Autizmas - tai visapusiškas vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai, pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant, simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.
Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą - tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos.
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška.
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba.
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.).
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio.
- 24 mėn. nesako nė vieno žodžio.
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:
- Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
- Komunikacijos sutrikimas. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
- Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.
Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai Lietuvoje
Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą.
Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui. Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus.
Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais). Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.
Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta. Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese.
Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas. Parengta bendradarbiaujant su Asociacija Lietaus vaikai ir gyd. Tomui Eicher-Lorkai oficialiai diagnozotas Aspergerio sindromas, vienas iš autizmo spekttro sutrikimų. Jis tikina - diagnozė netrukdo jam išvysti visas gyvenimo spalvas, siekti savo asmeninių ar profesinių tikslų.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie socialinių darbuotojų požiūrį į autizmą
Kreipiatės į vaiko šeimos gydytoją, kuris išduoda siuntimą į tarnybą vaiko neįgalumo lygio nustatymui ir parengia dokumentus vaiko neįgalumo lygio įvertinimui. Medicininius dokumentus. Tai duomenys apie vaiko sveikatos būklę: testų (pvz., CARS, DISC, WISC) medicininių tyrimų, konsultacijų, gydymo stacionare išrašų (forma Nr. 003/a), vaiko sveikatos istorijos (forma Nr. Per 3 d. Šaltinis: Kristina Košel Patil. Gretutinės ligos. Klausimyno pildymas, pagal kurį vertinamas vaiko gebėjimas dalyvauti - gebėjimas dalyvauti kasdieniame fiziniame, socialiniame bei ugdomajame gyvenime, atsižvelgiant į amžiaus grupę. Klausimyno pildymui reikia ruoštis iš anksto. Neleiskite tarnybos darbuotojui dėl negalios kylančius sunkumus vertinti tik kaip fizinius. Specialūs ugdymosi poreikiai - pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių.
Tarnyba per 20 darbo dienų priima sprendimą dėl vaiko neįgalumo lygio. Automobilio statymo kortelė. Neįgalių asmenų automobilių statymo korteles išduoda ir keičia tarnyba. Sprendimas dėl kortelės išdavimo priimamas per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos, vaiko tėvai apie priimtą sprendimą informuojami per 3 darbo dienas. Kristina Košel Patil “Patarimai tėvams: vaikų turinčių raidos sutrikimų, negalios nustatymo ypatumai. Įstatymas paskelbtas: Lietuvos aidas 1991, Nr. 249-0, i. k. Nr. IX-2228, 2004-05-11, Žin. 2004, Nr. 83-2983 (2004-05-22), i. k. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. įstatymą Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų ir tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. kovo 23 d. Nr. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-127 „Dėl Neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šalpos pensijos.
Vaikų "autistukų" daugėja, tik kažkodėl integracijos nėra. Mūsų švietimo sistema nežino, kaip jiems padėti, o ,manau, ir nenori. Mokyklose trūksta tėvų supratimo ir tolerancijos, kadangi jiems tokie vaikai "laukiniai", " asocialūs". Mokytojai nežino, kaip su jais dirbti , todėl nieko nedaro ir palieka tai spręsti tėvams. Labai tikiuosi, kad mes, mamos, auginančios kitokius vaikus bursimės į bendruomenę ir teiksime pasiūlymus švietimo darbuotojams: arba kuo greičiau sudarytų sąlygas integruotis mūsų vaikams, arba mes visi kartu kreipsimės į neįgaliųjų teises ir rašysime peticiją "Europos neįgaliųjų teisių konvensijai".
Autistiškiems vaikams labai svarbu prisitaikyti ir gyventi normalų gyvenimą, todėl labai svarni integracija. Visi autistiški vaikai turi būti vienaip ar kitaip integruojami bendro lavinimo mokyklose. Sunkiems galima įkurti atskiras klases bendrojo lavinimo mokykloje, lengvesni turėtų mokytis toje pačioje klasėje su neurotipiškais (paprastais) vaikais. Kodėl? Atsakymas paprastas. Mes įkišame vaikus į spec. darželius. Iš jų patekti į paprastą mokyklą praktiškai neįmanoma, lieka spec. mokykla. O mes turime spec. pasaulį, į kurį galėtų ir turėtų patekti spec. darželius ir spec. mokyklas baigę vaikai? Ne, jie gyvena mūsų paprastame pasaulyje. Kaip jie čia gyvens, jei paprasti (neurotipiški) žmonės nebus jų matę (juk nesimokė kartu niekada), kaip autistiški žmonės galės kiek įmanoma pilnavertiškiau prisitaikyti paprastame pasaulyje su žmonėmis, kurių jie niekada nematė (juk kartu nesimokė)? Atsakymas paprastas. Spec. įstaigos tik tuo atveju, jei bus ir spec.
