Alfredo Adlerio individualioji psichologija, nors ir mažiau žinoma Lietuvoje, yra reikšminga giluminės psichologijos teorija. Ši teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus, kurie atsispindi originaliose A. Adlerio idėjose. Straipsnyje apžvelgiama Alfredo Adlerio asmenybės teorija, individualiosios psichologijos principai, jo skirtumai nuo kitų psichologinių mokyklų ir praktinis pritaikymas šiuolaikinėje psichoterapijoje bei auklėjime.
Alfredas Adleris: Gyvenimo kelias
Alfredas Adleris gimė 1870 m. vasario 7 d. Jis pradėjo savo karjerą rašydamas straipsnius darbininkų laikraštyje 1897 m. Dalyvavo tarptautiniame gydytojų kongrese Maskvoje. 1911 m. jis atsiskyrė nuo Z. Froido ir išstojo iš psichoanalizės draugijos. 1912 m. pradėtas leisti jo draugijos laikraštis. 1919 m. jis išleido brošiūrą ”Kita pusė”. 1920 m. jis išleido knygą ”Individualiosios psichologijos praktika ir teorija”. 1930 m. 60-mečio proga jam suteiktas Vienos garbės piliečio vardas. Jis išleido knygas ”Sunkiai auklėjamo vaiko siela”, ”Vaikų mokymas”, ”Gyvenimo stilius”, ”Homoseksualumo problema”. 1933 m., pasikeitus valdžiai Vokietijoje, A.Adlerio knygos pateko į draudžiamų knygų sąrašą. 1937 m. gegužės 28 d. jis mirė.
Individualiosios psichologijos esmė
Šio amžiaus pradžioje gydytojas ir psichoterapeutas Alfredas Adleris paskelbė savo idėjas ir taip pradėjo naują psichologijos kryptį - individualiąją psichologiją. Adleris teigė, kad žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu. Adlerio sukurta individualiosios psichologijos teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus.
Šie principai būdingi visoms originalioms A. Adlerio idėjoms, ar tai būtų kalbama apie privačią logiką ar sveiką protą, menkavertiškumą ar padrąsinimą, šeimos sandarą ar gyvenimo uždavinius. Garsus psichologas A.Adleris teigia, kad žmogus turi kelis esminius poreikius: priklausyti kam nors, būti reikšmingam ir būti galinčiam, pagaliau būti vieninteliam ir nepakartojamam. Tai sveiko identiteteto atsiradimo ir jo išsaugojimo prielaidos. Kiekvienas gimęs mylinčioj šeimoj, reikalingas savai visuomenei ir ką nors dirbantis, kuriantis žmogus pasijus patenkinęs Adlerio nustatytus poreikius. Kada Adleris ėmė gilintis į psichologinius procesus,jis ėmė plėtoti teoriją, kuri, pirma, atkreipė dėmesį į subjektyvius įvykius, o antra - pabrėžė socialinių įvykių svarbą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tikslas kaip motyvacijos variklis
A.Adleris teigė,jog tikslas yra pagrindinė motyvacijos ir apskritai viso elgesio varomoji jėga. Nuo pat mažų dienų tikslai lemia žmogaus veiksmų kryptį. Tikslas nebūtinai turi būti suformuluotas, ir ne visada žmogus jį įsisąmonina. Žymus psichologas teigė, jog ankstyvojoje vaikystėje tikslai būna labai paprasti, kaip, pavyzdžiui, ieškoti patogios padėties ar pan. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Žmogaus savijauta parodo, kaip jis pritampa prie kitų žmonių. Svarbiausia, ko reikia visiems žmonėms, - tai jausti, kad priklausai visuomenei ir turi joje savo vietą. Vaikystėje tai šeima, o žmogui augant, plečiantis jo įsisąvinamoms gyvenimo sferoms, plečiasi ir bendruomenės ratas. Žmonija, kuriai suaugęs žmogus jaučiasi priklausąs,jam tampa didžiausia visuomene,kurios dalimi jis suvokia save. “ Priklausomybės žmonijai jausmas atitinka patį aukščiausią socialinį interesą” ( E.D.Ferguson, 2000). Taigi ,anot Adlerio, visus žmones vienija pagrindinis poreikis - noras priklausyti. įsivaizdavimą nulemia jo tikslai ,kuriuos jis sau kelia. Vaikas, auklėtas Adlerio psichologijos principais, šeimoje ir su kitais jausis “ lygiaverte šeimos dalimi” ir “ lygiaverte žmonijos dalimi”. Jeigu vaikas nusprendžia, jog jis nieko vertas, jeigu tokio, koks yra, jo nepriima, tada jis priverstas eikvoti daug jėgų, kad surastų savo vietą tarp kitų.
