Socialiniai tinklai keičia kasdienybę, o įsitraukimas į juos įgauna naują prasmę. Apie tai diskutavo žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė, filosofas Algirdas Davidavičius, žurnalistas, politikos komentatorius Paulius Gritėnas ir komikas Olegas Šurajevas „Paviljono knygų savaitgalio“ diskusijos metu.
Kita vertus, socialiniai tinklai - erdvė, kuri subrandino žurnalistės nusivylimą moterimis. A.Urbonaitė iliustruoja situaciją pacituodama: „Aš jums pacituosiu, kas surinko 164 tūkst. paspaudimų. Agnė Jagelavičiūtė. Aš jums nuoširdžiai sakau [...]. Tai yra visiškas buitinis dundukizmas. Ar kam nors apskritai svarbu, kad kažkokia merga rinksis arba nesirinks kailinius. Neneigiu, kad vaikai yra svarbūs - aš juos turiu tris - bet normaliems žmonėms neateitų į galvą aprašinėti tų skudurėlių, arba kaip ten nusispjovė, apsiseilėjo“.
A.Urbonaitė kelia klausimą: „Ar čia yra neturėjimo, kur savęs dėti, ar menko išsilavinimo ir galėjimo tik tai tiek pasakyti [problema]? Nes yra gana paprasta pasisakyti apie kažkokį buitinį dalyką. Bet tai negi niekas daugiau nedomina? Aš nesitikėjau, kad tokiam dideliam skaičiui žmonių paprasčiausia buitis, gana neesmingi dalykai, turi tiek daug reikšmės. Tokie dalykai glumina ir liūdina“.
Ji taip pat teigia savotiškai gailinti vadinamųjų „nuomonės lyderių“, pavyzdžiui, Andriaus Tapino, nes jie esą jaučia pareigą pasisakyti bet kokia tema: „Joks žmogus negali išmanyti visko. Tiek A.Užkalnis, tiek A.Tapinas - daugybė žmonių prieina etapą, kai atsiskleidžia kaip [asmuo] tikrai neišmanantis to dalyko, bet kažkodėl jaučiantis pareigą apibendrinti“.
A.Urbonaitė teigia: „Realybė ir bendravimas su tikrais žmonėmis padaro pataisas tavo įsivaizdavimui ir tekstas išeina visiškai kitoks. - tikrovės skonio ten nėra. Man truputį gaila tos kartos, kuri virtualiame pasaulyje bando įsivaizduoti realųjį, nes jis toks nėra“.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Filosofas teigia: „Nes ką beparašytum, tai bus iš karto nesuprasta, neinterpretuota arba nebus atsakyta į tavo klausimą, bus atsakyta kažkas visai kito“.
A.Davidavičius teigia: „Socialiniai tinklai ir tie žmonės, kurie padeda ten kurti turinį, tokie žmonės kaip M.Šalčiūtė ir A.Tapinas (šia prasme A.Tapinas yra sėkmingesnė M.Šalčiūtė - jeigu M.Šalčiūtė pakeistų lytį, įgytų politinės orientacijos irgi būtų A.Tapinas, arba atvirkščiai), yra geriausi M.Zuckerbergo draugai. Kitų žmonių sąskaita kurdami bangas, raganų [medžioklės] kampanijas, įvairaus įžvelgiamo pasaulio blogio įvardijimo, artikuliavimo ir gelbėjimu žodžiu, vaizdu ir „Youtube'o“ klipu, bangas, jie sukuria galingą norą priklausyti, galingą norą pripažinti vienas kitą. Tai nėra jokia laisvės, saviraiškos, socialinio artumo karalystė“.
Socialinių tinklų galimybės ir pavojai
Žurnalisto P.Gritėno nuomone, socialiniai tinklai - aktualiausia filosofinė tema, kuria mažai kas pasakyta ir kuri „daugiausiai veikia tikrovėje“. Po ja, anot P.Gritėno, slepiasi dichotomija - galimybės ir pavojai.
Žurnalistas teigia: „Prisimenu pokalbį su A.Tapinu, kuris dabar turbūt lietuviško interneto valdovas, [...]. Tai čia yra galimybių laukas“.
P.Gritėnas priduria: „Kita vertus, kaip ir minėta, jaučiu tą pareigą, mefistofelišką vilionę pasisakyti, nes atrodo, kad na va aš turiu nuomonę tuo klausimu, turiu šiek tiek ir kompetencijos, ar jaučiu pasipiktinimą, kad kažkas vyksta ne taip [...]“.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Tai - pavojingas principas, iškreipiantis autoriteto supratimą, iškreipiantis tiesos supratimą, galios supratimą. Į socialinius tinklus persikelia realieji įvykiai, pavyzdžiui, pasisako, pasiaiškina politikai, tad, anot jo, nieko keisto, kad žiniasklaida, atspindinti tikrovę, juos naudoja kaip pirminį informacijos šaltinį.
