Filantropijos sąvoka apima ir meilę žmonėms, ir labdaringą veiklą.
Agluonų kaimas Akmenės rajone
Kivyliai: Gyvenvietės Kūrimosi Pradžia
Kai daugelis šalies gyvenviečių savo amžių šimtmečiais skaičiuoja, Šiaurės Lietuvoje, prie pat Latvijos sienos, įsikūrę Kivyliai tik į pirmąjį pusšimtį kabina. Tačiau per šį trumpą laiką spėjo išgyventi svaiginančias aukštumas, nuopuolius ir kasdieniniu nelengvu darbu susikurti jaukų gyvenimą. Mena statybų duobes „Su tėvais į Kivylius atsikraustėme 1973 m. Tada man buvo 13 metų.
Gyvenvietė tik kūrėsi ir vyko didysis Šiaurės Lietuvos vienkiemių naikinimo metas, sukeliant žmones į naujai besikuriančią gyvenvietę. Aplinkui - išraustos statybinės duobės“, - pirmuosius Kivylių gyvenvietės kūrimosi žingsnius prisiminė bendruomenės pirmininkė Roma Kristinaitienė. Tiesa, gyvenvietė kūrėsi senojo Kivylių kaimo vietoje. Dar ir dabar tarp kaimo gyventojų yra vienas kitas senasis kivyliškis. Pasak istorijos šaltinių, XVIII a. buvusi Kivylių seniūnija.
Netoli Kivylių yra Klykolių ir Vegerių kaimai. Šmaikštuoliai porina, kad visus šiuos pavadinimus Šiaurės Lietuvos lygumų artojams pati gamta padiktavusi, mat nuo ankstaus pavasario virš jų galvų skraidydamos pempės savo „kiyvi-kiyvi-kiyvi“ žemę budindavusios. Iš čia ir kilęs kaimo pavadinimas Kivyliai. Klykoliai - tai priminimas, kad pempės klykauja. Vegeriai įamžinę kitą pelkių ir raistų gražuolę - gervę, kurią pamatę šio krašto gyventojai vienas kitam šūkteldavę: „Veizėk, gervė lek!“
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
„Kai atsikraustėme gyventi į besikuriančius Kivylius, dar buvo išlikę kai kurie dvaro pastatai, anksčiau priklausę dvarininko Šiaučiūno šeimai. Gyvenamajame name buvo mokykla. Dar buvo dvaro sandėlis, pieninė, - vaikystės prisiminimais dalijosi bendruomenės pirmininkė. - Tada Kivyliai buvo garsus Kivylių kolūkio centras. Kolūkiui vadovavo visoje Lietuvoje garsus pirmininkas Vladas Račkauskas.“
Kolūkio Klestėjimo Laikai
Didelių užmojų turintis pirmininkas kūrė išskirtinę gyvenvietę Akmenės rajone. Gyvenvietė buvo statoma pagal individualų architekto Vytauto Lisausko projektą. Vartant to meto spaudą, dar galima rasti buvusio kolūkio pirmininko prisiminimų apie miestelio kūrimą.
„Pradėjome kurti naują gyvenvietę ir tai darėme ne saviveikliškai. Pasikvietėme profesionalų - mokslininkų, architektų, apželdintojų. Žmonės labai noriai jiems talkino ir patys daug dirbo. Jie įsitikino, kad grožis padeda gyventi ir dirbti. Buities sutvarkymas padėjo spręsti ekonominius klausimus, o ekonomika - socialinius klausimus. Tolimesni ir artimesni mūsų kaimynai net atlyginimams skolindavosi iš banko, o mums likdavo ir socialinėms-kultūrinėms reikmėms“, - tai išlikusios 35 metus kolūkiui vadovavusio V.Račkausko mintys.
Kiekvienoje gatvėje buvo statomi netipiniai, bet vienodo stiliaus kolūkiniai namukai, kurių daugelis iki šių dienų išlikę. Buvo įrengtas vandentiekis, kuris ir šiandien dar veikia, nuotekų surinkimo tinklai. Tačiau prieš kelis dešimtmečius pakloti sovietinių laikų vandentiekio vamzdynai prašyte prašosi atnaujinami.
„Akmenės rajono savivaldybės rūpesčiu 2014 m. pabaigoje, naudojantis ES paramos lėšomis, gyvenvietėje buvo pastatyti vandens nugeležinimo įrenginiai. Visgi geležies nuosėdų ir geriamojo vandens drumstumo pašalinimo sistemos įrengimas, pastatant nugeležinimo įrenginius, nepakankamai išvalo geležies prisodrintą vandenį: - tam visur reikia keisti vandentiekio trasas, tad reikia itin didelių investicijų“, - pasakojo Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos, kuriai priklauso ir Kivyliai, seniūnė Viktorija Malinauskienė ir pridūrė, kad vandens kokybė vis dėlto pagerėjo.“
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Kolūkio klestėjimo laikais 1984 m. vietoj senosios mokyklos išaugo modernus mokyklos pastatas, išsiskiriantis architektūra. Juk nedaug Lietuvoje pamatysi pusiau lanku pastatytų mokyklų. Išaugo ir modernūs kultūros namai.