A.Adleris pabrėžė socialinio brandumo jausmą (Gemeinschaftsgefuehl) ir asmeninį įnašą į šeimos ir visuomenės gerovę.
Priklausymo jausmo svarba
Priklausymo visuomenei jausmas apima ir sugebėjimą pažinti, ir nuostatas, ir emocijas, ir požiūrį į visuomenę bei jos gerovę. Adleris teigia, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą potencialą tam jausmui atsirasti. Jis minėjo, kad kiekvienas individas, siekdamas gyvenime užsibrėžto tikslo, nori užsitikrinti lygią vietą su kitais bendruomenės nariais bei užimti bendruomenėje deramą vietą. Alfredas Adleris pažymėjo,jog priklausymas grupei nėturi būti suvokiamas kaip fizinis aar objektyvus faktas, bet ir subjektyvus procesas. Žmogus gali suprasti, kad priklauso grupei, bet tuo pačiu metu nesijausti jos dalimi. Priklausymo jausmas remiasi savitarpiškumu, pripažinimu, jutimu, kad tavo dalyvavimas svarbus grupės klestėjimui. Dauguma vaikų auga žinodami,jog formaliai jie yra šeimos nnariais ir ta prasme jai priklauso, bet jie giliai įsitikinę, jog šeimoje neatlieka jokio vaidmens ir todėl jai nereikalingi. Iš priklausymo jausmo išauga ir tikslas - įnešti savo indėlį. Priklausymo jausmas, savo ruožtu,skatina bendradarbiavimą ir rūpinimąsi kitų gerove. “ Adleris pažymi,kad socialinio intereso jausmas įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau būtinos tam tikros sąlygos grupėje to vidinio potencialo atsiskleidimui” ( E.D.Ferguson, 2000).
Gyvenimo stilius
Zenomena Pluzek teigia: “ Adleris įdomiai papildo tobulumo siekimo charakteristiką. Tai nėra siekimas nurimti, priešingai - tai siekimas įtampos padidėjimo, sudėtingumo, intensyvesnio energijos panaudojimo sunkumams įveikti. Asmeninio žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi. Atskleisti gyvenimo stilių svarbu norint pažinti žmogų ir tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Atpažinti gyvenimo stilių padeda ankstyvieji vaikystės prisiminimai, sapnai, psichodrama ir meno terapija. Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „-“ į „+“, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Subjektyvumo svarba
Adleris nurodė subjektyvumo svarbą asmenybės vystymuisi. Priešingai negu Z.Froidas, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris galvojo, kad nuo pat kūdikystės žmogus pats formuoja savo reakcijas ir konstruoja patyrimą; tokiu būdu vaikas savo interpretacijomis, veiksmais ir keliamais tikslais pats kuria savąją asmenybę. Adleris nurodė, kad pirmasis gyvenimo tėvų šeimoje etapas suteikia pagrindą asmenybės vystymuisi, bet kiekvienas vaikas šeimoje turi savąją įvykių interpretaciją ir savo tikslus, kurie ir formuoja jo gyvenimo stilių. Pasinaudodamas paveldėtais daviniais ir objektyviomis aplinkybėmis, individas vaikystėje susidaro modelį ir schemą, kurie gyvenimui suteikia kryptį - kaip prisitaikyti, išaugti ir spręsti gyvenimiškas problemas, kaip pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Gyvenimo