P.Gritėnas mano: „Kitas dalykas, kuris man atrodo pavojingesnis, - kad žiniasklaida pradeda perimti socialinių tinklų stilių, kad ji ne tik ima informaciją, bet ir perima veikimo principą - kuo daugiau pasidalinimų, kuo daugiau dėmesio, kuo daugiau komentarų, palaikymo, tuo yra geresnė kokybė. Nuo to nukenčia žiniasklaida, kuri bando būti labiau intelektuali, tiriamoji, kuriai reikia daugiau laiko [...]“.
Žurnalistas priduria: „Vienu metu, kai buvau jaunas, naivus, mane labai džiugino trolinimo, dešiniųjų talibano ir panašios mados. Jis veikia mažose grupėse, jis veikia kai yra tam tikras galios centras [...]. - Norėčiau, kad prieiga vieno prie kito būtų labiau konstruktyvi. Kad žmonės susikūrę profilį ar netikrą profilį darytų tai tam, kad išklausytų, perskaitytų, sužinotų kažką, o ne tam, kad nueitų ir panervintų, parodytų vietą, patrolintų“.
Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė tikina, kad ir viešose vietose žmogus nepraranda savo privatumo, todėl fotografai turėtų gauti leidimą jį fotografuoti.
L. Meškauskaitė kalba, kad asmens teisė į privatumą Lietuvoje yra gana nauja sritis, tačiau ji džiaugiasi, kad ši teisė sparčiai vystosi ir daugiau žmonių tuo domisi.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Anot jo, prie to prisideda medijų taikomi algoritmai, sekantys, kuo asmuo domisi, prie kokių tekstų palieka komentarą ar spusteli mygtuką „patinka“.
A. teigia: „Čia grėsmė tame, kad turime labiau fragmentuotą visuomenę, daugiau burbulų, kurie darosi uždaresni ir tuose burbuluose žmonės pradeda radikalėti. Gauna tik vienkryptę, vieno požiūrio, vienos ideologijos informaciją, turinį, paskui ilgainiui prasideda radikalizavimo procesas“.
A. teigia: „Grįžkime prie tradicinės žiniasklaidos - laikraščio. Net jei jums neįdomi politika, ekonomika, verčiant puslapius perskaitot antraštes, politikos, ekonomikos, užsienio naujienų, bent jau kažkas pasimato, o socialinėse medijose gali atsiriboti nuo to turinio. „Čia į žmogų žiūriu ne kaip į pilietį, o kaip vartotoją, kur pasaulis sukasi aplink jo narcistinių interesų ratą. Čia labai pavojinga. Ši tendencija rodo, kad gyvename atomizuotų žmonių bendruomenėje.
A. teigia: „Matau demokratijai aiškų ir realų pavojų, kad žiniasklaidos ir žurnalistikos vaidmuo menksta. Žiniasklaida turėtų labai pakelti profesinę kartelę, nenuslysti į tuos masalus. Čia į žmogų žiūriu ne kaip į pilietį, o kaip vartotoją, kur pasaulis sukasi aplink jo narcistinių interesų ratą.
J. teigia: „Sako, kad pasitiki, bet nesinaudoja, neseka, nesigilina sąmoningai. Sąmoningai negyvena žurnalistinėje informacijoje. Pavojaus, grėsmės atveju, žinau kur kreiptis, bet kasdienybėje gyvenu savo pasaulyje.
D. teigė: „Šiame tyrime, kiek tai siejasi su Eurobarometro duomenimis, pastebėta, kad visuomenės akyse socialinių tinklų, kaip galimo informacijos šaltinio, svarba beveik susilygino su naujienų portalų. Palyginus 2017 m. ir 2021 m. duomenis matyti, kad socialinių tinklų, kaip informacijos šaltinių, svarba pastaraisiais metais, į kurį patenka ir pandemijos laikotarpis, išaugo ir beveik prilygo internetinės žiniasklaidos (naujienų portalų) svarbai, kuri tuo metu mažėjo“.
D. teigia: „Be abejo, pavojinga apie pasaulio įvykius spręsti tik iš savo paskyros socialiniame tinkle, kuriame dažnai pradingsta žinios skleidėjo ir šaltinio autentiškumas, paskelbimo laikas ir kiti žinių sklaidai svarbūs elementai. Bendrai - pavojinga turėti tik vieną informacijos šaltinį ir jo netikrinti“.
R. teigė: „Pabrėžiama, kad socialiniais tinklais ir nuomonės lyderiais šalies gyventojai, neišskiriant jaunimo, pasitiki mažiausiai“.