„Ir didelė žiūrovų salė su minkštomis kėdėmis, ir šokių salė buvo. Vykdavo koncertai, žiūrėdavome kinus. Prisimenu, kai talkinti kolūkiui atvažiuodavo studentai, jie stebėdavosi, kad kaime gali būti tokie modernūs kultūros namai“, - prisiminė bendruomenės pirmininkė R.Kristinaitienė. Šiandien iš kultūros namų šlovės likęs tik prisiminimas. Toje dalyje, kurioje buvo kolūkio kontora, įsikūrė žemės ūkio bendrovės „Kontaktas“ administracija. Čia atidaryta ir bendrovės parduotuvė. Kultūros renginiams skirta dalis tyliai nyksta, savo šlovę pridengdama laiko dulkėmis.
„Prieš kelerius metus turėjome kultūros darbuotoją. Nors ji dirbo tik puse etato, šis tas kultūros namuose dar vykdavo. Kai darbuotojo neliko, jau kokius ketverius penkerius metus ten nieko nevyksta. O dar kuriam laikui patalpos buvo išnuomotos nelabai geram žmogui, kuris dar labiau jas nugyveno. Akmenės rajono savivaldybė, kiek žinau, jį yra padavusi į teismą, bet ką iš jo galima gauti...“ - svarstė R.Kristinaitienė.
Mokykla - Daugiafunkcis Centras
„Kai lankiau Kivylių mokyklą, joje mokėsi apie 170 mokinių. Dabar tik 70 likę“, - apgailestavo seniūnė Viktorija Malinauskienė, savo vaikystės miestelio iki šiol į jokį kitą neiškeičianti. Į Kivylių pagrindinę mokyklą vaikai susirenka ir iš aplinkinių kaimų. Akmenės rajono savivaldybė, norėdama miesteliui išsaugoti mokyklą, Agluonų kaime atidarė vaikų globos namus, iš kurių mokytis vaikai vežami į Kivylius.
„Žinoma, nemažai kivyliškių savo vaikus veža mokytis į Akmenę ar Naująją Akmenę. Ir aš pati savo dukrą, kuri mokosi pirmoje klasėje, vežu į Naujojoje Akmenėje esančią ugdymo įstaigą, nes pati dirbu tame mieste, važiuodama į darbą ir nuvežu“, - atviravo seniūnė.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Smarkiai mažėjant mokinių skaičiui, dideliame mokyklos pastate atsirado nenaudojamų patalpų, į kurias įsikėlė pašto skyrius, felčerio kabinetas. Iš kultūros namų perkelta biblioteka, kuriai vadovauja bendruomenės pirmininkė Roma Kristinaitienė. Bibliotekoje įrengtas nemokamas internetas, nors dauguma gyventojų jau turi kompiuterius ir internetą.
„Jau kelintus metus mokykloje glaudžiasi ikimokyklinukai ir priešmokyklinukai. Šiuo metu turime 4 ikimokyklinukus ir 6 priešmokyklinukus. Pagal išsilavinimą esu pedagogė, tad su jais ir darbuojuosi. Jie būna keturias valandas. Ilgesniam laikui mažylių negalime priimti, nes neturime kur jų pogulio paguldyti, tad popiet juos išsiveda tėveliai arba seneliai. Kaimo gyventojai nuo seno naudojasi mokyklos aktų ir sporto salėmis, prie mokyklos esančiu stadionu, - pasakojo R.Kristinaitienė ir pridūrė: - Taip natūraliai pas mus ir susikūrė daugiafunkcis centras. Oficialiai jis net neregistruotas.“
Agluonų Vaikų Globos Namai
Akmenės rajono savivaldybė, norėdama miesteliui išsaugoti mokyklą, Agluonų kaime atidarė vaikų globos namus, iš kurių mokytis vaikai vežami į Kivylius. 2014 metais, buvusioje mokykloje atsidarė Akmenės rajono savivaldybės vaikų globos namai.
Akmenės rajono paramos šeimai centras (kodas 300887060) buvo įkurta 2007-06-21. Pagrindinė įmonės veikla yra globa ir priežiūra. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 55. Šiuo metu Akmenės rajono paramos šeimai centras įsikūrusi adresu Dvaro g.
Moterų Klubas „Akmenietė“
Sulaukusios šio apdovanojimo, supratom, kad esame tapusios Akmenės rajono švyturiu. Kiekvienais metais mes rengiame kermošių, per kurį vyksta aukojimas paremti lėšomis neįgalius, sergančius vaikus.
Mes užpernai buvome nudegusios nuo ligoniu apsimetusio sukčiuko, kuriam buvome surinkę aukas. Bet nenuleidom rankų, apgaulę per teismus išsiaiškinom ir atgavom pinigėlius. Vaikinas, kuris buvo apsišaukėlis, grąžino juos visus. Tad pernai nusprendėm, kad per rudenį vyksiantį kermošių aukų neberinksime, o paaukosime ligoniukams tuos susigrąžintus pinigėlius. Bet žmonės, pamatę, kad nėra aukų dėžutės, labai nustebo: „Ar šiemet aukų neberinksim?“. Turėjom atsinešti aukų dėžutę. Vargšas ir ne vargšas įmetė auką.