Esame gavę pasiūlymą iš Vilniaus PPT kurti ir leisti savo vaiką į spec. klasę bendrojo lavinimo mokykloje, skirtą autistukams (su spec. pasiruošusia mokytoja, sudaryta iš maždaug 6 vaikų). Manome, kad jei tai būtų siūlyta nuo pat pirmosios klasės, net nemąstę būtume sutikę. Tokia klasė, 4 metus mokant normalaus intelekto vaikus dalyvauti pamokose, išbūti klasėje ir dirbti grupėje vėliau vis labiau iki galo integruojant juos į eilinę klasę būtų geriausias variantas ir mūsų ir panašiems vaikučiams. Mes tiesiog per vėlai gavome šį pasiūlymą, kai vaikui iš pradinių klasių pusė kelio jau buvo nueita. Matyt truputį kitokių paslaugų reikėtų vaikučiams, kuriems reikia daugiau pagalbos dėl didesnių jų spec. poreikių - gal tuomet speciali atskira įstaiga būtų reikalingesnė.
Taip pat skaitykite: Miego sutrikimai sergant autizmu
Pagrindinė mūsų vaikų ugdymo kryptis turėtų būti formuojama link mažu bendruomenių/ spec. klasių (gilesnį sutrikimo laipsnį turintiems vaikams) kūrimo bendrojo lavinimo mokyklose integruojant į tam tikras pamokas kaip muzika, kūno kultūra. Istaiga reikalinga- sutinku. Taciau reikalingi ir kvalifikuoti socialiniai darbuotojai galintys teikti visapusiska pagalba tevams auginantiems ypatingus vaikelius. As tik dabar suzinojau, kad socialinis darbuotojas netgi gali konsultuoti seimos santykiu ir psichologiniais klausimais, kad jis gali teikti individualias konsultacijas, pravesti terapijas.
Labai ribotas pasirinkimas istaigu. Labai apmaudu, kad dauguma aukletoju, pedagogu net nesupranta ka reiskia autizmas. Jie net nenumao kaip su tokiu vaiku dirbti. Gal didmesciuose ir kitokia siek tiek situacija, deja mazesniuose miestuose tai yra problema. Seimos rate yra asmuo dirbantis darzelyje-tai kaip vienoje grupeje pradejo mokytis autisistas-leke visos aukletojos is kitu grupie pasiziureti KOKS TAI VAIKAS, KA JIS DARO IR T.T.T Kaip jus manote ar jos ismano kaip su juo dirbti????? Lietuvoje reikia kuo daugiau tokiu vaiku integruoti i paprastus darzelius, mokyklas. Nes tokiems vaikams BUTINA integruotis i visuomene-jiems naudinga eiti i paprastas mokyklas, darzelius.
Pirmas ir pats svarbiausias darbas turi būti sukurta S I S T E M A. Taip kaip yra darbo grupės ministerijose, kad ir Švietimo ministerijoj, kuri ilgus metus ruošia, remdamasi ir pedagogų patirtimi ir tikriausiai patys važinėja po ugdymo įstaigas, aiškinasi, domisi, renka informacija, kaupia ją sistemina, tariasi su metodininkais ir kuria projektus, mokymosi programas, vėl svarsto, analizuoja, kol galiausiai patvirtina, leidžia vadovėlius,moko būsimus pedagogus,jau dirbantys lanko seminarus, kelia kvalifikaciją ir t. t. ir pan. Taip kaip yra patvirtinta bendrojo lavinimo programa ir sistema vaikams, neturintiems spec. poreikių, taip turi būt patvirtinta ugdymo (lavinimo) programa, SISTEMA vaikams su spec. poreikiais.. Šiai dienai pagalba šiems vaikams minimali.. Kaip mano sūnaus gydytoja neurologė (I. VRC diagnozavo 2008, tuo valstybinė pagalba ir baigės.
