Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą - nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį llaidojęs asmuo gauna išmoką. Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.
Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo“ negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška.
Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinį socialinį draudimą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr.).
Valstybinio Socialinio Draudimo Įmokos
Privalomas socialinio draudimo įmokas nuo pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (t. y. nuo 1991 m. birželio 1 d.) moka visi asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šiems dirbantiesiems privalomų socialinio draudimo įmokų mokėjimas nebuvo ir nėra siejamas su asmens amžiumi. Taigi privalomas socialinio draudimo įmokas moka ir dirbantys pensininkai.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000 metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas.
Taip pat skaitykite: LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas
Draudėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą sumos, įskaitant visas išmokas ir neapmokestinamąjį minimumą, nepriklausomai nuo išmokų šaltinių, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos gali būti mokamos pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Apskaičiuotos, bet į Valstybinio socialinio draudimo fondo bbiudžetą nesumokėtos įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino.
Draudėjo pareigos
- nustatyta tvarka ir laiku pateikti informaciją apie apdraustuosius.
- kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (forma 3-SD, forma 4-SD, formos 3-SD priedas), kartu su finansine ataskaita (Forma Nr.
- nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą) apdraustiesiems (forma 12-SD, forma 12a-SD) - per 3 dienas nuo nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo).
Nuo 2002 m. spalio 1 d. visi draudėjai, kurie turi mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas už save ir už draudžiamus asmenis, privalo registruotis teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.
Privalomojo valstybinio socialinio draudimo 31 + 3 pproc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr.11-3574) nustatyta tvarka bei Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatytas išmokas, o taip pat turi teisę į Valstybinio socialinio draudimo senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) nustatytą tvarką.
Jei dirbama savarankiškai, pagal verslo liudijimą ar ūkininkaujama ir mokama pusės bazinės pensijos dydžio įmokas, socialinis draudimas garantuoja pagrindinę (bazinę) senatvės ar invalidumo pensijos dalį. Jei dirbama savarankiškai, t. y. Įregistruota personalinė įmonė, privalu draustis pagrindinei pensijos daliai - bazinei pensijai.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti pajamų pažymą pensijai (1991 m.)
Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi, o ūkininkai save ir dirbančius ūkyje pilnamečius savo ūkio narius draudžia tik bazinei pensijai. Ūkininkai už save ir savo ūūkio narius valstybinio socialinio draudimo įmokas moka valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Ekonomiškai silpnų ūkių ūkininkai, drausdami save ir dirbančius savo ūkio narius, turi teisę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį.
Kas Nereikia Mokėti „Sodrai“?
Privalomojo socialinio draudimo įmokas privalės mokėti ne visų ūkių ūkininkai, o tik tie, kurių žemės valdos ekonominis lygis įvertintas 4 europinio dydžio vienetais (EDV) ir daugiau. Vienas EDV šiuo metu yra 1 200 eurų. Tai reiškia, kad įmokas „Sodrai“ turės mokėti tik tie ūkininkai, kurių gaunamos pajamos per metus įvertintos apie 17 tūkst. Lt ir daugiau.
Ūkių ekonominį vertinimą atlieka savivaldybės, kurios ir teiks informaciją apie tai, ar konkrečiam ūkininkui reikės mokėti įmokas „Sodrai“. Mokėdami socialinio draudimo įmokas ūkininkai bei jų pasirinkti partneriai įgis socialinio draudimo stažą senatvės ar netekto darbingumo pensijoms, motinystės bei tėvystės pašalpoms, turės draudžiamųjų pajamų šioms išmokoms apskaičiuoti.
Valstybės lėšomis privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų grupės nustatytos Sveikatos draudimo įstatyme. Asmenys, nukentėję 1991 m. sausio 13-osios ar kituose įvykiuose gindami Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą - savivaldybės išduotą nukentėjusio 1991 m.
Taip pat skaitykite: DU istorija nuo 1991 m.
Ši nuostata taip pat taikoma vienam iš tėvų (įtėvių), globėjui ar rūpintojui, slaugantiems namuose visiškos negalios invalidą, pripažintą tokiu iki 2005 m. pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai - kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai; reabilituoti politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys, tremtiniai ir jiems prilyginti asmenys, taip pat asmenys, nukentėję 1991 m.