Tik lietuviai turi tokį bruožą - nenori garsinti savo vargo. Daug yra šeimų, kurioms pagalba reikalinga, bet bijo eiti į viešumą. Atrodo, kad niekas neserga, kad jokių negalių nėra. Su žiburiu reikia ieškoti, kam pagalbos reikalinga. Ne viena šeima dėl to kompleksuoja. Didžiausia padėka mums yra vaikų džiaugsmas ir šypsenos, kai gauna kompiuterį ar telefoną, ar kitą reikalingą daiktą.
Tuos melagėlio grąžintus ir po to dar per kermošių surinktus pinigėlius, o jų buvo 3800 eurų, paaukojome cerebrinio paralyžiaus bendruomenei.
Dabar esame 22 narės. Vienija mus žmogiškųjų verčių puoselėjimas, meilė savo kraštui, meninė saviraiška, visos esame su meno gyslele. Kiekvienais metais Kalėdoms pastatome po spektaklį vaikams, pačios vaidiname. Aš pati niekada nė nepagalvojau, kad kada gyvenime užlipsiu į sceną. Mes jau 11 spektaklių esame pastačiusios. Mūsų režisierė Daiva Kvaukienė rajone žinoma ir apdovanota. Ji ir spektaklius stato, ir šventes rengia, veda. Mes visos su didžiuliu azartu vaidiname spektakliuose. Kai Daiva parenka pjesę, kiekviena pati privalome pasirinkti rolę. Aš, pavyzdžiui, dabar per Užgavėnes drąsiai galiu eiti persirengėliais ar per valstybės šventes sveikinti gatvėse sutiktus žmones. Vasario 16-ąją taip visus sveikinome eidamos su klubo drauge. Per daug pas mus yra pilkos spalvos. Ypač dabar. Žmonės pavargę nuo pandemijos, karantinų.
Klube mes stengiamės atsiriboti nuo to sklindančio Lietuvoje negatyvo, nuo to, kas ištisai dabar rodoma ir kalbama per žinias. Apie tai mes stengiamės nekalbėti - per daug visokios prieštaringos informacijos plūsta. Sukūriau per mesendžerį klubo grupę, kad galėtume nuotoliniu būdu bendrauti per karantiną, taip dalijomės nuotaikomis, žiniomis, palaikėme viena kitą.
Kad savo veiklai turėtume lėšų, pačios mokame nario mokestį ir pretenduojame į projektines lėšas. Per metus po du projektus parašome konkursams, skiria lėšų Savivaldybė, o jų nemažai reikia vien spektakliams pastatyti.
Dažniausiai moterims namuose pritrūksta oro. Man pačiai taip buvo. Darbas - namai, toks jausmas buvo apėmęs lyg būčiau sustojusi vietoje. Kitos ryžto neturi išeiti iš namų ir užsiimti visuomenine veikla. Aš pati moterų klube atradau save, pradėjau skleistis, net tapyti.
Mūsų tikslas stiprinti moterų pozicijas, kad moterys būtų savarankiškesnės, drąsesnės. Bet aš asmeniškai savo aplinkoje nejaučiu, kad moterys būtų diskriminuojamos.
Tarnauti Lietuvai - tai stiprinti mūsų kultūrinį sąmoningumą ir tautinę savimonę. Labai daug žmonių maišo politiką ir politikus su Lietuva ir pyksta ant Lietuvos. Štai, paskutinis pavyzdys - per Vasario 16-osios šventę girdžiu, kaip vienas vyriškis pareiškia: „Aš nemyliu tokios Lietuvos“. Klausiu: „Nemyli politikų, ar nemyli Lietuvos?“. Vilniuje mano dukra studijuoja. Ten ypač tarp jaunimo jaučiamas pilietiškumas, patriotiškumas. Aš dukrai sakau, jog Vilniuje visai kitoks gyvenimas. Mes esame labai nuskriausti, kad visoje Lietuvoje tokio gyvenimo nejaučiame. Mes stengiamės žmonių dvasią pakelti. Nežinau, kodėl pas mus akcentuojamas blogis, o ne pozityvios mintys, geri, gražūs dalykai. Kaip aš save motyvuoju? Aš piešiu, tapau. Klubo simbolį -rankomis susikibusias tris mergaites su širdelėmis - nutapiau ant medinukų ir visoms klubo moterims padovanojau. Visos jį pasikabino namuose.
Nematoma. Gal tik dabar pradėjo kažkiek matyti - dėl naujų statomų pas mus gamyklų, dėl mūsų mero aktyvumo. Per galvą turi verstis, kad tave Lietuvos pakrašty pamatytų. Ilgai buvome laikomi zombių miesteliu. Kas dabar pas mus atvažiuoja, neatpažįsta, o turime daug ką išskirtinio parodyti.
Nenustoti tikėjimo savimi ir mūsų valstybe. Būti atviriems pasauliui. Gyvenimo užtenka nuveikti, ką nors vertingo, ir reikia tą pradėti dabar.