Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologiją, politiką ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Šiame straipsnyje aptariamas socialinės apsaugos išmokų vaidmuo gerovės valstybės koncepcijoje, analizuojama piniginio skurdo, materialinio nepritekliaus sampratos ir pagrindinės jų dimensijos, atlikta gyventojų piniginio skurdo ir materialinio nepritekliaus pokyčių ES šalyse analizė. Taip pat sudarytas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti vertinimo modelis įtraukiant ne tik gyventojų piniginį skurdą, bet ir materialinį nepriteklių. Atlikta lyginamoji šio poveikio analizė dviejose ES šalių grupėse.
Socialinės apsaugos sistemos ir gerovės valstybės modeliai
Socialinės [apsaugos] išmokos, teikiamos namų ūkiams ir asmenims pagal socialinės apsaugos programas siekiant palengvinti jų poreikių naštą, dažnai siejamos su gerovės valstybės samprata, jos tikslais ir raidos bruožais, institucinėmis skurdo mažinimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai išskiriami skirtingi gerovės valstybės (angl. welfare state) tipai ir jiems būdingos socialinių išmokų schemos.
Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus. Daugelyje senųjų ES šalių dominuojančią socialinę politiką, nulemtą istorinių formavimosi ypatumų, galima nesunkiai priskirti kuriam nors gerovės valstybės tipui.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas. Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas (Aidukaitė ir kt., 2012; Halleröd ir kt., 2015). Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų. Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas.
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.).
Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba (angl. at-risk-of-poverty threshold), apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate).
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi. Pavyzdžiui, Danijoje testuojamoji parama sudaro 11,3 proc. sukuriamo BVP, o Baltijos šalyse ji nesiekia 0,5 proc. Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Nors daugelyje ES šalių dominuojanti socialinės apsaugos sistema yra paremta socialinio draudimo, šios srities viešųjų paslaugų teikimo ir kategorinių paramos išmokų schemomis, tačiau skirtingas socialinės apsaugos reglamentavimu ir reguliavimu užsiimančių institucijų vaidmuo ir pajamų perskirstymo lygis sukūrė skirtingus gerovės valstybės režimus.
Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių. Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai.
Socialinės paramos veiksmingumo stebėsena Lietuvoje
Lietuvoje nėra savivaldybių, kurios žymiai atsiliktų ar ryškiai lyderiautų socialinės paramos veiksmingumu. Nuo 2017 metų iki 2020 metų socialinės paramos veiksmingumas šalyje reikšmingai nepasikeitė, tačiau yra sektinų pavyzdžių atskirose socialinės paramos srityse.
Stebėsenos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus 6 proc. Lietuvoje padidėjo dalis socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas. Nuo 2017 m. iki 2020 m. padaugėjo socialinio būsto laukiančių asmenų, kurie kaip alternatyvą socialiniam būstui gavo būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijas.
Nuo 21 proc. 2018 m. iki 26 proc. 2020 m. padaugėjo skaičius socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino. Tarp neigiamų tendencijų pastebima, kad nuo 61 proc. 2017 m. iki 53 proc. 2020 m. sumažėjo socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Per šį laikotarpį nuo 28 proc. iki 11 proc. sumažėjo ir socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.
Per pastaruosius ketverius metus 26 proc. padidėjo pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai. Jos didėjo nuo 43 proc. 2017 m. iki 69 proc. 2020 m. minimalaus vartojimo poreikių dydžio (MVPD) ( 2020 m. MVPD buvo 257 eurai). Į pajamas įskaičiuojamos visos socialinės paramos išmokos, o taip pat pačių socialinės pašalpos gavėjų pajamos iš darbo.