Tad Lietuvos jaunuoliai, palyginus su bendraamžiais ES, nebūtinai mažiau susipažinę su galimomis neigiamomis naujienų soc. Medijų raštingumo programa Lietuvoje įgyvendinama jau nuo 2014 metų.
Jau nuo 2023 metų, atnaujinus visas mokyklose dėstomas bendrojo ugdymo programas, medijų raštingumo bus mokoma kone visuose dalykuose.
Žiniasklaida šiandien susiduria su pasitikėjimo iššūkiais, o dėl auditorijos dėmesio su ja konkuruoja ne tik įvairios platformos, socialiniai tinklai, bet ir panašų į žurnalistinį turinį rengiantys kūrėjai.
Kasmet leidžiamoje „Reuters“ instituto ataskaitoje „Digital News Report“ jau ne vienerius metus galima pastebėti tendenciją, kad tradicinės žiniasklaidos vartojimas vis menksta.
G. sakė: „Bet kokiu atveju aš manu, kad, na, jeigu mes ir kalbame apie tas tradicines formas kaip ten televizija radijas arba spauda, tai bet kokiu atveju jau viskas dabar skaitmenizuojasi ir bet kuri žiniasklaida jau yra skaitmeninė, tai turbūt labai sunku būtų dabar surasti kažkokią žiniasklaidos priemonę, kuri neturėtų kažkokios savo buvimo kažkokiose skaitmeninėse platformose, neieškotų naujų formų, tik vieni tai daro aktyviau, kiti yra mažiau aktyvūs“.
G. teigia: „Tai tam gyvenimui, kurį mes gyvensime jau netrukus, tai mūsų ir žiniasklaidos uždavinys, ir švietimo sistemos uždavinys yra rodyti tą reikšmę. Ir taip gali būti, kad tą jauną auditoriją anksčiau ar vėliau vis dėl to pavyks prisitraukti, nes bet kuriuo atveju jų gyvenimai priklauso nuo to, kaip jie renkasi, o pasirinkimui, geriems pasirinkimams daryti reikia geros informacijos.
Pritardamas jai, G. Oganauskas teigia, kad šiais laikais, kai vienokia ar kitokia informacija žmones gali pasiekti bet kur, jie yra linkę bėgti nuo informacinio triukšmo.
Dž. Donauskaitė taip pat akcentuoja, jog žiniasklaidai reikia rasti būtų, kaip išlikti aktualiai ir atliepti tu bendruomenių, kurias stengiamasi pasiekti, norus.
Anot jo, bandant plėsti žiniasklaidos transliavimo kanalus, visada rizikuojama, jog nepavyks prisitraukti naujos auditorijos ar net prarasti esamą.
Dž. Donauskaitė mano, kad tokiu atveju yra svarbi pajamų diversifikacija.
Pasak G. „Nuomonių žurnalistika vis tiek turėtų būti tokiam labiau ekspertiniame lygyje ir aš nenuneigiu to fakto, kad žurnalistai irgi yra savo sričių ekspertai toj srityje, kurioje jie dirba, bet vis dėl to, sakyčiau, kad tai turėtų būti atskirta. Tai, ką mes matome, tarkime, tų influencerių arba tokių nuomonės lyderių, kurie veikia netradicinėj žiniasklaidoj, taip pat, tarkim, socialiniuose tinkluose, tai, na, jie dažnai labai greitai arba kažką nuteisia, arba kažkokie tokie vieši linčo teismai ten gali labai greitai vykti, kai tu net neišgirsti kitos pusės. (...) Paskui jau ten aiškinkis komentaruose ir nebūtinai tą teisybę surasi.“.
G. sako, kad didėjantis žinomumo noras dažnai ir lemia žurnalistų norą kurti savo nepriklausomą turinį, o Dž. G.
Dž. teigė: „Čia labai yra svarbu, manau, apskritai kalbėjimas apie tai, kaip veikia žiniasklaida, ta tradicinė žiniasklaida, daugiau tos virtuvės parodymas auditorijai ir tai, manyčiau, gali sukurti ryšį ir didinti tą patikimumą su auditorija, nes to trūksta. (...) Čia irgi galima būtų žiniasklaidai išnaudoti tą galimybę papasakoti apie tai, kaip tu dirbi nuo informacijos tikrinimo iki to, kaip vysta ta naujienų atranka, kodėl vienos temos atsiranda, kodėl vieni skandalai iškyla, o kiti neiškyla“.
Visgi G. teigia: „Aš labai norėčiau tikėti, kad taip, bet, na, to kvestionavimo visoje Europoje yra pakankamai daug, ar turėtų būti tokia žiniasklaidos priemonė, ar ne, kuri yra finansuojama, tarkime, mokėsčių mokėtojų pinigais. Aš manau, kad taip, nes ji atlieka tam tikras svarbias funkcijas, kurių nebūtinai atlieka kitos žiniasklaidos priemonės.“.
