Socialinė apsauga - tai priemonių visuma, skirta socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti. Socialinėmis rizikomis visuotinai pripažįstama negalia, liga ar trauma, senatvė, mirtis, nedarbas, motinystės (tėvystės) pareigų vykdymas, joms taip pat dažnai priskiriama skurdas, socialinė atskirtis, įvairios šeimos aplinkybės (vaikų apsauga, vienišų tėvų, daugiavaikių šeimų problemos ir kita).
Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Pirmasis būdas remiasi draudimo įmokų principu: ištikus socialinei rizikai teisę gauti išmoką, visiškai ar iš dalies kompensuojančią prarastas pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį netekus darbo) ar atsiradusias papildomas išlaidas (pavyzdžiui, gydymui), turi tik nustatytą laiką mokėjusieji socialinio draudimo įmokas (arba tas įmokas už juos mokėjo darbdavys, valstybė ir kiti). Antrasis būdas - parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams.
Šiuo atveju taikomi 2 metodai: išmokos gali būti teikiamos universaliai (pavyzdžiui, šeimai už kiekvieną vaiką iki nustatyto amžiaus, nepriklausomai nuo šeimos pajamų dydžio) arba tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, kai šeimos turtas ir pajamos mažesni už nustatytą minimumą). Be socialinio draudimo ir paramos, kai kurie tyrinėtojai socialinei apsaugai priskiria ir darbo rinkos politikos priemones, skirtas socialinių rizikų prevencijai ar jų padariniams įveikti, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Socialinės apsaugos ištakos
Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, kuris žinomas nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano nustatyta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams.
Ilgą laiką socialinės apsaugos priemonės buvo suprantamos labiau kaip privačių asmenų labdara ar valdžios teikiama malonė, bet 19 a. pabaigoje pradėjus vis plačiau įgyvendinti socialinio draudimo principą ir 20 a. pradžioje, socialinė apsauga tapo labiau institucionalizuota.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Nuo romėnų laikų buvo manyta, kad atskiros darbo teisės šakos nėra ir darbo santykius reguliuoja atskiros teisės šakos. XIX a. - XX a. vis buvo manyta, kad darbo santykius reguliuoja privatinė teisė. Tik XIX a. pradėjo formuotis nauja teisės šaka.
Darbo teisė
Darbo teisė - tai teisės šaka, kuri reguliuoja darbo santykius ir artimai susijusius santykius. Darbas - tai nėra teisinė sąvoka, tai ekonominė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama, tikslinga žmogui veikla. Darbo teisėje naudojami imperatyvūs (elgesio standartas, kurio negalima keisti) ir dispozityvūs (elgesio standartai, kuriuos iš kelių atvejų galima pasirinkti sau tinkantį) metodai.
Darbo teisės principai
Principas - tai pagrindas, pradmuo. Darbo teisės principas - tai veikiančiuose teisės aktuose įtvirtintos bendros ir vadovaujančios nuostatos, įtvirtinančios darbo teisės vienybę ir teisinio reguliavimo esmę, bei nustatytos šios teisės šakos teisės normų sistemos bendrąsias raidos kryptis.
Antrosios kartos žmogaus teisės dar vadinamos „raudonosiomis“, jos susijusios su lygybe ir priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Jos garantuoja lygias galimybes ir teises kiekvienam visuomenės nariui. Tokios teisės apima teisę į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisę į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan.
Kaip ir Pirmosios kartos teisės, šios sugulė į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir buvo įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Šio pakto 1 straipsnyje numatoma, kad „visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamasis darbas draudžiamas.
Tačiau kitose šio straipsnio dalyse įvardyti atvejai, kai darbas nėra traktuojamas kaip priverstinis, t. y. priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais.
Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t. y. galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tie atvejai, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai. „Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teisės gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teisės užimti vienas ar kitas pareigas tam tikroje vietovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje“.
Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose.
Kaip minėta įžangoje, kiekviena valstybė kuria savo individualią socialinės apsaugos sistemą. Taigi kiekvienoje šalyje socialinės apsaugos lygiai gali skirtis ženkliai. Lietuvoje socialinės apsaugos teisė yra svarbi, nes laiduojama pačioje Konstitucijoje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Konstitucijos 52 straipsnyje nurodoma, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, sveikatos būklės, priklausymo nacionalinei mažumai, gimimo ar kitokios padėties.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Individualios paciento teisės skirtos laisvei apsaugoti ir yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto visuomenės ir valstybės įsikišimo. Konstitucijos 53 straipsnyje deklaruojama teisė į sveikatos priežiūrą. Jame gana abstrakčiai suformuluoti kai kurie sveikatos sistemos ir sveikatos priežiūros elementai.
Konstitucijos 53 straipsnio nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir visaapimančią medicinos pagalbą. Konstitucija nenustato nemokamos (finansuojamos iš valstybės biudžeto) medicinos pagalbos apimties, tačiau reikalauja, kad tokia pagalba būtų ir turi būti įstatymu nustatyta jos teikimo tvarka.
Kultūrinės teisės yra minimos keliuose Konstitucijos skirsniuose (II, III, IV), ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Tai piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą; valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą (Konstitucijos 45 straipsnis).
42 straipsnyje nurodoma, kad kultūra, mokslas, tyrinėjimai ir dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Viena svarbiausių kultūrinių teisių - teisė į mokslą.
Konstitucijos 41 straipsnyje visų pirma suformuluota pareiga mokytis iki 16 metų, tas asmenims iki 16 metų mokslas - privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas pasiekiamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus.
tags: #darbo #ir #socialines #apsaugos #teise