Visgi, socialinės pašalpos gavėjai išlieka skurde, nes jų pajamos yra gerokai žemiau skurdo rizikos ribos, kuri 2020 m. Didžiausi savivaldybių skirtumai yra matomi būtent skurdo mažinimo srityje. Mažiausiu skurdo rizikos lygiu, ilgalaikių socialinės paramos gavėjų ar į socialinės paramos sistemą grįžtančių asmenų skaičiumi pasižymi Neringos ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Pavyzdžiui, Neringoje apie 14 proc. socialinės pašalpos gavėjų ją gauna ilgiau nei metus. Tuo metu šalies vidurkis yra dvigubai didesnis ir siekia 30 proc. Labiausiai su iššūkiais mažinti skurdą susiduria pasienio savivaldybės šiaurės ir pietų Lietuvoje.
Nors Lietuvoje pastaraisiais metais nuo 23 proc. iki 21 proc. mažėjo skurdo rizikos lygis, mūsų šalis išlieka tarp aukščiausiu skurdo lygiu pasižyminčių Europos Sąjungos šalių. Tuo metu socialinę pašalpą gauna tik apie 2-3 proc.
Pastebima, Lietuvos savivaldybės labai skirtingai naudojasi savo teise skirti papildomą socialinę paramą sudėtingoje finansinėje situacijoje atsidūrusiems asmenims ir šeimoms. Savivaldybės turi galimybę skirti papildomą finansinę paramą socialinės paramos gavėjams kaip motyvacinę priemonę aktyviau dalyvauti socialinės integracijos programose, kaip pagalbą išeiti iš susidariusio skolų ir nepritekliaus rato, ištikus nelaimei, ligos atveju ar sprendžiant kitas sudėtingas gyvenimo situacijas.
Stebėsena yra vykdoma atrinkus pagrindinius socialinės paramos rodiklius skurdo mažinimo, pagalbos ir prevencijos srityse ir juos apjungus į bendrą indeksą. Indeksas parodo savivaldybės tų metų situaciją palyginti su kitomis savivaldybėmis, kur 1 reiškia blogiausią rezultatą, o 10 - geriausią. Penkių balų indeksas rodo, kad savivaldybei sekasi vidutiniškai. Indeksą sudaro 35 rodikliai.
Socialinės Paramos Veiksmingumo Stebėsenos Duomenys Lietuvos Savivaldybėse (2017-2020 m.)
Ši lentelė apibendrina pagrindinius socialinės paramos veiksmingumo stebėsenos duomenis Lietuvos savivaldybėse 2017-2020 metais:
| Rodiklis | 2017 m. | 2020 m. |
|---|---|---|
| Socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas, dalis | - | Padidėjo 6% |
| Socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino, skaičius | - | Padaugėjo nuo 21% iki 26% |
| Socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą, dalis | 61% | 53% |
| Socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse | 28% | 11% |
| Pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai (nuo MVPD) | 43% | 69% |
Socialinių išmokų poveikis skurdui mažinti: ES šalių palyginimas
Straipsnyje pateiktas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti dviejose ES šalių (senųjų ir Rytų Europos) grupėse tyrimas. Skurdžiausiai gyvenančių gyventojų dalies pokyčiams įvertinti buvo sudaryti panelinių duomenų regresinės analizės modeliai, į kuriuos buvo įtraukti tokie veiksniai, kaip antai gyventojų pajamos, socialinės apsaugos išmokos, darbo rinkos aktyvumas, gyventojų įsiskolinimų ir pajamų santykis, ilgalaikis nedarbas, gyventojų išsilavinimo lygis.
Tyrimo rezultatai atskleidė esminius socialinės paramos poveikio gyventojų skurdui skirtumus: senosiose ES šalyse testuojamos socialinės paramos augimas mažina skurdžiausiai gyvenančių žmonių dalį; Rytų Europos šalyse, kurioms būdingas liberalesnis arba „likutinės“ gerovės modelis, skurdžiausiai gyvenančių gyventojų dalies pokyčius lemia cikliniai ekonominės raidos svyravimai ir ilgalaikio nedarbo pokyčiai. Svarbiausias veiksnys mažinant skurdą išlieka ilgalaikio nedarbo mažinimas.