Nuo šių metų sausio 1 d. buvo nustatyta atskira privalomojo sveikatos draudimo įmoka, kuri pakeitė buvusius atskaitymus nuo gyventojų pajamų mokesčio. Suvienodintas privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžio apskaičiavimo mechanizmas iš esmės įvedant dvi bazes, nuo kurių skaičiuojamos šios įmokos, t. y. minimali mėnesinė alga ir veiklos pajamos. Taip pat nustatyti nauji terminai, kuriems suėjus, draudžiamiesiems ar besidraudžiantiems asmenims įsigalioja privalomas sveikatos draudimas.
Ūkininkų mokamoms privalomojo sveikatos draudimo įmokoms taip pat nustatytas naujas privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo režimas. Tais atvejais, kai ūkininko žemės valdos, įregistruotos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre, o ūkio ekonominis dydis yra vertinamas pagal įgaliotos institucijos atliktus skaičiavimus, ūkyje tam tikra apskaita yra būtina.
Jeigu pagal ūkio ekonominio dydžio įvertinimą už praėjusius kalendorinius metus ūkininkui atsiranda prievolė mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, tai jis privalės mokėti 28,5 proc. įmokas valstybinei socialinio draudimo pensijai ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) pašalpoms. Socialinio draudimo įmokas jis mokės nuo deklaruotos pajamų sumos, atėmus pajamų mokesčio sumą ir sąnaudas.
Kadangi ūkininkų socialiniam draudimui nustatytas dvejų metų pereinamasis laikotarpis, tai tokio dydžio įmokas jie mokės tik 2011 metais. 2009 metais ūkininkai ir jų partneriai privalo mokėti 8 proc. nuo kiekvieno jų Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų apmokestinamųjų pajamų, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, bet ne mažiau kaip nuo minimalios mėnesinės algos (800 Lt) ir ne daugiau kaip Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio (1 488 Lt) už kiekvieną mėnesį. Įmokas privalu mokėti kiekvieną ketvirtį.
Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė yra siejama tik su ūkio ekonominio įvertinimo dydžiu, todėl tai, kokio amžiaus ar sveikatos būklės yra konkretus ūkininkas ar jo partneris, neturi įtakos. Iki 2009 m. ūkininkai ir jų partneriai buvo atleisti nuo privalomųjų socialinio draudimo įmokų mokėjimo. Kitaip tariant, ši asmenų kategorija neturėjo jokių socialinio draudimo garantijų įvykus draudiminiam įvykiui, pavyzdžiui, sukakus senatvės pensijos amžiui, tapus laikinai ar visiškai nedarbingam, nėštumo atveju.
Nuo 2009 m. sausio 1-osios šie asmenys pradeda draustis tiek pensijų draudimu pagrindinei ir papildomai pensijų dalims, tiek motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu, tai yra įgis teisę gauti ne tik socialinio draudimo pensiją, bet ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas.
Kalbant apie socialinio draudimo pensijas, reikia pažymėti, kad draudimas pagrindinei ir papildomai pensijų dalims minimalų laikotarpį (kitaip tariant stažo įgijimas) suteikia asmeniui teisę į socialinio draudimo pensiją. Jei, pavyzdžiui, jaunas ūkininkas (iki 22 metų) pagrindinei ir papildomai pensijos daliai drausis bent du mėnesius, tai pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, jis jau įgis teisę gauti „Sodros“ netekto darbingumo pensiją.
Vyresniojo amžiaus žmonėms, tarp jų - ir ūkininkams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, reikalingas jau ilgesnis stažas netekto darbingumo pensijai gauti. Teisę gauti senatvės pensiją įgyja asmenys, kurie pensijų draudimu draudėsi 15 metų. Į šį laikotarpį bus įskaitomas ne tik ūkininkavimo laikotarpis, kai ūkininkas ar jo partneris draudėsi pensijų socialiniu draudimu, bet ir draudimas kitais pagrindais, pvz., pagal darbo sutartį.
