Slaugytojų darbas su mažais pacientais yra nepaprastai sudėtingas ir atsakingas.
Psichologinio kontakto užmezgimas, bendravimas su pacientu-vaiku dažnai yra ne mažiau svarbus nei medicininės procedūros ir gydymas.
Vaikams būdingos tokios psichologinės savybės kaip nesuvokimas apie ligą, nesugebėjimas suformuluoti skundų, stiprios emocinės reakcijos į individualius ligos simptomus, medicininių ir diagnostinių procedūrų suvokimas kaip gąsdinančios priemonės, baimės, nesaugumo jausmas, nepažįstama aplinka, svetimi žmonės.
Visi šie faktoriai daro neigiamą įtaką mažajam pacientui psichologiniu aspektu.
Taip pat labai svarbus bendravimas ir bendradarbiavimas su sergančio vaiko artimaisiais, nes didžiąją dalį savo vidinių emocijų jie perduoda savo mažiesiems.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Nuo pat mažens vaikas atidžiai stebi savo artimų žmonių kūno gestų kalba, mimika, balso tembrą.
Medikų ir paciento santykiai, taip pat medikų ir paciento artimųjų ar jo įgaliotinių santykiai buvo ir visada bus medicinos praktikos pagrindas.
Net pažangiausia technika nepakeičia medikų ir paciento sąveikos.
Gerą praktinės medicinos rezultatą galima pasiekti tik derinant pasitikėjimą žmogaus santykiais tarp medikų ir paciento, naudojant naujausią diagnozės ir gydymo pažangą.
Problemos aktualumas
Slaugytojoms, kurioms tenka dirbti su mažaisiais pacientais ir bendrauti su jų artimaisiais, dažnai susiduria su bendravimo problemą.
Taip pat skaitykite: Kalbos sutrikimų įtaka socialinei raidai
Tai gali lemti daug faktorių, tokie kaip mažas paciento amžius, susirūpinę artimieji, slaugytojų bendravimo žinių ir įgūdžių trūkumas, nuovargis ir kt.
Darbo objektas: slaugytojo bendravimas su sergančiais vaikais ir jų artimaisiais.
Darbo tikslas: Išanalizuoti slaugytojų bendravimo ypatumus su sergančiais vaikais ir jų artimaisiais, bei išsiaiškinti slaugytojo sėkmingo bendravimo su vaikais ir jų artimaisiais faktorius.
Bendravimo samprata
Bendravimas yra labai plati sąvoka ir literatūroje sutinkama įvairių bendravimo apibrėžimų.
Bendravimas - tai procesas, apimantis dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.
Taip pat skaitykite: Religijos įtaka socialiniam gyvenimui
Bendravimas yra prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Ši sąveika vyksta ir kalbantis, ir be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje.
Bendravimą galima apibūdinti ir kaip daugialypį reiškinį, todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai.
Elementari tikro bendravimo sąlyga - įsijausti, suprasti, padėti.
Tai nėra lengva, ypač konfliktinėse situacijose.
Remiantis A. Maslow, bendravimo poreikis yra priskiriamas socialiniams poreikiams, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant žmonėms.
Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmonių socialinių poreikių išraiška arba santykių forma, kai jie keičiasi patirtimi, informacija, sugebėjimais, įgūdžiais.
Gebėjimas konstruktyviai bendrauti lemia bendros veiklos rezultatus, bendradarbiavimo galimybes, leidžia operatyviai spręsti iškilusias problemas, sudaro palankias sąlygas vystytis socialiniui psichologiniui klimatui.
Bendravimo būdai ir stiliai
Bendravimas arba komunikacija - tai savo minčių perdavimas vienas kitam.
Tinkamas bendravimas yra svarbus klinikinėje praktikoje, palankaus darbo klimato sukūrimui, komandos subūrimui.
Žmonės bendrauja verbaliai - t. y. pateikdami informaciją žodžiais ir balso tonu, bei neverbaliai - naudodami gestus ir veido išraiškas.
Bendravimo stilius atlieka didžiulį vaidmenį vienas kito supratime.