Tuo metu Dž. teigia: „Amerikoje formuojasi naujienų dykumos mažesniuose regionuose įvairiuose ir klausimas, ar mes tų dykumų neturėsim.
Pašnekovas primena, kad įvairios medijos kovoja dėl vartotojo dėmesio, kuris turi tik 24 valandas, o telefonas atkovoja jo vis daugiau.
Linkevičius komentavo: „Didžiausias tiesioginių transliacijų internetu privalumas - interaktyvumas. Galimybė tiesiogiai bendrauti su konkrečia auditorija, tai yra tais, kam iš tiesų rūpi jūsų kuriamas turinys, yra itin naudinga unikalaus turinio kūrėjams, pavyzdžiui, prekės ženklams ar blogeriams“.
Jis priminė, kad „YouTube“ yra antras pagal populiarumą socialinis tinklas pasaulyje, turintis daugiau nei milijardą naudotojų, o „Telia“ klientai Lietuvoje daugiausia mobiliųjų duomenų sunaudoja būtent žiūrėdami video per „YouTube“.
Jakevičienė dėstė: „Manome, kad naujos „Youtube“ paslaugos pristatymas dar labiau padidins galimybes vartotojams stebėti populiarių žmonių ar vlogerių gyvenimą tuo pat metu, kai įvykiai vyksta. Prognozuojame, kad tokia galimybė didins duomenų srautą ir vienu metu prie šių transliacijų jungsis tūkstančiai žmonių“.
„Youtube" taip pat paleido funkciją, pavadintą „Super Chat" - šios funkcijos pagalba susimokėję naudotojai galės išskirti savo pranešimus iš kitų. Bet kuris naudotojas, žiūrintis transliaciją, turės galimybę nusipirkti pažymėtus pranešimus, kurie kelioms valandoms bus patalpinami į geriausiai matomas diskusijų lango vietas.
Diskusija tęsiasi ir Andrius Tapinas neša šį klausimą į viešąją erdvę.
Andrius Tapinas savo SubStack įraše teigia, jog „[..] Tačiau su manimi susisiekė vienas iš Metą aptarnaujančių turinio moderatorių ir šiek tiek papasakojo apie procesus, kaip viskas vyksta. [..] Pasirodo, kad bent dalį turinio tikrai moderuoja gyvi žmonės ir Lietuva dabar priskirta Rygoje įsikūrusiam biurui, kuris anksčiau rezidavo Berlyne. Jie priima sprendimus, ką daryti su pareportintu turiniu. Ir jeigu jiems asmeniškai nepatinka turinio autorius arba pasirinkta pozicija, pvz. palaikyti Ukrainą, jie gali skirti bausmes, o tada jau aukštesni kolegos, kurie tikrina žemesnių darbą, gali pastebėti, jog bausmė skirta per klaidą ir klaidą fiksuoti.
Komunikacija persikelia į virtualią erdvę - internetą, socialinius tinklus.
Ulevičius pastebi, kad „galima turėti labai gerą idėją, bet jei apie ją niekas nesužinos, tai bus tuščias reikalas.
L. Ulevičius taip pat atkreipė dėmesį, kad JAV prezidento B. Obamos rinkimų štabas analizavo net tai, kaip į informaciją, pavyzdžiui, į kandidato nuotrauką su mažu vaiku, reaguos skirtingo amžiaus moterų auditorija.
Socialiniai tinklai gali padėti tik tuo atveju, jeigu konkurencija tarp kandidatų labai aktyvi ir gali lemti net kelios dešimtys balsų. Socialinių tinklų atveju rezultatai galimi tik dėl ilgalaikio įdirbio - stipriu spurtu nieko internete neapgausi. Todėl ir rezultatai įmanomi tik palaikant ilgalaikius ryšius.
Pasak L. „Kai politikai ką nors parašo socialiniuose tinkluose, žmonės tai interpretuoja remdamiesi savo supratimu, savo vertybėmis. Pavyzdžiui, kai neseniai Rasa Juknevičienė, oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, padarė dviprasmišką įrašą, minčių kilo įvairių. Vieniems tai asocijavosi su agresija, religinių jausmų įžeidimu. Kiti tiesiog pastebėjo, kad žmogus religingas, bet jiems tas pats, jis krikščionis ar musulmonas. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad dėl vieno sakinio galima prisivirti košės: dėl to prasidėjo „šaršalas“ ir R.
Ulevičius pastebi, kad yra klaidų, kurios būdingos menkesnės patirties naudojantis viešąja komunikacija turintiems provincijos politikams.
tags: #andrius #tapinas #socialiniai #tinklai