stilius išlieka santykinai pastovus visą žmogaus gyvenimą. Taip yra todėl, kad laikydamas teisingais savo fundamentalius įsitikinimus ir gyvenimo modelį, žmogus naujus gyvenimo įvykius interpretuoja pagal jau turimus įsitikinimus ir, nepaisydamas naujos patirties, įsitikinimų nekeičia. Be to, žmogus pagal savo įsitikinimus ir gyvenimo uždavinius renkasi ir draugus, mylimą žmogų, todėl tikėtina, kad jis nesusidurs su visiškai priešiga nauja informacija apie save ir kitus. Gyvenimo stilius - asmenybės branduolys - garantuoja ir išreiškia žmogaus psichinės veiklos vientisumą, nuoseklumą, stabilumą ir individualumą. Tolimas gyvenimo tikslas, savimonė ir asmenybės pasaulėjauta numato planą, pagal kurį bus statomas jo gyvenimo “pastatas”. Su kuo draugauti ir kuo būti, ką mylėti ir su kuo tuoktis - visada turi tam tikrą tikslą ir atitinka gyvenimo stiliaus turinį. Įvairių kiekvieno žmogaus gyvenimo etapų pokyčiai rodo, kad skirtingose sąlygose egzistuoja skirtingi tikslai. Adleris kalbėjo apie artimuosius tikslus, kurie visuomet yra susiję su tolimaisiais tikslais.
Bendrumo jausmas ir menkavertiškumo įveikimas
Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra - bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame ji kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi - siekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau neretai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai siekia fiktyvių tikslų ir užsisuka neadekvataus menkavertiškumo ir pranašumo jausmų rate. Menkavertiškumo jausmas kyla dėl tikro ar įsivaizduojamo kūno trūkumo, nepasitenkinimo socialine padėtimi, nemokėjimo spręsti kasdienių problemų ir kitų sunkumų. Dėl šio jausmo vengiama varžybų su aplinkiniais, sava vertė keliama juos žeminant, netinkamai reaguojama į pagyrimą ir kritiką (pavyzdžiui, perdėtai graužiamasi dėl draugiškos pastabos). Austrų gydytojas ir psichologas Alfredas Adleris menkavertiškumo jausmą laikė asmenybės vystymosi varikliu. Jis atsiranda, kai nepatenkinamas visiems žmonėms įgimtas valdžios troškimas. Tėvų auklėjimo klaidos ir traumuojanti aplinka gali šį jausmą paversti kompleksu, kuris dažnai įsitvirtina visam gyvenimui.
Žmogus slopina savo asmenybę: nedrįsta siekti didesnių tikslų, pasinaudoti savo galimybėmis. Kartu jį apima skriaudos, nepakankamo įvertinimo jausmas, o tai skatina agresyvumą. Nemokėdamas išlieti agresijos socialiai priimtinomis formomis, žmogus slopina agresyvumą, ir šis, išstumtas į pasąmonę, gali sukelti neurozę. Arba žmogus atsiduoda veiklai, kuri, jo supratimu, gali kompensuoti jo tikrą ar tariamą ydą. Tačiau tokia menkavertiškumo kompensacija nepašalina menkavertiškumo jausmo, todėl yra begalinė. kartais neįprasta, net absurdiška, o rezultatai gali būti tragiški. Tendencingas suvokimas, realybės neatitinkanti privati logika, dažnai išgyvenamas menkavertiškumo jausmas ir perdėtas jo kompensavimas veda į neurozę.