Bendravimo stiliai:
- Pasyvus - drovus, nelinkęs dalyvauti pokalbiuose, atrodo nesusidomėjęs.
- Agresyvus - linkęs konfrontuoti, jų gestai bei žodžiai daugeliui atrodo įžūlūs, sarkastiški.
- Pozityvus - pasižymi atvirumu, pasitikėjimu, kalba maloniu tonu, žodinę informaciją papildo akių kontaktu ir atitinkamais gestais bei veido išraiškomis.
Efektyviam bendravimui kenkia patarinėjimas, teisinimasis, globėjiškos manieros, klaidingi įtikinėjimai, kitų kaltinimas.
Iš tiesų, kartais būna labai sunku susilaikyti nuo patarinėjimų, tačiau tai stabdo komunikacijos procesą.
Geriau leisti pačiam žmogui, susidūrusiam su problema, ieškoti išeities, o kilusias idėjas išsakyti dėmesingam klausytojui.
Teisinimasis yra kitas komunikacijos barjeras.
Gavus priešišką savo atžvilgiu informaciją, daugeliui „įsijungia” gynybiniai mechanizmai.
Tačiau prieš rengiant žodinę ataką būtina išsiaiškinti, kas tokį bendravimo elgesį išprovokavo - baimė, stresas ar kt.
Jei bendravimą pradedate agresyviai, paieškokite fiziologinių ar psichologinių tokio bendravimo išraiškų (padažnėjęs kvėpavimas, pakilęs kraujospūdis, nepasitikėjimas, baimė).
Jie padės atpažinti savo susierzinimą.
Tuomet sustokite, įkvėpkite, pripažinkite, jog tai ne ta informacija, kurią norėjote išsakyti ir pradėkite iš naujo.
Globėjiškumas arba kalbėjimas iš aukšto uždaro komunikacijos procesą.
Mes, slaugytojai, esame motyvuoti padėti kenčiantiems, sergantiems, tačiau turime išmokti atsispirti pagundai klaidingai įtikinėti.
Užtenka prisiminti, jog slaugytojai visų problemų niekada neišspręs ir visų neišgelbės.
Beveik visada bendravimo efektyvumas priklauso nuo abiejų bendraujančių asmenų.
Bendravimo su vaikais patarimai, kaip vadovautis bendraujant su sveiku protu
Lyčių skirtumai bendravime
Komunikacijos procesą taip pat įtakoja lyčių skirtumai.
Tyrimai parodė, jog vyrai ir moterys naudoja skirtingus bendravimo stilius ir šie skirtumai dažnai tampa nesusipratimų priežastimis.
Šiuos skirtumus taip pat nulemia kaip vyrai ir moterys dirba - grupėse ar vieni, kaip bendraujama darbo vietoje.
Vyrams bendravimas reikalingas tikslų įgyvendinimui, tuo tarpu moterys bendrauja tam, kad susidraugautų ar palaikytų tarpusavio santykius.
Vyrai naudoja tiesmuką, valdingą bendravimo stilių, moterys linkusios bendrauti ramiu, kartais net pasyviu ar nedrąsiu būdu.
Bendravimo ekspertai pataria vyrams tobulinti gebėjimą išklausyti moteris, o moterims patariama aiškiau reikšti savo nuomonę ir būti labiau tolerantiškoms, kai išsiskiria nuomonės.
Taip pat tyrimai rodo, jog tiek vyrai, tiek moterys retai sugeba kontroliuoti savo pyktį, nors juos supykdo skirtingi dalykai.
Vyrai dažniausiai pratrūksta, kai sistemoje trūksta efektyvumo, o personalui - profesionalumo.
Reagavimas į prašymus ir pyktį
Reaguoti į pacientų prašymus yra viena iš integralių slaugytojo vaidmenų.
Be to, dažnai tenka reaguoti ir į kolegų, sveikatos priežiūros komandos narių, lankytojų, vadovų prašymus.
tags: #baimes #itaka #bendraujant #su #slaugytoju