būtinos ekonomikos subjektams ir rinkai saugiai ir efektyviai funkcionuoti.
Gerovės valstybė, socialinės gerovės valstybė, valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama. Socialinė ekonomika siekia stiprios socialinės politikos ir kuo didesnio valstybės įsikišimo. Socialinė ekonomika glaudžiai susijusi su socialine politika (be gerovės valstybės negali būti socialinio teisingumo ir socialinės apsaugos).
Viešųjų paslaugų perdavimas ir vietos bendruomenės
Viešąsias paslaugas dažnai teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, valstybės ar savivaldybių kontroliuojamos įmonės tam, kad patenkintų visuomenės narių poreikius socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitose srityse. Į klausimą, koks paslaugų perdavimo tikslas, galima atsakyti taip - paslaugų perdavimu siekiama dvejopo rezultato: didesnio teigiamo viešųjų paslaugų poveikio ir sumažėjusių jų teikimo kaštų.
Gretutinis tokio viešųjų paslaugų perdavimo tikslas taip pat yra skatinti verslumą Lietuvoje, kurio lygis šiuo metu yra nepakankamas. Labai svarbu skatinti socialinį verslumą, kadangi mūsų šalyje pradeda formuotis socialinė ekonomika bei socialinio pirkimo kultūra, kai pirkėjai vienu metu gali gauti dvigubą naudą - prekę ar paslaugą, kurios jiems reikia, ir žinojimą, kad prisideda prie konkrečios socialinės problemos sprendimo.
Valstybei ir savivaldai tai reiškia, kad problemų įvardijimas, joms spręsti pritaikytų paslaugų poreikio planavimas, paslaugų pirkimas ir jų poveikio stebėsena tampa veiksmingesnė strateginių planų įgyvendinimo priemone, įgalinančia kasdieniais darbais pasiekti gilesnių arba daugiau visuomenės narių apimančių pokyčių.
| Veiklos sritis | Socialinės ekonomikos pavyzdžiai | Tikslas |
|---|---|---|
| Gamyba ir kooperacija | Kooperatyvai smulkiems gamintojams | Padidinti pajėgumus ir užtikrinti socialinį poveikį |
| Viešosios paslaugos | Perdavimas NGO, verslui, bendruomenėms | Efektyvumas ir didesnis poveikis |
| Socialinis verslas | Socialinės įmonės | Spręsti vietos problemas ir kurti darbo vietas |
Bendruomenės vaidmuo ir demografiniai iššūkiai
Tam, kad suprastume, kas veikia, o kas neveikia, reikės improvizuoti ir rizikuoti. Reikės įvairovės ir alternatyvų, konkurencijos ir nesėkmių. Analizuodami kitų šalių gerąją patirtį 2019 metais VšĮ „Versli Lietuva” parengė Viešųjų paslaugų perdavimo gidą.
Labai svarbu skatinti socialinį verslumą, kad jaunimas neišvyktų, o išvykę - grįžtų kurti savo ateitį Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimo bendruomenėse. Tam neužtenka tikėjimo, kad gali prisidėti prie savo krašto ateities. Tam reikia kokybiškų viešųjų paslaugų, gerų mokyklų ir vaikų darželių, glaudžiais tarpusavio saitais susijusių savitarpio pagalbos tinklų bendruomenėse bei valstybės ir savivaldybės institucijų pasirengimo įtraukti ir sutelkti savo piliečius bendriems tikslams.
Jei su gyventojų skaičiaus mažėjimu, ilgainiui gilės socialinės aplinkos erozija, tai tiesiogiai paveiks ir verslo aplinką. Visuomenei senstant, socialinių paslaugų poreikis tik didės, reikalaudamas vis didesnės dalies savivaldybių biudžetų lėšų. Veiksmingų viešųjų paslaugų sukūrimas nėra įmanomas be nevyriausybinių organizacijų, verslo, bendruomenių ir jas jungiančių asociacijų, pvz., vietos veiklos grupės, lygiaverčio įsitraukimo.
Tarpsektorinis požiūris ir globalios iniciatyvos
Bahajų veiklos pavyzdžiai rodo, kad parama vystymuisi dažnai pirmiausia būna skirta materialinėms gyventojų reikmėms patenkinti. Bahajų inspiruotų projektų skaičius nuolat auga. 2005 m. buvo keli tūkstančiai ribotos trukmės bahajų socialinių projektų, 550 nuolatinių projektų ir 45 organizacijos, atliekančios kompleksines užduotis.
Dabartiniai projektai skirti moterų pažangai, raštingumui ir švietimui, moraliniam ugdymui, žmogaus teisėms ir aplinkosaugai. Šiame svarbiame kaimo vystymo projekte profesoriai ir studentai bendradarbiauja su vietiniais gyventojais kurdami naują mokyklų sistemą, kuri tiesiogiai patenkintų vietos reikmes ir išspręstų problemas. „Tai išties revoliucinė ugdymo programa… tinkanti kaimo tikrovei ir teikianti tokio pobūdžio žinių, kokių žmonėms reikia,“- sakė Jamesas D. Mitchellas.
Bahajų raštuose išdėstyti bendri principai, kuriais galima grįsti sveiką pasaulio ekonomiką. Dėl tos priežasties turi būti puoselėjama ir vystoma kiek įmanoma daugiau žmonijos veiklos sričių: švietimas ir mokslas, technologijos, menai, kultūra, socialinė gerovė, etinių vertybių ir normų mokymas. Kiekvienas individas yra atsakingas už žmonijos vystymąsi.
Kolektyvizmas ir socialumo aspektai
Individualizmo priešingybė. Skiriama horizontalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama žmonių lygybė ir bendradarbiavimas (pavyzdžiui, įvairiose komunose), ir vertikalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama kolektyvo narių hierarchija, žmogaus atsidavimas aukščiau stovinčiam autoritetui (pavyzdžiui, tradicinėse visuomenėse, kur stipri patriarchalinė valdžia). Kolektyvizmo forma, kai grupės teisės vertinamos labiau nei individo teisės, vadinama korportyvizmu.
Visuotinai pripažinta, kad žmogus yra socialinė būtybė, jai būdingos kolektyvinės gyvenimo formos. Socialumas (lot. socialis - visuomeninis), sąvoka, kuria apibūdinami žmogaus ir daugelio gyvūnų rūšių tarpusavio sąveikų (ryšių, santykių, įtakų) aspektai. Socialumas yra svarbus prisitaikymo ir išlikimo veiksnys, kartu tai ilgos gyvūnų evoliucijos rezultatas.
tags: #ekonominiai #socialiniai #procesai