Tai pat ir mirus ūkininkui, jei jis buvo įgijęs bent minimalų stažą atitinkamai „Sodros“ pensijos rūšiai gauti, jo šeimos nariams - našlei ir našlaičiams, atitinkantiems nustatytas sąlygas, priklausys socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensijos. Socialinio draudimo pensijos dydis priklauso nuo keleto individualių faktorių: kiek laiko asmuo mokėjo įmokas (t. y. kiek stažo įgijo), bei nuo to, kokio dydžio buvo jo pajamos, nuo kurių buvo mokėtos socialinio draudimo įmokos.
Valstybinei socialinio draudimo pensijai ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) pašalpoms privalomai yra draudžiami ūkininkai ir jų partneriai. Jeigu registruojant ūkį registre ūkininkas savo šeimos narius nurodė kaip partnerius, tai jiems galios tos pačios prievolės kaip ir kitiems partneriams.
Privalomas socialinio draudimo įmokas nuo pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (t. y. nuo 1991 m. birželio 1 d.) moka visi asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Šiems dirbantiesiems privalomų socialinio draudimo įmokų mokėjimas nebuvo ir nėra siejamas su asmens amžiumi. Taigi privalomas socialinio draudimo įmokas moka ir dirbantys pensininkai.
Šie asmenys, dirbę po „Sodros“ pensijos paskyrimo ir mokėję socialinio draudimo įmokas, įgyja teisę į šios pensijos skyrimą iš naujo, t. y. atidirbus ne mažiau kaip metus, pensiją galima skirti iš naujo pagal naujus stažo ir pajamų duomenis. Tai reiškia, kad dirbusiam ir privalomas socialinio draudimo įmokas mokėjusiam pensininkui didėja pensija.
Jeigu žmogus yra įgijęs 30 metų stažą, taip pat skiriamas didesnis priedas už papildomai įgytus dar vienerius stažo metus. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į valstybinio socialinio draudimo sistemą įsiliejusios papildomos socialiniu pensijų draudimu draudžiamų asmenų kategorijos, tarp jų ir ūkininkai, nėra išskiriami ir nustatytas socialinio draudimo įmokas jie turės mokėti nepriklausomai nuo amžiaus.
Taigi nuo 2009 m. sausio 1 d. ir senatvės pensijas gaunantys ūkininkai, mokėsiantys privalomas socialinio draudimo įmokas, taip pat įgis teisę ir į pensijų skyrimą iš naujo, ir į didesnį priedą už stažo metus bei didesnę pensiją. Kaip jau buvo minėta, priedas už stažą skiriamas už kiekvienus pilnus stažo metus virš 30 metų.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant, jog naujai apdraustų privalomu socialiniu pensijų draudimu asmenų kategorijos, tarp jų ir ūkininkai, lengviau įsilietų į socialinio draudimo sistemą, nustatytas pereinamasis laikotarpis (2009 ir 2010 metais), kuriuo jie mokės mažesnio dydžio privalomąąsias socialinio draudimo įmokas. Todėl, vadovaujantis proporcingumo kriterijais, jų 2009 ir 2010 metais gautos pajamos, nuo kurių bus apskaičiuotos ir sumokėtos sumažinto tarifo socialinio draudimo įmokos, bus perskaičiuojamos proporcingai šioms įmokoms.
Tai gali turėti įtakos nustatant asmens teisę į pensijos skyrimą iš naujo (t. y. teisę perskaičiuoti pensiją iš naujo jie gali įgyti vėliau nei po 1 metų) bei jos dydžiui. Tuo atveju, kai vienas iš ūkininko partnerių dirba ūkyje pagal darbo sutartį, tai jam taikomos socialinio draudimo garantijos kaip ir kitiems pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims.
Jis įgyja stažą ir draudžiamąsias pajamas socialinio draudimo pensijai, ligos bei motinystės išmokoms, sveikatos draudimo, nedarbo socialinio draudimo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo garantijas. Tam tikslui nuo šiam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio kas mėnesį skaičiuojamos ir sumokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Draudėjui taikomas bendrasis įmokų tarifas 30,7 proc. (+ vienas iš tarifų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui - 0,28, 0,4 arba 1,0 proc.). Iš apdraustojo pajamų išskaičiuojama 3,0 proc. pensijų socialiniam draudimui bei 6,0 proc. sveikatos draudimui. Ar reikės šiam asmeniui mokėti sveikatos draudimo įmokas kaip ūkininko partneriui, priklausys nuo ūkio pajamų ekonominio įvertinimo ir prievolės mokėti tokius mokesčius.