Turi burtis tėvai , auginantys autizmo sindromą, turinčius vaikus, rašyt peticiją, pasirašytą keliasdešimčia tūkstančių parašų, į sveikatos ministeriją. Reikalauti atsakymo. Kažkaip intensyviau, reikliau. Kaip vaikų psichiatras doc. D. Pūras sako pareikalauti valdžios, kad būtų vykdomi įstatymai. Matomai, kokiais tai įstatymais nustatyta pagalba šį sutrikimą turintiems žmonėms. Mano vaikas šiuo metu per sunkus, kad galėčiau kalbėti apie integraciją. Labai trūksta specialistų. Norint vaiką nuvežti pas privatų logopedą, į muzikos ar meno terapijas reikia važiuoti 60 km į vieną galą.
Būtų gerai, jei priimant į spec.įstaigas būtų atsižvelgaima ne tik į Intelekto testo rezultatus ( jie ne visada objektyvūs), bet ir į spec.poreikių turinčių vaikų poreikį mokytis mažesnėse klasėse (poreikį labiau pritaikyti mokymosi aplinką), gauti daugiau individualaus dėmesio, net jeigu intelektas nėra žemiau normalaus ribos. Nemažai tokių vaikų turi dėmesio koncentracijos sutrikimą. Bendrojo ugdymo įstaigose integracija gali būti labai sunki dėl didelio mokinių skaičiaus, mokytojų kompetencijos dirbant su spec.poreikių turinčiais vaikais trūkumo.
Labai reikia pagalbos-remimo is savivaldybes, finansines taip pat. Mažuosiuose miestuose dirba keletas spec pedagogų kurie kiek suprantu nelabai turi galimybės lankytis įvairiuose kursuose, tobulintis ir tt... Kadangi esame lanke iprasta darzeli, galiu pasakyti, kad musu vaikui integruotis sekesi gerai, taciau, esant dideliems spec. ugdymosi poreikiams, iprastame darzelyje tiesiog nebuvo kompetetingu specialistu galinciu tai daryti. Artejant priesmokyklinei grupei, nusprendeme persivesti i spec. darzeli. Taciau ir cia jauciame, kad ugdymui skiriama per mazai specialistu darbo valandu, kai kuriu reikalingu uzsiemimu kaip ergoterapija, tiesiog nera. Nesedime ir patys ranku sudeje, kadangi matome, kad valstybine istaiga negali suteikti to, ko reikia ir kiek reikia, samdomes privaciai dirbancius specialistus. Manau,pradziai bent jau is esmes turetu buti perziuretos tiek spec. ugdymo metodikos, tiek specialistu etatai, nes tiek, kiek kiekvienam vaikui dabar skiriama pvz. logopedo ar spec.
Autistų grėsmingai daugėja, todėl manau, kad VISOS bendrojo lavinimo mokyklos turi būti pasiruošusios integracijai, o ne pavienės. Specialusis pedagogas, logopedas, psichologas, padėjėjas per pamokas turi būti visose mokyklose NORMA, o ne išskirtiniai papildomi etatai. Dar manau, kad reikia mažinti klases, nes pirmokėliams mokytis perpildytose klasėse ir taip sunku. Turėtų visose mokyklose būti įrengti poilsio kambariai, kur autistai galėtų pasislėpti nuo visų ir pailsėti. Dar pastebėjau, kad kartais mokytojai į "spec. mokinius " žiūri pro pirštus, lyg jie negalėtų daryti pažangos, nesistengia jų mokyti, atseit tie mokiniai ir taip nieko neišmoks. Tai tokį požiūrį reikia bandyti keisti, nes autistai tikrai pajėgūs mokytis. Jie gali turėti bendravimo problemų - mokytojai turėtų nuteikti ir kitus mokinius, kad žiūrėtų atlaidžiau ir nepradėtų iš autisto dėl jo keistenybių tyčiotis.