Labai įdomu, kad asmenybės tyrėjai, kurdami savo teorijas, šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Zigmundas Froidas analizavo savo paties neurozę ir suformulavo naujas teorines įžvalgas neurozės gydymui, Carlas Gustavas Jungas, jo buvęs mylimas mokinys, o vėliau griežtas oponentas, kurdamas savo asmenybės teoriją, rėmėsi savianalizės duomenimis. Šių mokslininkų draugiją galima papildyti ir A.Adlerio pavarde, kadangi jis, pabrėždamas savo teorijoje pripažinimo ir įvertinimo svarbą, taipogi rėmėsi savo patirtimi ( pats augo didelėje šeimoje ir buvo priverstas smarkiai kovoti, ypač su vyresniaisiais broliais, už savo vietą tarp vaikų - aut.past.)
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Šeimos konsteliacijos teorija
Iš tos asmeninės A.Adlerio patirties ir kilo šeimos konsteliacijos teorija, kurioje psichologas išskyrė tris vienos ir tos pačios šeimos vaikų elgesio tipus: vyriausieji siekia maksimalios sėkmės, vidurinieji - tyleniai, jauniausieji - maištininkai, sukeliantys problemų sau iir artimiesiems. Adleris teigė, kad daugelyje šeimų pirmagimis nori dominuoti ir valdyti mažesniuosius, o jaunylis, savo ruožtu, veržiasi užkariauti sau naudingą poziciją, naudodamasis savo žavumu. Kartais jaunėlis būna labai ambicingas, jis siekia aukštų rezultatų, stengdamasis pavyti ir pralenkti vyresniuosius. Daugelis viduriniųjų jaučiasi spaudžiami iš visų pusių ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Jie stengiasi surasti save, pasirinkę tiesiojo arbitro poziciją. Tokiu būdu gimimo eiliškumas leidžia numatyti tam tikras apercepcijas, tikslus ar asmens savybes, tačiau kiekvienos šeimos santykiai kažkuo skiriasi nuo bendrai priimtų normų. Alfredas Adleris kalbėjo apie „šeimyninę žvaigždžių ligą“. Vaikai jaučia, tarytum jie drauge su seserimis ir broliais suktųsi aplink tėvus, kaip planetos aplink Saulę. Jų pasaulyje meilę ir pagarbą dalija tėvai. Jeigu brolis arba sesuo gauna daugiau, vadinasi, jis turi kažko stebuklingo, kitam broliui/seseriai nepasiekiamo. Taipogi svarbi šeimos konsteliacijoje vaiko lytis ir amžiaus skirtumai. Pilną šeimos konsteliacijos apibūdinimą sudaro amžius ir lytis visų šeimos narių, kurie gyveno kartu su vaiku jo charakterio formavimosi laikotarpiu. Tai ne tik tėvai, broliai/seserys, bet ir tetos/dėdės, močiutės ir seneliai bei kiti namiškiai. Šeimos konsteliaciją sudaro šios sąveikos linijos t.y. Adleris brolių ir seserų santykius laikė labai reikšmingais. Gerai žinoma, kad jis atkreipė dėmesį į giminių eiliškumą ir pripažino, kad kiekvienas vaikas šeimoje užima ypatingą padėtį, kuri suformuoja jo vystymosi perspektyvą.
Tačiau labai dažnai giminių eiliškumas neteisingai suprantamas, kadangi vaiko gimimo eiliškumas yra tik galimybė, o ne garantija, kad jis įgis vienokį ar kitokį specifinį patyrimą. Tikėtina, jog pirmagimiai dominuos, o jaunėliai būs visada meilūs ir žavūs. Taip yra dėl to, kad mūsų kultūroje daugelyje šeimų skirtingai elgiamasi su vyriausiuoju, viduriniuoju ir jauniausiuoju vaiku. Taip pat remiantis gimimo eiliškumu, nors ir kaip adleristai pabrėžtų jo svarbą, neįmanoma numatyti charakterio tipo. Tam įtakos daro ne tik skirtingos kultūros ar visuomenės normos, bet ir nevienodi santykiai skirtingose šeimose. Todėl padėtis šeimoje gali įtakoti asmenybės formavimąsi, tačiau tai - ne pagrindinis faktorius, nulemiantis asmenybės tipą.
tags: #adleris #socialinis #interesas #eilskumas