Jeigu Jūsų žemės valda įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre, tai savo savivaldybėje galėsite sužinoti ūkio ekonominio dydžio įvertinimą ir tik tada galima bus spręsti, ar Jums priklauso mokėti socialinio draudimo įmokas. Nei pagal žemės plotą, nežinant kam ji naudojama, nei pagal laikomų galvijų skaičių atsakyti į Jūsų klausimą negalima.
Valstybinio Socialinio Draudimo Istorija Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”.
Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.
Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įįmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai.
Tačiau buvo numatytos ir labai svarbios išimtys: ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt...
Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3% nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31% nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą). Jos sudaro apie 98 proc. vvisų pajamų.
Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato galimybę skirti asignavimus iš valstybės biudžeto, jeigu dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų sprendimų valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidos viršija gaunamas pajamas. 1994 metais iš valstybės biudžeto bbuvo skirta 11,9 mln. Lt asignavimų, 2000 metais - 200 mln.
1995 metais perskaičiavus pensijas pagal naująjį Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir išlaidoms viršijus pajamas 3 mln. Lt asignavimų iš valstybės biudžeto negauta. Taip pat 1997 metais priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas dėl našlių pensijų skyrimo už mirusiuosius iki 1995 metų tik antrajame 1997 metų pusmetyje šioms pensijoms išmokėti papildomai prireikė daugiau nei 15 mln. Lt.
Šios sumos valstybės biudžetas nepadengė, nors Valstybinio socialinio draudimo fondo bbiudžetas 1997 metus baigė, turėdamas apie 81 mln. Lt skolų. Nuo 1998 iki 2002 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo deficitinis.
Svarbu paminėti, kad nuo 1991 metų buvo labai svarbus ilgalaikes pasekmes turintis sprendimas - prisiimti tarybinio socialinio aprūpinimo duotus įsipareigojimus esamiesiems ir būsimiesiems pensininkams. Tai pasireiškė darbo stažo, iš dalies ir uždarbio, sukaupto tarybiniu laikotarpiu, pripažinimu suteikiant teisę į socialinio draudimo pensijas. Tokio sprendimo pagrįstumas niekam nesukėlė abejonių.
2002 metais “Sodros” pajamos išlaidas viršijo 117,2 mln. litų. Pagerėjo įmokų surinkimas, buvo padengta dalis skolų, sumažėjo išmokų pristatymo išlaidos. Ne taip lengva atsitiesti po ne vienerius metus trukusios finansinės krizės, “Sodra” tebeskolinga bankams, tačiau skolos po truputį grąžinamos.
Numatoma, kad dėl demografinių priežasčių ir ekonomikos augimo artimiausius 10-15 metų “Sodros” biudžetas bus subalansuotas, o dalis jo pertekliaus bus skiriama socialinio draudimo pensijų didinimui. Nepablogins tik iš “Sodros” išmokas gaunančių žmonių padėties ir pensijų sistemos reforma. Nors dalis socialinio draudimo įmokų bus pervedama į kaupiamuosius fondus, lėšos padengti šiam trūkumui bus imamos iš valstybės biudžeto.
1992-1994 mmetų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas buvo subalansuotas, dėl to buvo švelnesni pereinamojo laikotarpio sukrėtimų (ekonomikos smukimo, infliacijos, bedarbystės) padariniai. Mažėjantis apdraustųjų skaičius ir augantis socialinio draudimo pensijų gavėjų skaičius buvo vienas iš nesubalansuoto biudžeto atsiradimo pagrindinių priežasčių.
Jei 1991 metais vieno pensininko pensiją buvo galima prilyginti 2,1 apdraustojo (dirbančiojo) sumokėtoms įmokoms, tai 1997 metais šis rodiklis jau sumažėjo iki 1,41, o 2001 metais jis siekė tik 1,26.