Kadangi ypatingu , kaip mes mamos vadiname (autistukus) vaikučiu vis daugėja, manau reikėtu daugiau ištaigu, kurios butu labiau pritaikytos, autoturizmu sergantiems vaikams, ta ka mes gauname Vaiku raidos centre, tai tarsi teorinis , parodinis variantas, deja darželyje toli gražu, nei priemonių, nei pakankamai specialistu. Trūksta informacijos tiek is savo terapeuto, kuris sako, kad jis su autizmu nesusidures ir tik raidos centras gali padėti, tiek is spec. darzelio administracijos su tevais, daug maž atvedi, palieki, pasimi, niekas nepasako, nei ka ten tas vaikas veikia, nei ka tevams daryti, specialistu, kai ateinu pasimmti vaiko is darzelio jau nebuna, na matomai tiesiog reikia lysti i akis ir paciai visko reikalauti. Zmogus tik džiaugiesi, kad tavo vaikas priziuretas ir bijai ka paprieštarauti, nes tuomet visi tuoj nepatenkinti, atrodo, kad tik nepradedu keršyti per vaika.
Pirmiausia turi būti tam paruoštas mokytojas, kuris suprastų tokius vaikus. Taip pat mokytojo padėjėjas. Mano patirtis - tai susivienijusių visų pradinių klasių mokytojų rėkimas ant manęs, kad nemoku išauklėti savo vaiko, vėliau klasės mokytojos tėvų kurstymas prieš mane ir siūlymas vaiką atiduoti į internatą, kad aš pati pailsėčiau. Iš savo pozicijos kalbėdama, turiu pastebėti, kad didesnis poreikis yra ne spec. Turėtų būti sukurta tam tikras trumpas "naudotojo vadovas" kaip elgtis mokytojams (taip pat būtų labai vertingas ir tokių vaikų tėveliams), kurie dirba su tokiais vaikais. Aš pati prieš pradedant sūnui lankyti mokyklą daug kalbėjausi su mokytoja, pasakojau, kas ir kaip, dabar, jau antri metai dirbdama kartu, ir pati mokytoja ėmė jausti kur ir kiek gali paspausti, kada gali reikalauti, nes tiesiog yra tinginiukas ar ožiukas apsėdęs, o kada vaikas tikrai pavargęs ir naujos informacijos nebepriims. Mano svajonė, kuri spėju nebus įgyvendinta, nebent pati to imsiuos, tai vaikam, kurie informaciją priima individualiai, pradinių klasių vadovėliai, kad jie išmoktų skaityti.
Manau valstybiniuose bendro ugdymo darželiuose labai svarbus pats pedagogo požiūris į darbą su tokiais vaikučiais. Mūsų atveju - tai tik formalus darbas kaip ir su visais kitais vaikais, nededant jokiu papildomų pastangų, netgi nenoras papildomai gauti žinių. Na mums neteko susidurt su jokia integracija, vaikas lanke bendrojo lavinimo darzeli, is kurio grupes vaiku tevai labai stengesi ji ismesti. Dziaugiuosi, kad dabar lanko spec. mokykla, kurioje ne jis vienas turintis spec.
manau reikalingas tarpinis variantas tarp b.l. ir spec. Ugdymui reikia mikso - individualaus mokymo ir bendros veiklos su neurotipiniais vaikais. Sau ir zmonems sprendziantiems siuos klausimus linkiu, kad butu suteikta galimybe ypatingiems vaikams integruotis i svietimo istaigas atsizvelgiant pagal ju individualuma ir suburiant kompetetingu ir norinciu dirbti ugdytoju komanda, butinai vaikui priskiriant asmenini padejeja (pagal poreiki) ir spresti pavezejimo klausimus.
Vaikystės autizmas - tai BENDRAVIMO sutrikimas. Tik eidamas į bendrojo lavinimo įstaigą jis gali mokytis būtent adekvataus bendravimo, išmokti mokytis, laikytis taisyklių ir pan. Spec.įstaigoje mokomi tik akademiniai dalykai. O gyvybiškai svarbūs gyvenimiški įgūdžiai ten nėra formuojami, nes kaip ir nėra sąlygų - ten nėra sveikų vaikų, iš kurių galima imti pavyzdį. Sveikiesiems vaikams taip pat naudinga, kai jų būryje yra vaikai su spec.poreikiais. Jie išmoksta tolerancijos, išmoksta padėti kitam, padėti mokytojai, išmoksta net mokytis esant tam tikriems trikdžiams, t.y. auga ir tobulėja tikromis gyveniškomis aplinkybėmis.
Auklėtojos turėtų gauti mokymus, kaip elgtis su tokiais vaikais, nes jų tik daugės. Autistiški vaikam labiausiai reikia mokytis socialinio bndravimo, manau, teigiamas pavyzdys iš kitų vaikų butų geriausias mokymasis. Šaunu, kad darželio psichologai bei socialiniai darbuotojai būtų komandos dalis. Uždaryti į specializuotą įstaigą paprasta, integruoti sunku. Kita blogybė, kad pas mus visuomenėje dar yra gaji normalumo paieška. Vaikai, lankantys specializuotas įstaigas, yra stigmaizuojami. Kita labai skausi tema- patyčios. Daugiausia šaipomasi iš autistiškų bruožų turinčių vaikų. Australijos statistika rodo, kad daugiau devyniasdešimties procentų autistiškų žmonių yra patyrę patyčių dėl savo elgesio.
Integracija butu nuostabus dalykas, tik beda del specialistu kvalifikaciju. turetu buti kuo geresne integracija i mokyklas. Valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio ypatingų vaikų integravimui. esu už vaikų integraciją, tačiau šiuo metu darželiai ir mokyklos nėra tam pasiruošę - pedagogams trūksta žinių, rankų ir noro. dėl autizmo sutrikimo specifikos tokiems vaikučiams reikėtų asmeninio asistento ir gerokai daugiau individualaus darbo, pagal specialiai jam paruoštą programą, kuri būti nuolat peržiūrima ir koreguojama kompetentingo specialisto. Sunkesniu atveju (kaip yra mūsų) vaikui reikalinga spec. Tiesiog reikia daugiau tolerancijos, net tik iš mokinių, bet ir iš mokytojų, mums kitais metais 5 klasė, ir tikrai ne visi mokytojai, kurie mokys mano vaiką yra tolerantiški ir atsižvelgia į vaiko poreikius ir galimybes.
reikėtų mokyklos, kurioje klasėje būtų tik 5-10 mokinių, tame sk. kokie 2-3 su spec.
Ankstyvieji autizmo požymiai vaikams.
Iššūkiai ir Ateities Perspektyvos
Tėvus, kurių autistiški vaikai jau peržengė pilnametystės slenkstį, neramina vaikų ateitis. Pasak moters, vargu, ar jos vaikui pavyks įgyti profesiją, savarankiškai gyventi ir dirbti, jis niekada neišsikraustys iš tėvų namų. Labiausiai Gintę neraminanti mintis, kad autistiškas vaikas pergyvens tėvus ir kas jo laukia, kai tėvų nebebus.
Šiuo metu biurokratinė tvarka tokia, kad pasiekus pilnametystę tenka iš naujo patvirtinti negalią, forminti globą, keliaujant po medicinines įstaigas ir teismus. Sunkiausia yra šeimoms, kuriose autistišku vaiku lieka rūpintis vienas iš tėvų, dažniausiai - mama, kai vaikui sulaukus 18 metų, sustoja neįgalumo pašalpos mokėjimas, kol iš naujo sutvarkomi dokumentai.
Prieš dešimtmetį įsikūrus Lietuvos autizmo asociacijai „Lietaus vaikai“ pagrindinė veiklos kryptis buvo terapijų, ugdymo metodų prieinamumas ankstyvajame autistiško vaiko amžiuje, bet augant bendruomenės nariams atėjo suvokimas, kad didžiausi iššūkiai šeimų laukia vaikams sulaukus pilnametystės.
Uždarius mokyklų duris, galimybių ypač sudėtingo autizmo atveju nelabai ir yra, o tėvai dažnai lieka vaikų globėjais visą likusį gyvenimą. Tad šiai dienai viena iš asociacijos strateginių veiklų - pilotinis bendruomeninių namų projektas ypač sudėtingo autizmo jaunuoliams. Skandinavijos ir kitų šalių patirtis rodo, kad šie mūsų bendruomenės nariai gali gyventi tokio tipo namuose, o ne uždarose globos įstaigose.
Pašnekovė sako, kad jos stiprybės šaltinis yra šeima. Jai kur kas lengviau ištverti kiekvieną dieną, kai visais rūpesčiai gali dalintis su vyru Gintaru, kuris kasryt keliasi anksčiau už visus, ruošia pusryčius, palydi Liudviką į mokyklinį autobusėlį ir tik tada žadina namiškius, kiekvieną dieną užsiima su sūnumi įvairiomis veiklomis. Gintė nuo pat autistiško sūnaus gimimo jautė vyro paramą ir didžiulę pagalbą.